TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Litvakai neturi likti istorijos paraštėse

2013 09 23 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Litvakų – žydų, kurių šaknys Lietuvoje, – požiūris į mūsų šalį yra labai įvairus, pradedant piktokomis pastabomis ir liūdesiu, baigiant didelėmis simpatijomis. Tačiau dominuoja suvokimas, kad reikia galvoti apie dabartį, ateitį ir megzti šiltesnius santykius.

Šią savaitę mūsų šalyje vyksta ketvirtasis pasaulio litvakų kongresas. Leonidas Donskis Lietuvoje įžvelgia vis mažiau dalykų, temdančių santykius su litvakais. Tačiau, europarlamentaro teigimu, problemų dar esama.

Lietuvoje sparčiai mažėjant žydų bendruomenei kyla klausimų, kokia bus jų kultūros ateitis, kas tyrinės paveldą, kiek visa tai išliks mūsų šalies istorinėje atmintyje, švietimo sistemoje. „Norėtųsi, kad pasibaigus geriausiems Lietuvos žydų laikams atmintis apie tai liktų gyva“, - interviu „Lietuvos žinioms“ pažymėjo Lietuvos žydų bendruomenės vicepirmininkas Leonidas Donskis.

Tai, kas svarbiausia

- Litvakų kongrese dalyvauja Lietuvos žydų palikuonių iš viso pasaulio: Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos (PAR), JAV, Argentinos, kitų šalių. Koks šio kongreso tikslas ir reikšmė?

- Litvakai yra atlikę istorinį vaidmenį Lietuvoje ir atsirandant Izraelio valstybei. Tai – ypatinga žydų bendruomenė, todėl ir Lietuvos istorinis vaidmuo yra ypatingas. Litvakai daug nuveikė kultūroje, mene, politikoje. Suprantama, kodėl jie nori susitikti tokiame kongrese. Jis leidžia iškelti vieną kitą strateginį klausimą, pavyzdžiui, ką daryti su žydų paveldu, kaip jį tyrinėti.

Lietuvos žydų bendruomenė labai nedidelė. Kongresas suteikia galimybę pasakyti ne tik ką nors oficialaus, bet ir bendrauti, pasimatyti, svarstyti apie ateitį. Manau, ceremoninę dalį reikėtų traktuoti kaip tam tikrą duoklę formatui ir labiau galvoti apie strateginius klausimus, pirmiausia - švietimą.

Suprantamas noras, kad istorijos dėstymas Lietuvos mokyklose, universitetuose būtų susijęs su žydų buvimo čia šešiais šimtmečiais. Nuo Vytauto Didžiojo suteiktos privilegijos laikų Lietuvoje gyveno ir kūrė žydai: amatininkai, smulkūs prekeiviai, miesto profesionalai, edukatoriai, mokytojai, teologai, Šventraščio aiškintojai, Toros žinovai, filosofai, poetai, dailininkai. Jie garsino Lietuvos vardą. Didelė klaida manyti, jog viskas, kas įvyko Lietuvoje, yra tik Holokaustas ir nieko daugiau. Žinoma, Holokaustą minėti būtina, negana to, jį reikia kaip galima profesionaliau aiškinti, kad jauni žmonės suprastų tragedijos mastą. Kita vertus, reikia suprasti, jog žydų paveldas yra toks didelis, kad jo negalima išsemti vien XX amžiaus istorija. Tai ir nuostabūs Vilniaus poetai, dailininkai, tarpukario Lietuvos menininkai, valstybės veikėjai. Jokūbas Robinzonas ir panašūs žmonės daug nusipelnė mūsų valstybei, įtvirtindami jos prestižą pasaulyje. Trys tūkstančiai žydų savanorių kovojo nepriklausomybės kovose. Tai istorijos faktai, kurie nusipelnė užimti deramą vietą švietimo sistemoje.

Kitas strateginis klausimas – ką daryti su atmintimi? Maža Lietuvos žydų bendruomenė seniai nebeturi akademinių ir intelektinių pajėgų, kurios leistų jai pačiai kokybiškai, deramu lygiu nagrinėti žydų istoriją. Neišsiversime be lietuvių profesionalų. Toks kongresas – pastanga pasikviesti istorikų, sociologų, filosofų, kurie turi idėjų, ką daryti, kad turtingas, istoriškai sodrus kultūrinis paveikslas būtų tyrinėjamas, išsaugomas.

