TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Maironis ir atkurta Lietuvos valstybė

2012 10 25 6:00
Edmundo Katino nuotrauka/Vytauto Rumšo režisuota Maironio istorinė drama "Didysis Vytautas - Karalius" liepos 5-ąją rodyta Kauno pilyje, Pažaislio muzikos festivalyje.

Praėjusį savaitgalį Lietuva turėjo minėti Maironio 150-ąjį gimtadienį, tačiau to nepadarė. Seimo paskelbtiems Maironio metams artėjant prie pabaigos verta paklausti, ką žinome apie tautą laisvei budinusio žmogaus gyvenimą atkurtoje valstybėje ir kodėl tokios asmenybės, kai laisvė jau iškovota, pastumiamos į šalį?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti naujos monografijos apie Maironį autorė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Brigita Speičytė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Regimantas Tamošaitis, Lietuvos edukologijos universiteto lektorius dr. Valdas Selenis, krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės laikraščio "XXI amžius" vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.  

Tautos dainius

Alvydas Medalinskas. Ar galime Maironio vaidmenį Lietuvoje lyginti su Goethe's ir Schillerio Vokietijoje, Byrono Anglijoje, Puškino Rusijoje, Mickevičiaus Lenkijoje?

B.Speičytė. Paprastai Maironio vaidmuo mūsų literatūros ir kultūros istorijoje taip ir apibrėžiamas. Nuo Maironio prasideda savarankiška vienakalbė lietuvių literatūros tradicija. Iki tol Lietuvos literatūra buvo kuriama ne tik lietuvių kalba. Maironis ją išvedė iš dvikalbystės, nors pats, kaip rašė Vaižgantas, buvo lenkų kalba gyvavusio "lietuviškojo Vilniaus romantizmo atžala". Bet Maironis apsisprendė savo eiles rašyti tik lietuvių kalba ir sudegino rankraščius, kuriuos nuo gimnazijos laikų rašė lenkiškai. Lūžis įvyko jam pradėjus studijuoti Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, apie 1884-1885 metus, o 1885-aisiais jis jau debiutavo "Aušroje".

Mums svarbiausia, kad Maironio poezija darė didelį poveikį bendruomenės tautinei savimonei. Tuo jis skiriasi nuo ankstesnių poetų - Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Antano Baranausko. Maironis sukūrė simbolinius vaizdinius, o jais jis įtvirtino  Lietuvos praeities suvokimą ir apibrėžė krašto teritoriją, kurią buvo galima vėliau įtvirtinti politiškai, ir sukūrė tautos ateities viziją. Visa tai perteikė sklandžia, paveikia kalba.

V.Selenis. Romantiška pasaulėžiūra paveikė ir jo vienintelį istorinį veikalą "Apsakymus apie Lietuvos praeigą", kuriuos jis pradėjo rašyti dar gimnazijoje. Tuo metu istoriografija dar buvo artima literatūrai. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Simono Daukanto.

A.Medalinskas. Ar tautinio atgimimo metais jis buvo autoritetas kitiems to meto lietuvių kultūros, visuomenės veikėjams, kurie po 1918-ųjų tapo ir tarpukario Lietuvos politiniais veikėjais?

V.Selenis. Laisvamaniška tautos dalis turėjo savo autoritetus: Joną Basanavičių ir Joną Šliūpą. Trečiame Lietuvos istorija pavadinto darbo leidime (1926 m.) pats Maironis rašė, kad jis atstovauja krikščioniškai-patriotiškai ideologijai.

B.Speičytė. Lietuvos visuomenė dar iki Nepriklausomybės buvo susiskirsčiusi pagal ideologines stovyklas. Dešiniosios pakraipos visuomenės daliai Maironis tikrai buvo autoritetas. Iš kairiųjų sulaukdavo ir kritikos dėl religijos arba Bažnyčios vaidmens akcentavimo. Dėl to buvo sukritikuota ir jo pirmoji poema "Varpe". Vis dėlto galima teigti, kad jis buvo visos tautos autoritetas.

