TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Man reikia žemaituko...

2007 01 31 0:00

Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai ne tik augina šiuos nepaprastus arklius, bet ir galvoja apie šiuos savo augintinius kaip dalį mūsų kultūrinio paveldo, kaip vieną iš tautos simbolių

"Man reikia žemaituko...", - tyliai sakau kunigui pranciškonui Sauliui Bytautui. "Ir man", - pritaria Saulius. "Įkurdinčiau eržiliuką penkto aukšto balkone kaip tą televizijoje išpopuliarintą ožką..." - mąstau. Bet abu žinome, kad neturime, o gal ir niekada neturėsime šio gražaus inteligentiško arklio. Tačiau jaučiamės įkvėpti Žemaitukų arklių augintojų asociacijos narių pokalbio.

Dainų herojus

Žemaitukai - viena seniausių arklių veislių Europoje, ypač išgarsėję XIII-XIV a. lietuvių karuose su kryžiuočiais. Nedideli, ištvermingi, protingi arkliai klaidžiose pelkėse tik jiems žinomais takais ir kūlgrindomis galėjo netikėtai užklupti iki ausų apsiginklavusius riterius ir jų žirgus. Tais pačiais takais jie galėjo ir pabėgti iš apsupties, o dar geriau - įvilioti priešą į klampius raistus ir jį ten palikti. Šiandien tai atrodo savaime suprantamas dalykas, tačiau bet kuris kiek arčiau susipažinęs su arklininkyste suabejotų tokiu savaimingumu. Be abejo, arklių augintojams reikėjo įdėti daug triūso ir pastangų išugdyti tokias savybes. Gal ir ne kiekvienas arklys jas turėjo. Dainose minimi arkliai, kritę kartu su krašto gynėjais, pasprukę su sužeistu raiteliu iš mūšio lauko ir pargabenę jį namo, arba grįžę vieni, be kario, iš labai tolimos kelionės.

- Ai žirge žirge, brolio bėgūne,

O kur tu dėjai muma brolyti?

- Juma brolyti mūšij nušovė,

O mane paleido į visą svietą.

Devynias upes plaukte perplaukiau,

O šią dešimtą nerte pernėriau.

Taip pasakoja žirgas lietuvių liaudies dainoje "Jau ir atlėkė gulbių pulkalis". Deja, išsamesnių tyrimų šia tema neturime.

Išmėginti kovose

Negalėtume pasakyti, kaip atrodė senieji mūsų žemaitukai. Spėjama, kad jie kilę iš Rytų stepinių tarpanų, į Lietuvos teritoriją pateko kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkstančius metų. Kartu su baltų gentimis jie išlaikė visus išbandymus, tačiau buvo reikalingiausi ten, kur vyko aršios ir žiaurios kovos už laisvę.

Reikia pasakyti, kad žemaitukai tose kovose buvo labai vertinami. Kautynės vykdavo dažniausiai nulipus nuo arklių. Tokias kautynes ne kartą aprašo Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius:

"Kas iš lietuvių buvo raitas,

Laikės to krašto papročių -

Nušoko žemėn nuo žirgų,

O po to ilgai nedvejoję,

Brolių kariuomenę užpuolė."

Lietuvių žirgai kaip karo grobis buvo labai vertinami:

"Ten sugaudė broliai jų

Šimtą šešiasdešimt žirgų.

Dievą garbindami džiaugės

Ir jo vardą šlovino."

Tiko visiems

Vėliau žemaitukai pradėti naudoti kasdieniniuose darbuose. Plito ir kitų, aukštesnių, arklių veislės, tinkamos jodinėti. XIX a. pradžioje arkliai buvo rekvizuojami Rusijos kariuomenei, o vėliau, 1812 metais, daug jų pasiėmė Napoleono vadovaujama prancūzų armija. Žinoma, kad Žemaitijoje tais metais buvo sunku surasti prancūzų armijai reikiamą skaičių nustatyto dydžio (ne žemesnių kaip 2 uolekčių 8 verškų) arklių, tad pradėti imti ir gerokai žemesni. Kiek žemaitukų galėjo būti prancūzų armijoje, pasakyti sunku, bet, be abejo, jų būta daug.

Žlugus viltims atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, galbūt kurį laiką ir žirgo-kario įvaizdis neteko prasmės. XIX amžiaus pirmojoje pusėje valstiečių ūkiuose buvę mažo ūgio arkliai vargu ar priminė liaudies dainose apdainuotus žirgus. Žemaitukams grėsė visiškai išnykti.