Ypatinga bendruomenė

- Litvakas – ne tik kilmę apibrėžianti sąvoka. Ką platesne prasme reiškia būti litvaku?

- Pirmoji reikšmė – istorinė, susijusi su tais žydais, kurie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Šie žydai išsaugojo rabiniškąjį, labai aukšto teologinio lygio judaizmą. Vilniaus Gaono dėka litvakai atsispyrė chasidų įtakai. Sakoma, kad litvakai, palyginti su, tarkime, Galicijos žydais, buvo gana arogantiški. Tačiau labai išsilavinę, daug skaitantys, raštingi, organizuoti. Tai buvo didelės kultūros bendruomenė. Be to, jie buvo gana konservatyvi, miesto gyvenime daug pasiekusi, daugeliu atvejų labai rafinuota bendruomenė.

Litvakai – labai europietiški, jie daug padėjo Lietuvai ją garsinti. Priminsiu, kad tarp litvakų yra tokių žmonių kaip Kaune gimęs didis pracūzų filosofas Emanuelis Levinas, tapytojas Chaimas Soutine'as, skulptorius Jacques'as Lipchitzas. Didis tapytojas Marcas Chagallas, kurį baltarusiai laiko savu, nes jis gyveno Vitebske, irgi buvo litvakas.

Iš Lietuvos kilę žydai atliko didelį vaidmenį kuriant Izraelį. Dabartiniame Izraelyje yra daug litvakų kilmės valstybės veikėjų: prezidentas Shimonas Peresas, buvęs gynybos ministras Ehudas Barakas, buvęs Kneseto pirmininkas Dovas Shilansky ir kiti.

- Koks litvakų požiūris į mūsų šalį, santykis su ja?

- Požiūris ir santykis yra labai įvairūs. Kartais būna piktokų pastabų, nes daugybė žmonių Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje neteko savo šeimų, artimųjų. Karo traumos ir žaizdos dalį žmonių natūraliai verčia kalbėti su tam tikru liūdesiu, pesimizmu. Lietuva čia – ne išimtis. Yra gana daug žydų, kurie su tokiu pat liūdesiu gali kalbėti apie savo europinę tėvynę – Vokietiją ar Lenkiją.

Tačiau esama ir kitokių nuotaikų. Yra jaunų žmonių, nusiteikusių žvelgti į ateitį. Jie Lietuvą vertina kaip nepaprastai įdomią, turtingos istorijos šalį. Jie supranta, kad ji – savaime lobis, didžiulė galimybė tyrinėti savo ištakas, nepaprastai įdomų europinės istorijos tarpsnį. Esama Lietuvos entuziastų, kurie neabejoja, kad reikia išsaugoti litvakų paveldą ir paversti jį organiška mūsų šalies kultūros istorijos dalimi. Bet yra ir skeptikų sionistų, manančių, kad visos žydiškos studijos, kultūra turi telktis Izraelyje.

Manau, dominuoja realizmo jausmas, sakantis, kad reikia galvoti apie dabartį, ateitį ir megzti kaip galima šiltesnius santykius tarp Izraelio ir Lietuvos. Būtina pelnyti Lietuvos simpatijas žydų paveldui, kultūrai. Tai būtų garantija, kad patys lietuviai bus suinteresuoti juos tyrinėti.

- Daug litvakų priklauso pasaulio politikos, verslo, meno elitui. Ar tai padeda Lietuvai megzti santykius su užsienio valstybėmis įvairiose srityse?

- Tai labai padėjo tarpukario Lietuvoje. Tada padėtis buvo visai kita: daug pasiturinčių, rafinuotų žmonių. Žydai verslininkai, tarptautinės teisės specialistai tikrai daug padėjo Lietuvai. Žydai dirbo konsulais, laikinaisiais reikalų patikėtiniais Europos sostinėse. Pavyzdžiui, žinomo išeivijos politologo Aleksandro Štromo tėvas Jurgis buvo laikinasis reikalų patikėtinis Berlyne. Diplomatinėse pozicijose dirbę Lietuvos žydai buvo labai svarbūs, nes pelnė Vakarų pasitikėjimą, įtikinėjo pasaulį investuoti į mūsų šalį, ją kaip galima greičiau pripažinti.

