Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Mažiau universitetų, nemokamos studijos

 
2017 02 02 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Toks posūkio taškas numatytas po kelis dešimtmečius vykusių diskusijų. Lietuvoje pradedama švietimo ir mokslo tinklo pertvarka. Duotas startas nuo žodžių pereiti prie veiksmų.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė susitinka su akademinių bendruomenių, regionų, miestų atstovais, aiškinasi visų argumentus ir ragina teikti pasiūlymus. Jų bus laukiama kelis mėnesius ir visos alternatyvos bus vertinamos. Tačiau kad ir kaip keistųsi švietimo ir mokslo tinklas, būsimi studentai patikinami – jie studijuos, vyks priėmimas į aukštąsias mokyklas, nors gali atsitikti taip, kad įstos į vieną universitetą, o gaus kito, stipresnio, universiteto diplomą. Ministrė J. Petrauskienė įsitikinusi, kad tai tikrai neturėtų nuvilti būsimų studentų.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

Dėl stipraus aukštojo mokslo

– Aukštojo mokslo srityje siekiant kokybinių permainų kaip vienas svarbiausių uždavinių numatyta aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka. Kaip ji bus vykdoma ir kokie pokyčiai numatyti artimiausiu metu?

– Pertvarkos pagrindinis tikslas ir kryptis – stiprinti mokslo ir studijų kokybę. Šiandien iššūkiai labai dideli. Juos lemia studentų mažėjimas, nevienareikšmiškai vertinama studijų kokybė, darbdaviai taip pat kalba, kad sunku pasitikėti diplomo verte, ganėtinai menkas mokslinių tyrimų konkurencingumas. Sistema labai fragmentuota. Neturime galimybių didinti dėstytojų ir tyrėjų profesijos patrauklumo, gerinti jiems sąlygų dirbti. Jų atlyginimai menki. Infrastruktūra didžiulė, valdymo išlaidos neefektyvios.

Pertvarkos tikslas – ne mažinti universitetų skaičių ar kai kuriuos uždaryti. Pertvarkos poreikis – sutelkti visus turimus akademinius ir infrastruktūros išteklius, kad turėtume stiprų aukštąjį mokslą Lietuvoje. Stiprius universitetus ir kolegijas.

Tačiau vien švietimo ir mokslo tinklo pertvarka neduos gerų rezultatų, jei neis koja į koją su finansavimo sistemos pertvarka. Dabar finansuojant aukštąjį mokslą didysis dėmuo tenka tam, kiek ateina studentų. Prisitaikydami prie sistemos, universitetai ir kolegijos visiškai nuleido priėmimo į aukštąsias mokyklas kartelę. Įstoja beveik visi, kurie tik pareiškia norą. Todėl pasirengimas studijoms labai skirtingas. O jis yra labai svarbus studijų kokybės elementas.

Šiemet keliame priėmimo į aukštąsias mokyklas kartelę. Universitetams siūlome tris balus, kolegijoms – 1,6 balo. Kitais metais ketiname dar kelti, kad ateitų labiau pasirengę studentai, ir netolygumas būtų mažesnis. Universitetai bus finansuojami ne tik pagal tai, kiek atėjo studentų. Labai svarbu finansavimą sieti su rezultatu – ką parengė universitetas ar kolegija, kokie yra jų absolventai, ar dirba pagal kvalifikaciją, kuriai buvo rengti.

Universitetų priedermė – ir moksliniai tyrimai, jų kokybė bei tarptautiškumas. Todėl turi dirbti kompetentingi dėstytojai ir mokslininkai, gaunantys orų atlyginimą. Dabar jis daugeliu atvejų svyruoja ties minimumo riba. Turi būti ir tinkama infrastruktūra. Tai yra pagrindinės sąlygos, kad būtų geros kokybės studijos ir mokslas.

