TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ministrė gina smulkiuosius ūkininkus

2016 03 31 6:00
Virginija Baltraitienė. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė įsitikinusi, kad Lietuva, siekdama prisistatyti pasauliui kaip išskirtinai aukštos kokybės maisto produktų gamintoja, turi visokeriopai remti smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus. Politikės teigimu, net ir nedideli ūkiai galėtų sėkmingai gyvuoti, jeigu kitų Europos šalių pavyzdžiu kooperuotųsi, valdytų ne tik produkcijos gamybą, supirkimą, bet ir perdirbimą.

„Lietuva padarė didžiulę klaidą, leisdama vos kelioms šeimoms privatizuoti perdirbimo įmones, iš jų valdymo išstumti ūkininkus. Dabar stebimės, kodėl Lenkija, taip pat Suomija, kuri išgyvena tokią pat krizę kaip mes, už pieną gamintojams moka kur kas daugiau. Todėl, kad perdirbimo įmones ten valdo kooperatyvai, tai yra patys ūkininkai“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė.

Išeitis – kooperacija

– Lietuvoje ne pirmus metus kalbama, kad mūsų žemdirbių problema – pernelyg smulkūs, tradicine gamyba besiverčiantys ūkiai. Esą tokiai nedidelei šaliai naudingiau būtų turėti mažai, bet stambių bendrovių, pajėgių konkuruoti dėl rinkų?

– Su didele pagarba žiūriu į stambius ūkius, nes dažniausiai tai yra bendrovės, mokančios mokesčius, įdarbinančios daug žmonių. Bet jei norime pagaminti daugiau natūralesnės, išskirtinės produkcijos, pagaliau, jei norime, kad mūsų kaimas būtų gyvybingas, jame turi būti vietos ir smulkesniems ūkiams.

Jau šiandien maždaug 10 proc. ūkių valdo apie 70 proc. žemės ir apie 70 proc. visų galvijų. Žemės trūkumas Lietuvoje – didžiulis, todėl siekiama, kad iš ūkininkavimo pasitrauktų smulkieji žemdirbiai. Nedideli ūkiai galėtų išgyventi, jeigu kooperuotųsi. Deja, matome didžiulį tiek perdirbėjų, tiek stambiųjų žemvaldžių pasipriešinimą kooperacijai. Tarkime, kooperatyvas, surinkęs iš ūkininkų pieną, pats jį pristatęs, gauna iš perdirbėjų mažiau pinigų, nei mokama ūkininkams ar bendrovėms, tiekiančioms perpus mažesnį kiekį pieno. Akivaizdu: Lietuvoje daroma viskas, kad kooperatyvų neatsirastų.

Džiaugiuosi, jog Seimas priėmė Kooperatinių bendrovių įstatymo pataisas, užkirsiančias kelią kurti fiktyvius kooperatyvus, kurie turi keturis penkis pajininkus, o pieną superka iš kelių šimtų ūkininkų, taigi pelną pasidalija tarp kelių žmonių. Norime, kad kooperatyvus valdytų patys ūkininkai. Kalbu ne vien apie pieno supirkimą ir pardavimą, bet ir apie perdirbimą, kaip yra visoje Europoje.

– Darbo partijos, delegavusios jus į ministro postą, frakcija Seime užregistravo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma laikinai nustatyti minimalias žalio pieno supirkimo kainas. Ar tam pritariate?

– Suprantu, gali būti teigiama, jog tai prieštarauja laisvosios rinkos dėsniams. Tačiau turime suvokti, kad rinkoje dalyvauja ūkininkas, supirkėjas, perdirbėjas ir prekybininkas. Kažin kodėl visi gina perdirbėjų ir prekybininkų interesus, o ūkininkai lieka neapginti. Tokio lobizmo, koks vyksta prekybininkų ir perdirbėjų iniciatyva Lietuvoje, niekur kitur nesu mačiusi.

