TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Matau tik pavienių menininkų proveržį į pasaulį"

2007 05 19 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Į "Baltosios anketos" klausimus atsako poetė, prozininkė Pranciška Regina LIUBERTAITĖ, Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos grupės pirmininkė

Didžiuojuosi būdama lietuvė

Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

Po šimto metų norėčiau matyti Lietuvą kaip klestinčią Europos valstybę su stipria ekonomika, sveikatos apsauga, švietimo ir kultūros sistema. Sutvarkytos turėtų būti lankytinos vietos su restauruotais dvarais, pilimis, piliakalniais, klestėtų įvairūs muziejai, galerijos ir iki jų nutiesti geri keliai, sudarytas kultūrinis Lietuvos žemėlapis, internete prieinamas įvairiomis kalbomis. Norėčiau matyti tokią Lietuvą, kurios nebūtų gėda rodyti užsienio svečiams ir turistams.

Tokią valstybę galima susikurti nesitaikstant su negerovėmis, tam turėtų pasitarnauti šalies vadovo principingumas, tvirta ir nuosekli laikysena saugant nacionalines vertybes, orumas, savigarba bei atvirumas. Tai būtų savo krašto žmonių verta valstybė, kurioje gera gyventi visoms Lietuvos tautoms, ir jos gerbtų savo šalį bei laikytųsi Lietuvos įstatymų, o ne reikalautų išskirtinių teisių.

Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Taip, jaučiuosi esanti Lietuvos bendruomenės narė ir galiu nesipuikuodama, bet didžiuodamasi ištarti, kad aš - lietuvė, nes esu maža dalelė iš vienos seniausių pasaulio tautų, kurios daug iškentėjo ir nuolat buvo žeminamos bei vergiamos įvairių atėjūnų. Turiu tvirtas nuostatas nesilankstyti svetimiems, aklai nepadėti vykdyti mūsų tautai nepriimtinų norų ir siekių, bet puoselėti ir įvairiausiais būdais ugdyti tautiškumą, meilę bei atsidavimą savam kraštui.

Popierinė kultūros politika

Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Jokios kultūros politikos neįžvelgiu. Matau tik pavienių menininkų proveržį į pasaulį ir proginius kultūros renginius, tokius kaip knygų mugės ar festivaliai užsienyje, taip pat šventės Lietuvoje. Tuo kultūros politika ir baigiasi.

Menkas pavyzdėlis. Turime keletą skirtingai pavadintų etnokultūros centrų, bet prireikus gauti iš jų garso ir vaizdo juostą, tarkim, apie senovinius lietuvių vestuvių papročius, neatsirado nė vieno, kuriame būtų nors kas, kad ir kupiškėnų vestuvių įrašas. O tokie kultūros centrai galėtų išsilaikyti platindami arba kurdami kompaktines plokšteles apie tautos papročius, įrašydami liaudies dainas, vaidinimus, šventes, nes tam turi visas galimybes. Kilo klausimas, ar kur nors kaupiami mūsų dainų ir šokių švenčių įrašai, kitokie etnografiniai dalykai, kuriuos galėtume rodyti pasauliui kaip kultūros vertybes.

Kaip ir kiekvienai sričiai, taip ir kultūrai, per 50 metų turi būti sukurta strategija, kurioje numatyti konkretūs darbai. Kol kas tik kuriami nereikšmingi planai ir rašomos gražios ataskaitos.

Nemėgdžioti kitų

Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Reikalinga esminė švietimo reforma. Jaunuomenė turi būti mokoma mąstyti, analizuoti ir apibendrinti įvykius, daryti išvadas, o ne aklai kalti įsimintinas datas ar istorinius įvykius bei taisykles, formules. Jaunas žmogus turi būti skatinamas mąstyti.

Paveldėtas sovietinis požiūris į švietimo sistemą yra jau moraliai pasenęs, o atgyvenas iš esmės reikia keisti.

Švietimo politikos pagrindas turėti būti tautiškumo ir pilietiškumo ugdymas, o ne gyvenimas su lozungais ar sukurtais stereotipais, vaizduojant ar skelbiant ėjimą į Europą bei mėgdžiojant kitų valstybių kultūros apraiškas, iš kurių pasiimami ne patys geriausi dalykai. Dabar visoks pasaulio šlamštas dažnai pateisinamas kaip visur madingas dalykas.

Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančių jaunųjų Lietuvįų

Pirmiausia reikia konkurencingos ir lanksčios geros kokybės švietimo sistemos, kai aukštosiose mokyklose būtų dėstoma pagal pasaulio mokslo laimėjimų lygį, o besimokančiųjų žinių lygis atitiktų pasaulio standartus. Tokia pat lanksti turėtų būti verslo kūrimo ir mokesčių sistema, nuolat kiltų darbo užmokestis, būtų galimybė daryti karjerą, kaip kad yra daugelyje Europos valstybių.

Išsiveržti iš užburto rato

Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Daug nusivylimo sukelia valdžios pasyvumas ir abejingumas, gyvavimas tarsi tik iš reikalo. Būna momentų, kai mūsų valstybėje lyg ir niekas nevyksta. Dažnai pritrūksta idėjų, reformos vyksta lėtai.