Tačiau universitetas ar kolegija mieste ar regione atlieka ir dar vieną funkciją, kurią labai svarbu ir labai sudėtinga įvertinti. Aukštosios mokyklos yra akademinio potencialo, elito telkinys, šviesos židinys, galiausiai aukščiausios kvalifikacijos žmonės mieste, kuriantys taip pat ir socialinę terpę, kultūrinį gyvenimą. Todėl negali būti jokių mechaninių sprendimų. Turi išlikti universitetinės studijos ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje. Nors mažėja, demografiškai traukiasi miestai ir regionai, dar nereiškia, kad turime atsisakyti labai svarbių jų plėtrai funkcijų. Turi būti rastas santykis tarp kokybės, prasmės ir efektyvumo.

Sprendimai labai sudėtingi, tikriausiai todėl kelis dešimtmečius nepavyko jų rasti. Bet tikiu, kad kalbame apie tai, ko reikia valstybei, žmonėms. Negalime paisyti tik siaurų institucinių interesų, ar mokslo institucija nori, ar privalo išlikti. Jas steigia valstybė: Seimas – universitetus, Vyriausybė – kolegijas ir profesinio mokymo centrus. Jie kaip grandis turi sudaryti visas sąlygas, kad švietimas, išsilavinimas, kitos mokslo institucijų funkcijos būtų gerai vykdomos.

– Kokių naujovių galėtų tikėtis jau šių metų abiturientai, stojantieji į aukštąsias mokyklas?

– Labai svarbu nuraminti būsimus studentus, jų tėvus, akademines bendruomenes. Kad ir kaip keistųsi tinklas, studentai studijuos. Vyks priėmimas į aukštąsias mokyklas. Tačiau gali atsitikti, kad įstos į vieną universitetą, o gaus kito, stipresnio, universiteto diplomą. Tačiau tai tikrai neturėtų nuvilti būsimų studentų.

Atitinkant poreikius

– Kokios numatytos prioritetinės, valstybės poreikius atitinkančios studijų kryptys ir kaip bus siekiama į jas pritraukti studentų?

– Valstybinių aukštųjų mokyklų, valstybės finansuojamo profesinio mokymo pagrindinė priedermė – rengti specialistus, kurių reikia valstybei. Yra sričių, kur galime ir planuoti, ir prognozuoti, kiek kokių specialistų reikės. Pavyzdžiui, galima apskaičiuoti, kiek, kur ir kokių gydytojų trūksta, kada išeis į pensiją. Tokioms sritims priklauso ir statutiniai darbuotojai, ir mokytojai. Valstybė privalo planuoti ir motyvuoti jaunus žmones, garantuodama geros kokybės studijas, rodydama perspektyvą, kad turės darbo vietą ir galės uždirbti.

Bet ar valstybė gali planuoti, kiek reikės, pavyzdžiui, filosofų, ar kokių reikės specialistų tokioms darbo vietoms, apie kurias šiandien galbūt net nesame girdėję. Technologijų amžiuje viskas greitai keičiasi, keičiasi ir darbo rinkos struktūra. Tačiau tam ir yra universitetai – pasaulyje ir Lietuvoje, kad suteiktų universitetinį, plataus spektro išsilavinimą. Žmogus įgyja kompetencijos, kuri reikalinga nuolat besikeičiančiame gyvenime. Įgyja pagrindinių žinių ir gebėjimą nuolat mokytis.

Mano tėvai toje pačioje darbovietėje dirbo keturiasdešimt metų. Dabar gyvenimas taip keičiasi, kad net ir dirbdami turime nuolatos mokytis, įgyti trūkstamų žinių, trūkstamos kompetencijos. Vadinasi, mūsų švietimo sistema – universitetai, kolegijos, profesinis mokymas – turi būti tokia lanksti ir siūlyti tokias lanksčias, bet geros kokybės švietimo paslaugas, kad galėtų mokytis ne tik tie, kurie ateina septyniolikos, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, bet ir tie, kurie mokosi visą gyvenimą.

– Numatomi ir povidurinio švietimo sistemos pokyčiai. Ko jais bus siekiama ir kokių permainų patirs jau šiemet ne aukštąjį mokslą pasirenkantys abiturientai, stosiantys į profesines mokyklas?

