TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mirė Algirdas Patackas

2015 04 03 9:32
Algirdas Vaclovas Patackas. LŽ archyvo nuotrauka

Šiandien ryte po sunkios ligos mirė Laisvės kovų dalyvis, Nepriklausomybės Akto signataras, VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narys Algirdas Vaclovas Patackas.

A. V. Patackas 1988–1990 metais buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys, Sąjūdžio seimų narys.

A. V. Patackas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Garbės savanorio ženklu ir vardu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

A. Patackas kitos savaitės trečiadienį bus palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Velionis bus pašarvotas Kauno įgulos karininkų ramovėje. Mirusiojo lankymas numatytas antradienį nuo 10 iki 20 valandos, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

Laidotuvių dieną 9 valandą Šv. Mišios įvyks Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, atsisveikinimas su A.Patacku - nuo 10 valandos, karstas bus išnešamas nuo 14 valandos.

A. Sadūnaitė: nepaprasto tyrumo žmogus

Sesuo Nijolė Sadūnaitė/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Didįjį Penktadienį. Su Jėzumi, – portalui lzinios.lt sakė ses. Nijolė Sadūnaitė, išgirdusi apie bendražygio A. Patacko mirtį. – Sąžinės etalonas, sakyčiau. Nepaprasto tyrumo, jautrumo žmogus, be jokių kompromisų. Labai šviesus, išsilavinęs, turėjo gilų istorinį supratimą ir mokėjo jį perduoti. Algirdukas – pasiaukojantis, be galo drąsus, vienas paskutinių areštantų sovietmečiu už nelegalios literatūros platinimą. Labai gaila, didelis nuostolis Lietuvai“.

Pasak vienuolės, kaip rusams Andrejus Sacharovas, taip mums A. Patackas: „Į jį galėjai drąsiai atsiremti. Nuomonė garantuotai teisinga, be jokių svyravimų, nuolaidžiavimų blogiui. Tiesiog žadą užėmė, žinojau, kad sirgo, meldėmės“. N. Sadūnaitė viltingai kalbėjo, kad Anapilin iškeliavęs A. Patackas susitiks su šv. Jonu Pauliumi II, kurio 10-osios mirties metinės minėtos vakar, bei praėjusiais metais mirusiu monsinjoru Alfonsu Svarinsku: „Dvasios galiūnai. Aš juos kalbinu, kad „nebinzinėtų“ danguje, o žiūrėtų, kiek čia tos neteisybės, pakratytų mus už pakarpos, kad atsitokėtume ir atsakomybe pajaustume“.

Portalui lzinios.lt žymi disidentė priminė, kad iki pat paskutinių dienų seimūnas A. Patackas, išrinktas kaip partijos „Drąsos kelio“ narys, domėjosi Garliavos istorija, atvažiuodavo į Kauną: „Ten kovojo patys šviesiausi žmonės. Vieningi. O nuotaika buvo kaip Sausio 13-ąją, kai stovėjome prie Seimo“.

P. Plumpa: Patackas veikė čia ir dabar

Petras Plumpa/Liutauro Serapino nuotrauka

„Kai antrą kartą grįžau iš lagerio 1981 metais, A. Patackas, iki tol nepažinotas, pasikvietė mane į susitikimą Kulautuvoje su senais patriotais, buvusiais partizanais. Ten visą dieną aptarinėjo pasipriešinimo sovietų valdžiai galimybes. Aš, ką tik grįžęs, daug pasakyti negalėjau, jie man daugiau pasakojo. Įstrigo didžiulis jų pasiryžimas ką nors daryti dėl Lietuvos, – prisiminimais dalijosi disidentas, ateitininkas, vienas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų Petras Plumpa. – Algirdas buvo jauniausias, 38-erių metų, reiškėsi labai aktyviai“. Portalui lzinios.lt P. Plumpa pasakojo, kad vėliau dėl įvairių klausimų, ypatingai, kaip padaryti, kad krikščionybė būtų priimtina sovietizuotai visuomenei, reguliariai slapta susitikinėdavo butuose Kaune.

Jis vardijo bendražygius: A. Patackas, Aleksandras Žarskus, Algirdas Saudargas, Petras Kimbrys, primena, kad dalis grupės tapo ryškiais Sąjūdžio veikėjais. „Pas Patacką rinkomės bent keletą kartų, atsimenu. Mūsų būdavo 15-20. Jauna publika, – pasakojo P. Plumpa. – Jo principingumas, karštumas, užsidegimas – pavyzdinis. Galvoju, kad po karo jis tikrai būtų žuvęs kaip partizanas“.