Dabar Lietuvos žydų indėlis yra kuklesnis, nes bendruomenė maža. Pasaulio mastu būna vertingų dalykų, juk litvakai jaučia daug simpatijų Lietuvai. Tai pasakytina ir apie Izraelį, kur yra sukurta Izraelio ir Lietuvos draugystės asociacija „Israelita“. Tokie žmonės pasauliui mėgina paskleisti kaip galima daugiau pozityvios informacijos apie mūsų šalį.

Tačiau būkime atviri - didžiulis litvakų vaidmuo mezgant ryšius, bandant įsitvirtinti pasaulyje yra praeitis. Šiandien Lietuva pati įsitvirtinusi pasaulyje. Pirmiausia litvakai gali būti naudingi tuo, kad yra gera „klijuojanti medžiaga“, padedanti Lietuvą suartinti su kitomis visuomenėmis, šalimis, ypač tomis, kuriose yra žydų diasporos. Tai vadinčiau viešąja diplomatija, kai kultūros, verslo žmonės atveria Lietuvą.

Keičiasi į gera

- Dar prieš keletą metų būta tam tikrų klausimų, kurie kiek temdė Lietuvos santykius su tarptautine žydų bendruomene, kėlė nepasitenkinimą ir tarp litvakų. Ne viena Lietuvos Vyriausybė dėjo nemažai pastangų, kad tai pasikeistų. Ar galima teigti, kad visos panašios problemos jau išspręstos?

- Didžiausia problema iškilo mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę, kai daugeliui žmonių it perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo informacija, kad Lietuvoje vyko masinės žydų žudynės. Tikras šokas ištiko sužinojus, kad naciai ir jų vietiniai talkininkai sunaikino apie 95 proc. Lietuvos žydų. Tai skambėjo siaubingai. Manau, daugelis žmonių psichologiškai priešinosi šiai informacijai. Būkime atviri, čia esama ir labai subtilių žmogiškų niuansų. Juos patyrė Vokietija, Prancūzija, Lenkija. Patyrėme ir mes, kai vaikams ar anūkams nesinorėjo aptarinėti savo tėvų, senelių padarytų klaidų. Psichologiškai šis momentas Lietuvoje daug ką sujaukė, kartais kildavo nekorektiška įtampa, skambėjo kaltinimų vienų kitiems. Žydų organizacijos, ypač Simono Wiesenthalio centras, priekaištavo Lietuvai, kad ji bent jau simboliškai nenubaudė žmonių, dalyvavusių Holokauste.

Kartais problemų kelia ir tam tikri istorijos interpretavimo dalykai. Kyla aistros, kai išgirsti sąmokslo teorijų „perlų“ apie dvigubą genocidą, žydišką komunistų kilmę, žydų ir bolševikų nusikaltimus. Tarsi 7 proc. pačių žydų nebūtų buvę deportuoti į Sibirą, o žydų buržuazijos atstovai - išbuožinti. Man visada kliūva žodžio „Holokaustas“ rašymas mažąja raide, jį prilyginant paprastam bendriniam daiktavardžiui. Nobelio premijos laureatas Elie Wieselis turėjo mintyje Holokaustą būtent iš didžiosios raidės.

Tačiau Lietuva keičiasi į gera: atsirada vis daugiau puikių mokytojų, aukšto lygio jaunos inteligentijos. Jų požiūris į Holokaustą, visą žydų tragediją, yra toks europietiškas, kad nereikia varyti Dievo į medį.

Žydų Lietuvoje liko labai mažai. Didelė jų dalis, taip pat ir aš, visiškai asimiliuoti ir nesiskiriantys nuo lietuvių. Kyla klausimas, kokia bus žydų kultūros ateitis, kas tyrinės žydų paveldą, kultūrą, kiek ji išliks Lietuvos istorinėje atmintyje, švietimo sistemoje? Norėtųsi, kad pasibaigus geriausiems Lietuvos žydų laikams atmintis apie tai liktų gyva.