V.Selenis. Juozas Brazaitis, literatūros kritikas ( 1941 m. tapęs Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovu - red.), pabrėžė, kad po spaudos lietuvių kalba atgavimo kilo jaunosios kartos kritikos Maironiui banga. Augustinas Voldemaras recenzijoje rašė, kad "Apsakymai apie Lietuvos praeigą" - nemoksliški. Maironis pagrindiniu istorijos judintoju laikė Dievą. Ir jis pats pripažino, kad rašo rodydamas meilę Dievui ir Tėvynei. A.Voldemarui toks požiūris buvo nepriimtinas, o Balys Sruoga kritikavo perdėtą jo tautinį požiūrį.

B.Speičytė. 1913 metais B.Sruoga rašė, kad Maironio patriotinė kūryba - tuščias Tėvynės meilės "proponavimas", tai yra primygtinis siūlymas, kuriam trūksta jausmo. Tais laikais keitėsi poetinė kalba, poezija tapo asmeniškesnė. Maironio kalba buvo apibendrinta, skirta skaityti balsu, bendruomenei telkti. Vis dėlto, nepaisydamas šios kritikos, ir B. Sruoga pripažino, kad Maironis jau tuo metu buvo tapęs populiariausiu lietuvių poetu, apie kurio poeziją diskutuoja inteligentai, o kaimo jaunimas gieda jo eiles.

E.Šiugžda. Per dainas jo kūryba ir galėjo plačiau paplisti tautoje. Juk reikia turėti galvoje, kad to meto Lietuvoje Maironio įtaka buvo ribota - lietuviška spauda uždrausta, jis pats gyveno Peterburge.

B.Speičytė. Ne tik per dainas. Maironis dar nebuvo išleidęs poezijos knygų, kai 1894-aisiais pirmoji "Lietuva brangi" redakcija - eilės, pavadintos "Lietuvos gražybė" - pateko į elementorių. Nuo tų metų Maironis tapo plačiai Lietuvoje žinomu chrestomatiniu autoriumi.

R.Tamošaitis. Žvelgiu į du Maironio gyvenimo etapus: iki Nepriklausomybės jis prabilo kaip poetas, vėliau - kaip pilietis. Tos reikšmės papildo viena kitą, daro poetą svarbų visuomenei, bet taip pat kuria įtampą. Jo eilėraščio meninė jėga tapo kultūriniu veiksniu, pakeitusiu Lietuvos visuomenę. Sakoma, kad jis sukūrė lietuviškos poezijos kūną, kuris tapo politiniu Lietuvos kūnu. Todėl pirmiausia Maironis mums yra menininkas, tautos dainius. Per jį lietuvių kalba prabilo kaip vienijanti galybė. Eilutės "Čia broliai artojai lietuviškai šneka, čia skamba po kaimus Birutės daina" yra tarsi sakrali lietuviškumo formulė.

E.Šiugžda. Vincas Mykolaitis-Putinas rašė, kad jo kartos žmonėms "Maironis - daugiau negu poetas. Yra ir didesnių poetų už Maironį, bet Maironis - daugiau negu jie". Aišku, V.Mykolaitis-Putinas kalbėjo apie pirmąjį Maironio tarpsnį - iki Nepriklausomybės.

R.Tamošaitis. O po vasario 16-osios Maironis prabilo jau daugiau kaip pilietis, visuomenės žmogus.

Žmogus, kunigas ir pilietis atkurtoje valstybėje

A.Medalinskas. Tačiau šio Maironio pilietiškumo, atrodo, nelabai reikėjo tiems, kurie jį anksčiau laikė autoritetu. Ar Maironis atkurtoje Lietuvos valstybėje pats pasitraukė į šoną? O gal buvo nustumtas?  

E.Šiugžda. Iki Nepriklausomybės Maironis laikėsi krikščioniškosios pozicijos. Jo romantiškos eilės ragino mylėti Tėvynę, o dirbti jai buvo nuoširdus, aistringas kvietimas. Vėliau Maironis galėjo įsitraukti į realią Nepriklausomybę, bet kai kas jam toje valstybėje nebuvo priimtina. Maironio jausmai buvo panašūs į mūsų jausmus šiais laikais. Jis matė, kaip politikai atsisako iki tol iškeltų savo idealų. Visuomenė pradėjo kurti materialinę gerovę, ir tai pakeitė iki tol egzistavusią dvasinę jos kryptį.

