TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Migruojantis ar emigrantas? Kūrėjams skirtumo nėra

2013 08 10 14:59
Reuters/Scanpix nuotrauka

Dažnai šiltasis metų laikas menininkams tampa ne poilsio, o gastrolių sezonu: sulaukiame ne tik užsienio menininkų, bet ir į festivalius ar parodas sugrįžtančių lietuvių kūrėjų. Kai kurie jų save vadina pasaulio lietuviais, kiti – migruojančiais menininkais. „Svarbiausia, kad kūrėjas kurtų, o tai daryti gali nors ir kosmose“, – svarsto Niujorke gyvenantis fotomenininkas Mindaugas Gabrėnas.

Statistikos departamento duomenimis, nuo nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo 0,7 mln. gyventojų. Atsivėrus sienoms, skirtingas šalis kūrybinėms idėjoms įgyvendinti pasirinko ir dalis Lietuvos menininkų. Tačiau LRT.lt kalbintų pašnekovų teigimu, šiandieniniame pasaulyje riba tarp migruojančio ir emigravusio menininko tampa vis blyškesnė.

Anot teatrologo Vaido Jauniškio, migruojančio menininko sąvoka imta naudoti nuo praėjusio amžiaus kelių paskutiniųjų dešimtmečių, kai menininkai ėmė intensyviau keliauti.

„Menininkai gali būti migruojantys įvairia prasme. Susiformavo sąvoka „oro uostų menininkai“, kurie dar vadinami menininkais „be stogo“. Jie nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą, pristatydami kūrybą įvairioms auditorijoms“, – pasakoja V.Jauniškis.

Fotomenininkas M.Gabrėnas emigracijos sąvoką labiau sieja su rezultatu, o migraciją suvokia kaip procesą. Tačiau kaip save įvardyti – migruojančiu ar emigravusiu menininku – sako esant kiekvieno kūrėjo požiūrio klausimu.

„Viskas priklauso nuo požiūrio: jei žmogus jaukiai jaučiasi užsienio valstybėje ir joje mato savo ateitį, tuomet turbūt galėtų vadintis emigrantu, o tas, kuris ketina judėti toliau – migruojančiu. Bet kuriuo atveju, nematau didelio skirtumo, ar kūrėjas gyvena tėvynėje, emigravo ar tiesiog migruoja. Svarbiausia, kad kūrėjas kurtų, o tai daryti gali nors ir kosmose“, – teigia jis.

Panašiomis mintimis dalinasi Vokietijos Karlsrūhės mieste gyvenantis dirigentas ir kompozitorius Mindaugas Piečaitis. Pasak pašnekovo, emigracijos ir migracijos klausimo suvokimas kiekvienam yra individualus.

„Aš savęs nelinkęs vadinti emigrantu, nes jaučiu, kad tėvynė lieka viena. Žmonės išvyksta gyventi kitur dėl įvairių priežasčių. Galbūt vieni jaučiasi įsižeidę šalyje, kurioje gimė, ir nori būtinai tapti kitų šalių piliečiais, bet man tai nėra aktualu. Manau, menininkas turi turėti galimybę pagyventi vienur, kitur, gauti naujų patirčių“ , – mintimis dalinasi M.Piečaitis.

Tuo metu Paryžiaus valstybinės aukštosios dailiųjų menų mokyklos magistrė Mykolė Ganusauskaitė, artimiausiuose planuose įvardijanti parodas Lietuvoje ir Londone, įsitikinusi, kad šiandieniniame pasaulyje ribos tarp migruojančio menininko ir menininko emigranto apskritai beveik neliko.

„Anksčiau emigravę menininkai buvo vadinami emigrantais, o šiais laikais, ypač šiuolaikiniame mene, tokie apibrėžimai nebenaudojami – menas tapo tarptautinis. Esu tiesiog menininkė, pasaulio lietuvė, gyvenanti Paryžiuje ir neribojanti savęs kokia nors teritorija. Bet žinau, iš kur esu kilusi ir ką noriu savo kūryba pasakyti Paryžiui, Lietuvai ir visam pasauliui“, – tikina dailininkė.

Į svečias šalis vyksta patikrinti savo kūrybos

Menininko atotrūkyje nuo savo aplinkos dvi puses įžvelgiantis teatrologas V.Jauniškis svarsto, ar įmanoma kurti tarptautinei auditorijai mėginant atspėti, kuo gyvena kitos šalies žmogus.

„Iš vienos pusės, menininkas susipažįsta su kur kas platesne auditorija, pasibando savo šalies meną svetur, patikrina, kaip ten skamba jo kūryba. Tai yra puikus akiračio praplėtimas ir savęs patikrinimas. Kita pusė yra susijusi su kūrėjo auditorija. Ar galėtų menininkas kurti neapibrėžtai tarptautinei auditorijai? Ar lietuvis turi kurti lietuviui, ar jis gali vežti spektaklį į bet kurią šalį? Tai – gana sudėtingi klausimai“, – sako teatrologas.

