Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Liudvikas Gadeikis apie neapykantą verslui: lūžis įvyko Rolando Pakso laikais

 
2017 07 07 12:00
Liudvikas Gadeikis: „Nuostatos, kad verslas – tai blogis, kad jį reikia pažaboti, deja, labai stiprios.“
Liudvikas Gadeikis: „Nuostatos, kad verslas – tai blogis, kad jį reikia pažaboti, deja, labai stiprios.“ Alinos Ožič nuotrauka

Neigiamas požiūris į verslą nėra atsitiktinumas: mūsų tautinei tapatybei verslumas nebūdingas. Tačiau ne dėl visko kalta valstietiška lietuvių kilmė. Politikai nuo Rolando Pakso prezidentavimo laikų padarė daug, kad supriešintų verslą ir visuomenę.

Apie tai kalba Liudvikas Gadeikis, žurnalo „Investuok“ vyriausiasis redaktorius, prieš septynerius metus sudaręs pirmąją verslo istorijai skirtą knygą. Pridėtinę vertę kuriančiam sluoksniui Lietuvoje nelengva neatsitiktinai – tai, ko tarpukariu lietuviai išmoko iš žydų, nusinešė karai ir sovietmetis. O per pastarąjį ketvirtį amžiaus takoskyrą didino politikai, Lietuvą padaliję į „elitą“ ir „runkelius“. Dabartinė valdžia, regis, ir toliau ketina eiti panašiu keliu.

Nesame labai unikalūs

– Sociologinės apklausos rodo, jog šalyje jau kurį laiką vyrauja nuostata, kad verslas – tai blogis. Politikai irgi jaučia tas natas, tad neatsilieka pliekdami – štai verslininkai jau vejami iš Seimo komitetų. Kiek tokį negatyvų požiūrį lemia mūsų istorija, o kiek – įsikalbėtos baimės?

– Tai lemia ir Lietuvos istorija, ir pasaulinės tendencijos. Pasaulyje, išskyrus JAV, požiūris į verslą ir verslininkus gana skeptiškas. Štai ir 2012 metų Eurobarometro duomenimis, piliečių paklausus, kaip verslo kompanijos veikia mūsų visuomenę, 38 proc. lietuvių pasakė, kad verslo bendrovės daro neigiamą įtaką. Atrodytų – baisu. Bet taip manančiųjų Europoje yra apie 41 procentas. Taigi nesame labai unikalūs.

Liudvikas Gadeikis: „Reikia galvoti ne apie tai, kaip supriešinti „gerąją visuomenę“ ir „bloguosius verslininkus“, o paprasčiausiai daryti būtinus darbus.“

Neigiamas požiūris į verslą susijęs ir su mūsų istorija, šis aspektas svarbesnis. Lietuviai juk buvo valstiečiai. Valstiečiai, amatininkai, bajorai, dvasininkai, kariai – tokie ilgą laiką buvo tradiciniai gyventojų sluoksniai. Tautinę valstybę 1918 metais sukūrėme būtent valstiečių sluoksnio pagrindu. Sluoksnio, kuris dirbo žemę, – kitų savybių jis neturėjo, tad tas savybes reikėjo įgyti.

Tarpukario Lietuvoje daugiausia verslo priklausė žydams. Ypač tas smulkusis, buvęs arčiausiai žmogaus, priklausė žydams. Taip, būta ir vokiečių verslo, bet tai, kas matomiausia, buvo žydų. Nepriklausomoje Lietuvoje būta stumdymosi, įtampos, bet tai buvo tikra, natūrali konkurencija. Tačiau iš to ir mokėmės. Lietuviai mokėsi iš šalia dirbančių žydų verslininkų, ir šis procesas vyko gana sparčiai. Vėliau, per karą, žydų bendruomenės nebeliko, tad nebeliko ir iš ko mokytis. Maža to, dar pusę šimtmečio – sovietmečiu – nebeleista mokytis verslumo.

