TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

M. Čubajevaitė: lietuviai vystomąjį bendradarbiavimą remia, bet nesupranta

2015 02 27 9:00
M. Čubajevaitė.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kas penktas žmogus pasaulyje gyvena už mažiau nei 1,25 dolerio per dieną, kas aštuntas yra nuolat kamuojamas bado. Apie besivystantį pasaulį dažniausiai kalbame, pabrėždami ten vešinčias problemas, nors galėtume atkreipti dėmesį į tai, kaip su jomis kovojama.

Net pusę visos paramos vystymuisi pasaulio mastu teikia Europos Sąjunga (ES). Lietuva, tapdama jos nare 2004 metais, taip pat įsipareigojo šiam tikslui ir šiuo metu skiria 0,11 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). 2015-ieji paskelbti Europos metais vystymuisi. Šia proga apie Lietuvos veiklos šioje srityje dešimtmetį portalas lzinios.lt kalbina Martą Čubajevaitę, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos (NNVBOP) vykdančiąją direktorę. Pasak jos, lietuviai sutinka, kad skurstantiems kitose šalyse reikia padėti, tačiau nesupranta, kas jau yra daroma ir kaip patys gali prisidėti.

– 2004-aisiais Lietuva iš paramą gaunančios tapo šalimi donore. Kokie būtų pastarojo dešimtmečio pasiekimai?

– Per dešimt metų buvo pasiekta ganėtinai daug. Lietuva įsitvirtino kaip lygiavertis partneris tiek ES, tiek Jungtinėms Tautoms, formuojant pasaulinę vystomojo bendradarbiavimo darbotvarkę. Lietuvos balsas ir girdimas, ir gerbiamas – tai svarbus pasiekimas. Dar džiugu, kad prieš porą metų buvo sutvarkyta Lietuvos teisinė bazė, priimtas Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymas. Prioritetai, kurioms šalims teikiame paramą ir procedūra, kaip jie nustatomi, tapo žymiai aiškesni.

– Platforma, kuriai vadovaujate, veikia nuo 2007 metų ir vienija 19 vystomojo bendradarbiavimo srityje dirbančių organizacijų. Ar trečiasis sektorius Lietuvoje yra pakankamai įsitraukęs į paramą besivystančiam pasauliui?

– Tobulumui ribų nėra, bet nevyriausybinis sektorius nuosekliai stiprėja ir auga. Bent kokios nors patirties šioje srityje turi apie 90 Lietuvoje veikiančių organizacijų. Tai gana daug. Stiprėjimas matosi ir iš to, kad mūsų ekspertai vertinami, ypač artimosiose Lietuvos kaimynėse. Jie minimi kaip vieni patikimiausių partnerių, juk moka kalba, žino tų šalių realybę, dalinasi bendra Sovietų Sąjungos patirties istorija. Jei pasikalbėtume su nevyriausybinėmis organizacijomis iš Baltarusijos, Gruzijos, Ukrainos, kur mūsiškiai daugiausia veikia, pamatytume, kad lietuviai labai vertinami kaip partneriai. Jaučiamas mūsų ekspertizės poreikis.

Įdomu, kad iki 2004 metų padėjusios mūsų šaliai vystytis organizacijos, pavyzdžiui, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“, organizacija „Gelbėkit vaikus“, Lygių galimybių plėtros centras, dabar sukauptą patirtį perduoda kolegoms iš besivystančių užsienio šalių. Ekspertizė stiprėja ir dėl to, kad užsienyje vystomojo bendradarbiavimo studijas baigę po truputį grįžta į Lietuvą. Turiu vilties, kad čia liks ir bent dalis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vystomojo bendradarbiavimo programos absolventų. Pirmoji karta baigs studijas jau kitais metais. Taip pat stiprėja nevyriausybinių organizacijų dialogas su valstybinėmis institucijomis, ypatingai Užsienio reikalų ministerija, formuojant vystomojo bendradarbiavimo politiką. Su jomis konsultuojamasi dėl prioritetų. Tai rodiklis, kad demokratinė sistema stiprėja apskritai.

– Daugiau nei 60 proc. Lietuvos oficialios paramos vystymuisi teikiama daugiašaliu pagrindu – Europos vystymosi fondui, ES biudžetui. Tuo tarpu dvišaliu susitarimu teikiama parama tokioms šalims kaip Baltarusija, Gruzija, Moldova, Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas (2013 m. nutraukta parama Afganistanui). Ar nevyriausybinis sektorius labiau įsitraukia į parama šioms šalims ar toms, kurias prioretizuoja ES?

