TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Melas sau: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“

2016 06 15 6:00
Arūnas Streikus: "Atsiminimai figūruoja ne tik knygų forma, jie persikelia į populiariąją žiniasklaidą ir medijas, sklinda. Tai daro įtaką visuomenei." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Buržuaziniais nacionalistais ir buožėmis pavadinti Lietuvos gyventojai prieš 75 metus pradėti tremti į Sibirą – komunistinė ideologija „tobulą visuomenę“ pradėjo kurti nuo „apsivalymo“. To laikotarpio simboliai – prievarta, kraujas ir ašaros. Bet mitai apie gerą Lietuvos „šeimininką“ ir gynėją nuo Maskvos Antaną Sniečkų – irgi gyvi.

„Vieniems jis buvo tautos išdavikas Nr. 1, okupantų vyriausias pakalikas ir paprastas jų valios vykdytojas, kitiems – šeimininkas (artimoje aplinkoje jo niekas kitu vardu ir nevadino), dar kitiems (o jų Lietuvoje dauguma) – ir vienas, ir kitas“, – taip apie A. Sniečkų yra pasakojęs disidentas Aleksandras Štromas.

Atsiminimus leidžiantys sovietinės nomenklatūros veikėjai iki šiol tikina: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Taip pavadinti LPK CK sekretoriaus Algirdo Brazausko prisiminimai apibūdina ir visą srovę, formuojančią teigiamą atmintį apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kurią tyrinėja „Lietuvos žinių“ pašnekovas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Arūnas Streikus.

Pokario stengiasi neminėti

– Kokią schemą sovietinės nomenklatūros veikėjai siūlo aiškindami arba prisimindami A. Sniečkaus laikus, pokario laikotarpį? Ką jie bando įrodyti?

– Dažniausiai tuose atsiminimuose apie tą tragiškąjį laikotarpį, apie pirmąjį aneksijos dešimtmetį nutylima. Dažniausiai atsiminimai pradedami nuo postalininio laikotarpio, atšilimo, kai buvo daugiau galimybių veikti savarankiškai. Ir akcentuojami ūkio laimėjimai, LTSR savarankiškumo užtikrinimas, gynimasis nuo Maskvos valdininkų bandymo kolonizuoti Lietuvą ir panašūs dalykai.

Kita vertus, jei kalbama ir apie tą juodąjį pirmąjį aneksijos dešimtmetį, kartais kai kuriuose atsiminimuose dėstoma ne tiek apie trėmimus ir represijas, bet apie kovą su ginkluotu pogrindžiu, partizanais. Tikinama, esą tokios kovos rėmimas apsaugojo Lietuvą nuo didesnių represijų, esą Lietuvos komunistai, slopindami pasipriešinimą, apsaugojo tautą nuo didesnių kančių.

– Kodėl tos legendos ir mitai apie sovietinį laikotarpį tebesklando? Kas juos formuoja ir palaiko? Kiek turi įtakos sovietmečio veikėjų Algirdo Mykolo Brazausko, Liongino Šepečio ir kitų prisiminimai, kuriuos tyrinėjate?

– Tuo suinteresuotos visų pirma tam tikros politinės jėgos, kurių kilmė aiškiai matoma sovietmetyje. Tie visi prisiminimai atsiranda ne tuščioje vietoje. Juos rašo žmonės, kurie tuo metu ėjo tam tikras pareigas. O savo gyvenimą reikia kažkaip įprasminti ir pateikti tam tikrą supratimą. Visuomenėje vyrauja pasipriešinimo/kolaboravimo naratyvas, taigi to laikotarpio veikėjai natūraliai jaučia socialinį spaudimą, kad jiems reikia būtent kažkaip „įsirašyti“ į tą pasipriešinimo stovyklą. Tada ir bandoma „pritempti“ rašant prisiminimus.

Turėjo praeiti dešimtmetis

– Bet plačiai pasakoti, kad sovietmečiu buvo ne taip jau blogai, pradėta ne iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Tai prasidėjo kiek vėliau. Kodėl ir kada?

– Tai prasidėjo praėjus maždaug dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo, ties amžių riba. Tokios atsiminimų srovės pradeda stiprėti. Kodėl? Gali būti įvairių priežasčių. Negalime išskirti kurios nors vienos. Tiesiog turėjo atsirasti ir laiko perspektyva, to laikotarpio veikėjai turėjo tą pasakojimą susidėlioti ir panašiai. Kita svarbi priežastis – visuomenės bendras nusiteikimas, socialinė aplinka.

