Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Mantvydas Bekešius: Afganistane išmokau svarbią pamoką

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Naujasis Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius darbą pradėjo dar tik prieš kelias savaites. Nors susitikimų su Čikagoje veikiančių lietuvių organizacijų atstovais būta jau ne vieno, tačiau artimesnei pažinčiai su čia gyvenančiais tautiečiais M. Bekešius sutiko atsakyti į „Draugo“ klausimus.

Savo skaitytojams siūlome pmantvydas beke6iusokalbį su LR generaliniame konsulate Čikagoje garbingą vietą prie istorinio rašomojo stalo užėmusiu diplomatu apie svarbius jo pasirinkimus, darbą, šeimą, Afganistane patirtą mirties alsavimą, apie išmoktą svarbią gyvenimo pamoką ir apie tai, kodėl panaršius internete lengvai galima rasti tokią itin asmeninio pobūdžio informaciją: „Mantvydas Bekešius: Atakuojantis gynėjas. Lengvas kraštas. Gimė 1981–02–08. Ūgis 184 cm. Svoris: 78 kg“.

Parsivežiau gerai išmoktą pamoką: supratimą, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje ar Čikagoje.

– Kaip Jūs pats save pristatytumėte Čikagoje gyvenantiems tautiečiams?

– Pagal išsilavinimą esu teisininkas. Rinkdamasis profesiją, buvau pasirinkęs dvi specialybes – žurnalistiką ir teisę. Buvau pakviestas studijuoti ir į VU žurnalistiką, ir į teisę Mykolo Romerio universitete. Mano tėvų požiūris buvo – jei norėsi rašyti, visada tą galėsi daryti. Pasirinkau teisę. Į žurnalistiką taip ir nenunešiau dokumentų. Kai įstojau į teisę, žurnalas „Karys“ ieškojo korespondento. Taip pradėjau dirbti redakcijoje, bet ten ilgai neužsibuvau. Dariau ne vieną interviu, į spaudos konferencijas vaikščiojau Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) ar gynybos štabe.

Kariuomenės vadas tuo metu buvo Jonas Kronkaitis. Vėliau keitėsi vadai. Tuo metu KAM pradėjo kurti naują Viešųjų ryšių departamentą ir ieškojo žmonių, kurie kalbėtų angliškai, turėtų kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Taip ir atsidūriau KAM. Ten dirbau viešųjų ryšių srityje, vėliau kelias atvedė į Užsienio reikalų ministeriją (URM), ir ėmiau darbuotis saugumo politikos srityje: terorizmo prevencija, ginkluotės licencijavimo klausimai, ir Afganistano tema buvo viena iš mano kuruojamų sričių. Taip kelias nuvedė į Afganistaną, kur dirbau diplomatinėje Lietuvos atstovybėje.

Ten su pertraukomis praleidau 3,5 metų, tad Čikaga nėra mano pirmoji rotacija. Paskui dirbau LR Seime, Seimo pirmininkui patarinėjau užsienio politikos klausimais, o vėliau grįžau į URM, dirbau užsienio reikalų viceministru. Vėliau buvau paskirtas į generalinio konsulo pareigas Čikagoje. Tiesa, kadangi esu teisininkas, dėsčiau pagal galimybes Karo akademijos studentams teisės disciplinas.

– Įdomu išgirsti apie Afganistane praleistą laiką? Ką iš ten parsivežėte?

– Parsivežiau gerai išmoktą pamoką: supratimą, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje ar Čikagoje. Žmonės mėgsta pasiskųsti, kad jiems vis kažko trūksta. Pagyvenęs Afganistane supratau, kiek mes visko daug turime. Ir sau ne kartą esu pasakęs, ir draugams, ir šeimai sakiau: jei mane išgirsite besiskundžiantį, tai priminkite man, kad aš buvau toje šalyje, kur žmonės turi teisę skųstis įvairiais trūkumais, taip pat ir saugumo.

Tai buvo išskirtinė diplomatinio darbo patirtis. Kai aš atvažiavau į Afganistaną 2007 metais, per pirmąją savo rotaciją, tai atvykome dar be apsaugos. Ir kelis mėnesius važinėjome su paprasta „Toyota Corolla“, kurią vairavo vietinis vairuotojas. Stengėmės atrodyti kaip tikri vietiniai, tik afganai visada juokdavosi, kai klausdavau, kodėl prie kontrolės punktų mus taip lengvai praleidžia. Sakydavo, kad akivaizdu, jog važiuoja užsieniečiai.

