TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Linkėjimas valdžiai - netrukdyti žmonėms

2013 12 16 6:00
Rasa Ališauskienė Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Praėję metai su dabartine valdžia visuomenei įkvėpė atsargaus optimizmo dėl to, kad nieko bloga valdantieji nepadarė. Vis dėlto politikai raginami suteikti žmonėms daugiau laisvės ir ateities perspektyvų, o ne bandyti sureguliuoti dalykus, kuriuos į vietas sustato pats gyvenimas.

Apie visuomenėje pastaruoju metu įsivyravusias nuotaikas ir tai, kodėl lietuviai vis dažniau palieka Lietuvą ne trumpam, o visam laikui, kodėl žmonėms sunku susitelkti ir pasipriešinti abejotiniems valdžios sprendimams - „Lietuvos žinių“ interviu su sociologe, rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ generaline direktore daktare Rasa Ališauskiene.

Stabiliai vidutiniškos nuotaikos

- Praėjo metai su nauja valdžia, nors, tiesą sakant, su tais pačiais politikais. Kokia situacija susiklosčiusi šalyje?

- Žiūrint į situaciją be konteksto, ji neatrodo labai gera, bet turint galvoje tai, kas buvo prieš trejus ar ketverius metus, galima sakyti, kad padėtis palyginti nebloga. Yra įvykęs kone stebuklas. Dar nėra buvę, kad praėjus metams po rinkimų nebūtų didžiulio nuotaikų pablogėjimo, nebūtų masiškai kalbama, kad vėl ne tuos išsirinkome. Apskritai susidomėjimas politikais yra gerokai smukęs. Manau, kad tai - naudingas pokytis.

- Ar šis Seimas ir Vyriausybė iš tiesų ėmėsi veiksmų, dėl kurių visuomenės pasitikėjimas didėjo? Gal tiesiog pakako nieko nedaryti?

- Matyt, veikia kontrastas. Manoma, kad valdantieji bent jau nieko nesugriovė. Dažni žmonių komentarai tokie: "Praėjo metai, ir jie nieko nepridirbo. Ačiū ir už tai." Maždaug prieš 15 metų vyravo nuotaikos, jog valdžia turi tik nekliudyti, nebuvo nuostatos, kad ji privalo duoti, žmonės buvo linkę suktis patys. Vaikščioti su ištiesta ranka visi pradėjo vėliau. Tad dabar optimizmo yra bent dėl to, kad nauja valdžia nieko bloga nepadarė.

- Kokios apskritai nuotaikos vyrauja visuomenėje?

- Stabilios. Negalėčiau sakyti, kad apatiškos, bet nėra nei perdėto optimizmo, nei didžiulio pesimizmo. Pagal dešimties balų skalę būtų galima vertinti penkiais ar šešiais. Galime palyginti su kitais laikotarpiais. Apie 1991-uosius nuotaikos buvo arčiau devynių, 1998 metais nusmuko iki dviejų trijų, 2005-2006 metais nuotaikos vėl pakilo, o atėjus krizei smarkiai krito. Dabar juntamas atsargus optimizmas.

Tiesa, pastaruosius kelis mėnesius matome naują reiškinį - privačiame ir viešajame sektoriuose dirbančių žmonių susipriešinimą. Tai ypač išryškėjo, kai valdžia viešajame sektoriuje pradėjo atkurti atlyginimus, sumažintus per krizę, o privatus sektorius to dar negali padaryti. Žinoma, ši tendencija galioja ne visiems, tai daugiau ministerijų lygio reikalas.

- Vertinant pajamas, dauguma viešajame sektoriuje dirbančių žmonių tėra vidutiniokai. Ar jau manoma, kad jie gyvena gerai?

- Jie gyvena stabiliai, jų padėtis ne blogėja, o po truputį gerėja. Dėl to jie labiausiai patenkinti. Net per krizę jiems nebuvo labai blogai. Blogiausia pensinio amžiaus ir greitai jo sulauksiantiems žmonėms - taip buvo, taip ir liko. Jeigu jie praranda darbą, jiems beveik nėra šansų susirasti naują, jie visuomet jaučia netikrumą dėl ateities. Be to, žmonės išgyvena dėl neteisybės, nes pensijos negrąžinamos, nors kažkam didinamos algos.

Emigracija – nesustabdoma

- Ar mūsų šalyje įmanoma būti sąžiningam ir neskursti?

