TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lobizmo įstatymas: taisyti negalima atsisakyti

2014 09 10 9:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

JAV lobizmą reguliuojantis įstatymas priimtas dar praėjusio amžiaus viduryje, Lietuvoje – 2000 metais, pakeistas 2003-iaisiais. Sutariama, jog bandymas atkartoti anglosaksų lobistinį reguliavimą mūsų šalyje nebuvo itin sėkmingas ir dabartinis įstatymas yra netinkamas. Tačiau ko reikia – taisyti įstatymo spragas,  griežtinti lobistų kontrolę ar apskritai atsisakyti reguliavimo, kaip daugumoje Europos šalių? 

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) duomenimis, 2013 metais iš 33 užsiregistravusių lobistų 18 nevykdė veiklos ir dar 4 nepateikė metinių veiklos ataskaitų, vadinasi, praėjusiais metais Lietuvoje lobistine veikla užsiėmė 11 fizinių ar juridinių asmenų. Pasak „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo Sergejaus Muravjovo, tokie skaičiai parodo, kad lobistinės veiklos priežiūra mūsų šalyje neveikia. „Jei nedarytume tokios išvados, turėtume galvoti, jog Lietuvoje įstatymų leidėjams niekas nedaro jokios įtakos. Liberalioje demokratinėje visuomenėje vargu, ar tai įmanoma. Gyvename tarp įvairių interesų – daryti įtaką yra visiškai normalu. Svarbu žinoti, kaip ji daroma“, – sako jis. Palyginimui: Nyderlanduose vien farmacijos srityje dirba daugiau kaip 6 tūkst. registruotų lobistų. Pagal 2013 metais atliktą „Burson-Marsteller“ Europos šalių lobizmo tyrimą, sveikatos apsauga yra viena labiausiai lobistų paveikiamų sričių, taip pat ir Lietuvoje.

Plėsti lobizmo apibrėžimą

„Vien tai, kad turime lobistinės veiklos stebėsenos įstaigą bei yra registras, dar nereiškia, kad išsprendžiamos visos problemos. Akivaizdu, kad įstatymą reikia taisyti iš esmės arba jo atsisakyti. Pradėti reikėtų nuo to, kad dabartinis lobistų apibrėžimas netinka. Manau, kad jis turi būti žymiai platesnis“, – kalba S. Muravjovas. Pagal dabartinį įstatymą, lobistais vadinami fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie atlygintinai ar neatlygintinai siekia daryti įtaką dėl užsakovo interesų. Į tokį apibrėžimą neįeina įvairios asociacijos, konfederacijos, nevyriausybinės organizacijos, kurių atstovai siekia daryti įtaką valstybės tarnautojams, jei tai nėra užsakomoji veikla. „Bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas su valstybės tarnautojais, siekiant daryti įtaką sprendimų priėmimui, yra lobizmas“, – teigia pašnekovas, pridurdamas, jog jo vadovaujama organizacija turėtų būti laikoma skaidrumo lobistais.

Šarūnas Frolenko / Asmeninio archyvo nuotrauka

Su daugiausia teisės aktų ar jų projektų 2013 metais dirbo tokie registruoti lobistai kaip Giedrius Karsokas, Dalia Mikalauskaitė, Liudvikas Ragauskis, advokatų profesinė bendrija „Baltic Legal Solutions Lietuva“ bei UAB „Vento Nuovo“. Pastarosios lobistų kontoros atstovas Šarūnas Frolenko sako, jog toks reglamentavimas, koks jis yra dabar, yra nereikalingas, mat įstatymas yra skirtas mažai saujelei žmonių. „Tačiau didžiausia problema ta, kad šia veikla užsiimančiųjų skaičius yra pakankamai didelis. Tai ir profesionalūs lobistai, dirbantys daugiau nei su viena įmone ar asociacija, ir verslo įmonių atstovai (in house lobistai), ir asociacijos“, – kalba jis.