– Verslumas nebūdingas ir Lietuvos tapatybei. Lietuvių kalba ir žemė – tai pirmiausia akcentuojamos „lietuviškosios vertybės“. Verslas – jau žydų reikalas, tad nėra nė tradicijos, nieko nėra.

– Kaip minėjau, tarpukariu buvo svetimtaučių, iš kurių galėjome mokytis, o mokymasis – labai svarbus dalykas. Staiga viso to nebeliko. Ir dar pusę amžiaus viskas buvo sąmoningai naikinama, bet kokie verslumo likučiai buvo smerkiami, draudžiami, dėl to persekiojama.

Štai atvejis iš sovietinių laikų. Draugė dirbo bibliotekoje, o kartą ji pamatė savo kolegą prie tuometinio „Kronikos“ kino teatro turgelyje pardavinėjant gėles. Vėliau ji sakė: „Aš net į jo laidotuves nėjau...“ Taigi tas žmogus jai buvo nebepriimtinas. Dėl to, kad prekiavo! Dabar galima iš to juoktis, bet tai rodo, kaip sovietmečiu buvo subjaurotas mūsų mentalitetas.

Šešėlinis verslas ir prekyba įtaka

– Kaip tik norėjau klausti apie tą perversmo mūsų sąmonėje laikotarpį, kai atgavome nepriklausomybę. Kooperatyvai, privatizacija, pirmieji verslai. Kaip ta patirtis dabar veikia požiūrį į verslą, pačius verslininkus?

– Grįžkime į sovietmetį. Pirmus porą dešimtmečių, ypač kaime, veikė ne šešėlinė, bet, pavadinkime, „prasimaitinimo“ rinka – suka sviestą, renka kiaušinius, verpia vilnas ir veža parduoti, nes reikia kažkaip gyventi. Vėlesniuoju sovietmečiu irgi neleido verslauti, bet žmonės sukosi, veikė slapta. O kadangi visko trūko, režimas šiek tiek „primerkdavo akis“ ir tų „nelegalių verslų“ tarsi nematydavo. Antai aplink Kauną buvo auginamos nutrijos, lapės ir kiti kailiniai žvėreliai, o Kėdainiuose šiltnamiuose – agurkai. Vis dėlto jie netapo „legalūs“, kiekvieną akimirką prieš juos galėjo atsisukti valdžios rūstybė. Jurijaus Andropovo ir Michailo Gorbačiovo laikais, kai eilinį kartą (ačiū Dievui, paskutinį) imta kovoti su „spekuliantais“, tuos šiltnamius imta griauti.

Tačiau šalia to buvo (ir tebėra) kitas sluoksnis – pardavinėjančiųjų savo įtaką. Jie nieko negamino, nieko nekūrė, bet turėjo „priėjimą“. Pavyzdžiui, mezgimo fabriko darbininkas galėjo „parūpinti“ siūlų, o mėsos kombinato darbininkas – mėsos. Ką jau kalbėti apie aukštesniuose postuose sėdinčius. Kodėl tai svarbu? Atkūrus nepriklausomybę visa tai išliko. Tie, kas buvo verslininkai šešėlyje, galėjo pradėti veikti viešai – juk pirmieji kooperatyvai arba pirmieji verslininkai veikė ir sovietmečiu, tik šešėlyje. Bent jau nemaža jų dalis. Liko ir minėtas antrasis sluoksnis – įtakos pardavinėtojai. Jie ėmė veikti dar efektyviau, ypač kai prasidėjo privatizacija, jie rado naujų galimybių

– Vis dėlto tikėtasi, kad verslas, privatūs savininkai ims elgsis taip, kaip priimta rinkos visuomenėje. Tačiau taip yra ne visada ir ne visais atvejais. O kiek dabar skatinamas pats verslumas?

– Dažnai susimąstau, ar jis Lietuvoje skatinamas. Juk per tuos sovietinius laikus buvo prisikaupę energijos, bet šiuo metu, regis, ji jau išeikvota. Dabar reikia kurti iš naujo. Tačiau tam reikia ir sąlygų. Mane liūdina dabartinė situacija – kai aplinkinių požiūris neigiamas, kokia paskata bandyti kurti? Verslas – tai kūryba tuščioje vietoje, įskaitant visas rizikas.