B.Speičytė. Bet ir Nepriklausomoje Lietuvoje jis ne vienam buvo dvasinis autoritetas. Salomėjos Nėries eilėraštis "Maironiui", parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, yra kaip tik toks kreipimasis į Maironį. Kita vertus, atkurtoje valstybėje jau plėtojosi ir politinis gyvenimas. Tautinio atgimimo laikotarpiu atskiros charizminės asmenybės vaidmuo buvo gerokai svarbesnis.

R.Tamošaitis, Jis visuomenę ir valstybę vertino iš etinių, moralinių pozicijų, konstatuodamas konformizmą, idealų išdavimą. Būdamas morališkai jautrus, prabilo satyros kalba, kuri paprastai neturi išliekamosios vertės. Po Vasario 16-osios Maironiui kalba tapo priemone, ne tikslu. Todėl ir jo poezija neteko galios. Be to, kai Maironis kalbą pavertė moralizavimo priemone, jis atsivėrė ir kritikai bei ironijai. Jį kritikavo už didaktizmą. Nors apskritai jis buvo poezijos genijus ir tautos vienovės autorius. Per Maironį prabilo tautos balsas. Romantikai mano, kad menininkas - likimo įrankis, o romantizmo formulė - integracija, suirusio pasaulio grąžinimas į organišką visumą. Ir Maironis siekė vienovės. Tomas Venclova rašė "Aiduose": "Maironis, nors buvo žemaitis, to nepabrėžė. Ir Lietuvos istorijai jis suteikė vienijančios galios reikšmę. Juk Vytautas jam buvo svarbesnis už šv. Kazimierą. Iki Nepriklausomybės jis kalbėjo vienijančiu poetiniu balsu, tarytum paklusdamas stipriam vidiniam poreikiui. Bet paskui jo poetinė kalba radosi ir iš konflikto. Man atrodo, kad ir kunigystė jam buvo prievarta, sunki pareiga. "Pavasario balsų" eilėraščiuose užmaskuotas leitmotyvas, kad lyrinio herojaus gyvenimas, jo individualus likimas yra klaida, nesusipratimas, kančia.

A.Medalinskas. Ar Maironis turėjo į ką atsiremti asmeniniame gyvenime? Ar jis buvo savas tarp kunigų?

R.Tamošaitis. Kiek man teko girdėti, kunigų požiūris į Maironį yra rezervuotas, keistai atsargus. Kunigų luomui poetas daro ir didelę garbę, ir kartu lyg jį kompromituoja. Bet individualiuose kunigų prisiminimuose ir kalbose Maironis vertinamas pagarbiai - ir kaip dvasininkas, ir kaip žmogus. Teko girėti gražią Mažeikių dekano, kanauninko Zenono Degučio kalbą, kurioje buvo išryškintos žmogiškosios poeto ypatybės. O atsiminimuose rašoma, kad Maironis religinį gyvenimą priėmė kaip pareigą, be egzaltacijos. Jis net slopino klierikų entuziazmą. Kita vertus, buvo toks jo konfliktas su V.Mykolaičiu-Putinu Palangoje. Maironis barė V.Mykolaitį-Putiną, kad šis paliko kunigystę. Tai - dviejų kartų problema. Viena - pareigos ir tradicijos karta, kita - laisvesnė, ieškanti savo kelio. Maironio pozicija turbūt buvo tokia: "Aš nešu naštą, o tu ką darai?" Žmogiškumo veiksnys Maironio eilėraščiuose - asmeniškas, intymus. Kunigystė čia sunkiai limpa. Jo eilėraščiuose dega aistra ir erotinė energija.

B.Speičytė. Maironio kaip kunigo gyvenimo, jo teologinės minties sritis yra menkai tyrinėta. Yra išlikę nemaža dar nepaskelbtų jo teologinių raštų, kalbų, pamokslų.