Š. Frolenko pasisako už tai, kad įstatymas apimtų visus de facto dirbančius šioje srityje, tačiau veiklos reglamentavimas skirtųsi priklausomai nuo pozicijos. Pavyzdžiui, asociacijoms ar in house dirbantiems žmonėms užtektų viešai pateikti metinę ataskaitą apie savo interesų atstovavimą. Pasak lobisto, to pakaktų, o visuomenei išeitų į naudą, mat šiuo metu apie minėtas grupes neturime jokios susistemintos informacijos.

Kad negyventume informacijos vakuume

„Kita vertus, kuo labiau stengsimės sureglamentuoti, juo labiau stabdysime skaidrų lobizmą. Šiandien įstatyminėje bazėje nėra paskatų oficialiai registruotis ir deklaruoti savo lobistinę veiklą. Daugybė žmonių vaikšto po Seimą, ministerijas, atstovauja kažkieno interesams, dirba įvairiausiais pagrindais – nuo sėkmės mokesčių iki pastovių kontraktų – ir neturi jokio intereso deklaruoti savo veiklos kaip lobistinės. Jei įstatymą sugriežtinsime – paskatų bus dar mažiau. Vadinasi, bus dar mažiau informacijos apie tai, kas ir kokiems sprendimams daro įtaką“, – kalba Š. Frolenko. Išplėtus bazę tų, kuriuos vadiname atstovaujančiais interesams, tų paskatų padaugėtų. Pavyzdžiui, šiandien asociacijos neprivalo, tačiau savanoriškai galėtų skelbti savo interesų atstovavimo veiklos deklaracijas. Praktikoje nė viena to nedaro, nors, kaip teigia lobistas, tai turėtų būti brandžios asociacijos požymis ir garbės reikalas. „Lobizmo veiklos reglamentavimas nėra savitikslis. Jei siekiame, kad visuomenei ir žiniasklaidai būtų prieinama kuo daugiau viešos informacijos apie skirtingų subjektų veiklą – turime pasiūlyti paprastą ir negriežtą mechanizmą teikti deklaracijas“, – sako „Vento Nuovo“ atstovas.

Informacijos apie priimamus sprendimus prieinamumo siekį pabrėžia ir S. Muravjovas: „Reguliavimas neturėtų atsirasti tik dėl noro reguliuoti. Norime reglamentuoti lobistinę veiklą, kad sužinotume, kodėl yra priimami vienokie ar kitokie sprendimai, kodėl jie vis dėlto tarnauja visuomenės interesams. Esame šios valstybės šeimininkai, mokame mokesčius, išlaikome politikus bei valstybės tarnautojus. Verslininkai, kurie taip pat yra šios visuomenės nariai, gali turėti savo interesų, bet vargu, ar jie gali diktuoti visas žaidimo sąlygas, mums jų nežinant. Tokiu atveju gyventume labai nepamatuotoje aplinkoje“.

Sergejus Muravjovas / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Gerinti lobistinės veiklos priežiūrą

Kitas dalykas, galintis padėti daugiau žinoti apie tai, kaip priimami sprendimai Lietuvoje – nuolat atnaujinamas bei prižiūrimas lobistinės veiklos registras. „Registravimasis neturi būti vien savanoriškas dalykas. Jei turime priežiūros institutą, reikia ir mechanizmo, skatinančio žmones vis dėlto veikti skaidriau, – sako „Transparency International“ Lietuvoje vadovas. – Mano žiniomis, VTEK lobistinės veiklos priežiūrai yra skirta pusė etato. Akivaizdu, kad jos monitoringas nėra mūsų šalies prioritetas, kai šiais laikais tai yra vienas svarbiausių iššūkių. Mes keičiamės: smulkioji korupcija vis dar egzistuoja, tačiau stambioji korupcija, kuri vyksta per neteisėtą lobistinę veiklą, mums kainuoja daug daugiau pinigų“.