– Statistikos, kurių projektų vykdoma daugiau, nežinau, bet mano spėjimas būtų, kad nevyriausybinis sektorius labiau įsitraukęs į daugiašalės paramos teikimą vien dėl to, kad per Europos Komisiją ar Europos vystymosi fondą laimėti projektai yra didesni, ilgalaikiškeni. O dvišalės paramos Rytų partnerystės šalims lėšos yra ganėtinai nedidelės, kalbame apie smulkius, trumpalaikius projektus, kurie neleidžia pasiekti ambicingų tikslų. Visgi poveikį visuomenei turi. Pavyzdžiui, Baltarusijoje vykdomi projektai bendradarbiaujant su demokratinėmis profesinėmis sąjungomis, žmogaus teisių aktyvistais, politikos analitikais, Gruzijoje su bendruomenėmis, gyvenančiomis konfliktinėse teritorijose. Ten važiuoja mūsų gydytojai, apmoko kolegas, kaip, pavyzdžiui, padėti naujagimiams išvengti aklumo. Ukrainiečiai kviečiami diskutuoti apie buvimo ES naudą, bandant suteikti atsvarą Rusijos kuriamai informacijai. Moldovoje dirbama su moterų teisėmis. Tokių pavyzdžių yra daug, tačiau jie labai smulkūs ir per dešimt metų tai nepasikeitė. Be to, daugiašalė parama auga, o dvišalė mažėja.

– Lietuva vystomajam bendradarbiavimui skiria 38 milijonus eurų (0,11 proc. BNP), daugiau nei latviai ar lenkai, jei žvelgiame į dalį nuo nacionalinių pajamų. Tačiau ES Vadovų Taryba 2005 metais nutarė, jog iki 2015 m. penkioliktukas naujųjų ES narių turi pasiekti 0,33 proc. BNP lygį. Ar apskritai įmanoma, kad būtų skiriama net tris kartus daugiau lėšų?

– Aš manau, kad šis įsipareigojimas yra realus, nes senosios ES narės turi kitokį tikslą – skirti 0,7 proc. BNP. Kelios šalys yra jį pasiekusios ir netgi viršijusios, pavyzdžiui, Danija, Švedija. Tai rodo, jog įsipareigojimus galima įgyvendinti, jei yra politinė valia. Jeigu vystomasis bendradarbiavimas taptų šalies prioritetu, tai pasiekti nebūtų sunku. Tai lašas mūsų biudžete. Kai vyko Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo svarstymai, buvo didelė priešprieša, kad minėtas 0,33 proc. rodiklis jame atsirastų. Įstatyme aptakiai suformuluota, kad siekiama oficialią paramą vystymui didinti tiek, kiek leidžia valstybės finansinės galimybės. Man tai indikatorius, kad politinės valios tam dar nėra. Čia užsuktas ratas. Žmonės nelabai supranta, kam to reikia, todėl politikai nejaučia piliečių spaudimo.

– Prof. Egdūnas Račius, pristatydamas vystomojo bendradarbiavimo studijas VDU prieš keletą metų, pastebėjo, jog šlubuoja lietuvių socialinis, politinis, geografinis pasaulio pažinimas dėl švietimo apie pasaulį stokos mokyklose.

– Noriu pasidžiaugti, kad šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerijoje rengiama globalaus švietimo koncepcija. Ji reikalinga, kad vaikai nuo mažų dienų būtų mokomi apie tai, kokį poveikį jų kasdieniai veiksmai turi kitoms šalims, žmonių grupėms. Būtina žmones šviesti apie globalaus pasaulio sąsajas. Visuomenėje jau gana plačiai suprantama apie ekologiją, kad svarbu rūšiuoti. Manau, laikas pajudėti nuo žaliųjų idėjų link globalesnių. Iš esmės su globaliu švietimu būtų išplečiamas temų, apie kurias kalbame, ratas. Be to, vystomasis bendradarbiamas rastų kelią į mokyklą, nes mokytojai dar nežino, kaip apie tai su mokiniais kalbėti.

– Praėjusių metų pabaigoje paskelbtas „Eurobarometro“ tyrimas apie europiečių paramą vystomajam bendradarbiavimui. Pusė Lietuvos gyventojų (53 proc.) mano, kad kova su skurdu turėtų būti vienas svarbiausių ES uždavinių, tačiau tik 27 proc. pritaria, jog tai turėtų būti ir mūsų vyriausybės prioritetas. Kaip apibūdintumėte lietuvių sąmonę besivystančių šalių atžvilgiu?

