TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Likimas - Lietuva

2011 02 17 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Gyvenimo švelnus prisiglaudimas truko 80 metų. Justinas Marcinkevičius mirė. Tačiau - misija įvykdyta. Misija tautai, kalbai, poezijai.

"Vasario 16-oji - diena, apie kurią Just.Marcinkevičius yra parašęs eilėraštį kaip apie dieną atvertom, atrištom akim. Žmogaus, taip parašiusio, akys užsimerkė, - atsiduso literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė. - Turime bandyti suvokti, ką tos akys yra pamačiusios, užfiksavusios, suvokusios. Tai uždavinys ilgam. Simbolinis atitikimas - tą pačią dieną Vilniuje mirė tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Just.Marcinkevičiaus gyvenime yra buvę daugiau lemtingų linijų, reikšmingų sutapimų, tarsi jie būtų buvę nulemti. Lyg programa, kurią turėjo įvykdyti. Ir įvykdė."

Įgijęs pasitikėjimą

Just.Marcinkevičius - seniai vadovėlinis, chrestomatinis poetas, jo eilės nuolat deklamuojamos ar dainuojamos. Žodžio paprašė 1955-aisiais (pasirodė debiutinis rinkinys "Prašau žodžio"), o prieš keletą metų išleido paskutinįjį - "Naktį užkluptas žaibo". "Dabar peržiūrėjau jo knygas - išėjo ne tik didelis poetas, bet ir labai geras poezijos ūkio tvarkytojas, - sakė V.Daujotytė. - Suspėjo išleisti, perleisti, sutvarkyti didžiumą raštų, atkurti kupiūras, pagilinti teisybę. Ir tai yra viltinga šviesa - pagrindinė misija įvykdyta. Misija poezijai, tautai, kalbai."

Jis buvo vadinamas tautos sąžine, tautos balsu - dėl "Mindaugo", "Mažvydo", "Katedros", dėl eilėraščių ("Lopšinė gimtinei ir motinai" ir kitų). Daug kas norėjo, kad poetas prisiimtų tokią - nelengvą - naštą. Pasak V.Daujotytės, priklausomybės metais Just.Marcinkevičius ėjo tiek, kiek buvo įmanoma: "Kai tik atsirado galimybė, išėjo į didelę tribūną. Žinoma, ne jis vienas. Bet ir jis stovėjo pačiose didžiausiose Lietuvos tribūnose. Stovėjo akis į akį priešais šimtatūkstantinę minią. Ankstyvojo Sąjūdžio autoritetas labai priklausė nuo Just.Marcinkevičiaus. Jis jau buvo įgijęs didžiulį pasitikėjimą - savo laikysena, elgesiu, kūryba. Pasitikėjimas - dovana. Būna žmogus ir teisingas, ir protingas, ir talentingas, tačiau trūksta, kad kiti juo pasitikėtų. Tai ypatinga, ne visiems duodama energija. Just.Marcinkevičiui jos nestigo. Manau, apie poetą dar daug kalbėsime, turėsim kalbėti, jei būsim tauta, valstybė."

Eilėmis žadino atgimimą

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis poetą pavadino ryškiausiu Sąjūdžio ideologu: "Just.Marcinkevičius dar sovietmečiu savo kūryba beldėsi į Lietuvos žmonių širdis, ragindamas nepamiršti istorijos, žadindamas mūsų savigarbą. Apie Lietuvos valstybingumą, atgimimą jis mąstė visa savo ankstesne kūryba, eilėmis rengė Lietuvą atgimti. Per daugiatūkstantinius mitingus jis išmokė tautą skanduoti: "Lie-tu-va". Atgimimo aš neįsivaizduoju be tokio žmogaus, kaip Just.Marcinkevičius. Apskritai, be jo neįsivaizduoju Lietuvos", - LŽ sakė B.Genzelis. Jis prisiminė, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susibūrimuose buvo diskutuojama, kas tuo metu būtų tinkamiausias Lietuvos prezidentas. "Tada jau buvo prasidėjęs tautos skilimas. Daugelio nuomone, Just.Marcinkevičius savo autoritetu būtų galėjęs visus suvienyti, daugelis mūsų prezidentu matė būtent jį. Tai buvo užkulisinės kalbos, bet nuo jų juk viskas ir prasideda. Buvau liudininkas tų pokalbių, - LŽ sakė profesorius B.Genzelis. - Tačiau tuo metu per Lietuvos televiziją prasidėjo šiurkštūs išpuoliai prieš Just.Marcinkevičių. Jautraus žmogaus tai negalėjo nejaudinti. Jis tarsi susigūžė ir pradėjo tolti nuo visko. Nebuvo nė kalbos, kad po to būtų sutikęs eiti į politiką."