Be tradicinių diplomatinių užduočių, mano ir kolegų darbas buvo pagalba vystomojo bendradarbiavimo srityje – padėti vietos gyventojams atkurti infrastruktūrą, stiprinti jų administracinius gebėjimus. Lietuva buvo atsakinga už visą Goro provinciją. Vadovavome šios provincijos atkūrimo grupei. Lietuva buvo plačiai įsitraukusi į tą veiklą. Ta patirtis buvo susijusi su vystomuoju bendradarbiavimu, saugumo klausimais. Aš gyvenau Kabule, bet daug tekdavo keliauti po Afganistaną. Dažnai lankydavausi Goro provincijoje, kurios sostinė Čagčaranas, šalies vakaruose Herate, o taip pat pietuose, kur veikė Lietuvos Specialiosios pajėgos. Keliaudamas pamačiau šią šalį ir turėjau supratimą apie tai, kas vyksta Afganistane.

– Afganistanas – labai pavojinga šalis. Ar teko tą asmeniškai patirti?

– Buvome patekę ne į vieną pavojingą situaciją. Mes Kabule gyvenome Green Village, vadinamoje saugioje zonoje. Ten buvo įsikūrę ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai. Kartą teroristai šturmavo mūsų gyvenvietę. Anksti rytą, apie 6 valandą, su pirmais spinduliais mus pažadino sprogimas. Visi namų langai ir durys atsidarė nuo sprogimo bangos. Mes įpratę, žinome ką daryti tokiu atveju, esame išmokę tas „procedūras“: pirmiausiai apsivelki neperšaunamą liemenę, tik po to gali prasikrapštyti akis, pradėti ruoštis, jeigu bus galimybė, evakuacijai.… Vėliau matėme įrašą, kurį padarė prie vartų esančios kameros: savižudžiai, su sprogmenų prikrautu mikroautobusu privažiavo prie stovyklos Green Village vartų. Pradžioje mašina sustojo atokiau, iš jos išlipo keli vyrai, persirengę moteriškais drabužiais, po kuriais buvo pasislėpę ginklų. Tuo metu savižudis privažiavo prie Green Village vartų ir susisprogdino. Sprogimas išvertė visus vartus, bokštelį. O tie moteriškais drabužiais vilkintys vyrai per išsprogdintą skylę įbėgo į stovyklos vidų ir ėmė aplinkui į visus šaudyti. Degė sandėliai, kuro saugyklos. Šaudymas truko ilgai, viskas tęsėsi maždaug 6 valandas, bet pavyko apsiginti. Apie 12 valandą teroristai buvo nukauti. Mus saugoję Lietuvos kariai yra pasakę: „Mes jus saugome, bet jeigu liksit paskutiniai, žinokit, ką daryti – gintis.“ Ir mes žinojome: jei matytum apsauginį, kuris nebegali šaudyti, tai imtum ginklą ir gintumeis iš paskutiniųjų. Tą daryti mes, aišku, mokėjome, nes Afganistane vykdavome į šaudyklas, ten treniruodavomės kartu su kariais. Bet man tai nebuvo naujas dalykas, nes dirbdamas KAM, nemažai įvairių ginkų esu išbandęs.

Yra pasitaikę ir kitų dalykų – raketa virš galvos yra pralėkusi. Tai įvyko kitą naktį po to, kai Goro provincijoje žuvo Lietuvos karys. Ten buvo riaušės. Mes priėmėme žuvusiojo kūną Bagrame, pasirūpinome, kad jis būtų išsiųstas į Lietuvą. Aleksandras Matonis, kolega, apžvalgininkas gynybos klausimais, tuo metu buvo paskirtas vadovauti misijai. Mes kartu su juo atskridome į Goro provinciją palaikyti karių dvasios. Specialiosios pajėgos iš pietų atskrido irgi. Tą naktį kažkaip neėmė miegas, mes su Aleksandru stovėjome vėlų vakarą ir staiga mums virš galvos praskrido raketa. Spėjome tik tūptelėti. Prieš tai išgirdome pokštelėjimą ir švilpimą. Kažkas šovė į stovyklą, ta raketa nukrito už maždaug 100 metrų nuo mūsų. Kai ten būni, supranti, kas vyksta. Natūraliai priimi, kad yra taip, kaip yra, ir bus taip, kaip bus. Kitaip negalėtum ten gyventi. Kabule kartą važiavau po susitikimo Sveikatos ministerijoje. Ten aptarėme ligoninės Čagčarane projektą. Važiuojant namo, prie pat Green Village kovotojai susprogdino automobilį, prikrautą sprogmenų. Mes važiavome šarvuotu transportu „Toyota Land Cruiser“, kuris svėrė 5 tonas, bet ta sprogimo banga buvo tokia stipri, kad mūsų mašiną net kilstelėjo.