„Jeigu jaunimas turėtų tokį principingumą ir užsidegimą, norą padaryti dabartinę visuomenę, ypatingai krikščioniškąją, gyvai ir išradingai reaguojančią į visus reikalus, vyktų permainos. Patackas veikė čia ir dabar, ilgai negalvojant, nedelsiant. Galima sakyti, kad jo principas buvo „ką darai – daryk greitai“. Be to, jis gali būti pavyzdžiu savo sąžiningumu. Sąžinė buvo pirmoje vietoje“, – apie tai, ko šiandien jaunoji Lietuvos karta galėtų pasimokyti iš A. Patacko, kalbėjo bendražygis P. Plumpa.

V.Landsbergis: dvasios dalykų sargybinis

Vytautas Landsbergis/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Algirdui Patackui kertiniai dalykai buvo Lietuva, garbė ir teisingumas, jis buvo nepakeičiamas dvasinių dalykų sargybinis, sako buvęs Sąjūdžio vadovas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Algirdas Patackas buvo ypatingas asmuo, su ypatinga vieta Lietuvos dvasinėje panoramoje, labai reikalingas pačiu savo buvimu, todėl nepamainomas. Tai karys arba dvasios dalykų sargybinis, kurio kritusio nepakeis kitas karys ir sargybinis. Kito tiesiog nėra“, - penktadienį BNS sakė V.Landsbergis.

Pasak profesoriaus, A.Patackas buvo ne deklaratyvus, o nuoširdus ir tikras ginant savo požiūrį bei įsitikinimus, jam ypač buvo svarbi jo šalis. „Lietuva, garbė ir teisingumas jam buvo ne gretutiniai svarbūs dalykai, o tarsi viena - savotiška būties šerdis, esminė būties konstanta, apie kurią susidėsto gyvenimas ir požiūriai į gyvenimą. Lietuva, garbė, teisingumas - nedeklaruodamas ir nedeklamuodamas, o ieškodamas, kur dar galėtų slypėti tų reikšmių vienybė, ir buvimu, ir skausmu primindavo, kad to labai stokojame. Todėl Algirdo Patacko labai pasigesime“, - sakė V.Landsbergis.

A. Saudargas: jautėsi tarytum skolingas Lietuvai

Algirdas Saudargas/LŽ archyvo nuotrauka

Ilgametis A. Patacko bičiulis Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas portalui lzinios.lt pasakojo apie pažintį dar jaunystėje Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje Vilniuje. Atsitiktinai susitikusių chemiko ir biofiziko draugystė buvo užgrūdinta sovietmečio: „Jis aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, man tik priešokiais teko prie to prisidėti. Po to kartu dalyvavome Kauno Sąjūdyje“.

„Daug darbų, įžvalgų paliko, knygas rašė. Visą laiką jautėsi tarytum skolingas Lietuvai. Jam išėjus ta skola gula ant mūsų pečių“, – kalbėjo politikas. Jis pažymėjo, kad A. Patackas, priešingai nei bandoma sakyti, nebuvo neklystantis ar visuomet teisus. Nepaisant to, juo visada buvo galima pasikliauti: „Jeigu abejodavai, pajusdavai iš jo pusės tvirtumą. Galėjai atsiremti, nenuslysti, išsilaikyti ant kojų. Tai svarbiausia“. A. Saudargas bičiulį ir bendražygį apibūdino kaip visuomet žvelgusį į priekį: „Atsimenu, kad geroji Sąjūdžio dvasia iš jo eidavo. Jei gali ką nors padaryti – privalai imti ir daryti. Jokių svarstymų neturi būti. Tai buvo jo pagrindinis bruožas. Esame praleidę nemažai laiko svarstymuose, bet kai reikėdavo konkrečių veiksmų – užtekdavo vieno žvilgsnio, vieno žodžio ir žinodavai, ką daryti“.