E.Šiugžda. Yra tik žinoma, kad Kauno kunigų seminarijoje, kuriai jis vadovavo, Maironis pasižymėjo savo uždarumu. Tai liudija amžininkai.

A.Medalinskas. Ar ne keista, kad tokiu uždarumu pasižymėjo žmogus, kuris iki Nepriklausomybės buvo tautos ir bendruomenės poetas. Kas įvyko atkurtoje Lietuvos valstybėje, kad Maironis nuo jos atsitvėrė?

E.Šiugžda. Matyt, nulėmė ir to meto vidaus politinė aplinka, kuri neatitiko taip išsvajotos valstybės idealų, todėl jis užsidarė savo kiaute. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas buvo visiška Maironio priešingybė. Jis eidamas sveikinosi Laisvės alėjoje su daugeliu praeivių. Bet jie atstovavo ir skirtingoms politinėms srovėms:  Vaižgantas buvo tautininkas, o Maironis - krikščionis demokratas. Bent iš pradžių.

V.Selenis. Jis buvo vienas iš Krikščionių demokratų partijos programos kūrėjų. Programa sukurta 1905 metais.

A.Medalinskas. O kodėl jo nebuvo, pavyzdžiui, tarp Nepriklausomybės Akto signatarų, kur irgi būta kunigų? 1990 metais atkurtoje Lietuvos valstybėje kitas poetas, tautos dainius Justinas Marcinkevičius taip pat netapo signataru. Signataru netapo ir ne vienas kitas Sąjūdžio laikų tautinio atgimimo aktyvus dalyvis.

V.Selenis. Šiek tiek daugiau aiškumo į Maironio santykį su atkurta valstybe rodo jo korespondencija su Vaižgantu. Bet ir ten dažnai tik užuominos. Kiti intelektualai kalbėjo atvirai, o jis - kukliai. Atkūrus Nepriklausomybę, iš tikrųjų Maironio gyvenimo kelias nebuvo lengvas, nors universiteto Teologijos fakulteto dekanas buvo iš Maironio aplinkos, iš tos pačios Peterburgo dvasinės akademijos.

A.Medalinskas. Maironis buvo per daug nepriklausomas?

E.Šiugžda. Jis nenorėjo įsirėminti partiniuose rėmuose.

A.Medalinskas. Apie kokius Maironio išgyvenimus atkurtoje valstybėje byloja šios jo eilės: "Šmeižia iš apmaudo priešų minia mano brangųjį vardą gandais nekaltais." Kodėl tautos dainius atkurtoje valstybėje tapo šmeižto ir užsipuolimų auka?

E.Šiugžda. Jis patyrė visuomenės atstūmimą politiniu, visuomeniniu požiūriu ir tada pats pradėjo šalintis visuomenės. Vėliau tai susiformavo kaip charakterio bruožai. Sunku kalbėti, nes dokumentų ir tyrimų nedaug.

A.Medalinskas. O gal niekas nenagrinėja? Kodėl? Negi nesvarbu valstybei suvokti, kaip atsitinka, kad tautos dainius, įkvėpęs savo tautą laisvei, vėliau atstumiamas jau atkurtoje valstybėje?

E.Šiugžda. Žinoma, kad svarbu, bet literatūrologai nagrinėja poeziją, o istorikai - kitus dalykus.

Kai Maironis vėl tapo reikalingas....

A.Medalinskas. Ar Maironis sulaukė meto, kai jis vėl tapo reikalingas Lietuvai? Galbūt tada, kai po Suvalkų sutarties sulaužymo Želigovskis įžygiavo į Vilnių, ir reikėjo apmąstyti ne tik Vilniaus likimą, bet ir kur pasisemti stiprybės tautai bei valstybei to meto neramioje tarptautinėje atmosferoje?

B.Speičytė. Jis parašė tik tą vieną eilėraštį apie Vilniaus užgrobimą.

R.Tamošaitis. Bet Vilniaus problema tapo visus lietuvius vienijančiu veiksniu. Vaižgantas rašė: "Jeigu nebūtų Vilniaus problemos, ją reikėtų išgalvoti."