Kunigaikščio dėmesys

Pirmasis apie juos Rusijos spaudoje parašė Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis. 1860 metais, vėl pradėjus sklisti laisvės šūkiams, prisimintas ir žemaitukas. Oginskis mažu tiražu leistame arklininkystei skirtame žurnale rašė, kad su šiuo arkliu lietuviai laimėjo laisvę sunkiose kovose su kryžiuočiais, todėl negalima leisti šiai veislei išnykti. Jis pirmasis labai žmogiškai apibūdino šį arklį, ne tik jo plačią stiprią krūtinę, bet ir linksmą būdą bei gražią galvą didelėmis, gyvomis, protingomis akimis. Oginskio ir jo sūnų Bogdano bei Mykolo pastangomis žemaitukas buvo išsaugotas nuo išnykimo.

Vieno eržilo palikuonys

Pirmojo pasaulinio karo metais vėl iškilo išnykimo pavojus. Ir vėl buvo mėginama jį išgelbėti įsteigus buvusiose Mykolo Oginskio arklidėse Plungėje Valstybinį žemaitukų arklių žirgyną. Jį vėliau perkėlė į Gruzdžius.

Antrojo pasaulinio karo metais veislė vėl atsidūrė ties išnykimo riba. Po karo J.Petraičio iniciatyva veislė atkurta iš Lietuvoje likusių veislinių kumelių ir vienintelio išlikusio eržilo. Nuo 1959 metų šios veislės arkliai auginami Vilniaus valstybiniame žirgyne. Veislei išsaugoti buvo įkurtos kelios dukterinės veislinės bandos.

1990 metais dukterinės bandos sunyko. Žemaitukai buvo išdalyti privatiems asmenims, kastruojami ir naudojami darbui. Veislei vėl iškilo išnykimo grėsmė.

1994 metais liko tik 30 suaugusių ir 12 jaunų žemaitukų. Daugelio jų savininkas buvo Vilniaus žirgynas. 1993 metais profesoriaus J.S. Šveisčio iniciatyva žemaitukų veislinė banda buvo suformuota prie Lietuvos gyvulininkystės instituto Baisogaloje. Jų veisimui koordinuoti 1997 metais prie šio instituto buvo įkurta Žemaitukų arklių augintojų asociacija.

Augintojų rūpesčiai

Šiuo metu be minėtos bandos, didžiausias žemaitukų veislynas yra AB "Vilniaus žirgyne" Riešėje (Vilniaus rajonas). Nedidelė veislinė banda yra Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Vieną turi Žemaičių Alkos muziejus Telšiuose. Gausiausią savininkų dalį sudaro privatūs asmenys. Noriškių kaime (Plungės rajonas) didelę veislinę bandą turi Vidmantas Gendvilas, Klaipėdoje - Remigijus Urbis. Papilėje (Akmenės rajonas) žemaitukus augina Algirdas Martyšius, Pakuodžiupiuose (Panevėžio rajonas) - Mindaugas Sekmokas. Po vieną ar kelis turi apie 50 privačių asmenų. Šie asmenys (beveik visi jie yra Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai) sausio 24 dieną aktyviai dalyvavo asociacijos susirinkime.

Nors žemaitukų veislė yra pripažinta saugotina tarptautiniu mastu ir įtraukta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO, bei įrašyta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą, rūpesčių dėl jos išsaugojimo, formavimo, veisimo, atrankos, apskaitos yra daug. Būtent šiai veislei išsaugoti pirmą kartą arklininkystėje buvo pritaikytas grynasis veisimas uždarų populiacijų metodu. Rūpestį kelia ir šios veislės arklių panaudojimas bei populiarinimas. Numatoma juos pritaikyti ne tik sportui bei pramogoms, bet ir rekreacijai.

Asociacijos 2004 m. išleistoje žemaitukų selekcinėje programoje įrašyta: "Reikia pripažinti, kad per mažai meilės ir dėmesio šiais laikais mes skiriame mūsų tautos simboliams - žirgui ir vaikui, nors jų globa ir bičiulystė turėtų mums atverti vartus į tikrąjį tautos atgimimą." Būtent apie veislės populiarinimą (parodomąsias programas, katalogus, konkursus, filmus, knygas ir kt.) po susirinkimo kalbėjosi naujai išrinkti (ar perrinkti) devyni valdybos nariai. Jų mintims pritarė naujasis asociacijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Nuo pat asociacijos įsteigimo valdyboje darbuojasi mokslininkė, knygos apie žemaituką autorė Valė Macijauskienė, Vilniaus žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas, Mindaugas Sekmokas ir kiti. Rūpesčių yra daug, bet yra ir daug vilties, kad ši arklių veislė taps mūsų pasididžiavimu ir jai niekada nebegrės išnykimo pavojus.

"Tegul Jums padeda Dievas", - sakė atsisveikindamas kunigas pranciškonas Saulius. Ir mes abu, ne arklių augintojai, dėkingi čia susirinkusiems žmonėms už ramų ir dalykišką pasikalbėjimą, galimybę pastovėti arklidėse prie arklių, nes, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, tiesiog pasiilgom "jo protingų ir gerų akių".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"