Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Liudijimai iš karo katilo

2014 09 18 6:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Iš pragaro Rytų Ukrainoje į Lietuvą gydytis atvykę kariai, karo medikai nerimastingai seka įvykius gimtinėje. Dėl vieno jie tikri – kaip buvo Ukraina, taip ir bus. Esą ukrainiečiai neleis šaliai skilti - ne dėl to to kariauja, kenčia, laidoja artimuosius ir draugus.

Atsigavę po ilgo skrydžio iš Dniepropetrovsko, taip pat operacijų ir kitų sudėtingų procedūrų, jau pasiilgę bendravimo gimtąja kalba Vilniuje besigydantys ukrainiečiai lanko vieni kitus ligoninės palatose. Į medikės Annos Iljuščenkovos palatos duris pasibeldžia du likimo draugai, rankose gniaužiantys kažin kur rastus smeigtukus. Ukrainietė juos pasveikina plačiu šypsniu ir paragina vyrukus paduoti rankinę. Iš jos čia pat ištraukiama iš gimtinės atkeliavusi mėlynos ir geltonos spalvų vėliava bei ukrainiečių vaikų prieš skrydį padovanotos tautinių spalvų juostelės.

Garsiai nuskamba abejonė, ar tikrai niekas nesupyks, kad palatos sienoje liks mažulytės skylutės. Et, ar tai svarbu, kai toli nuo namų džiugins ir viltį teiks ant sienos kabanti Ukrainos dvispalvė? Vyrai dar ne itin sutvirtėję, nelabai vikrūs turėdami tik po vieną sveiką ranką. Tačiau jas kelia aukštai virš galvos, ir vėliava jau prieš visus! „Сlava ukraini“ – ištarė vienas.

Karo siaubas

A. Iljuščenkova – medikė iš Odesos, be menkiausių abejonių nusprendusi vykti į karo draskomus Ukrainos rytus. „Atostogavau. Man paskambino ir pasakė: „Ania, trūksta medikų. Gal sutiktumei atvažiuoti ir padėti? Sutikau. Išvykau per savo atostogas“, - prisiminė moteris.

Pirmiausia ji buvo nusiųsta į Kurachovę Donecko srityje. Čia ją pamatė vienas medikas ir pasakė, kad reikia pagalbos Ilovaiske. „Gerai dar nesupratau, kur ten, kas ten, kaip ten. Bet taip patekau į Ilovaiską“, - aiškino A. Iljuščenkova.

Nuvykusi ten medikė išgyveno tikrą siaubą, patyrė, ką reiškia karas. Po kelis kartus per dieną teroristai ir rusai ukrainiečių karius pliekdavo „Grad“ sistemomis. Dalis Ilovaisko gyventojų, medikai, kariai per antpuolius slėpdavosi mokyklos rūsyje. „Ilovaisko gyventojai palaikė Ukrainą. O kaip kitaip? Teroristai esą taikydavosi į mūsų karius, bet nuolat bombarduodavo, apšaudydavo ir gyvenamuosius namus“, - pasakojo A. Iljuščenkova.

Anna Iljuščenkova – medikė iš Odesos, be menkiausių abejonių nusprendusi vykti į karo draskomus Ukrainos Rytus. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Laikėsi iki paskutinio

Pasak A. Iljuščenkovos, visi suprato, kokioje pavojingoje misijoje atsidūrė, ir kad dabar viskas tik Dievo valioje. Tačiau ją ir Ukrainos karius į priekį vedė siekis išlaisvinti Ilovaiską, aplinkinius miestelius, jų gyventojus, nuolat priverstus slėptis rūsiuose.

Rugpjūčio 24-ąją švenčiant Ukrainos nepriklausomybės dieną Kijeve buvo surengtas karinis paradas. A. Iljuščenkova pasakojo, kad jos bataliono vadovybei buvo pažadėta sostinėje riedėjusią techniką tuoj pat permesti į Donbasą. „Laukėme pastiprinimo, bet jo taip ir nebuvo. Vaikinai – šaunuoliai, nepasidavė. Ne veltui Donbaso batalionas, pripažintas vos ne teroristiniu Rusijoje, laikėsi iš paskutiniųjų, neatsitraukė. Taip, buvo daug sužeistųjų, ypač paskutinę dieną. Nebuvo net galimybės jų pervežti. Paskelbus paliaubas sužinojome, kad teroristai apšaudė mašinas, vežančias sužeistuosius“, - dėstė ji.