– Tuo metu nebuvote vedęs, neturėjote žmonos, kurią būtų reikėję raminti?

– Nebuvau vedęs, bet mama nežinojo, kur aš. Važiuodamas į Afganistaną, mamai nesakiau, kur dirbsiu. Jai buvau pasakęs, kad važiuoju dirbti į mūsų ambasadą Gruzijoje. Viską jai papasakojau antrą kartą grįžęs iš šios šalies. Ji pyko truputėlį, bet paskui pati pripažino, kad gal ir teisingai elgiausi. Kiti šeimos nariai žinojo tą paslaptį, bet ją saugojo.

– Pristatykite savo žmoną.

– Mano žmona Eglė yra kilusi iš Joniškio, ji pagal specialybę yra politologė. Bet, tiesą pasakius, ji visada daugiausia dirbo viešųjų ryšių srityje. Mes susituokę jau trejus metus. Dar labai nedaug laiko praėjo nuo mūsų atvykimo, reikia dar išspręsti biurokratinius klausimus, kad ir ji čia, Čikagoje, galėtų dirbti. Eglė planuoja ieškotis darbo ir norėtų kuo greičiau įsidarbinti. Turi pasirašiusi CV, todėl pasirengusi eiti darbo pokalbių. Norėtų savo srities darbo, susijusio su žiniasklaida, televizija, viešaisiais ryšiais.

– Ar tiesa, kad buvote vienintelis kandidatas į generalinio konsulo Čikagoje postą?

– Nežinau, esu skiriamas, negaliu paveikti sprendimo. Taip, aš kandidatavau. Nežinau, kodėl kandidatuojančių nebuvo. Turbūt todėl, kad nelengva pozicija. Tiesą pasakius, net nekilo minčių apie tai, kol nepaklausėte.

– Kodėl šias pareigas vadinate „nelengva pozicija“? Ar gavote kokių slaptų patarimų iš buvusio konsulo Marijaus Gudyno?

– Mes su Marijumi nemažai bendraudavome iki šiol, kadangi aš dirbau su programa „Globali Lietuva“. Mes tikrai pasikalbėdavome ir apie Lietuvių Bendruomenės reikalus ir įvairius projektus. Marijus daug ką paaiškino, „priartino prie realybės“, kuri skiriasi nuo teorinių žinių. Jis neslėpė, kad nebus lengva, kad teks daug dirbti savaitgaliais, kad atimsiu iš žmonos, šeimos tą laiką. Bet aš visada sakiau, kad man tai bus malonumas, nes esu pratęs gyventi aktyviai, dalyvauti susitikimuose, renginiuose. Man patinka. Mano žmonai taip pat. Mums savaitgaliai nėra laikas ant sofos prie televizoriaus, o ėjimas į renginius mums nėra bausmė. Ir dėl darbo yra naudinga lankytis renginiuose, nes galime pakalbėti apie projektus, kyla daug naujų iniciatyvų… Pasinaudojau praktišku Marijaus patarimu, jog nuomojant butą reikia stengtis nenutolti nuo miesto centro, kad galėtum kuo daugiau vaikščioti pėsčias, kad nereikėtų kasdien važinėti. Kitu atveju tektų neretai įstrigti automobilių kamščiuose, kurie čia, Čikagoje, įsitikinau, labai dideli.

– Kas nustebino Čikagoje per tą laiką, kiek esate?