R. Paksui pavyko supriešinti

– Lietuvoje net bankrotas suprantamas kaip gėda – dėmė, kurios nenusiplausi. Juk tai nenormalu.

– Taip, kai nėra rizikos, nėra ir verslo. Nes ten, kur nėra rizikos, visos galimybės išsemtos. Ir tai yra būtent visuomenės nuostatų problema. Ar ji skatina būti verslininku? Ne, manoma, kad tai kenkia visuomenei. Ir tai yra labai blogai. Tiesa, pažvelgus į detalius sociologinius tyrimus, matyti, kad nemažai Lietuvos gyventojų vis dėlto suvokia, ką daro verslininkai. Paprastai jie įvardija, kad verslininkas – tai sunkiai dirbantis, rizikuojantis, suteikiantis, duodantis, atsakingas žmogus. Visi supranta, kad pinigai ant medžių neauga.

Tačiau prie neigiamų nuostatų verslininkų atžvilgiu prisidėjo vadinamasis visuomenės elitas – pirmiausia, politikai ir kultūrinė aplinka. Regis, lūžis įvyko Rolando Pakso rinkimų kampanijos į prezidentus laikais. Negalėčiau to pagrįsti objektyviais duomenimis, bet iki tol politinėje retorikoje skatinti neapykantos kuriančiam sluoksniui nebuvo priimtina. Akcentuota, kad vis dėlto verslas reikalingas valstybei.

O R. Pakso laikais atsirado dvi Lietuvos – „runkelių“ ir „elito“. R. Pakso kampanija buvo paremta tuo supriešinimu – ir ji buvo sėkminga. Tai matydami, vėliau daugelis politikų minėtą skirtį stengėsi pabrėžti, akcentuoti. Tai daro ir dabartinė valdžia. Juk girdėjome teiginių, esą Vilnius „gyvena burbule“ ir išnaudoja likusią Lietuvą. Tokie samprotavimai kuria negatyvią atmosferą. Bendromis pastangomis reikia keisti tokias nuostatas ir ugdyti požiūrį, kad į verslą nebūtų žiūrima kaip į blogį, kurį reikia pažaboti. Deja, diskursas – kad verslas – tai blogis, yra labai stiprus.

– Ką dėl to galima padaryti? Kai didelių įmonių pavadinimai minimi politikų papirkinėjimo skandaluose, nesunku padaryti išvadą ir patvirtinti neigiamas nuostatas, neva „visi jie tokie“...

– Yra toks posakis: su paplavomis ir kūdikį išpila. Šis atvejis – panašus. Verslas dažnai ieško lengvesnio kelio. Jei matoma, kad lengviausias kelias – nunešti kyšį, verslas ir eina tuo keliu. Bet ar už tai galima pasmerkti visus verslininkus? Galbūt reikia sudaryti sąlygas, kad tai nebūtų lengviausias kelias. Reikėtų atskirti minėtus dalykus ir kuo sparčiau sukurti tokią sistemą, kurioje būtų kuo mažiau landų ir pagundų.

O nesugebėdami sukurti civilizuotų taisyklių imame gaudyti verslininkus ir aiškinti, neva bendrovė Seimo nariui negali padovanoti knygos apie Joną Basanavičių... Beje, pasaulyje egzistuoja sukurtos taisyklės, tereikia atsirinkti, kokią praktiką derėtų perimti.

Interesų esama visur

– Maža to, Lietuvoje ir lobizmas suvokiamas kaip egzotiškas reiškinys.

– Taip, juk pirmą ir vos ne vienintelį lobistą atitinkamos tarnybos pasodino į kalėjimą vos ne keliems mėnesiams. Ir, kaip supratau, už tai, kad jis „lobino“. Tai – paradoksas. Štai, pavyzdžiui, JAV valstybė grįsta lobizmu. Visiems turi būti aišku, kas kam dirba, kam atstovauja, kieno interesams. Kai išgirstu sakant „dirbu dėl Lietuvos“, suklustu, pagalvoju, kad mane bando apgauti.