„Jis ir pats sakydavo, kad nėra neklystantis. Nesu visiškai tikras dėl kalbos ar Lietuvos kultūros dalykų, bet jis tikrai neklydo dėl krypties. Reikia žvelgti ne tik į priekį, bet ir giliau. Ypač šiais laikais, kai dėl technologijų esame priversti daugelį dalykų reikia pertvarkyti, lengva nuslysti paviršiumi. O jo kūryba veda ne ant seklumų, o gilyn, kur glūdi esminiai dalykai. Jis mėgo vaižgantišką žodį „glūdėti“. Svarbiausia ne tai, ar visos jo įžvalgos pažodžiui teisingos, kryptis – tikra. Manau, kad netolimoje ateityje dar daug ką ten rasime ir daug kas bus pripažinta šiuolaikinio mokslo“, – A. Patacko baltistinius ir lituanistinius tyrinėjimus komentavo A. Saudargas. „Net kai Algirdas buvo kamuojamas sunkios ligos dar galvodavau, kad galiu kažko nedaryti, gal jis padarys. O dabar negali būti apsileidęs, atidėti rytdienai. Ką reikia turi daryti dabar, nedelsdamas“, – pagrindinę bičiulio pamoką įvardijo europarlamentaras.

A. Rupšytė: Lietuva neteko patrioto

„Tai buvo karys, kuris kovoja už tautos išlikimą, dvasines vertybes, tautos savimonės išlikimą. Jis buvo karys iki paskutinio atodūsio. Nekalbėkime apie nusivylimą - jis viską darė, kad būtų geriau, jis vistiek žiūrėjo į priekį“, - BNS penktadienį sakė A.Rupšytė.

Ji pabrėžė, kad sirgdamas paskutiniais gyvenimo metais A.Patackas stengėsi savo patirtį ir mintis perduoti jaunimui, daug su juo bendravo. „Lietuva neteko patrioto, principingo Tėvynę mylinčio žmogaus, tiesos sakymo žmogaus. Kiek jį pažįstu nuo Sąjūdžio laikų, būtent tas ir žavėjo - tiesos sakymas, savo principų, idėjų laikymasis, suvokimas, kas yra tauta, laisvė. Jis aukojosi dėl jos, galima sakyti, „degė“. Tokį patriotą, atsidavusį žmogų nedažnai sutinkame, labai gaila, kai šie žmonės išeina“, - kalbėjo A.Rupšytė.

Užuojautą pareiškė valstybės vadovai

Dalia Grybauskaitė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Valstybės vadovai penktadienį pareiškė užuojautą dėl Nepriklausomybės akto signataro, Seimo nario Algirdo Patacko mirties, vadindami jį tvirtu kovotoju už Lietuvą ir jos laisvę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad A.Patackas buvo „drąsi ir išskirtinė asmenybė, be kurios būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos Nepriklausomybės kelią“. „Netekome A.Patacko – tvirto, sąžiningo ir niekada nepasidavusio kovotojo už Lietuvą ir jos Laisvę. Disidentas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, ne vienos kadencijos Seimo narys – aktyvi politinė ir visuomeninė veikla įrodo, kad A.Patackui visada rūpėjo Lietuva ir jos likimas", – teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė atkreipė dėmesį, kad A.Patackas žinomas kaip plačių interesų ir gebėjimų žmogus, pedagogas, straipsnių apie kultūrą ir geopolitiką autorius. „A.Patackas net ir sunkiai sirgdamas iki paskutinės dienos aktyviai atstovavo Lietuvos žmonėms dirbdamas Seime“, – teigė L.Graužinienė.

Premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad visas A.Patacko gyvenimas buvo „ryškus patriotizmo, pasišventimo kilniems idealams pavyzdys“. „Dėl A.Patacko mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bendražygiams ir visiems, kuriems buvo lemta pažinti šią didžią asmenybę“, – sakoma premjero A.Butkevičiaus užuojautoje.

B. Burauskaitė: jo misija buvo labai svarbi

Birutė Burauskaitė/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Algirdo Patacko antisovietinė veikla valdžiai buvo pavojingesnė nei aktyvių to meto rezistentų, sako sovietmečio tyrėja, pasipriešinimo dalyvė Birutė Burauskaitė. „Algirdas nebuvo tas aktyvus disidentas, skirtingai nei Antanas Terleckas ar Viktoras Petkus, bet KGB, Komunistų partijos akimis, jis buvo dar kenksmingesnis, kadangi jo idėjos plito, buvo labai patrauklios tarp jaunimo. Jis plito tokiu pusiau legaliu, neapčiuopiamu būdu. Kai jį suėmė jau (Michailo) Gorbačiovo laikais 1986 metais, jį bandė šantažu priversti daug ką prisipažinti“, - BNS penktadienį sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė B.Burauskaitė.