Atsidūrė rusų nelaisvėje

A. Iljuščenkova pasakoja, kad atmosferai Ilovaiske itin įkaitus buvo paskelbta, kad atidaromas saugus „koridorius“ į ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją. „Pasirodė, kad jokio saugaus koridoriaus nėra. Mus apšaudė iš visko, kas tik įmanoma: automatų, iš „Grad“, kulkosvaidžių, tankų – viskas buvo nukreipta prieš mus. Mažai žmonių išsikapstė. Patyrėme milžiniškų netekčių. Pati mačiau sunkvežimių su žmonių lavonais, kai mums padėjo Raudonasis Kryžius. Su mumis vyko taikdariai, Donbaso batalionas. Ir visus mus per akimirką sušaudė“, - sunkiai žodžius rinko moteris.

Ilovaisko katile žuvo šimtai žmonių. Antiteroristinės operacijos pajėgų mūšiai su teroristais šiame strategiškai svarbiame mieste vyko nuo rugpjūčio vidurio. Čia teroristų ir rusų karių apsuptyje ilgą laiką buvo keli ukrainiečių batalionai, kurie prašė pagalbos.

A. Iljuščenkova patyrė kelis šautines žaizdas. Ją išgelbėjo Ukrainos karys Vladimiras iš Kijevo. Vėliau sunkiai sužeistą medikę paėmė į nelaisvę, galiausiai ji atsidūrė Rusijoje. Ten ją porą kartų apklausė Federalinio saugumo tarnyba (FSB). Keičiantis belaisviais, karo medikė sugrįžo į Ukrainą.

A. Iljuščenkova teigė, kad paimta į nelaisvę bendravo su rusų kariais. „Kai kurie jų net nesuprato, kad yra Ukrainos teritorijoje, kad kovoja su ukrainiečiais. Jiems buvo sakoma, kad vyksta į mokymus. Iš jų buvo paimti telefonai, jie negalėjo susisiekti su artimaisiais, pranešti motinoms, kur yra. Nei jie, rusai, nei mes nenorime kariauti. Jie man ne kartą sakė, kad nori namo, nori, jog Rusija paliktų ramybėje Ukrainą, kuri turi pati susitvarkyti. Kažkas sako, kad tai tiesiog didelė politika...“ - pasakojo ukrainietė medikė.

Kova už Ukrainą

Lietuvoje taip pat gydomas ukrainietis karys, maždaug du mėnesius kovęs prie pat Donecko, Peskų miestelyje. Į kariuomenę vaikinas užsirašė kaip savanoris. „Išėjau į savanorius, nes norėjau kautis su teroristais, kad jie neateitų į gimtąjį miestą. Nenoriu, kad mano tėvai būtų priversti slėptis rūsyje arba turėtų bėgti iš namų. Nenoriu! Tačiau pirmiausia kovojau už Ukrainą“, - pasakojo jis.

Kariniai mokymai buvo trumpi. Karinėse bazėse savanoriai mokėsi šaudyti, taktinių manevrų, eidavo į naktinius žygius. Ukrainietis pripažįsta, kad iš to fronte buvo maža naudos, pravertė tik žygių metu įgyta patirtis.

Daug kas nesuprato vaikino noro eiti kariauti. Nemažai jo draugų manė, kad tai, kad vyksta Rytuose, – paprasti neramumai. Tačiau Donbase jaunas karys pateko į tikrą mėsmalę. Tik įžengus į Peskus jo ir kovos draugų vos nesudraskė netoliese sprogusi mina. Bataliono bazėje juos pasitiko teroristų kuklosvaidžių ataka. „Paskui vaikinai papasakojo, kaip atpažinti, kokia technika puola, kur ir kaip slėptis. Supratome, kas ir kaip, įpratome“, - aiškino jis.

Slepiasi rūsiuose

Jo bataliono, kuriame tarnavo apie šimtas karių, užduotis buvo susprogdinti teroristų užimtą gamyklą. Tam buvo duota savaitė. Tačiau viskas užtruko gerokai ilgiau. „Geros technikos neturėjome. Buvo 3-4 tankai, bet tik kai kurie jų važiavo, kiti vien šaudė“, - dėstė ukrainietis.

Be šios specialios užduoties, kariai turėjo pasirūpinti ir namų nepalikusiais miestelio gyventojais. Peskai, pasak savanorio, buvo ištuštėję. Likusieji džiaugėsi išvydę saviškius – Ukrainos karius, ir vis laukė košmaro pabaigos. Vienoje gatvėje gyveno senyva moteris, kurią jiems reikėjo evakuoti. „Pirmą dieną šliaužiojome patvoriais, kiemais jos ieškodami, bet neradome. Patekome į pasalą. Greitai sureagavome ir pabėgome. Antrą dieną moterį pagaliau radome. Grįždami atgal sutikome senelį, kuris išsigandęs klausė, kaip galima iš čia išvažiuoti. Jis turėjo mašiną, tad įsodinome ir nukreipėme į mūsų postą. Iš jo senelis buvo palydėtas toliau, kur saugu, - prisiminė karys. – Radome ir vyrą su šeima. Jie nenorėjo išvažiuoti, nes augino balandžius. Vyras sakė, kad savo paukščių nepaliks likimo valiai ir niekur nesitrauks. Nešdavome jiems įvairių konservų. Per atakas šeima slėpdavosi rūsyje.“