Tačiau poetas, pasak B.Genzelio, niekada nesišalindavo, jei į jį kas kreipdavosi, prašydavo pasakyti kalbą. "Net ir prieš šią ligą rudenį, pamenu, buvo sąjūdininkų susiėjimas Mokslų akademijos salėje, - teigė pašnekovas. - Jis išdėstė savo poziciją apie tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvoje. Jį daug kas liūdino. Tačiau jis sakė, kad tai mūsų pačių problemos, kad niekas negali primesti valios, kokie mes turime būti, kad patys turime viską susitvarkyti."

Lietuva, kur eini?!

"Tiesiog apokaliptinis sutapimas - dieną, kai Lietuva turi švęsti ir džiaugtis, reikia liūdėti. Sutapimas, tarsi Dievo pirštas, bylojantis: "Lietuva, kur tu eini?! Lietuva, kas su tavimi darosi?! Atsitokėk!" - susijaudinęs LŽ kalbėjo aktorius Regimantas Adomaitis, tuomečiame Akademiniame dramos teatre pastatytos Just.Marcinkevičiaus dramos "Mindaugas" pagrindinio vaidmens atlikėjas.

"Skausmas dėl Lietuvos poeto širdyje buvo visą gyvenimą - sakė aktorius. - Ypač tai ryšku "Mindauge". Negalime neliūdėti dėl poeto mirties. Juolab kad jis buvo tikras žmogus, o dabar aplink tiek melo ir netikrumo, suktybės ir klastos."

Išgirdęs skaudžią žinią, kitas Mindaugas - klaipėdietis aktorius Vytautas Paukštė netramdė ašarų. "Nesuvokiamas dalykas, - LŽ sakė jis, - nors ir buvo galima tikėtis, tačiau atrodė: šitaip negali būti! Poetas pasitaisys, ryt poryt jį išrašys iš ligoninės. Žinia apie jo mirtį skamba kaip absurdiškas nesusipratimas. Nežinau, su kuo galima lyginti šią netektį. Bėda, nacionalinė nelaimė. Nežinau, kaip mums reikės būti be jo."

Priblokštas bičiulio, kolegos, bendrakursio mirties, poetas Algimantas Baltakis per artimuosius perdavė prašymą žurnalistams - paskambinti kitą dieną.

Tyliai nulenkė galvą

2003 metais apie Just.Marcinkevičiaus kūrybą literatūrologė V.Daujotytė išleido studiją "Raštai ir paraštės". Kaip ji atsirado? "Pirmieji Nepriklausomybės metai - toks laikas, kai Just.Marcinkevičiui teko ir sunkių išbandymų, - prisiminė V.Daujotytė. - Jo asmuo ir kūryba buvo neteisingai žeminama, menkinama, užsipuolama. Ilgainiui pradėjau jausti kaltę, kad man tada neužteko drąsos bandyti pasakyti, kaip užsipuolantieji klysta. Savo rašymu bandžiau tarsi grąžinti skolą, išpirkti kaltę. Daug kas toje knygoje dar turės būti peržiūrėta, tinkamiau atskleista. Man poetas nieko apie savo kūrybą nei aiškino, nei komentavo (pavyzdžiui, apie tai, kas buvo išbraukta iš "Kraujo ir pelenų"), nei dėl jos teisinosi - viską paliko mano atsakomybei, nesikišo. Labai branginu tą jo santūrumą, stovėjimą nuošalyje nuo savo kūrybos vertinimo. Kai knyga pasirodė, jis tik tyliai nulenkė galvą. Tą judesį ir šiandien prisimenu."

Užgeso rytą

Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (VGPUL) reanimacijoje gydyto poeto Just.Marcinkevičiaus sveikata staiga pablogėjo vakar rytą. Šį pasaulį poetas paliko 9 valandą 10 minučių. Ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Tomas Saladis vakar LŽ dar negalėjo įvardyti tikslios mirties priežasties. Kaip ir kitose įstaigose, VGPUL buvo poilsio diena - reanimacijos skyriuje, kur buvo prižiūrimas poetas, dirbo tik budintis personalas.

Į ligoninę Just.Marcinkevičius pateko pernai gruodžio 7-ąją, savo namų laiptinėje patyręs sunkią galvos smegenų traumą bei kaklo slankstelio lūžį. Poetui buvo taikytas gydymas vaistais, atliktos dvi sudėtingos operacijos. Ilgą laiką jo būklė buvo itin sunki, gyvybė buvo palaikoma tik medicinos aparatūra. Po pusantro mėnesio, praleisto reanimacijoje, atsirado viltis: poetas pradėjo atsigauti, buvo sąmoningas, galėjo bendrauti, tad medikai jį perkėlė į Neurochirurgijos skyrių. Deja neilgam - pablogėjus sveikatai, Just.Marcinkevičius vėl pateko į reanimaciją. Tačiau pastarosiomis dienomis jo nevargino padidėjęs kraujospūdis, poetas šiek tiek kalbėjo.

 

Straipsnį parengė

Audrius MUSTEIKIS,

Jūratė MIČIULIENĖ,

Aistė STANKEVIČIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"