„Jo pasipriešinimas buvo daugiau kultūrinis. Jis visada norėjo, kad būtų kažkoks leidinys, žmonių grupė, kur būtų pristatomi laisvo kūrėjo sukurti dalykai. Jis skatino laisvai kurti, atsikratyti to vidinio cenzoriaus. Ši jo misija buvo labai svarbi“, - kalbėjo rezistentė.

Jos teigimu, sovietmečiu skaitydamas paskaitas A.Patackas aiškino jaunimui jų tautos dvasinę savastį. „Jaunimas jį labai mėgo. Galima nepritarti kai kurioms jo išvadoms, bet tie dalykai, apie kuriuos jis šnekėjo, buvo labai esminiai: kas yra žmogaus ir tautos viduje? Jis turėjo Dievo dovaną įžvelgti svarbių valstybei, tautai, bendruomenei reiškinių esmę ir tikrąjį turinį. Jis buvo tikras valstybininkas iš didžiosios raidės, dalyvavo svarbiausiuose atgimstančios valstybės įvykiuose, labai vyriškai laikydamasis“, - kalbėjo B.Burauskaitė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad A.Patackas, gilindamasis į lietuvių tautą, sugebėjo nežeminti kitataučių. Pasak sovietmečio tyrėjos, A.Patackas kartu su tėvu itin rūpinosi Baltarusijos lietuvių padėtimi. „Jis tiesiog norėjo žinoti ir pasakyti visiems, kas ta lietuvių tauta yra. (...) Jo mirtis man iš karto man iššaukė gana sentimentalius jausmus: kas jis buvo? Jums, man ir kitiems? Kaip ir artimiesiems, taip ir tautai, jis buvo garbingas, niekada nepasidavęs konjunktūrai valstybės veikėjas. Jo asmuo pačia savo pažiūra į tautą buvo labai svarbi“, - kalbėjo sovietmečio tyrėja.

Sovietmečio rezistentas

Algirdas Patackas gimė Antrojo pasaulinio karo metu 1943-aisiais Trakuose, bet visada vadino save kauniečiu - šiame mieste jis įgijo inžinieriaus išsilavinimą ir dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį.

Sovietinės okupacijos metais anksti pradėjo tirti baltų kultūrą ir lietuvių tautosaką, dalyvavo žygiuose ir ekspedicijose, pogrindyje rinko partizanų dainas.

Būdamas 26 metų A.Patackas tapo Mokslų akademijos aspirantu, tačiau vėliau turėjo atsisakyti mokslinio darbo dėl pogrindžio veiklos, kuri ypač suaktyvėjo po Romo Kalantos susideginimo už Lietuvos laisvę 1972 metais Kaune.

„Tokia buvo dilema: ar tu žmogus, ar tu skuduras? Arba pasiduodami tam jovalui, arba... O juk pokariu vyrai gyvybes padėjo, į miškus ėjo - tai kuo aš rizikuoju? Kad disertacijos neparašysiu? Į užsienį neišleis? Jei aš eičiau „į dugną“, ar tada gerai jausčiausi? Buvo tokia sovietiška gerovė, buvo galima gauti „paskyrą“ žiguliukui, ir butą duodavo. Nekabink jų, tai ne į bažnyčią gali nueiti. Bet kas tu toks tada? Matai, kaip iš visų pusių varo blogį, kaip rusai tyčiojasi iš tavo tautos tavo tėvynės...“, - interviu 2010 metais sakė A.Patackas.

Dėl antisovietinės veiklos jam teko paragauti kalinio duonos. 1986 ir 1987 metais - sovietinės okupacinės valdžios A.Patackas buvo kalinamas už pogrindžio kultūros leidinių „Lietuvos ateitis“, „Pastogė“ redagavimą ir leidimą.

Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-1990 A.Patackas buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, 1990 metais išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir 1990 metų kovo 11-ąją tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.

1989-1995 metais A.Patackas Kauno universitetuose dėstė etiką, kultūros filosofiją ir baltų kultūrą.

Seime jis dirbo nuo 1992 iki 2000 metų. 2000–2002 metais A.Patackas dirbo krašto apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose Užsienio reikalų ministerijos bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. Į parlamentą vėl buvo išrinktas 2012 metais su „Drąsos kelio“ partija.

***

Velionis bus pašarvotas antradienį, balandžio 7 d., Kauno įgulos karininkų ramovėje (A.Mickevičiaus g. 19, Kaunas). Velionio lankymas 10–20 val.

Trečiadienį, balandžio 8 d., 9 val. bus aukojamos šv. Mišios Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Karstas išnešamas 14 val. Velionis bus palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"