TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Mes, mamos, kuriame Lietuvą savo vaikų sąmonėje"

2006 05 06 0:00
Gausių šeimų asociacijos pirmininkė Angelė KOSTOGRIZIENĖ
Gintaro Mačiulio nuotr.

Į Baltosios anketos klausimus atsako Gausių šeimų asociacijos pirmininkė Angelė KOSTOGRIZIENĖ

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

1. Sprendžiant iš demografinių, sociologinių tyrimų rezultatų po šimto metų lietuvių tautos gali nelikti, kad ir kaip baisiai tokie žodžiai rėžtų ausį. Gal mūsų valstybė ir egzistuos, gal valstybingumą pasiseks išsaugoti, bet negalime nematyti, kaip plačiai sklando kosmopolitinės idėjos, kaip sparčiai žengia globalizacija. O valstybę pirmiausia sudaro jos piliečiai. Esant tokiam gimstamumui kaip dabar ir esant tokiai valstybės politikai šeimos atžvilgiu, nemanau, kad ateityje Lietuvos valstybę sudarys lietuviai. Turėsime valstybę, bet joje gyvens kitų tautybių žmonės.

Nesu tikra, kad Lietuvoje gyvens ir mano vaikų vaikai. Matydama dabartinę situaciją šalyje, kuri dažnai teisingai įvardijama kaip "švogerių kraštas", skatinu savo vaikus - tris studentus - siekti išsilavinimo. Jeigu neras galimybių pritaikyti jo Lietuvoje, bent jau galės išvažiuoti ir tai padaryti kitur. Visai nebijau to atvirai pasakyti ir visada stengiuosi apie tai kalbėti, nes mūsų valstybėje dažnai vertinami ne geri specialistai, o geri ryšiai ir pažintys. Neturintys tų ryšių žmonės bėga iš Lietuvos. Dalis jų neranda čia sau vietos būtent kaip specialistai. Nemanau, kad mano vaikų laukia kitokia ateitis. Žinoma, labai norėčiau, kad jie baigę mokslą dirbtų ir gyventų tėvynėje, bet nesu garantuota, kad taip bus.

2. Ar jaučiatės esanti Lietuvos bendruomenės narė? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvė ir tuo labai didžiuojuosi"? Ir kodėl?

Jaučiuosi bendruomenės narė. Gal tik kartais apleidžia jėgos, kai suvokiu, kad nesu tokia stipri ir įtakinga, kad paveikčiau aplinkybes ir jos pasikeistų į gera žmonių, visuomenės atžvilgiu. Tačiau nesu ir pesimistė, jaučiuosi esanti aktyvi visuomenės narė, visada stengiuosi sakyti nuomonę ir kartais ji būna išgirsta. Gal tai ir nepadaro tos laukiamos įtakos gyvenimui, kokios norėčiau, bet padeda formuoti ją. Manau, mes visi turėtume tą daryti, kad Lietuvoje vyktų demokratiniai procesai.

Visada labai didžiavausi, kad esu lietuvė. Gyvenime buvo situacijų, kad manimi žavėjosi dėl to, kad esu lietuvė ir aš pati tuo džiaugiausi. Nejauku, kad kartais lietuvių išprovokuotos situacijos ir Europoje, ir už Atlanto palieka apie lietuvius neigiamą įspūdį. Tik gerais pavyzdžiais galime įtvirtinti gerą lietuvio vardą kitų tautų sąmonėje.

O pradėti turėtume nuo šeimos. Tai mes, mamos, kuriame Lietuvą, jos įvaizdį savo vaikų sąmonėje, skiepijame lietuviškas tradicijas, tik gal ne visi vaikai sugeba šiandien tai priimti ir ne visi galės perduoti kitai kartai.

Bet vis tiek tikiuosi, kad lietuvybės jausmas, kaip šaknis, išliks ir visada išleis atžalų.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas, joje, Jūsų nuomone, keistina?

Gal nelabai drąsiai galėčiau svarstyti apie valstybės kultūros politiką, bet manau, kad valstybė galėtų labiau pasirūpinti tuo, kad kuo daugiau žmonių galėtų tapti kultūros vartotojais - lankytų teatrus, klausytų gerų koncertų. Ne kiekviena šeima šiandien gali sau tai leisti. Nekalbu apie premjeras, ar tuos žvaigždžių koncertus, dėl kurių bilietų per naktį stovima eilėje. Bet žmonės ne visada turi galimybę pamatyti ir tai, ką kuria Lietuvos menininkai.

Daugelyje Europos valstybių gausesnėms šeimoms daromos lengvatos, kad menas būtų prieinamas visiems. Tos lengvatos numatomos įstatymuose. Mūsų valstybė nesunkiai galėtų pritaikyti šią patirtį ir dėl to tikrai nenuskurstų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tris ar daugiau vaikų auginanti šeima turi oficialų pažymėjimą, suteikiantį lengvatines sąlygas įeiti į visus kultūros renginius, kultūros įstaigas. Tai vyriausybės suteikta galimybė, o ne pažinčių ir susitarimų su kultūros įstaigomis praktika.

Deja, Lietuvoje to kol kas nėra.

4. Ar Jus tenkina valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Švietimo politika man visada kelia didelį rūpestį. Kartais sakau, kad tą ministeriją, tą valstybės žmonių branduolį, kurie užsiima švietimo klausimais, reikėtų performuoti iš pagrindų. Juk su vaikais metai po metų eksperimentuojama, ir tai daro blogą įtaką vaikų ir tėvų sąmonei. O liberalėjanti aplinka mokykloje nesuteikia pakankamos motyvacijos mokytis. Vaikai tarsi ne tiek mokomi, kiek ateina į mokyklą išklausyti kurso. Vaikams suteikta daug laisvių, neakcentuojant pareigų. Tokia švietimo sistema neskatina nuoseklaus mokymosi. Paradoksalu, kad esant tokiai situacijai mokymo programos tampa vis sudėtingesnės.

