TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Maras - arti, maras - toli

2007 12 01 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Lietuva žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) iki šiol sugebėjo valdyti, tačiau specialistai perspėja, kad XX amžiaus maras mūsų šaliai tebėra itin pavojingas - Lietuvoje narkotikų vartojimas jau tampa sunkiai valdomas.

Gruodžio 1-ji - Pasaulinė AIDS diena. Manoma, kad dėl gerai organizuotų ir motyvuotų prevencinių priemonių Lietuva vis dar lieka mažo ŽIV paplitimo šalimi, nors mus supa gretimos valstybės, kuriose ŽIV paplitimo lygis nepalyginti didesnis. Tačiau Lietuvos specialistai ragina nepamiršti budrumo ir atkreipti kuo didesnį dėmesį į beveik nebevaldomą narkotikų plitimą, taip pat lytiškai plintančias infekcijas, jaunimo laisvalaikį, jo dorinių nuostatų ugdymą ir kitus itin svarbius aspektus. Lietuvos AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas sako, kad problemos atsiradimas visada skatina ieškoti jos sprendimų. "Net ir patarlė sako: "Kai užsidaro durys - atsiveria langas." Žmonija jau daugiau kaip dešimtmetį ieško įvairių būdų ŽIV/AIDS problemai spręsti, efektyvių vaistų ir vakcinos. Šiandien jau turime vaistus, padedančius žmonėms gyventi su virusu kiek įmanoma visavertį gyvenimą, tačiau veiksmingiausiu šios problemos sprendimo būdu kol kas lieka prevencija. Svarbu, kad žmonės kuo daugiau žinotų apie ligą ir elgtųsi taip, kad jos išvengtų", - teigia dr. S.Čaplinskas.

LŽ pateikia tris gyvenimiškas istorijas iš pirmų lūpų. Jose nėra pramano, tik herojų vardai pakeisti. Tai istorijos, kurios atskleidžia narkomanų kelią į bedugnę.

Pirmoji istorija. Tomas

Buvo jau 22-jų, tad netiesa, kad į narkotikų liūną patenka tik vaikai ir paaugliai... O prasidėjo viskas nuo gretimai gyvenančio draugo. Jis dviejų kambarių bute gyveno vienas, - motina buvo mirusi, tėvo neturėjo seniai, o sesuo, kino aktorė, gyveno Panevėžyje pas savo vyrą. Buvo laisvė... Muzika, filmai, draugai. Ir netyčia atsiradęs "kaifas". Likimas lėmė, kad Tomas pradėjo nuo vieno stipriausių narkotikų - opijaus ekstrakto, narkomanų vadinamo tiesiog "chimija". Tomas prisipažįsta šiandien nieko taip netrokštantis, tik kad laikas atsisuktų atgal, o jis būtų turėjęs bent elementarių žinių. Ir valios. Bent kiek valios...

"Praktiškai jau pirmoji dozė man buvo pražūtinga, nors aš dar daug metų neprisipažinau ir neigiau sau, jog jau esu visu 100 proc. priklausomas nuo narkotikų. Susileidęs to rudo skysčio pirmiausia pajutau sunkumą kojose, rankose, tarsi mane būtų prispaudęs tonos svoris. Visa tai truko keliasdešimt sekundžių, po to sunkumą keitė maloni euforinė būsena. Vėliau, pamenu, mane pradėjo smarkiai troškinti, pradėjau be saiko gerti vandenį, rūkyti cigaretę po cigaretės, todėl ėmė pykinti ir aš vėmiau, vėmiau. Vėl gėriau, rūkiau ir vėl vėmiau. Vėliau pajutau baimę. Bijojau, kad namie namiškiai nieko neįtartų, todėl prieš grįždamas suvilgiau burną spiritu.

Narkotikams reikėjo pinigų. Prasidėjo įvairios aferos, vagystės ir t. t. Man neliko nieko švento, aš pats sau buvau šlykštus, bet nieko negalėjau padaryti. Prasidėjo nesutarimai su motina, broliu, būdavau nervingas, agresyvus. Tik gerai "apsišaudęs" aprimdavau, bet tada mane užgriūdavo kaltės jausmas ir neviltis. Momentais visiškai nesinorėjo gyventi. Palaikė tik mano dukrytė, kuri, nujausdama mano blogas nuotaikas, dažnai prieidavo, apsikabindavo, bučiuodavo, stengdavosi paguosti. Šitas juodžiausias gyvenimo periodas truko maždaug pusantrų metų. Bandžiau "laužtis" dar 3-4 kartus, bet nesugebėjau susitvarkyti. Ir tik po paskutinio gulėjimo "durchatoj" supratau, kad aš vienas niekaip savo ligos neįveiksiu. Bandomoji savaitė praėjo labai sunkiai. Buvo labai neįprasta laikytis dienotvarkės, kalbėti maldą, dirbti, sportuoti, bet iš visų jėgų stengiausi kiek galėdamas.

Savyje matau nemažai trūkumų, kuriuos norėčiau iš esmės pakeisti. Norėčiau išmokti laisvai bendrauti su žmonėmis, pasitikėti pačiu savimi, atskirti tikrus draugus nuo priešų, išmokti kada reikia pasakyti "Ne", svarbiausia, išmokti tvarkytis su savo jausmais."