Valstybė – interesų dermė, ir nėra prasmės kalbėti, kad interesai neegzistuoja. Todėl veikėjai, teigiantys, kad neturi interesų, neva dirbantys tik dėl dieviškos idėjos, man kelia įtarimų.

– Padėtis aštrėja – politikai, dabartinė valdžia į verslą žvelgia iš aukšto, nesileidžia į kalbas. Verslas skirstomas į „gerą“ ir „blogą“. Kaip pakeisti tokią situaciją?

– Nieko stebuklingo nesugalvosime. Be verslo nėra kito kelio stumti ekonomiką į priekį. Verslas kuria darbo vietas, generuoja pridėtinę vertę. Ir nereikia į verslą žiūrėti būtinai kaip į didelį, su šimtais išnaudojamų darbuotojų. Žmogus, pats sau susikūręs darbo vietą, toks pat vertingas. Valstybė – ne verslininkė. Valstybės prievolė ir priedermė – sukurti kuo aiškesnes ir paprastesnes, visiems vienodas žaidimo taisykles. Kad kiltų mažiau pagundų ir mažiau galimybių tas taisykles apeiti. Be abejo, verslas siekia pelno. Tai nelengvas užsiėmimas, tad verslininkas turi gauti nemažai naudos, kad norėtų rizikuoti, kurti verslą.

Čia panašiai kaip su emigracija: sakoma, kad atlyginimas šalyje, į kurią emigruojama, turi skirtis ne procentais, o kartais, kad žmogus ryžtųsi emigruoti. Bet nesutikčiau, kad verslininkai vien tik ieško, kaip apgauti – valstybę, darbuotojus. Prisiminkime kasos aparatų turguose istoriją. Iš pradžių turgaus prekeiviai priešinosi, vėliau žiniasklaidoje buvo šaipomasi, kad vis tiek niekas jais nesinaudoja. Praėjo kiek laiko, ir pamažu viskas atsistojo į savo vietas. Prekiautojai priprato, suprato, kad kitaip nebus, – kam jiems reikalinga įtampa? Tad reikia galvoti ne apie tai, kaip supriešinti „gerąją visuomenę“ ir „bloguosius verslininkus“, o paprasčiausiai daryti būtinus darbus.

– Bet yra ir teisėtas priekaištas: tebesame mažos pridėtinės vertės produktus kurianti valstybė. Verslas vangiai investuoja į aukštąsias technologijas, aukštos kvalifikacijos specialistus. Sukamės tarsi užburtame rate. Kodėl? Negi tai galima paaiškinti vien nestabilia mokesčių ar verslo aplinka?

– Mažos pridėtinės vertės produktus gaminti lengviau, su jais paprasčiau įeiti į pasaulio rinkas. Nenoriu pasakyti, kad mes, lietuviai, kvaili. Didelės pridėtinės vertės reikia siekti ilgai ir atkakliai. O staiga, vien panorėjus, to padaryti nepavyks – kuo didesnės pridėtinės vertės produktą siūlai, tuo didesnės konkurencijos sulauksi.

Kai investuojamas užsienio kapitalas, galima tikėtis, kad jis kurs didesnę pridėtinę vertę, nes ten, savo šalyje, jau yra su ja įsitvirtinęs. Gali stebuklingą produktą sukurti, bet kol įeisi į turtingų šalių rinkas, – o juk į tokias rinkas pirmiausia ir verta taikytis, – teks daug prakaito išlieti. Ar manote, kad vadinamosios žaliavinės šalys nori būti priklausomos vien nuo žaliavų? Bet ir toliau tokios lieka, nes tas kitas kelias nelengvas. Norint kurti didelės pridėtinės vertės produktus reikia sukurti tradiciją, o tam reikia ilgai darbuotis. Tačiau manau, kad po ketvirčio amžiaus padėtis bus pasikeitusi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"