Visada sureaguoju, kai išgirstu kalbant, jog reikėtų mažinti studentų skaičių, kad per daug stojančiųjų, vis "per daug". Deja, tas skaičius sumažės savaime, nes gimstamumas kasmet katastrofiškai mažėja. Ateityje Lietuvoje bus vis mažiau abiturientų ir studentų. O ir taip mūsų šalyje ne tiek jau daug žmonių turi aukštąjį išsilavinimą, kaip galbūt atrodo.

5. Kokių permainų Lietuvos valstybės strategijoje reikėtų pageidauti. norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Pastaruoju metu vis girdžiu raginimus kurti naujas darbo vietas, didinti atlyginimus. Tačiau tai nebus tie veiksniai, kurie skatins emigravusius žmones sugrįžti. Pirmiausia jie turi patenkinti alkį pamatyti pasaulį, pagyventi tarp kitos kultūros žmonių. Juk daugiausia išvažiuoja jaunesni žmonės, norintys įgyti daugiau patirties. Bet kai jie prakutę ir pasiilgę savos aplinkos norės sugrįžti, bus svarbios ir darbo vietos, ir darbo užmokestis, nes žmonės sieks saugumo dėl savo šeimų ateities. Visam tam reikia valstybės pastangų, konceptualių dalykų. Kad žmonės tikrai norėtų grįžti ir gyventi čia.

6. Lietuva dažnai įvardijama, kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Į šį klausimą nenorėčiau atsakyti.

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Dėl žiniasklaidos situacija yra neapibrėžta. Kaip nevyriausybinės organizacijos pirminikė, atstovaudama šeimoms, kuriose auga daug vaikų, ne kartą dalyvavau diskusijose dėl spaudos ir televizijos. Gerų poslinkių jau yra. Pavyzdžiui, žurnalistai jau pradeda suvokti, kad reikia saugoti vaikų teises, kada negalima rodyti jų veidų. Tačiau šlamšto žiniasklaidoje labai daug.

Su šeima visada nuščiūvame, kai netikėtai televizoriaus ekrane šmėsteli senieji vaikiški animaciniai filmukai - be pykčio, be agresijos, be smurto. Atsimenu, kad jie pripildydavo vaikus gerų jausmų. Nežinau, ko gali pripildyti dabartiniai filmai, kuriuose visą laiką kariaujama. Gal vaikui iš pradžių ir baisu, bet jis kaupia savyje tą baisią informaciją, ir vėliau ji virsta poelgiais.

Vaikai dar nesugeba atsirinkti, o tėvai - uždrausti. Ši situacija dažniausiai yra nekontroliuojama, nes tėvai dirba ir skuba, o vaikai žiūri ką panorėję.

Labai pasigendu išmintingų publicistinių laidų. Dabar vis pajuokauju, kad, matyt, reikia važiuoti į savo kaimą ir slėptis, kad tavęs nepersekiotų iš visų laikraščių ir ekranų vienas ir tas pats žmogus, pastaruoju metu figūruojantis visose žiniose.

Vienintelis realybės šou, kurį žiūrėjau ir džiaugiausi jaunų žmonių noru tobulėti, buvo "Dangus". Mūsų šeima kitų realybės šou visai nežiūri, nes laikome juos netgi žeminančiomis laidomis.

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Nacionalinės savybės ar europiečio savybės? Tradiciškai įvardijamos lietuvio savybės - darbštumas, sėslumas, pagarba vyresniems - blėsta. Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje dirvonuojančių žemių. Man skaudu, kai matau, kad šeima, turinti vaikų ir gyvenanti kaime, nesodina daržo. Tai nenormalus reiškinys. Lietuvio trobos patvoryje niekada neaugo dilgėlės. Šiandien auga ir mane tokie dalykai šokiruoja.

Man gyvenime sekėsi, kad dažniau sutikdavau geranoriškus žmones, ne tuos, kurie džiaugiasi, kad kaimyno troba dega. Bet gerojo kaimyniškumo irgi vis mažiau. Neskaitydamas tautosakos, nelabai ir prisiminsi, kokie tie bruožai.

Labai trūksta kartų solidarumo. Senus žmones užvaldęs pyktis, nukreiptas į jauną žmogų. Jaunos mamos man vis pasiguodžia, kad sunku su vaikais praeiti pro vyresnį žmogų nepajutus nepasitenkinimo. O jaunimas irgi menkai reaguoja į tai, ką sako vyresnieji. Kartų požiūris į gyvenimą skiriasi 180 laipsnių.

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Visada žavėjausi poetu Justinu Marcinkevičiumi. Niekada nesu bendravusi, bet man svarbi jo kūryba, man imponuoja jo pagarba žmonėms, jo ramybė, tolerancija. Šį įspūdį saugau nuo Atgimimo laikų ir jis nesikeičia.

Nieko panašaus negalėčiau pasakyti apie politikus ir daugelį visuomenės veikėjų. Jiems atrodo, kad tik jie vieni reikšmingi, o visi kiti šalia - tik pilka masė, kurios galima paisyti arba ne.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Pagarba ir pagalba žmogui, kad ir kas jis būtų. Padėti jam pagal savo galimybes. Nuo to prasideda visi principai, juos toliau gali ugdyti savo vaikų sąmonėje. Kaip į žmogų žiūrėsime, taip jis elgsis kitų atžvilgiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"