Smulkiųjų ūkių Lietuvoje tikrai daug – apie 70 proc. visų laikytojų. Jie neturi daug žemės, nepagamina daug produkcijos, bet tokia kryptis – nedideli pieno ūkeliai – eina iš kartos į kartą. Tai nėra komercinės fermos, kuriose laikomos karvės neišvedamos į lauką. Mažesnės bandos ganosi natūraliai, ėdą tikrą žolę, o ne koncentruotus pašarus. Mano, kaip žemės ūkio ministrės, tikslas – išlaikyti tokius nedidelius ūkius. Tačiau neatmetu galimybės, kad pastarojo meto streikai, mitingai yra inicijuojami stambiųjų žemvaldžių ir perdirbimo įmonių, siekiant valstybėje sukelti chaosą ir pasinaudojant tuo pasikelti reitingus, taip pat – sunaikinti smulkiuosius ūkius.

Prarastas laikas

– Pastaraisiais metais Lietuvos pieno ūkio sektorius išgyvena didelę krizę. Kodėl mūsų šalies pieno gamintojams taip sunkiai sekasi įsilieti į kitų valstybių rinkas?

– Prieš pusantrų metų Europos Sąjungos vadovai priėmė politinius sprendimus – pritaikė sankcijas Rusijai. Ši savo ruožtu atsisakė priimti Europos šalių, taip pat ir Lietuvos, produkciją. Lietuva labiausiai nukentėjo dėl šios situacijos, nes apie 60–70 proc. visos mūsų pieno sektoriaus produkcijos buvo išvežama būtent į Rusiją. Kai kurios įmonės net 70 proc. savo pagaminamų pieno produktų eksportavo ta kryptimi.

Deja, nuo 2009 metų krizės Lietuva, priešingai nei kitos valstybės, nesiėmė priemonių pieno rinkai diversifikuoti, ieškoti naujų šalių produkcijai parduoti, nepradėjo įdirbio. O dabar tikėtis, kad per pusantrų metų bus padaryta tai, kam neužteko dešimtmečio, beveik neįmanoma, nors dedame daug pastangų atverdami naujas rinkas.

Šiandien, kai visame pasaulyje, ne tik Europoje, yra pieno perteklius, įeiti į naują rinką, ir dar norint normalių kainų, tokiai valstybei kaip Lietuva beveik neįmanoma. Žinau atvejį, kai vienai mūsų įmonei už kilogramą sūrio Azijos rinkose pasiūlė mokėti po 1,3 euro. Visos valstybės, kurios didino pieno gamybą tikėdamosi, kad galės plėtoti eksportą Rytų kryptimi, dabar susiduria su kritusiomis kainomis.

– Ne kartą minėjote, kad turite pasiūlymų, kaip pagerinti ūkininkų padėtį. Ko ketinate imtis?

– Neseniai lankiausi Šilalėje. Žmonės piktinosi: „Kam mus ta Europos Sąjunga priėmė? O jei priėmė, turi mokėti pinigus.“ Suprantu, kaip sunku ūkininkui, kuris turi 10–15 karvių. Tokiam žmogui gali aiškinti, ką privalo daryti Europos Komisija, ką – Lietuva, bet ką atsakyti, kai jis klausia: „Kaip man išsilaikyti, kaip neišskersti galvijų, iš kur paimti du eurus, kad vaikas mokykloje turėtų už ką pavalgyti?“ Situacija labai sudėtinga, todėl Vyriausybė ieško įvairių būdų padėti. Tam reikia ne tik Žemės ūkio ministerijos, bet ir kitų valstybės institucijų pastangų, sutarimo koreguoti įstatymus ir panašiai.