Dar ne itin sutvirtėję, turėdami tik po vieną sveiką ranką, ukrainiečiai kelia jas aukštai virš galvos, ir vėliava jau priešais visus! / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Karius siunčia Rusija

Ukrainietis pasakojo, kad Donbase kaunasi ne sukilę vietiniai, o daugiausia profesionalūs Rusijos kariai, tarp kurių itin daug čečėnų. „Mūsų vaikinai nuolat matydavo čečėnų. Vieną ir pats mačiau. Donbase nėra karinių dalinių, kuriuose galėtų būti tokios modernios technikos ir ginkluotės. Sulaikėme snaiperį, kuris turėjo modernų 12 kalibro šautuvą. Ukrainoje niekas tokių ginklų neturi“, - pažymėjo jis.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų savanoris tvirtino, kad nemažai čečėnų ėmė masiškai bėgti atgal į Rusiją, kai susidūrė su ukrainiečių pasipriešinimu, pareikalavusiu daug jų tautiečių aukų. Tačiau čečėnus mikliai keitė rusų kariai. Būta ir išdavikų. Savanoris teigė, jog vienas toks atskleistas ir jų batalione. Ukrainietis nuolat lankydavosi bazėje, sužinodavo karių planus, o vėliau viską pranešdavo priešams.

LŽ kalbintas karys prieš kelias savaites buvo sunkiai sužeistas į ranką. Kas ir kaip įvyko, jis neprisimena. Net nežino, kas – kukla ar skeveldra – sužeidė. Ukrainiečius užpuolę teroristai pirmiausia atakavo kulkosvaidžiais, o paskui paleido šūvių krušą iš automatų. Jauną karį pakirto stiprus smūgis į petį. „Pabandžiau nuspausti šautuvo gaiduką, bet nepajėgiau, tapo sunku. Žiūriu, dešinė ranka kabo. Iš karto sugriebiau už žaizdos ir nubėgau pas saviškius. Jie užveržė ranką, sutvarstė, davė vaistų nuo skausmo ir nuvežė į artimiausią ligoninę. Ten po pusvalandžio mane operavo“, - pasakojo ukrainietis. Dniepropetrovske jis gydėsi iki šeštadienio, kol buvo atskraidintas į Lietuvą.

Ukraina per amžius!

„Šis karas visiškai beprasmis. Tik Rusija niekaip nesustoja. O mūsų ten mažai. Sėdime apkasuose ir atsišaudome“, - liūdnai kalbėjo karys.

Jis netiki ir paskelbtomis paliaubomis. Vos atvykusį gydytis į Lietuvą ukrainietį pasiekė liūdna žinia – žuvo keturi jo kovos draugai. „Paliaubos galioja tik mums. Kariai pasakojo, kad teroristai paliaubas sutiko aktyviai šaudydami į mūsiškius, provokuodami. Rusams tai galimybė sustiprinti savo pajėgas, atgauti jėgas“, - įsitikinęs vaikinas.

Jeigu rusai ir toliau eskaluos konfliktą Donecke ir Luhanske, tikėtis, kad jie apsiribos tik šiais regionais, – naivu. „Man regis, pamatys, kad galima, nors ir sunku, eiti toliau ir eis“, - svarstė jis.

A. Iljuščenkova mano, kad Rusija, destabilizuodama padėtį Rytų Ukrainoje, siekia užsitikrinti sausumos koridorių į okupuotą Krymą. Ji teigė, jog gyventojai, su teroristais rytuose kovęsi kariai – visi bandė sau paaiškinti, kas atsitiko, kad užvirė toks pragaras. „Nežinau, kas tai ir kodėl. Žinau tik tiek, kad kovas reikia tuoj pat baigti. Jeigu jos nesiliaus, bus beprotiškai daug aukų“, - pabrėžė A. Iljuščenkova.

Ukrainietis savanoris tikino nesigailintis Maidano revoliucijos. Esą tai buvo neišvengiama, nes žmonės daugiau nebegalėjo kęsti kleptokratijos ir įsigalėjusios saujelės žmonių valdžios. Vaikinas tiki laisva ir vieninga Ukraina. „Ukraina neskils. Niekas mūsų šalyje neleis, kad ji subyrėtų. Ne dėl to mes kariaujame, ne dėl to kenčiame, laidojame artimuosius ir draugus. Ukraina kaip buvo, taip ir bus. Per amžius!“ - tvirtino vilčių kupinas jaunas savanoris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"