Antroji istorija. Svetlana

Ji - šviesiaplaukė, nedidukė moteris. Išsilavinusi, turėjusi ne tik normalų gyvenimą, bet ir šeimą. Tačiau šeimos problemos ir nuvedė į bedugnę... "Praradau kūdikį. Nelaimingas atsitikimas. Klaiki tuštuma, bukas skausmas ir apatija. Tokia būsena truko apie 2 savaites. Vieną vakarą pajutau didžiulį norą su kuo nors išsikalbėti. Neradusi draugės grįžau namo. Čia radau vyrą ir jo brolį kaifuojančius po "dozės". Šalia kokios galios aš išgyvenau beveik pusantrų metų? Kuo ji veikė žmones, kad sugebėdavo suteikti jiems tai begalinę palaimą, tai žiauriausius skausmus? Supratau, kad pabandysiu net jei visas pasaulis bus prieš. Atsirėmiau į durų staktą, svaigo galva ir buvo beprotiškai gera. Priešais, didžiuliame spintos veidrodyje atsispindėjo sutrikęs nuo įvairiausių jausmų ir teigiamų emocijų žmogus stiklinėmis akimis ir susitraukusiais vyzdžiais. Šiandien esu visiškai tikra, kad dvasinė priklausomybė atsirado jau po to, pirmojo, karto. Toliau - kur ėjau, ką bedariau - smegenys gręžte gręžė vienintelę mintį, kaip susileisti narkotikų. Praėjo apie porą mėnesių, per kuriuos, motyvuodama silpna sveikata, pasiėmiau akademines atostogas ir išėjau iš instituto. Iš tiesų nepajėgiau susikaupti ir sėdėti paskaitose. Vieną rytą atsikėlusi pajutau, kad kažkas man atsitiko. Pamaniau, kad susirgau gripu - pylė tai karštas, tai šaltas prakaitas, gėlė raumenis ir sąnarius, skrandžio spazmai, viduriavimas. Antra mintis padėjo susivokti, kad tai ne kas kita kaip vadinamieji kumarai - narkotikų badas. Atsirado fizinė priklausomybė. Nebesugebėjau sustoti ir ritausi toliau. Rituosi iki šiol."

Trečioji istorija. Indrė

Šiandien ji kiek atsigavusi. Sako - nespėliojanti ar ilgam, ar visam laikui. Juk buvo momentų, kai atrodė, kad jau pavyko nugalėti. Tačiau visa tai vėl grįždavo ir smogdavo visa jėga. Indrė prisimena...

"Atėjo atpildo diena. Už svaigią malonumo viršūnę - juodo skausmo bedugnė. Persilaužiau. Mamai pažadėjau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Parvažiavau į Vilnių. Vaikščiojom su draugės sūnumi po miestą ir stebėjausi, kad matau dienos šviesą, žydinčias gėles. Draugė irgi persilaužė. Pora blaivių dienų, per kurias, tiesą sakant, nelabai teišmaniau ką beveikti. Neliko užburto rato, bet didžiulė trauka vėl į jį įsisukti privertė surizikuoti. Susitaikiau su vyru, grįžau pas jį, ir "kaifavom" dviese - jo brolis tuo metu jau buvo Lukiškėse. Trūko vyro motinos kantrybė. Pareiškusi, kad jau gana ir dviejų sūnų narkomanų, išvijo mane iš namų. Kartu išėjo ir vyras. Apsigyvenau netoliese, pas vieną pažįstamą alkoholiką. Per kovos su narkomanija reidą mus areštavo. Verdant narkotikus. Užvedė bylą.

Vasarą parvažiavusi namo motinai pareiškiau, kad vėl esu "ant adatos", ir, jei ji nenorinti, kad soduose mane "parištų mentai", lai guldo "laužtis" į ligoninę. Paguldė. Tik tiek, kad vakarais ir naktimis darydavo lašines, o šeštą ryto aš tyliai išslinkdavau iš ligoninės - tiesiai pas draugę, išsivirdavau, "užsišaudavau". 20-tą gimtadienį sutikau draugių būryje vos apversdama liežuvį nuo "kaifo" pertekliaus ir žadėdama, kad mano paklydimas laikinas. Vis dar nelaikiau savęs visiškai priklausoma nuo narkotikų.

Kai vėl grįžau į namus, motina nesileido net į kalbas. Nuvažiavau į kaimą pas močiutę, iš ten išsivežiau apie 8 kg maltų aguonų galvučių. Pamenu siaubą artimųjų veiduose. Išėjau. Apsigyvenau Vilniuje pas pažįstamus netoli stoties. Be buto šeimininko ir jo sugyventinės, čia prisilaikydavo ir nemažai "čiurkų". Neturėjau jokių teisių, net išeiti viena pasivaikščioti. Už nusižengimus daužydavo. Tada pirmą kartą pajutau, ką išties atima "kaifas" - teisę jaustis laisvai ir nepriklausomai. Vertė eiti vogti, bet kažkaip vis pavykdavo išsisukti, gąsdino, kad parduos pažįstamiems suteneriams. Šlykštėjausi pati savimi, matydama, kaip diena iš dienos tampu mazgote. Nuolat galvojau apie savižudybę. Pabėgusi slapsčiausi dvi paras. Baimė, panika, laukimas blogiausio. Buvau net paskambinusi mamai ir atsisveikinusi su ja..."

Liūdna statistika

Tai tik trys realios tragedijos ir nevilties persmelktos, nesumeluotos istorijos. Jose nenuskambėjo žodžiai ŽIV ar AIDS, nors mūsų herojams, deja, tai jau kasdienybė. O epidemiologinė situacija šiandien tokia - Lietuvoje diagnozuota 1285 ŽIV atvejų, iš jų 1105 - vyrams, 180 - moterims. Pagal užsikrėtimo būdą užtikrintai vyrauja narkomanai - net 974 registruoti užsikrėtimo atvejai vartojant narkotikus. Daugiausiai ŽIV nešiotojų yra Klaipėdos apskrityje - 401, Vilniaus - 224, Kauno - 74. AIDS diagnozuota 143 asmenims, 124 jų jau mirė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"