B.Speičytė. Vilniaus praradimas buvo didžiulis smūgis Maironiui. Jis buvo įsitikinęs, kad santykiai su Lenkija, ypač su vietine lenkų kultūros aukštuomene, galėtų susiklostyti ir geriau. Nuo pat kūrybos pradžios išryškėja svarbi Maironio idėja - visos socialinės struktūros moderni lietuvių tauta. Maironis karštai tikėjosi lojalaus lenkiškos kultūros kraštiečių požiūrio į besikuriančią lietuvišką kultūrą, jos palaikymo. Bet 1909 metais pasirodžiusi satyrinė poema "Raseinių Magdė" liudija, kad šios vilties Maironis neteko. Vilniaus praradimas galutinai lietuvius  supriešino su praeitimi, lenkiškuoju paveldu. O juk Maironis siekė tiesti tradicijos tiltus. Vilnius Maironio kūryboje metaforiškai nusakomas kaip simbolinio Tėvynės kūno centras - akis ar širdis. Be jo tiesiog nėra Lietuvos.

E.Šiugžda. Maironis, kaip patriotas, turėjo atsiliepti į aktualijas. Pavyzdžiui, kai kun. Mykolas Krupavičius be gailesčio rėžė dvarus, vijo dvarininkus, Maironis reformai irgi pritarė, nors apgailėjo tų gražių, romantiškai jo apdainuotų dvarų. Reforma, viena radikaliausių Europoje, buvo priimtina žemės gaunantiems savanoriams -nepriklausomybės kovų dalyviams. Didžioji dalis dvarininkų buvo nelietuviai, ir reforma sumažino jų įtaką.

B.Speičytė. XIX amžiaus pabaigoje ir  XX amžiaus pradžioje Maironis dideles viltis siejo su bajorais. Visus juos Lietuvoje jis laikė lietuvių tautos dalimi. Tikėjosi, kad šie imsis savo paveldėto socialinio vaidmens - būti tautos vadovais. Bet, Maironio požiūriu,  jie turėjo būti lojalūs lietuviškai kultūrai. Maironis manė, kad lietuvių kultūra neturi būti tik liaudies, valstietiška kultūra, o turi būti nacionalinė. Poemoje "Jaunoji Lietuva" moderni lietuvių kultūra kuriasi žemaičių bajoro Goštauto dvare. Kaip ir Adomo Mickevičiaus "Pone Tade" lenkiškumo centras irgi yra bajoro dvaras.

V.Selenis. Tada jis suprato, kad tautą telkiančiu didvyriu turi būti Vytautas Didysis. Beje, Didžiuoju pirmasis pavadino Vytautą irgi Maironis, nusižiūrėjęs nuo Aleksandro Didžiojo. Kai po imperijų subyrėjimo kūrėsi modernios tautinės valstybės, visos jos turėjo savo istorinius vaizdinius, kurie padėjo telkti visuomenę. Čekai turėjo Janą Husą, vengrai - Atilą, lietuviai - Vytautą Didįjį. Vėliau šį Maironio "pasiūlymą" perėmė valstybė. Maironis lituanizavo ir mūsų kunigaikščių vardus. Anksčiau jie buvo tariami taip, kaip dabar taria slavai. O jis kartu su bičiuliu Antanu Alekna, taip pat Peterburgo dvasinės akademijos auklėtiniu, parašė straipsnį "Kaip vadinti senuosius lietuvių kunigaikščius". Nuo to laiko mūsų kunigaikščių vardai imti vadinti lietuviškais vardais.

B.Speičytė. Vytauto vardą, kaip vienijantį lietuvius, jis mini nuo pat pirmųjų savo poemų. Viena jų "Tarp skausmų į garbę" baigta rašyti 1893 metais. Poemoje yra scena, kurioje valstietė mergina kalba apie Vytautą. Tai - naujos epochos, kurioje valstiečiai įgyja istorinę savimonę, ženklas. Bet tada XIX a. Maironis galėjo pasirinkti ir kitą herojų, vienijantį tautą. Buvo ir Margiris, kurį iškėlė V.Sirokomlė ir J.I.Kraševskis. Margirio leitmotyvas: savižudybė dėl Tėvynės. Bet kraštutinė tautinė Margirio martirologija Maironiui nebuvo priimtina. Vytauto asmenyje Maironis pabrėžė jo politinius sugebėjimus, "tvirtą galvą". Be to, Vytautas su Jogaila krikštijo Lietuvą. Ir Vytautas, o ne Margiris, reprezentuoja valstybingumo idėją.

