TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Melu apsinuodijusieji

2012 04 06 6:07

Pabaiga. Pradžia balandžio 5 dienos numeryjeKiekvienas pasirinkimas ar žodis, ištartas viešumoje, gali būti vertinamas tos pačios, jau anksčiau šioje publikacijoje aptartos vertybių penklinės atžvilgiu. Daug sumaišties šitaip galima būtų išvengti.

Du ministrai

Kaip šis matavimo instrumentas veikia realiame gyvenime, nesunku įsitikinti sugretinus formaliai tapačius dviejų ministrų veiksmus - atsisakymus atsistatydinti. Tik vertybinis vieno ir kito veiksmo turinys - diametraliai priešingas.

Kultūros ministrą Arūną Gelūną, parodžiusį kultūros žmogui deramą vertybinę orientaciją, galima pasveikinti - jis paaukojo būsimą savo politinę perspektyvą ne tik dėl konkrečių darbų, kuriuos reikia užbaigti. Svarbiausia tai, kad šio vieno žmogaus apsisprendimas sustabdė tolesnę visos Vyriausybės darbo destrukciją, kurią sukėlė atsisakęs atsistatydinti vidaus reikalų ministras ir jo partijos lyderis, bėgiojęs pas prezidentę ir nežinia ką jai prišnekėjęs, kad krizė Vyriausybėje, galėjusi užsibaigti paprastai ir civilizuotai, užsitęsė dar mažiausiai porą savaičių.

Ir štai šitas lyderis dar puola kaltinti kultūros ministrą išdavyste. Ne Lietuvos, žinoma, o partinių ir grupinių interesų, kurie - Algis Čaplikas su kompanija tai aiškiai parodė, - liberalcentristams yra aukščiau nei Lietuvos piliečių ir mokesčių mokėtojų interesai, kurių požiūriu kiekviena nuo rimtų darbų atplėšta Vyriausybės darbo diena yra nuostolis.

"Sėsk, du", - pasakytų kaimo mokytoja elementoriaus neišmokusiam pradinukui. Bet šitie liberalcentristai visiškai nesijaučia pradinukais, neišmokusiais pilietiškumo elementoriaus, ir jau kelia naują bangą - šį kartą dėl keturių milijonų biudžeto dotacijos, skirtos pilietiškumo ugdymo programai Lietuvos mokyklose. Nesu detaliau susipažinusi su šia programa, tačiau, mano galva, geros knygos ir paskaitos galėtų šiek tiek kompensuoti totalią nupilietinimo politiką, ilgą laiką vykdytą mokyklose su depolitizavimo šūkiu.

Vis dėlto linkstu manyti, kad esant šiandieninei situacijai sutelkti veiksmai bendruomenės labui galėtų kur kas paveikiau žadinti pilietiškumą - ir ne tik moksleivių. Ir jeigu jau turime tokią įstaigą kaip Pilietinės visuomenės institutas, turime teisę iš jos laukti ir pastangų suteikti visuomenės susirūpinimui padėtimi teisėsaugoje veiksmo gaires. Teisėsaugos sanavimas yra neabejotinas ir visiems Lietuvos piliečiams svarbus prioritetas. Akivaizdu ir tai, kad be visuomenės pagalbos marga politikų bendruomenė šio uždavinio neįveiks.

Supainioti prioritetai 

Žinoma, būtų buvę geriau, jei prieš suteikdami teismams tokią nepriklausomybę, kokią jie turi dabar, būtume įgyvendinę liustraciją. Bet tokia galimybė jau praleista, nes esame Europos Sąjungos nariai, o jos teisinės normos nenumato ilgesnio nei dešimt metų veiklos apribojimo asmenims, dirbusiems okupacinio režimo teisinėje sistemoje. Taigi apie šią teismų sanavimo galimybę jau nebeverta kalbėti. Bet tai nereiškia, kad jokių kitų galimybių nėra.

Deja, neatrodo, kad tokių galimybių nuoširdžiai ieškotų Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, nes jam vis dar didžiausia bėda - emocinę pusiausvyrą dėl nuolatinės įtampos praradusios Neringos Venckienės išsišokimai. Galbūt iš tiesų jai jau grynai žmogiškai sunku atlikti ir teisėjos darbą - bet apie šios teisėjos klaidas tarsi ir neteko girdėti.

Tuo tarpu šiurkščios ir net piktavališkos kai kurių kitų teisėjų klaidos pirmininkui, regis, nekelia susirūpinimo. Taip, ir vėl kažkokie keisti prioritetai... Aukščiausi valstybės pareigūnai sutartinai tvirtina neturintys jokios teisės teismams nurodinėti, ir tai tiesa. Bet piliečiai, mokantys teisėjams algas, turi teisę reikalauti, kad šie atliktų savo darbą be klaidų, bent jau be tokių, kurios pernelyg brangiai kainuoja.