- Nereikia perlenkti lazdos, bet yra vienas dalykas, dėl kurio man tikrai gaila. Anksčiau, prieš 20 metų, buvome vieni pirmaujančiųjų pasaulyje pagal verslumą. Žmonės degė noru ką nors daryti, jiems tik nereikėjo trukdyti. Paskui būta kelių krizių, be to, valdžios institucijos „duodavo per galvą“, kad niekas „neišsišoktų“. Anksčiau pavydas buvo amerikietiško tipo: "Jeigu kas nors gyvena geriau, tai ir aš taip noriu." Vėliau atsirado juodas pavydas, kai blogai gyvenantis žmogus nori, kad ir kiti blogai gyventų. Jeigu kitas turtingesnis, vadinasi, vagis, oligarchas. O sunkiai gyvenantysis išvažiuos kur nors į Norvegiją, ten "ars", gyvens viename kambaryje su 17 žmonių, tinkamai nepavalgys, bet jam nebus gėda. Net palyginti jauni žmonės dabar taip mąsto.

Žinoma, Lietuvoje sąlygos nėra idealios. Jeigu jaunesni, kūrybingesni žmonės pradeda ką nors kurti, staiga pasikeičia taisyklės. Kontekstas išties nelabai palankus rodyti iniciatyvą.

- Valdžia kaip vieną savo prioritetų skelbia emigracijos mažinimą, net ketina tam steigti atskirą instituciją. Ar realu ko nors taip pasiekti?

- Nebent uždraustų pardavinėti kelionių bilietus. Tačiau buvimo Europos Sąjungoje vienas pranašumų - laisvas judėjimas. Steigdama ministerijas valdžia veikiau paskatins emigraciją. Vienintelis dalykas, kuris mažintų emigraciją arba skatintų grįžti į Lietuvą, - geresnių sąlygų sudarymas čia. Skaičiai labai blogi, išvažiuoja itin daug jaunesnių žmonių. Be to, anksčiau važiuodavo „į niekur“, o dabar dauguma išvyksta pas užsienyje įsikūrusius gimines ar draugus. Procesas nesustabdomas.

- Kokių emigrantų dabar daugėja - dėl uždarbio išvažiuojančių trumpam ar visam laikui?

- Dauguma išvažiuoja visam laikui. Jeigu grįžtama, tai tik trumpam.

- Ar tai reiškia, jog dažniausiai emigruojama ne dėl laikinų problemų, o todėl, kad yra matoma bloga senyvų žmonių padėtis, socialinė neteisybė ir nenorima turėti tokios ateities?

- Taip, žmonės nemato perspektyvos. Gyvenimo kokybės skirtumai daug ką lemia. Ekonominės emigracijos priežastys veikia, bet jos tikrai nėra vienintelės. Veikia ir pagarba, požiūris į žmogų, perspektyvos - visas kompleksas.

"Lietuviška" psichologija

- Dabartinė valdžia išlaiko visuomenės pasitikėjimą. Tačiau Seime vyksta sunkiai suvokiami dalykai, dažnai politikai rodo tokį elgesį, kokį tikriausiai retai kokiame nors užkampio bare pamatytume. Kokį poveikį tai daro visuomenei?

- Taip buvo visada. Aš tuo domiuosi, nes toks mano darbas, jūs domitės, nes apie tai rašote, bet nemanykite, kad daugelis Lietuvos žmonių taip domisi politika. Šis interesas tesiekia 14 procentų. Vyresni žmonės dar pasižiūri televiziją, o jauni nebežiūri, internete taip pat ne tuo domisi. Daug kas nei Seimo narių, nei ministrų pavardžių nežino.

Kitas dalykas, kad esame maža šalis, pažįstame vienas kitą. Kas nors vaikystėje iš tavo kiemo obuolius vogė, o dabar sėdi parlamente ar mero poste. Didesnėse šalyse tas atstumas yra didesnis. Mažas atstumas veikia psichologiškai.

- Jauniems žmonėms dabar kone garbės reikalu tapo pareikšti, kad nesidomi politika. Ar tai sveika visuomenei? Ar esant tokiai situacijai žmonės gali tikėtis geresnio gyvenimo?

- Viena vertus, gerai, jeigu tauta mažiau politikuoja. Valdžia leidžia įstatymus, o žmonės gyvena savo gyvenimą. Kai visa tauta politikuoja, tai žingsnis į revoliuciją. Rinkėjų aktyvumas mažėja, niekas neskaito rinkimų programų. Kaip tuomet balsuoja? Už visiškai populistinius pažadus arba už pačius matomiausius veidus. Paskui vėl kyla nepasitenkinimas valdžia. Rezultatas - dažniausiai nepatenkinti būna beveik visi.

- Ką žmonės patys daro, kad geriau gyventų? Net darbovietėse jie dažnai negina savo teisių. Iš kur tas nuolankumas?

- To nėra šalyse, kur yra senos profsąjungų, visuomeninių organizacijų tradicijos. Lietuvoje tokių tradicijų nėra. Profsąjungos mums vis dar asocijuojasi su tarybinėmis. Nevyriausybinės organizacijos irgi labiau kaip hobis, būrelis. Pavyzdžiui, Skandinavijoje įprasta, kad vienas žmogus priklauso kelioms organizacijoms. Tačiau ten jie turi paskatų, pavyzdžiui, gauna mokesčių lengvatų.