Fotomenininko M.Gabrėno teigimu, atitrūkti nuo sau įprastos terpės yra labai svarbu siekiant praplėsti akiratį ir suvokti, kad viskas jau seniai sukurta.

„Menininkui svarbu pajusti kitose šalyse vyraujančias tendencijas, kryptis, pasižvalgyti parodose, galerijose, jei įmanoma – pajusti vietos visuomenės pulsą. Išėjimas už savo kiemo ribų ne tik įpučia gryno oro ar tiesiog praplečia akiratį, bet ir skatina savikritiškumą, o kartais ir atvirkščiai – pasitikėjimą savimi“, – tikina fotomenininkas.

Anot dailininkės M.Ganusauskaitės, atsiplėšti nuo aplinkos, kurioje menininkas augo, yra svarbu, norint suprasti ir meno pasaulį, ir save.

„Tai padeda subręsti, pažinti meno pasaulį, suformuoti savo nuomonę, tapti aktualiu menininku, pažįstančiu šių dienų aktualijas ir problemas“, – teigia M.Ganusauskaitė.

Tautinis tapatumas – savaime suprantamas dalykas

Fotomenininkas M.Gabrėnas sako abejojąs dėl tautinio tapatumo atskleidimo fotografijoje. Tačiau teigia norįs būti pristatomas lietuviu.

„Nacionalinė priklausomybė man yra svarbi ir man patinka būti identifikuojamam kaip lietuviui. Todėl dalyvaujant tarptautiniuose projektuose, kur nurodoma gyvenamoji vieta ir prie pavardės automatiškai atsiranda užrašas „JAV“, visuomet stengiuosi jį pakeisti į tikrąjį. Čia, beje, yra ne tik moralinis, bet ir pragmatinis interesas – mažos, mažai kam žinomos šalies atstovas visuomet yra įdomesnis“, – atskleidžia pašnekovas.

Dirigentas M.Piečaitis tikina, jog tautinis tapatumas jam – savaime suprantamas dalykas.

„Aš gal abstrakčiau žiūriu į kūrybą. Man atrodo, kad tautinis tapatumas kaip šešėlis keliauja su žmogumi savaime. Aš kaip asmuo gerai žinau, kuriai terpei save prisiskiriu“, – mintimis dalinasi dirigentas.

„Man yra labai svarbu, iš kur esu ir kokioje aplinkoje augau. Tai padeda atsakyti į klausimą, kas aš esu. Tuo pačiu didžiuojuosi galėdama savo peizažais pasauliui pristatyti Lietuvos gamtos grožį. Nors ir esu individuali, nepriklausoma menininkė, visų pirma esu lietuvė“, – apie savo tautinį tapatumą pasakoja Paryžiuje gyvenanti M.Ganusauskaitė.

Prisitaikyti gali būti pavojinga

Meno kalbos universalumą pripažįstantis teatrologas V.Jauniškis mąsto, kad tai, kiek meno kalba bus suvokta, priklauso ir nuo kūrėjo, ir nuo auditorijos.

„Vienas pasiims vieną elementą, kitas – kitą. Tačiau jei kūrėjas siekia sukurti visiškai universalią kalbą, kyla pavojus, kad į tai orientuodamasis jis gali išduoti save. Bandydamas prisitaikyti, gali kažką pamesti“, – tvirtina V.Jauniškis.

Teatrologo išsakytoms mintims pritaria dailininkė M.Ganusauskaitė sakydama, kad universalumas ir individualumas – dalykai, kuriuos menininkas turėtų derinti savo kūryboje. „Mano nuomone, meno kalba turi būti ir universali, ir individuali tuo pačiu metu. Tai dvi priešingybės, bet jos turi eiti išvien. Menininkas turi atspindėti pasaulį, bet tuo pačiu nepamiršti savo šalies, savo tapatybės“, – teigia dailininkė.

Fotomenininkas M.Gabrėnas meno kalbos universalumo sąvoką įvardija kaip meno pripažinimą ir teigia esant meno kalbos dialektų įvairovę.

„Universali meno kalba reiškia supratimą ir pripažinimą meno kaip tokio. O diskusijos apie meno, ypač šiuolaikinio, ribas atskleidžia šios kalbos dialektų įvairovę, turbūt labiau susijusią ne su geografiniais, bet su socialiniais besikalbančiųjų skirtumais. Kadangi dialektai yra bet kurios kalbos turtas, tai ir meno kalba yra turtinga tiek, kiek ji yra skirtinga ir įvairi“,– įžvalgomis dalinasi M.Gabrėnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"