Manau, visiškai sveika būtų, jeigu Pilietinės visuomenės institutas sutelktų savanorius steigti visuomeninės teismų priežiūros centrus visoje Lietuvoje ir parūpintų jiems bent minimalų budėjimų finansavimą. Tai galėtų būti ir puiki praktika teisės studentams bei būsimiesiems socialiniams darbuotojams, ir žingsnis prisiekusiųjų teismo praktikos link. Į tuos centrus galėtų kreiptis visi nukentėjusieji nuo netinkamo teismų darbo (galbūt ir nuo kitų teisėsaugos institucijų taip pat). Šiaip ar taip, tokia savanorių surinkta ir apibendrinta medžiaga galėtų kartą ar du per metus gulti ant prezidentės ir Teisėjų tarybos pirmininko stalo tiesiog kaip pagrindas neeilinei atestacijai, jei vieno ar kito teisėjo abejotinų sprendimų skaičius būtų įtartinai didelis.

"Prieštarauja Konstitucijai..." 

Beveik neabejoju, kad ir tokiai visuomenininkų iniciatyvai, jeigu būtų iškelta, "valstybininkai" pasistengtų rasti svarių kontrargumentų (nieko sau takoskyra - visuomenininkai ir valstybininkai...). Jau dabar siūlomą įsteigti ypatingojo prokuroro instituciją linkstama laikyti prieštaraujančia Konstitucijai, nors joks įstatymo projektas dar net nepateiktas svarstyti. Prieštaraujančia Konstitucijai tikriausiai bus bandoma paskelbti ir šiuo metu rengiamą įstatymo pataisą, numatančią Seimui atskaitingų institucijų vadovų atsakomybės sugriežtinimą - jei Seimas nepatvirtintų metinės ataskaitos, toks vadovas turėtų atsistatydinti. 

Prezidentė, atrodo, jau nusivylusi galvų kapojimu, bet galgi atsakomybės sugriežtinimas nebūtinai reiškia, kad galvos turi lėkti? Juk gali jos tiesiog pradėti dirbti geriau, kai žinos, kad formalaus atsiskaitymo nebepakaks.

Aišku, kiekvienas projektas gali būti kritikuojamas ir tobulinamas. Keistai atrodytų tik išankstinis nusistatymas atmesti, nieko paveikesnio nesiūlant. Ypač tokioje situacijoje, kai aukščiausi valstybės asmenys kone sutartinai skundžiasi, kad neturi pakankamai galių susidariusią padėtį taisyti. Kur šios negalios šaknys - verta pasigilinti.

Kada galima švilpti?

Iš tiesų esam prigaminę įstatymų, kurie verčia mūsų demokratiją klupti, šlubuoti ir griuvinėti, ypač kai susiduria su gerai organizuotu nusikalstamu pasauliu, verslo banginių manipuliacijomis ar nuožmiu viešosios erdvės užvaldymu. Šiam Seimui beliko dirbti keli mėnesiai, todėl tikriausiai viso to įstatymų broko iššluoti nebepavyks.

Bet aiškūs prioritetai padėtų nesiblaškyti ir nuosekliai dirbti likusį laiką, sistemingai neutralizuojant visus rinkimų spektaklius, kurių arsenalą kai kurios opozicinės partijos jau laiko parengusios ir išblizginusios. Kaip tik todėl svarbiausia sakyti piliečiams tiesą svarbiausiais jiems rūpimais klausimais. 

Žinoma, kai vieši pareiškimai tampa vieninteliu politiko instrumentu, padėtis mūsų žiniasklaidoje ima atrodyti grėsminga, nes ten atsiranda vietos kam tik nori, išskyrus esminę, vertybiškai svarbią informaciją. Ne veltui ir Seimo pirmininkė baiminasi naujų žiniasklaidos puolimų. Gerai nors, kad jos vyras nebijo - jo poelgis man primena amžiną atilsį Vaclavo Havelo žmonos, puikios aktorės, švilpimą parlamento salėje, reaguojant į beribę jos vyro oponentų demagogiją.

Ir paties Havelo laikysena galėtų būti geras orientyras - kai žmogaus vertybių sistema tvirta, jis nebijo kalbėti atvirai, o čekams Havelas visada liks legendinis prezidentas todėl, kad jo neįmanoma buvo suklaidinti. Nedaug yra valstybių vadovų, kurie suvokia, kad politinį korektiškumą kartais prasminga paaukoti, kai reikia apginti aukštesnes vertybes.