Pasak S. Muravjovo, svarbu kalbėti ir apie tai, kad lobizmo priežiūros srityje dirbančių įstaigų veikimas turi būti pamatuotas ir pamatuojamas. Visuomenei turėtų būti aišku, kokie jų prioritetai, kaip žadama spręsti nelegalaus lobizmo problemą, kokie jų veiklos rezultatai – tada bus galima matuoti jų sėkmę. „Tai platus pokalbis apie antikorupcinių agentūrų bei stebėsenos įstaigų efektyvumą. Neišvengiamai turime pradėti apie tai kalbėti, ne tik apie lobistinės veiklos įstatymą“, – sako jis.

Bandymas reguliuoti – Sizifo darbas

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Rimgaudas Geleževičius savo 2013 metais paskelbtoje mokslinėje studijoje apie teisinį lobizmo reguliavimą taip pat teigia, jog pasirinktas šios veiklos institucionalizavimo modelis neveikia. Savo požymiais jis primena XX amžiaus viduryje įvestą amerikietiškąjį – ten esama tradicijos lobistus registruoti ir kontroliuoti, vienas lobizmo formas leisti, kitas drausti, taikyti sankcijas už pažeidimus. Tuo tarpu daugumoje pasaulio šalių vyrauja liberalus požiūris į lobizmo reguliavimą ir oficialiai tokia sąvoka kaip „lobistas“ nevartojama, nes visuomenėje turi neigiamą atspalvį. Nors Briuselis yra lobistų Meka, Europos Sąjungos lygmeniu nėra lobistinę veiklą reguliuojančių teisės aktų, pasikliaujama savireguliacija bei skaidrumo iniciatyva.

Rimgaudas Geleževičius / LRT archyvo nuotrauka

Pasak R. Geleževičiaus, plačiąja prasme lobizmas yra sąlytis tarp pilietinės visuomenės ir valdžios institucijų. Tai kasdienis, daugiaformis procesas, kuriame dalyvauja galybė žmonių. „Bandymas kiekvieną poveikį sureguliuoti, kontroliuoti, įvertinti įstatymo požiūriu – beviltiškas Sizifo darbas. Anglosaksai, ypač Amerika ir Kanada, bando įvesti leidimų bei draudimų sistemą, bet jiems nieko neišeina. Pažiūrėkite JAV 1995 metais priimtą „Lobbying Disclosure Act“ – jis susideda vien iš pataisų. Problema ta pati – kolektyvinės interesų grupės kaip pelno nesiekiančios organizacijos ar verslo atstovai yra nesukontroliuojamos. Kontroliuojami tik samdomi profesionalūs lobistai, o visi kiti lieka už įstatymo ribų. Dėl to siūlau pereiti prie europietiško savireguliacijos principo ir Lietuvoje, nes 2003 metų įstatymas yra beviltiškas“, – teigia jis.

MRU dėstytojas nesutinka su siūlymu praplėsti lobistų apibrėžimą įstatyme. Pasak jo, asocijuotos grupės neprivalo registruotis lobistinėmis, jei nori pareikšti nuomonę apie politiką. „Įsivaizduokite, svarstomas abortų draudimo įstatymas. Tarkime, kokia nors moterų ar religinė organizacija bando paveikti įstatymo priėmimą. Tai jai VTEK užsiregistruoti kaip lobistinei? Tai būtų ir Konstitucijos, ir žmogaus teisių pažeidimas, nes asmuo turi teisę reikšti nuomonę apie politiką. Dėl to nereikia tapti lobistu“, – teigia R. Geleževičius. Jo nuomone, įstatymais neįmanoma visko sureguliuoti. „Lietuva yra įvairi, „nesušukuota“, taip ir su lobizmu – jo nesušukuosi, kad viskas būtų skaidru ir tyra“, – apibendrina pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"