Lietuvoje dar mažai psichologinės pagalbos tarnybų, arba psichologų pagalba yra brangi, todėl ne visiems paprastiems žmonėms ji prieinama. Be to, daug blogybių kyla iš netvirtų, nedarnių, asocialių šeimų, kurių dar gana daug Lietuvoje. Kai vaikai mato netinkamus poelgius, negali ir nežino, kaip išsiveržti iš užburto rato, kaip susikurti normalų stabilų gyvenimą. Daug per televiziją rodoma smurto, daug serialų, kurie pateikia saldų gyvenimą, ir susidarytas vaizdas jaunam žmogui pasidaro nepasiekiamas. Tuomet imama jo siekti bet kokiomis priemonėmis, arba ta nepasiekiamybė sukelia nusivylimą.

Dar menkas ir iš sovietmečio nuvertintas vyro/tėvo vaidmuo. Vaiką turėtų ugdyti tikras vyras: ne geriantis ir degradavęs, o galintis būti pavyzdžiu visais gyvenimo atvejais kaip moralus, doras ir patikimas žmogus. Daugelis berniukų yra išauklėti motinų pataikavimo ir visko pateikimo ant lėkštelės aplinkoje - tokia beatodairiška motinos meilė. Tuomet vaikai nesugeba sukurti normalaus gyvenimo savo šeimai, todėl daug skyrybų, nusivylimo. Ir tai eina iš kartos į kartą. Tarsi užburtas ratas, iš kurio būtina išsiveržti.

Nėra normalios žiniasklaidos

Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Visai neseniai Lietuvos radijas kalė į galvą reklamą apie nacionalines vertybes. Gėda buvo ir klausyti, kad nacionalinė vertybė yra kažkokia olia lia go kortelė. Viename tinklalapyje niekas nesugebėjo pasakyti, kas tos nacionalinės vertybės. O tai taip paprasta: savo žemė, kalba, papročiai ir kultūra - viskas, kas tautai yra bendra.

Mes neturime normalios žiniasklaidos, ji yra tik bulvarinio lygio. Ypač tai būdinga spaudai, kurioje arba išgalvotos istorijos su iš piršto laužtu melu, arba neribotas sekso, smurto ir pinigų bei gyvenimo pateikimas per žudynes, peštynes, skyrybas, skandalus. Įžymybių gyvenimas, kuris daugeliui yra sektinas pavyzdys, pateikiamas surinkus paskalas, rodant būtas ar nebūtas meilės istorijas, skyrybas, meilužes ir kitką. Tai tarsi reportažai iš palovio. Gausu menkaverčių ir vulgarių TV humoro laidų. Tokia "žiniasklaida" ugdo tik "Klausimėlio" laidos žmonių tipą, kitaip tariant, zombius, kuriuos lengva apjuokti, nužeminti, siekiant, kad jie būtų suklaidinti. Juk retas kuris sugeba tokiame paskalų labirinte atsirinkti tai, kas yra teigiama, todėl vyksta tiesiog blogybių mokymas bei skatinimas, nemąstančios minios ugdymas. Daugelio žmonių žinios apie pasaulį miglotos, jų interesai riboti, bet juk sunkiai susivokiančiuosius lengviau valdyti. Matyt, žiniasklaida to ir siekia, kad susižertų kuo daugiau pelno. Į Lietuvą tempiamas visoks pasaulinis šlamštas, o mūsų piliečiams peršama išankstinė nuomonė apie jo "vertę". Tai gal norima, kad taptume "zombynu"? Dar pikčiau, kai tokie bulvariniai laikraščiai išgalvotomis istorijomis ima šmeižti normalią spaudą, kurios ir taip beveik nėra.

Pagarba ir pagalba kitiems

Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Svarbiausia lietuvio nacionalinė savybė - pagarba ir pagalba kitiems, nereikalaujant nei pagyrimo, nei atlygio, kitaip tariant, gėrio siekis, taip pat teisingumas. Lietuvos žmonių moralė pakils į aukštesnį lygmenį, kai susitvarkys ekonominis gyvenimas, socialinė rūpyba, kuri skatintų žmones dirbti, o ne vegetuoti iš pašalpų. Sąmoningumas ir požiūris į savo kraštą keistųsi, jei tinkamai būtų pertvarkytos švietimo, kultūros ir sveikatos apsaugos sistemos bei sumažintas biurokratizmas. Sparčiau turėtų vykti kompiuterizavimas, ypač medicinos srities, kad specialistai kuo mažiau laiko gaištų ligos istorijoms rašyti, o rūpintųsi pacientu.

Patriotizmą ir meilę savo kraštui turėtų skatinti geras, nepolitizuotas istorijos ir gimtosios kalbos bei literatūros dalykų dėstymas, siejamas su tradicijomis ir kultūra.

Nepriimtinas melas

Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Jonas Basanavičius. Jis iki šiol yra Lietuvos patriarchas, tarnavęs savo šaliai ir už tai nereikalavęs jokio atlygio. Jis buvo ir valstybės veikėjas, ir gydytojas, ir mokslininkas. Jo, kaip mokslininko, darbų dar nenori pripažinti tokie Lietuvos mokslo žmonės, kurie mano, kad tik jie yra daugiau pasiekę už Joną Basanavičių.

Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Pirmiausia - Dešimt Dievo įsakymų. Man iš vaikystės išugdytas teisybės jausmas, todėl niekada nebuvo priimtina melas, paskalos ir neteisybės, kurių dar tiek daug mūsų kasdienos gyvenime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"