TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Margučių skutinėjimas man taip pat yra filosofija

2011 04 23 0:00
Ritos Stankevi‹čiūtė˜s nuotrauka

Didžiąją savaitę poetas Marcelijus Martinaitis panyra į nenusakomą ramybės būseną. Svarbiausias jo darbas - margučių skutinėjimas. Velykos, pasak M.Martinaičio, mums leidžia pabūti ten, kur nepateksi už jokius pinigus.

Didysis interviu

Vis kitokiais raštais sušvinta dešimtys kiaušinių. Juos iš poeto rankų gauna artimieji, kaimynai, draugai - kai kurie per trisdešimt metų susirinko visą kolekciją.

Vilniuje, Skersinės soduose, apie inkilus triukšmingai zujant varnėnams, poetas atsakė į LŽ žurnalisto Audriaus Musteikio klausimus.

- Papasakokite apie savo margučius. Kaip juos marginate - tradiciniais ar originaliais raštais? Šis darbas - tarsi meditacija?

- Iš tiesų velykaičius ne marginu, o skutinėju. Tai kitoks, retesnis ir sudėtingesnis marginimo būdas. Labiausiai paplitęs marginimas vašku taip pat įdomus, nors išraiškos galimybės ribotos, paprastai dominuoja lengvai atpažįstami augaliniai motyvai. Čia ko nors labai naujo neišgalvosi. Be to, marginimas vašku greitesnis nei skutinėjimas.

Iš vaikystės prisimenu, kaip kiaušinius skutinėdavo viena mano teta, juos ilgai saugodavau, pats mėgindavau, bet niekas išeidavo. Reikia labai kietų ir aštrių plieninių rėžtukų, nes kiaušinio lukštas greit atšipina aštriausiai išgaląstą peilį.

Pradėjau skutinėti maždaug prieš 40 metų, kai įsigijau gerus plieninius rėžtukus. Šiaip visai nesinaudoju kokiais nors tradiciniais marginimo raštais. Keista, bet pats kiaušinis tarsi diktuoja vis kitokius motyvus. Niekada man nepavyksta pakartoti kokį nors savo pavykusį margutį. Esu įsitikinęs, jog kiekvienas kiaušinis yra nepakartojamas gamtos kūrinys.

Skutinėjimo technika nuo vaškavimo skiriasi tuo, kad visi piešiniai neišvengiamai yra geometriniai: apskritimai, rozetės, kvadratai, įvairios linijos, jų susikirtimai ir panašiai. Nors ir nesistengiu ko nors pavaizduoti, tačiau pats nustembu, kad nejučiomis atkuriu senuosius mitinius bei maginius ženklus: ugnies, žemės, dangaus šviesulių, žalčio ir kitus simbolinius vaizdinius. Veikia kažkokia keista kiaušinyje užšifruota archajinė atmintis. Tuos simbolius atrandu net senojo Egipto ornamentikoje. Štai tas skutinėjimas tada man tampa filosofija. Kažkur jau esu rašęs, kad toks veikimas, kartais labiau nei raštas, knyga, gali būti filosofavimas apie tai visai negalvojant.

Gerai paklausėt, ar šis mano pomėgis yra meditacija. Galima sakyti, jog - taip. Tai visos Didžiosios savaitės svarbiausias mano užsiėmimas, panirimas į kažkokį nenusakomą sąmonės snūdą, ramybės būseną. Ar matėt mezgančios arba adančios moters veidą? Tada ištinka tai, kaip būna medituojant, meldžiantis. Tada kažkaip ir mąstoma "nieko negalvojant". Poetai gali patvirtinti, jog panašiai atsiranda eilėraščiai - "iš nieko".

- Ar laikotės gavėnios pasninko?

- Senųjų gavėnios pasninkų nesilaikau, ypač sausųjų. Pasninkauti miestuose gana sunku. Nežinau, ar yra kokia kavinė ar parduotuvė, prekiaujanti pasninkams tinkamais produktais. Ypač jeigu kur nors tarnauji, esi priverstas valgykloje ar kavinėje kasdien "ką nors praryti".

Gauk tu tikro pasninkų produkto - sėmenų aliejaus! Gerokai tenka jo paieškoti turguose. Štai kas atsitiko su garsiuoju linų auginimo kraštu - dabar sėmenis aliejaus spaudėjai įsiveža net iš Vokietijos! Ir šiaip daug ko nėra, iš ko būdavo pasitiekiami pasninkų valgiai. "Pasninkauju" bet kada, kai gaunu kur nors nusipirkti tokių produktų. Praradom savo kulinarinę atmintį.

Tikras pasninkas yra Didysis penktadienis - kūno ir dvasios apsivalymo diena, panašiai kaip ir šv. Kalėdų išvakarės. Labai giliai yra įsigėrę į atmintį, ką esu atsinešęs iš kaimo, savo tėvų. Didžiuosius gamtos, pasaulio ir tikėjimo įvykius turi pasitikti švarus, išsivalęs. Stebiuosi sužinojęs, kad net Komunijos dabar eina prisiriję visokių mėsiškų patiekalų. "Pasninkauja" tik įspėti gydytojų, kad bent kiek numestų "lašinių".

- Kaip Velykas švęsdavote sovietmečiu? Kaip jas švęsdavo lietuviai inteligentai? Sostinėje, regis, buvo ištisas Vilniaus verbų pirkimo ritualas... Dabar jau nebe.