A.Medalinskas. Ar tarpukario Lietuvoje pasirodžiusios Maironio istorinės dramos, taip pat ir "Didysis Vytautas: Karalius" (jau dabar, Maironio metais, parodyta Pažaislio festivalyje) tapo įvykiu?

B.Speičytė, Nesu to laikotarpio specialistė, bet tos dramos tikrai nelaikomos Maironio kūrybos viršūne. Daug labiau vertinama Maironio lyrika. Be to, ir Boriso Dauguviečio pastatymai buvo nevykę, perdėm pompastiški, neperteikiantys sudėtingos istorinės savimonės, kalbantys emblemomis.

A.Medalinskas. Kaip Maironis buvo palydėtas į paskutinę kelionę atkurtoje valstybėje, kuri ji tarsi lyg buvo ir primiršusi? Gal nors mirties dieną tauta nusilenkė savo dainiui?

E.Šiugžda. Dariaus ir Girėno, Jono Basanavičiaus laidotuvės buvo iškilmingesnės. Ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio - taip pat. Maironis buvo laidojamas labiau kaip Kauno kunigų seminarijos rektorius.

B.Speičytė. Jo laidotuvėse dalyvavo valstybės vadovai, Bažnyčios hierarchai. Jaunimas budėjo prie karsto. Tą dieną net ir lėktuvai skraidė, o Laisvės statulos postamentas buvo apvyniotas gedulo juostomis. Jis buvo ir palaidotas garbingai: arkikatedros kriptoje su mauzoliejumi. Prieš tai pats Maironis testamentu pasirūpino ir dėl savo muziejaus steigimo.

Sovietiniais laikais ir vėl atkurtoje Lietuvoje

A.Medalinskas. Net ir sovietiniais metais Maironio kūryba buvo leidžiama. Poeto eiles mokėjo ir senas, ir jaunas. Sąjūdžio metais giedama "Lietuva brangi" buvo tarsi tautos manifestas kelyje į laisvę. O kaip yra dabar? Šie metai yra Maironio metai. Gerai, kad pasirodė monografija apie Maironį, bet pačią poeto gimimo dieną diskusijos apie rinkimus buvo gerokai svarbesnės nei Maironis. Galima pasidžiaugti, kad išvakarėse entuziastų dėka įvyko minėjimai Šiauliuose, Panevėžyje, Mažeikiuose, Alytuje, Kaune. Tačiau ne Vilniuje.

E.Šiugžda. Dabartinė visuomenė yra labai fragmentuota. Daug įvykių, daug nuomonių. Kiek dėmesio skiria žiniasklaida, tiek dėmesio skiria ir visuomenė. Dabar visiems tikrai rūpi tik rinkimai. Gerai, kad valstybė šiuos 2012 metus paskelbė Maironio metais. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.

B.Speičytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla rugsėjį taip pat išleido Maironio poezijos knygas. Solistas Liudas Mikalauskas ir Valstybinis Vilniaus kvartetas įrašė plokštelę "Maironio balsu". Tai gražus kūrybinis projektas. Bet Maironio metais buvo galima padaryti ir daugiau. Reikėtų ir naujo raštų leidimo. Padaryta tiek, kiek leidžia jėgos.