- Jau rinkdamiesi į mitingus žmonės kalba, kad nieko iš to nebus. Kodėl Lietuvos piliečiai netiki protestų galia?

- Nėra lyderių, kurie žinotų, kaip tokie judėjimai organizuojami. Galima pažvelgti į Ukrainos pavyzdį. Ten labai daug žmonių, jie yra pribrendę protestui. Jeigu Ukrainos taksistai nemokamai veža iki Maidano, tai, patikėkite, yra rodiklis, kad jiems jau tikrai gana. Lietuvoje žmonės susirenka į mitingą, jis būna menkas, manoma, kad rinktis kitąkart nėra prasmės. Be to, kas Lietuvoje dabar galėtų užlipti ant statinės ir sutelkti žmones, turėtų autoritetą? Politikai iš mitingų nebent reklamą darosi.

- Taigi jei neprotestuojame, dar ne taip blogai gyvename. Bet verslūs, apsukrūs žmonės emigruoja nenutrūkstama grandine. Ar čia tinka prisiminti posakį, kad jeigu Lietuvoje mokėsi visus mokesčius, bankrutuosi dar nė įmonės neatidaręs?

- Lietuvoje - ne patys didžiausi mokesčiai. Tik bandome viską daryti taip, kaip Europoje, pamirštame, kad tik 20 metų joje sukamės. Tarkime, Švedijoje ar Norvegijoje, verslas moka didelius mokesčius, bet jis ten veikia 200 metų, ten niekas įstatymų kas pusmetį nekeičia, verslas žino taisykles ir gali prisitaikyti. Mūsų verslininkai sako, jog situacija nebūtų bloga, kad ir kokie tie mokesčiai būtų, tik reikia stabilumo. Pavyzdžiui, Estijoje įstatymai negali būti keičiami dažniau nei kartą per metus, o pakeisti įsigalioja po ilgo laiko, kad būtų galima pasiruošti. Latvijoje pensijų sistema veikia taip, kaip ir turi veikti draudimo sistema: žmonės moka įmokas nuo pajamų ir atitinkamai atgauna. Daug ką būtų galima padaryti.

Norime visko už nieką

- Išties mėgstame žvalgytis į kitas šalis. Labai norime skandinaviškų algų, bet visai nenorime tobulinti savo socialinio intelekto, kad jis būtų toks kaip skandinavų, nes pastangų reikia. Kaip tai suderinti?

- Ne tik Skandinavijoje, bet ir, tarkime, Kanadoje socialinė sritis yra labai išplėtota. Tačiau to nebūna už dyką. O mes norime nieko neduoti ir viską gauti. Toks mąstymas nėra lietuvių genetiškai įgimtas. Taip atsitiko per pastaruosius 15-20 metų. Yra teorijų, kad galbūt žmones tampa lengviau valdyti, kai jie nesavarankiški, pririšti, priklausomi nuo išmokų. Tai, kad nėra ugdomi laisvi ir už save atsakingi žmonės, griauna pamatus. Lietuviai buvo vieni paskutinių, kurie pradėjo imti paskolas. Kai jas pradėjo kište kišti - viskas, užkibo kaip ant kabliuko. Pažiūrėkime, kokias vertybes propaguoja greitųjų kreditų reklamos. Neturi pinigų, bet nori? Ateik, paimk, ir ne dėl to, kad tau reikia, pavyzdžiui, operacijai, bet reikia atostogoms ar mobiliajam telefonui. Mums bruka neuždirbtus dalykus.

Anksčiau žmonės žinodavo, kad tam tikrų dalykų nusipirkti negali, ir laukdavo. Ir dabar vyresni žmonės geriau nepavalgys, bet susimokės už komunalines paslaugas iki paskutinio lito. O jauni galvoja: "Kas bus, tas - iš bado nenumirsiu, prisiskolinsiu, nuvažiuosiu į Latviją ir bankrutuosiu." Tai du skirtingi pasauliai.

- Lietuva - nepriklausoma šalis, saugi, ne pati skurdžiausia. Bet mums labai reikia susitvarkyti su nuotaikomis. Ką galime padaryti, kad jos būtų geresnės?

- Valdžiai palinkėčiau netrukdyti žmonėms, suteikti jiems daugiau iniciatyvos. Nereikia bandyti visko sureguliuoti. Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek mūsų įstatymų yra draudžiantys. Seime visko draudimas yra tapęs kone hobiu, viską norima uždrausti arba sureguliuoti - nuo seksualinio gyvenimo iki darbo. Nereikia. Žmonės nėra kvaili. Jie nedarys to, kas jiems patiems ar aplinkiniams blogai, jeigu yra sąmoningi. Žmonėms reikia daugiau laisvės, o jeigu kas nors nepasiseks, tai jie bent galės patys save kaltinti. Nereikia žiūrėti į tautą kaip į kvailius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"