– Darbdaviai dažnai sako, kad trūksta profesinę kvalifikaciją turinčių žmonių, profesinių mokyklų absolventų. Todėl profesinės mokyklos, bendradarbiaudamos su verslu, siūlo reikalingas profesijas, įveda naujų, stengiasi dirbti lanksčiai. Šiemet svarstome dar didinti priėmimą į informacinių technologijų specialybes profesinėse mokyklose, nes darbdaviams reikia tokios kvalifikacijos darbuotojų. Pernai buvo padidintas priėmimas į informacinių technologijų sritį aukštosiose mokyklose. Tiek net neatėjo žmonių, kiek buvo padidinta vietų. Be to, atėjo silpniau pasirengę, palyginti su praėjusiais metais, nes jie galėjo gauti valstybės finansuojamas vietas. Universitetai nepajėgūs parengti tokio kiekio, ir tie žmonės ne dabar ateis į darbo rinką, o po ketverių metų, arba pasimokys metus dvejus, mes studijas ir pradės dirbti. Todėl ir kalbame apie kompleksinius sprendimus. Juk darbdaviams dažnai reikia žmonių, kurie baigė dviejų trijų mėnesių kursus ir jau gali dirbti. Kita dalis – aukštesnės kompetencijos ar kvalifikacijos specialistai. Turime matyti visą spektrą specialistų, atitinkantį darbo rinkos ir valstybės poreikius. Ne viską gali ir turi parengti aukštosios mokyklos.

Finansinė galimybė

– Ir turbūt svarbiausias klausimas būsimiems studentams – kaip keisis studijų finansavimo tvarka?

– Išties šie metai pereinamieji. Vienas siekių, įrašytų Vyriausybės programoje, – nemokamos bakalauro studijos. Mažėjant studentų, telkiant tinklą, stambinant studijų programas (dabar jų gerokai per tūkstantį – abiturientui tikrai sudėtinga išsirinkti), keliant priėmimo kartelę, atsiranda finansinė galimybė įvesti nemokamą aukštąjį mokslą. Tikimės, kad pavyks parengti modelį ir visus reikalingus teisės aktus iki 2018 metų.

Dabar pasitaiko tokių atvejų, kai vienoje studijų srityje, kur didelė konkurencija ir visi gerai pasirengę, valstybės nefinansuojamoje vietoje mokosi daug stipresni studentai nei tie, kurie gavo valstybės finansuojamą vietą kitoje srityje. Nemokamos bakalauro studijos tą nelygybę galėtų panaikinti.

Jei valstybinės aukštosios mokyklos negeba parengti specialistų, kurių reikia valstybei ir darbo rinkai, valstybė gali jų rengimą užsakyti privačiame sektoriuje. Kitas mechanizmas – studijų stipendijos. Geriausi studentai turi galimybę gauti stipendiją, kad ir kokioje aukštojoje mokykloje – valstybinėje ar privačioje – mokytųsi.

Trumpai

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė gimė Utenoje, mokėsi IV vidurinėje mokykloje (dabar Utenos Dauniškio gimnazija). 1997 metais baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) anglų kalbos pedagogikos bakalauro studijas, magistro laipsnį įgijo 2002 metais Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje.

1997–2001 metais dirbo PHARE profesinio švietimo ir mokymo reformų koordinavimo centre projektų vadove, Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūroje Tarptautinių programų skyriaus vedėja, direktoriaus pavaduotoja. Nuo 2007 metų, nuo pat Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) įsteigimo, iki paskyrimo švietimo ir mokslo ministre buvo šio centro direktorė.

J. Petrauskienė yra įvairių europinių ir nacionalinių vertinimo ir ekspertų grupių, tokių kaip ERAWATCH tinklo, ERAC stebėsenos grupės, Europos nacionalinių įžvalgos korespondentų tinklo (angl. European Network of National Foresight correspondents), Europos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros vertinimo tinklo (angl. EU RTD Evaluation Network), Bolonijos darbo grupės, Mokslinės veiklos vertinimo Lietuvos mokslo ir studijų institucijose darbo grupės, Žinių ekonomikos forumo, Sumanios specializacijos rengimo koordinavimo grupės narė ir ekspertė.

J. Petrauskienė ištekėjusi, augina du vaikus.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"