– Nors pritariančių pagalbai besivystančioms šalims visuomenėje yra daug, kvestionuoju kiek iš jų žino, kas yra vystymasis. Man kelia nerimą tai, kad žmonės nesupranta, apie ką kalbama. 2013 metais panašios apklausos metu keltas klausimas „ką žinote apie Tūkstantmečio vystymosi tikslus?“, kas yra vienas pagrindinių vystomojo bendradarbiavimo instrumentų pasaulyje. Apie juos žinojo 3 proc., kažką girdėję – 15 proc., kiti apskritai nieko nežino. Lietuvos atveju tik 1 proc. žmonių 2013-aisiais tikrai žinojo, kur eina mūsų šalies dvišalė ir daugiašalė parama, 45 proc. žinojo šiek tiek. Iš vienos pusės tai mažai, iš kitos – Europoje ganėtinai neblogai atrodome. Taigi žinome mažai ir reikia dirbti, šviečiant Lietuvos piliečius, kalbėti apie solidarumo vertybes, kodėl padėdami kitiems, padedame ir sau. Atrodo, kad suprantame, jog pagalba besivystančioms šalims svarbi, tačiau tai nėra mūsų prioritetas, nejaučiame įsipareigojimo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat 2004-ųjų daug pagalbos buvo siunčiama į Lietuvą. Dabar atėjo laikas grąžinti skolą.

– Pagal tą patį „Eurobarometro“ tyrimą, kur kas mažiau lietuvių nei europiečių apskritai mano, jog patys asmeniškai gali ką nors pakeisti (35 proc. palyginus su 50 proc.) kovoje su skurdu.

– Mums, kaip nevyriausybininkams, tai buvo kaip aliarmas, kad kažkas negerai. Manančių, kad patys negali nieko pakeisti, skaičius auga – per metus padidėjo penkiais procentiniais punktais. 60 proc. nemano, kad gali asmeniškai prisidėti. Atrodo, kad žmonės turi mažai informacijos apie savanorystės galimybes nevyriausybinėse organizacijose tiek Lietuvoje, tiek besivystančiose šalyse. Manau, kad skaičius sakančių, kad negali kovoti su skurdu, yra didelis dėl to, kad jiems trūksta informacijos apie stažuočių, savanorystės programų galimybes, apie tai, kiek jie gali pakeisti, aukodami su tuo dirbančioms organizacijoms. Informacijos stygius grąžina prie klausimo, ar vystomasis bendradarbiavimas yra prioritetas politikams, žiniasklaidai.

– Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį, ar Lietuvos viešojoje erdvėje besivystančio pasaulio problemos nėra supaprastinamos, ar pakanka informacijos apie tai, kur nukeliauja mūsų parama ir kokį turi poveikį?

– Džiaugiamės, kad žiniasklaidos susidomėjimas atsirado dėl Europos metų vystymuisi, nes dėmesio tam trūksta, šia tema pasirodo vos keli pranešimai per metus. Kitas dalykas – tie pranešimai dažniausiai negatyvūs, pavyzdžiui, kad „Boko Haram“ Nigerijoje nužudė dar daugiau žmonių ar kad Ukrainoje vyksta karas. Pozityvių dalykų pas mus yra mažai. Nevyriausybininkų nuomone, formuojasi negatyvus supratimas apie besivystančias šalis – „ten viskas blogai, nėra prasmės padėti“ – ir tai nėra vien Lietuvos žiniasklaidos problema. Man patinka danų iniciatyva „Geriausios pasaulio naujienos“, kur nevyriausybinės organizacijos transliuoja vien teigiamas žinias apie vystomąjį bendradarbiavimą, apie Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimus. Neigiamos žinutės siuntimas dažnai yra net pačių nevyriausybininkų problema, atsispindinti ir žmonių sąmonėje, kai imama klausti, kam investuoti, jei viskas blogai.

Kitas kritikos žiniasklaidai momentas – analizė supaprastinama. Pavyzdžiui, Seime vyko diskusijos dėl Lietuvos įnašo į Europos vystymosi fondą. Vienas portalų pateikė teisingą informaciją, tačiau prie jos atsirado nuotrauka žmogaus iš kažkokios Afrikos genties, pasipuošusio tradiciniais papuošalais, matyt dėl to, kad dauguma lėšų iš to fondo tenka Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalims. Siunčiama žinutė apie atsilikimą, kad Afriką sudaro vien tik gentys. Juk kai rašoma apie karą Ukrainoje, neatsiranda nuotrauka su ukrainiete, pasipuošusia tautiniais rūbais. Žiniasklaidai kartais jautrumo pritrūksta, stiprinami stereotipai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"