- Savo religingumą pavadinčiau labiau etniniu, paprotiniu, atsineštu iš labai ankstyvos vaikystės.

Velykos, kaip ir kitos šventės, buvo pusiau legalios, užsklęstos šeimose, artimų žmonių būreliuose. Artimesnieji tomis dienomis būtinai susirinkdavome su vaišėmis, kiaušinių daužymu. Bet vis dėlto nepavyko Velykų išdeginti iš žmonių atminties, svarbiausi atminimo ženklai buvo margučiai ir verbos, kurias valdžia pagaliau "legalizavo" kaip liaudies meną.

Baigiantis sovietmečiui jau net įstaigose dalindavomės margučiais. Ir aš per daugiau kaip trisdešimt metų išdovanojau jų šimtus, kai kas net ir saugo tas mano margučių kolekcijas.

Verbos dabar gal labiau tapo papuošalu, neturi tokios gilios simbolikos kaip margučiai. Juk tai gyvybės, atbudimo, prisikėlimo vaizdinys. Štai ir paukščiai kaip patrakę jau deda kiaušinius, zuja varnėnai apie mano iškeltą inkilą. Ir jiems Atgimimas.

- Katalikų dvasininkai paniurna, kad šventės tapo tik skrandžio puotomis. Ką jums reiškia Gerosios naujienos žodžiai: "Jo čia nėra, Jis prisikėlė"?

- Nežinau, kaip dabar yra su tuo dvasininkų niurnėjimu, ir dėl ko. Manau, jog dėl to, kad ir Velykos tampa girtuokliavimo dienomis. Vaikystėje niekada negirdėjau, kad kunigas bartų parapijiečius dėl to, kad per Velykas sočiai prisivalgys. Reikia suprasti, kad per Velykas po ilgų ir sausų pasninkų pagaliau panaikinami maisto draudimai, žmogus paprasčiausiai turi atsigauti kaip ir prisikelianti gamta. Tai yra džiaugsmo dienos.

Kaip aš vaikas laukdavau Velykų ryto, visus langus pražiūrėdavau, kada iš bažnyčios sugrįš tėvai! Tėvai labai anksti išeidavo "tuščiais pilvais", jiems sugrįžus tuoj pat iš duonkepės būdavo traukiamas skaniai iškepęs kumpis, dedami ant stalo visokie skanėstai, kiaušiniai. Tėvai sakydavo: "Dabar jau galima atsigavėti". Ar sotumas gali būti nuodėmė?

O šiuos Gerosios naujienos žodžius savaip esu "išvertęs" viename savo eilėraštyje, kuris baigias žodžiais: "...lieka anga/ atverta į gyvenimą". Dar kitaip sakant - nėra, bet visada lieka.

- Mūsų seneliai sakydavo, kad nėra džiaugsmingesnės šventės už Velykas. Kokio džiaugsmo turėtume (galėtume) laukti iš šios šventės šiandien?

- Šiaip per Velykas būdavo išlenkiamas ne vienas stiklelis, tik ne pirmąją dieną. Neatsimenu, kad kas nors būtų gėręs. Antrąją, trečiąją dieną - taip. Pirmąją dieną nebūdavo einama į svečius, nesilankydavo net artimiausi giminės. Tai tikra namų šventė, gražiai pasišnekant, be pikto žodžio, apkalbėjimų, jeigu geras oras, su pasivaikščiojimais po kiemą, sodą. Kokia tą dieną būdavo tyla! Net gyvulėliai pritildavo. Juk ir jiems baigdavosi pasninkas, ir jiems pametamas skanesnis šieno plakas ar kitas pagardintas ėdalas.

Nuostabus jausmas: pasotintas kūnas, dvasia, visas gyvis. Visuotinio išsipildymo ir atgimimo, gamtos ir pasaulio prisikėlimo diena, jungtis, susijungimas su begaliniu ir amžinu, kuris buvo, yra ir bus po mūsų! Supratimas, kad mes nesame tik tie, kurie kasdien ką nors veikia, pykstasi, nekenčia.

Tokiomis dienomis dar galima palikti šitą amžių, kurio dažnai nekenčiame, jo bijome, palikti nesantaiką, melą, politiką, valdžią ir pabūti ten, kur nepateksi už jokius pinigus, jokius turtus, kur pajusi esąs laisvas. Tai yra šventė, kurios mūsų žmonės neprarado per didžiausius persekiojimus, tremtis, nepriteklius.

Bijau, kad ją galime prarasti dabar, persisotinę, persigėrę, paskendę menkose intrigose, dabar, kada negresia represijos, tikras badas, net išgarsinta krizė, kuri, kaip tvirtinama, jau atsikando dantis į mūsų padidintus mokesčius, sumažintas pensijas, kylančias maisto kainas. Štai kuo galima išgąsdinti dantis iššiepusią, per visą pasaulį pas mus atslinkusią krizę, grasinusią visuotiniu pasninku.

Ko laukti iš šios šventės? Čia ko nors labai neišgalvosi, o ir nereikia. Reikia tik daryti tai, ką žmonės darė per amžius: nusiraminti, pasėdėti su savais, o gal net patylėti. Mes juk lėkdami per tas kasdienybes jau nematome vienas kito.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"