E.Šiugžda. Teisingai pastebėta, kad nėra valstybinio požiūrio. Seimas paskelbė Maironio metus, ir viskas. Mano nuomone, pats Maironio metų įkomponavimas į mūsų valstybės gyvenimą vyksta skandalingai. Vienas garsiausiai nuskambėjusių įvykių: rugpjūčio mėnesį Palangos bažnyčioje esą neleista atlikti kūrinių pagal Maironio eiles. Bet vyskupas J.Boruta buvo teisus. Jis atkreipė dėmesį, kad kai kurie Maironio kūriniai dabar trumpinami kaip sovietiniais laikais. Kodėl nepateikiamas visas Maironis? Dainoje-giesmėje "Lietuva brangi" praleidžiami keli posmai. Vienas jų gal ir ne visai dera mūsų laikams: "Kai ten prieš sumą visi sutarę / graudžiai užtraukia Pulkim ant kelių. / Jausmai bedievių vėl atsidarę, / Tai kiti mokos nuo tų vaikelių." Bet nedainuojami ir dar du posmai. Tad vyskupas teisingai pareiškė priekaištą dėl tokio Maironio kūrybos iškraipymo. Chorai bent šiais Maironio metais galėjo pateikti visą Maironį. Kita vertus, galima pažymėti, kad net bažnyčiose giesmė "Marija, Marija, skaisčiausia lelija" negiedama visa. Iš šešių posmų palikti tik trys.

B.Speičytė. Tačiau, pavyzdžiui, sovietmečio "Rinktinių raštų" publikacijoje eilėraščio "Lietuva brangi" tekstas nebuvo sutrumpintas. Tuomet kyla klausimas, kada susiklostė tradicija giedoti tik keturias eilėraščio strofas. "Milžinų kapai" - daina, kuriai melodija sukurta prieš karą. Joje giedami irgi ne visi  eilėraščio posmai. Dainos ir eilėraščio tekstai - skirtingi dalykai. Trumpinant eilėraštį dainai atsižvelgiama ir į klausytoją.

A. Medalinskas. Bet ar jums neatrodo, kad dabar ne tik  Maironio giesmės yra trumpinamos? Apie šį žmogų, jo eiles, jo indėlį į tautos kultūrą, net tautos atgimimą kalbama tarsi prabėgomis. Kodėl?

R.Tamošaitis. Maironis man - monumentalus ir didelis. Nepavyksta pro jį praeiti. Atsitrenkiu į jo vaidmenį literatūroje ir visuomenės gyvenime. Jis sukūrė moderniosios Lietuvos pagrindus per kalbą, poeziją. Bet mūsų santykis su tais, nuo kurių priklausome, yra ambivalentiškas. Tai - kaip santykis su tėvų autoritetu. Maironis visada liks klausimu, prie kurio grįžtama. Beje, pavyzdžiui, mokiniai jį puikiai padeklamuoja, pareiškia ištikimybę jo kūrybai ir tarsi palaidoja. Jeigu žvelgiame į Maironį giliau, jei mokame jį skaityti, per jo tekstą imame klausti ir apie save. Apie tautą, valstybę, pilietiškumą. Maironio poetinėje kalboje slypi mūsų savastis, kultūrinės ištakos, savimonės pradžios paslaptis. Tai ir paprasta, ir kartu iki galo nesuvokiama.

A.Medalinskas. Kodėl Maironį prisimename tik fragmentiškai? Net jo poezijos knygelę sugebėta išleisti tik Maironio metams einant į pabaigą. Ar ne keista, kodėl jam nerandame vietos savo valstybėje ???? tokios pat garbingos, kaip kitos tautos ir valstybės randa savo romantizmo laikų tautos dainiams?

V.Selenis. Tikrai keista. Nors Maironis pagal savo svarbą ir indėlį yra figūra šalia J.Basanavičiaus. Jie buvo skirtingos pasaulėžiūros, bet abu yra mūsų tautos panteono dalis.

A.Medalinskas. Ir abiem šiems mūsų tautai bene labiausiai nusipelniusiems žmonėms nėra paminklo net ir valstybės sostinėje. Nejaugi ir Maironį vėl prisiminsime tik dar po 50 metų? O ir apie

J.Basanavičių prabilsime tik tada, kai sulauksime jo jubiliejaus?

E.Šiugžda. Liūdnai pajuokausiu. Pažiūrėkime į šią situaciją ir iš kito taško. Pasidžiaukime, kad Maironio per šiuos metus su tokiu požiūriu valdiškai "nepalaidojome". Apie jį dar kalbama įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose, prisimenamas kad ir siauruose, bet nevaldiškuose minėjimuose. Ir svarbiausia - Maironis išlieka mūsų mokyklų programose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"