– Nustebino organizacijų gausa, ne tik lietuviškų. Jų – kaip iš burtininko kepurės. Trauki vis naujas, ir galo nesimato. Lietuviškos man buvo žinomos, aš su jomis buvau iš anksto susipažinęs. Bet kalbu apie nelietuviškas. Dar nustebino intensyvus gyvenimo tempas.

M. Gudynas sakydavo, kad jam svarbiais klausimais galima skambinti bet kuriuo paros metu. O kaip Jūs nustatysite darbo ir bendravimo valandas?

Man taip pat galima visada skambinti. Mano telefono numeris tas pats, kurį turėjo M. Gudynas. Ir kortelė, ir numeris, net aparatas tas pats. Nes čia yra tarnybinis telefonas. Jis visada padėtas šalia – ir dieną, ir naktį.

– Kaip mėgstate leisti laisvalaikį?

– Kaip tikras lietuvis, žaidžiu krepšinį. Tas sportas man įaugęs į kraują nuo vaikystės, jaunystės. Čia, Čikagoje, einu parke, išgirstu bumbsint kamuolį aikštelėje, tiesiog taip ir traukia atsisukti. Kone refleksas atsistot, pasižiūrėti, kas ir kaip žaidžia. Jau sulaukiau pasiūlymų čia, Čikagoje, jungtis ir prie vienos, ir prie kitos komandos. Būtinai tą padarysiu. Tikiuosi ir čia rasti laiko sportui. Žinau, kad gyvenimas ir darbas virs, bet negali pamiršti, kad reikia pajudėti, pasportuoti, nes ir URM buvau labai aktyvus sportininkas. Kartu su kolegomis įsteigėme asociaciją „Diplomatų sporto klubas“, padėdavau organizuoti renginius, ir čia stengsiuosi prisidėti. Dar žaidžiu tenisą, su draugais susitinkame pamušinėti tiklinio kamuolio. Iš tikrųjų visos sporto šakos man, kaip tikram lietuviui, yra nesvetimos.

Joks krepšinio gerbėjas nepraleistų progos nusifotografuoti su krepšinio žvaigždėmis Jonu Valančiūnu (k.) ir Robertu Javtoku.

– Tai ir duomenys internete apie Jūsų ūgį ir svorį taip pat susiję su sportine veikla?

– Šią informaciją galima rasti krepšinio tinklalapyje „Sostinės krepšinio lyga“, „Baltman taurė“ ar kituose, kur teko rungtyniauti.

– Apie tai, kokie laukia darbai, dar bus progos pasikalbėti, bet vis dėlto trumpai ir apie tai būtų įdomu išgirsti.

– Teikti konsulines paslaugas labai svarbu. Tęsime tą darbą. Tai tarsi konsulato veiklos vienas svarbiausių piliorių. Mes planuojame diegti naujas kompiuterines registravimo sistemas, kad palengvintume kai kurias konsulinio darbo procedūras. Antra, be jokios abejonės, labai svarbu ekonominė diplomatija. Marijus pradėjo, jo rūpesčiu mūsų konsulate atsirado ekonomikos klausimus kuruojantis specialistas. Daugelis Lietuvos įmonių net nežino apie kai kurias galimybes. Pavyzdžiui, kad gali kreiptis į mūsų konsulatą, ieškodamos ekonominių ryšių Illinois su JAV verslo atstovais. Mes stengsimės jiems padėti, nes Chicago, IL, yra trečia pagal ekonomikos išsivystymą JAV, čia įdarbinama 4,5 milijono žmonių. Čia Lietuvos įmonėms tikrai yra ką daryti. Taip pat svarbu pritraukti investicijas į Lietuvą.

Trečias dalykas – kultūrinis darbas su bendruomene, švietimo darbas ir turizmas. Aš manau, kad labai svarbu vežti čia gyvenančius, lietuviškų šaknų turinčius žmones į Lietuvą. Turizmo departamentas turi atskirą strategiją ir yra pasirašyta susitarimų dirbti su čia esančia įmone. Svarbu dirbti ne tik su lietuviškas šaknis turinčiais amerikiečiais, bet nė kiek ne mažiau svarbu kuo daugiau amerikiečių pristatyti Lietuvą įvairiais – ekonominiu, kultūriniu, istoriniu – aspektais. Svarbu kalbėti apie dabartinę Lietuvos geopolitinę situaciją, strateginę partnerystę su JAV saugumo klausimais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"