Vilniaus geto pergalė

- Šiomis dienomis minime 70-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines. Iš 57 tūkst. žydų, gyvenusių sostinėje nuo nacių okupacijos pradžios, gyvi liko vos pora tūkstančių. Ar mūsų šalyje skiriama pakankamai dėmesio šiai tragedijai, kaip ir Holokaustui apskritai, apmąstyti?

- Jeigu žiūrėsime į minėjimus, dėmesio tam skiriama tikrai pakankamai. Neseniai pajuokavau, kad labai iškilmingi ir graudūs minėjimai, kuriuos organizuoja mūsų šalis, man primena nepadoriai savo žmonos atžvilgiu besielgiančio vyro elgesį. Jis apgaudinėja žmoną, o blogą sąžinę bando nuraminti pirkdamas jai brangias dovanas.

Žinoma, minėjimai yra duoklės atidavimas žmonėms, kurie dar mena tuos įvykius, per Holokaustą išlikusiųjų vaikams. Tai svarbu. Tačiau norėčiau, kad renginiai būtų mažiau pakilūs, graudūs. Tegul jie būna orūs, ramūs, tylūs europietiški forumai ir daugėja prasmingos kasdienybės: kad būtų daugiau žydų studijų, istorijos tematika parašytų gerų esė, grožinių kūrinių.

- Parlamentaras Emanuelis Zingeris yra sakęs, kad Vilniaus getas buvo išžudytas ir nukeliavo į dausas įrodęs nepaprastas savo dvasios aukštumas, didį pranašumą prieš nacius ir vietinius pakalikus: jame iki paskutinio atodūsio veikė teatras, skambėjo aukštoji muzika. Kas įkvėpė tokią žydų dvasią?

- Tai – didžiulė Vilniaus geto pergalė ir garbė jo žydų atminimui. Jie gynė ne tik žydų žmogiškąjį orumą, bet ir visą Europos humanistinį paveldą bei jo dvasią.

Neseniai dar kartą perskaičiau daugybę sykių skaitytą nuostabų lietuvių literatūros kūrinį – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Kai perskaitai apie visą tą pažeminimo ir nužmoginimo mašiną, kurią sukūrė nacizmas, supranti, kokia žmonijos pergalė buvo tokiomis sąlygomis nenužmogėti, vieniems kitų nežudyti, neišduoti ir dar kurti. Tai, kad buvo dailininkų, poetų, meno žmonių, kurie kūrė tomis sąlygomis, yra tiesiog žmogaus dvasios ir civilizacijos pergalė prieš barbariškumą. Manau, tebuvo du būdai likti žmogumi ir garbingai, oriai atsakyti į barbariškumą. Priešintis su ginklu rankose ir bent jau numirti kaip žmogui arba, aplinkybėms leidus, likti kultūros sferoje.

- Jūsų manymu, Lietuvoje gyvenusių žydų atminimas, indėlis į valstybės gyvenimą yra tinkamai įamžintas ir pagerbtas?

- Man atrodo, kad didžiausias kuriančio žmogaus pripažinimas yra ne premijos, ordinai, o tiesiog knygų leidimas, parodos ar ekspozicijos. Esu už gyvą procesą. Jeigu kalbama apie pripažinimą, norėčiau, kad jis įgytų konkrečias kultūrines, intelektines formas. Nuo to, kiek suteiksime garbės pilietybių, ordinų, nacionalinių premijų, niekas nesikeis. Esminis dalykas yra kūryba – tai, kas lieka po žmogaus.

Linkėčiau, kad žydų grandai, objektyviai esantys ir mūsų šalies grandais, garsinusiais Lietuvą, nebūtų laikomi paralelinėmis figūromis ar nesavais. Būčiau laimingas, jeigu žydų kultūra būtų integruota į mūsų bendrą intelektinę ir edukacinę erdvę, kad nebūtų skirtumo tarp savų ir esą svetimų. Man atrodo nesusipratimas žmones, neatsiejamais saitais susijusius su Lietuva, pavyzdžiui, didžius rašytojus Icchoką Merą ar Grigorijų Kanovičių, laikyti ne visai savais. Svarbiausia - laikyti žydų kūrybinį indėlį neatsiejama savo dalimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"