Didėjant dalies visuomenės nusivylimui pirmaisiais sunkumais, atsiradus tam tikram nepasitenkinimui esama padėtimi, socialinė aplinka keičiasi. Dėl to atsiranda palankesnė terpė ir kitokiam pasakojimui apie sovietmetį.

Lūžis – konferencija apie A. Sniečkų

– Kas tos srovės pradininkas? A. M. Brazauskas, 2007 metais išleidęs opusą „Ir tuomet dirbome Lietuvai“?

– Specialiai netyrinėjau, kas buvo pirmas. Bet ryškesni atsiminimai – A. M. Brazausko. Taip, jie suteikė skambų pavadinimą tai srovei. Bet, mano požiūriu, vienas didesnių lūžių buvo bandymas kažkaip reabilituoti A. Sniečkų 2003 metais (Mokslų akademijoje vyko šio veikėjo 100-osioms gimimo metinėms skirta konferencija „Tauta, epocha, asmenybė“ – aut.). Tada buvo išleistas atsiminimų apie jį rinkinys „Sniečkaus fenomenas: prisiminimai ir pamąstymai“, apie jo, kaip šalies šeimininko, įvaizdį. Man regis, tas buvo vienas pastebimesnių įvykių.

– O Lionginas Šepetys, išleidęs ne vieną knygą, kalbantis apie „neprarastąją kartą“?

– L. Šepečio atsiminimai rafinuotesni. Jie nėra tiesmuki, kaip kitų veikėjų. Kitų veikėjų prisiminimuose akcentuojami ūkio laimėjimai, vietos nomenklatūros indėlis. L. Šepetys buvo atsakingas už ideologinę sritį, už kultūrą.

– Kaip visi tie sovietmečio veikėjų atsiminimai daro įtaką? Jų nuostatos, regis, randa šalininkų.

– Atsiminimai figūruoja ne tik knygų forma, jie persikelia į populiariąją žiniasklaidą ir medijas, sklinda. Tai daro įtaką visuomenei. Bet daugiau įtakos daro tai, kad nemažai daliai visuomenės – vyresnei kartai – toks požiūris atitinka jų patirtį. Jie čia mato daug ką iš savo gyvenimo, tai, kas iš tikrųjų tuose atsiminimuose, miela. Tai kažkaip pateisina jų veikimą sovietmečiu.

Tyrimai suka kasdienybės link

– Ar dar galime tikėtis kokių nors aktualių prisiminimų apie tą laikotarpį, ar jau pasakyta viskas, ką nomenklatūra norėjo pasakyti, ir ta atsiminimų leidyba sustojo?

– Dabar ko nors išskirtinio nėra, bet vienų ar kitų veikėjų prisiminimai vis dar pasirodo. Žmonių iš kultūrinės srities, kultūros valdymo nomenklatūros atstovų. Jūs jau minėjote L. Šepetį ir jo 2013 metais išleistus dienoraščius „Negeri užrašai“. Sniečkaus-Brazausko linija šiuo metu lyg ir pasitraukusi į antrą planą.

– Bet politikai vis grįžta prie to laikotarpio vertinimų. Štai Seime dalis konservatorių ragino priimti rezoliuciją dėl Lietuvos komunistų partijos įvertinimo. Kodėl politikams taip rūpi sovietmetis?

– Tai – politinio žaidimo dalis. Bandymas sugrąžinti sovietmečio interpretavimo klausimą į politinę areną. Jis man atrodo pritemptas ir pavėluotas. Dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus, desovietizacija realiai yra mažai aktuali.

– O ko mes dar nežinome apie sovietmetį? Politinė sovietmečio istorija – palyginti neblogai ištyrinėta. Regis, pereinama prie kasdienybės tyrimų, kurie ne tokie paprasti. Yra neliestų klausimų?

– Taip, pareinama, galima sakyti, prie kasdienybės istorijos. Iki šiol vis tik domėtasi ir nagrinėta ne tik sovietmečio, bet apskritai XX amžiaus istorija ir politinio elito veiksmai. Dabar pereinama prie paprasto žmogaus jausenos, supratimo. Atskleisti ir suprasti tai – didžiausias iššūkis ir uždavinys. Ir tai gerokai sunkiau. Nes paprasto žmogaus gyvenimas mums įprastuose šaltiniuose sunkiai apčiuopiamas – reikia neįprastų metodų, kitokių prieigų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"