Nenorėčiau čia pulti premjero - tikro politikos juodadarbio, kurio darbo vaisiais ir vėl tikriausiai naudosis jo dabartiniai oponentai, bet per pastarąją krizę ir iš jo galima buvo tikėtis ryžtingesnių veiksmų. Pavyzdžiui, regis, visiškai verta buvo surizikuoti ir stabdyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo konkursą tiesiog Vyriausybės vadovo dekretu.

Tegul paskui kas nori per teismus aiškinasi, ar toks sprendimas nepažeidė kokio kablelio - svarbu, kad teisėsaugos darbas nebūtų sutrikdytas ten, kur ji dar šiaip taip veikia... Bijota koalicijos subyrėjimo? Bet kad iš jos ir taip liko ne kažin kas. Opozicijoje svarbiems sprendimams paremti tikrai atsirastų padoresnių žmonių negu tokie partneriai, kurie gali pusantro mėnesio šantažuoti visą Vyriausybę, nepaisydami, kad darbų grafikas ir taip jau ganėtinai įtemptas. Baimė - apskritai prastas patarėjas. 

Sunku būtų patikėti, kad, pavyzdžiui, prezidentė išsigando Teisėjų tarybos pirmininko pagrūmojimų. Keista, kad ir pačiam Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkui visiškai nė motais prieš dvejus metus įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo nutartis, įpareigojanti Vilniaus apygardos prokuratūrą pareikšti įtarimus Laimutei Stankūnaitei dėl bendrininkavimo su kaltinamuoju pedofilija Andriumi Ūsu.

Prezidentė, žinoma, negali nurodyti prokurorams tai skubiai padaryti, bet paklausti, kodėl jau antri metai tie įtarimai nepareikšti, ne tik gali - tiesiog tai - jos pareiga, paremta visų už ją balsavusių piliečių suteiktais įgaliojimais. Juolab kad toks teisėsaugininkų aplaidumas gali brangiai kainuoti Lietuvos valstybei. Jei generalinis prokuroras Darius Valys būtų laiku pasirūpinęs priimti deramą sprendimą, dabar nebūtų jokios kalbos apie ieškinius Strasbūre. Nebūtų tikriausiai prieita ir iki tos provokacijos Klonio gatvėje. Beje, šios provokacijos mechanizmą taip pat svarbu išsiaiškinti ir oficialiai paviešinti, kad nebūtų daugiau jokių spekuliacijų.

Niekas nepasmerks prezidentės ir už griežtą poziciją korupcijos klausimu. Bet negerai, kada viešumoje susidaro įspūdis, kad prezidentė klauso tik tos informacijos, kurios nori klausyti. Ir visuomenė ima baimintis, kad išskirtinį prezidentės pasitikėjimą įgiję asmenys gali supančioti valstybės vadovę sumaniai parinkta informacija su nedidelėmis, bet lemtingomis melo dozėmis.

Nerimą kelia ir tai, kad Valstybės gynimo tarybos sekretorius ir artimiausias prezidentės patarėjas Jonas Markevičius įtariamas sakęs netiesą. Tai daro jį pažeidžiamą, o pažeidžiamas žmogus, einantis tokias pareigas, pats kelia pavojų valstybei. Derėtų viešai ir pagarbiai išsklaidyti šiuos įtarimus arba paieškoti kito kandidato.

Tiesai nereikia tarpininkų 

Esu dėkinga prezidentei, kad priėmė mane ir skyrė pokalbiui ne penkiolika minučių, kaip prašiau, o visą valandą. Šio turiningo pokalbio detalės telieka tarp mūsų. Svarbu kitkas - prezidentė neprivalėjo manęs priimti, nes esu viso labo eilinė pilietė ir nedisponuoju jokia svarbia strategine informacija.

Tačiau aš visiškai neįsivaizduoju, kaip galima išsiaiškinti, tarkim, tikrąsias kovos su korupcija aplinkybes, detaliai nesusipažinus su medžiaga, kurią yra surinkusi ir dar ją nuolat papildo Seimo Antikorupcijos komisija. Manau, niekas nepalaikytų nenormaliu dalyku, jei prezidentė pageidautų kasdien gauti informaciją apie komisijos darbą iš pirmų rankų.

Normalu būtų, jeigu visi trys pirmieji valstybės asmenys kalbėtųsi be tarpininkų, ir kuo dažniau - o ypač tuomet, kai susidaro kritinė situacija, kurios sprendimus nelengva surasti. Tikriausiai tada nė vienam nebereikėtų skųstis galių stoka, nes natūraliai nusistovėtų galių balansas. Tiesioginis pokalbis tuo ir geras, kad per jį, kaip per ansamblio muzikavimą, tenka paisyti tos pačios vertybinės penklinės, kuri padeda sutarti dėl svarbių šviesesnei visuomenės perspektyvai darbų ir nustatyti tiesą.

Tad kalbėkimės - ir tiesa padarys mus laisvus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"