Dabar daug kalbama apie Krizių fondo kūrimą, bet jį reikėjo steigti dar 2009 metais, kai į pabaigą ėjo pirmoji krizė. Valstybė iš tiesų rengiasi kurti tokį fondą, tačiau tai – ilgalaikė priemonė. Ji efektyviai pradės veikti tik tada, kai atsigaus rinka, kai ūkininkai turės pinigų prisidėti ir, žinoma, kai tam pritars Europos Komisija, nes būtent žemės ūkio sektorius griežčiausiai reglamentuojamas iš visų ūkio šakų. Yra patvirtinta bendroji žemės ūkio politika, ir mums tenka laikytis sutartų taisyklių.

Mėsos pritrūksta

– Pieno sektoriui pastaruoju metu skiriama tikrai daug dėmesio. Ar kituose žemės ūkio sektoriuose padėtis lengvesnė?

– Lietuvos daržovių sektorius – gana mažas, jame veikia kooperatyvai, padedantys ūkininkams parduoti produkciją. Dar geresnė padėtis – grūdų sektoriuje. Mėsos ūkiuose kooperacija, deja, dar labai menka, tik šiandien mėsos kainos nėra taip kritusios kaip pieno. Bet jei ūkininkai nesijungs, problemos gali didėti.

Yra dar viena bėda: galvijininkystės ūkiuose labai dažnai prekiaujama „gyvu svoriu“, tai yra iki metų paauginti buliukai parduodami užsienio skerdėjams. Kiek girdėjau, jau ir mūsų perdirbėjai išgyvena, kad jiems nepakanka mėsos. Atidaryta Jungtinių Amerikos Valstijų rinka, o mes neturime ką vežti. Kai kyla tokia situacija, perdirbėjams sakau: mokėkite tiek, kad ūkininkui apsimokėtų parduoti, ir mėsos bus. Skatiname Mėsinių galvijų augintojų asociaciją didinti galvijų skaičių, parduoti juos per mūsų įmones. Žinoma, kol kas labiau esame susikoncentravę į pieno sektorių, bet artimiausiu metu, jau balandį, pereisime prie mėsos sektoriaus, kad neatsitiktų tas pat, kas su pienu.

– O lietuviška kiauliena? Kiek šiai sričiai atsiliepė kiaulių maras?

– Ūkiai naikinami ten, kur yra ligos židiniai. Negalime sau leisti nesilaikyti biologinės saugos reikalavimų, kitu atveju būtų pakenkta visam sektoriui. Jei maras atsiranda nors ir mažame ūkelyje, nelaimė užklumpa labai didelę teritoriją. Jei kiaulių maras iš Rytų ir Pietų Lietuvos pereitų toliau, grėsmės zona apimtų visą Lietuvą.

Kol kas manome, kad problemą suvaldėme, kiaulėms šios ligos nebenustatome, tik šernams. Todėl zonose, kuriose buvo fiksuotas kiaulių maras, mažiname reikalavimus, leidžiame ūkininkams laikyti kiaulių savo reikmėms, bet griežtai draudžiame jas pardavinėti ar veisti. Dar prieš dešimtmetį daugelyje Lietuvos turgų galėjome matyti parduodamus žviegiančius paršelius, o dabar tokio vaizdo jau nebeišvysime. Paršelius gali pardavinėti tik veislynai, įgyvendinę visus biologinės saugos reikalavimus.

Apskritai kiaulininkystės sektorius susitraukęs, ir ne vien dėl maro pavojaus. Lietuviai valgo daug kiaulienos, kita vertus, bent kol kas nesugebame užtikrinti, kad turgavietėse nebūtų prekiaujama nelegaliai įvežta mėsa. Blogiausia, jog neretai ją parduoda asmenys, turintys leidimą prekiauti, auginantys vieną ar dvi kiaules, bet parduodantys sunkvežimiais. Džiaugiuosi, kad Seime jau užregistruotas pasiūlymas dėl mėsai taikomo pridėtinės vertės mokesčio mažinimo, nes tai atpigintų kiaulieną ir nebeliktų tikslo jos įvežti nelegaliai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"