TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mirties bausmė

2011 08 10 0:00
Viskas, kas susiję su mirties bausmės vykdymu, ir Sovietų Sąjungoje, ir jos daugeli teisės normų bei tradicijų perėmusioje nepriklausomoje Lietuvoje buvo ir yra iki šiol laikoma valstybės paslaptimi. Tik dėl šio slaptumo ir galėjo kilti spėlionių, ar buvo Įvykdytas teismo nuosprendis paskutiniajam nuteistam myriop mūsų krašte Borisui Dekanidzei. Kur ir kaip bausmė buvo vykdoma? Ką jautė mirtininkai prie jų kameros durų artėjant prižiūrėtojų žingsniams?

Mirties bausmė ir viskas, kas su tuo susiję, visą laiką keldavo nerimą, pagarbą ir baimę. Stebinčiuosius egzekuciją priversdavo sulaikyti kvėpavimą. Nugręžti akis. Dažną gailėtis, kad atėjo stebėti tokio "reginio".

JAV (beveik pusėje šios didelės šalies valstijų ir šiandien mirties bausmė nėra išbraukta iš Baudžiamojo kodekso numatyto bausmių sąrašo) nusikaltėlio aukų artimieji visada turėjo teisę stebėti mirties bausmės vykdymą jiems brangaus žmogaus žudikui. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo nutarta kitaip.

Kuo daugiau paslapčių, tuo daugiau gandų

Teisės stebėti šią nemalonią egzekuciją gynėjai įžvelgia psichologinę naudą. Atseit, stebėjusieji atsikrato keršto jausmo, pasijunta saugesni tos visuomenės ir valstybės gyventojai. JAV šias egzekucijas leidžiama stebėti net žiniasklaidos atstovams. Tiesa, yra daug apribojimų, norint filmuoti ar fotografuoti. Viena priežasčių, kodėl ten mirties bausmė nėra vykdoma slapčia, - paprasta. Siekiama, kad nebūtų jokių spekuliacijų: įvykdė ar neįvykdė mirties bausmę tam ar kitam rezonansinio nusikaltimo vykdytojui ar užsakovui?

O būtent tai ir atsitiko Lietuvoje po paskelbimo apie paskutinįjį mirties bausmės įvykdymo faktą. Juk niekam nekyla abejonių, kad mirties bausmė buvo įvykdyta protinę negalią turinčiam vaikų namų auklėtiniui Antanui Varneliui. Bet užtat visada bus abejojančiųjų, kad 1995 metų liepos 12-ąją, kaip skelbiama, mirties bausmė buvo įvykdyta įtakingo milijonieriaus sūnui, buvusiam pačios garsiausios Lietuvoje nusikalstamos grupuotės "Vilniaus brigados" vienam iš lyderių - Borisui Dekanidzei.

Taip jau atsitiko. Nes viskas, kas susiję su mirties bausmės vykdymu, Lietuvoje net 75-erius bus laikoma valstybės paslaptimi. Todėl informaciją apie tai iš tiesų nebuvo lengva surinkti.

Atsirado dar vienas iššūkis

Sovietmečiu mirties bausmė Lietuvoje nebuvo vykdoma. Nuteistieji šia išimtine bausme po ilgo laukimo, dažnai besitęsiančio ilgiau nei metus, nes malonės prašymus turėjo galimybę rašyti LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, o šiam atmetus, dar buvo galimybė jį parašyti TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui... Taigi, tik gavę neigiamą atsakymą iš Maskvos, būdavo vežami į Baltarusiją, į Minsko tardymo izoliatorių. Mirties bausmės lietuviams buvo vykdomos ten.

1990-aisiais atkūrus nepriklausomybę, atsirado dar vienas iššūkis: teismo skirtą mirties bausmę reikėjo vykdyti patiems.

"Dviračio mes neišradinėjome, - apie būtinybę tuo metu parengti nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų mirties bausme likimą, pasakojo vienas iš šių įstatymų kūrėjų Kęstutis Šerkšnas (M.Romerio universiteto lektorius, buvęs Kalėjimų departamento Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas - aut.). - Mes kai ką perėmėme iš senosios praktikos."

Kad niekas nesužinotų budelio vardo

Sovietų Sąjungoje mirties bausmės buvo vykdomos slapčia. Viskas, kas susiję su bausmių vykdymu, nebuvo viešinama. Tokio požiūrio laikytasi ir Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę.

"Pagrindinis argumentas yra toks: dėl vykdytojų ir dėl pačių nuteistųjų, - sprendimą mirties bausmės vykdymą apgaubti paslapties skraiste aiškino vienas iš to įstatymo rengėjų K.Šerkšnas. - Viešinti visus tuos niuansus... labai neetiška. Juk informaciją gaudo ne vien suaugę, susiformavusios psichikos žmonės, bet ir nepilnamečiai. Vargu ar tai darytų jiems teigiamą poveikį."

Renkant medžiagą šiam pasakojimui, visų institucijų atstovai, į kuriuos buvo kreiptasi, aiškino: Lietuvoje tai įslaptinta dėl mirties bausmės vykdytojų ramybės. Kaip mums buvo pasakyta: "Kad nei jiems, nei jų vaikams niekas niekada negalėtų pasakyti "tu - budelis" ar "tavo tėvas - budelis."

Teisėjus ištikdavo šokas

Tai - suprantama. Ir, be abejo, argumentuota. Bet tada norisi paklausti: o kodėl taip subtiliai ir dėmesingai nebuvo pažiūrėta į teisėjus? Į tuos, kurie visos valstybės vardu turėjo skelbti mirties nuosprendžius? Jų toks darbas? Tuomet vykdytojų taip pat.

Teisėjai, kurie yra priėmę tokius nuosprendžius, vengia apie tai kalbėti viešai. Ir šiuo atžvilgiu elgiasi panašiai kaip ir tie, kuriems vėliau teko jų nuosprendžius vykdyti.

"Teisėjui reikia tarti tą baisų žodį ir pasiųsti žmogų anapilin", - pasakojo buvęs Aukščiausiojo Teismo (AT) atstovas spaudai Alvydas Jancevičius. Žurnalistas daug kartų stebėjo teismo posėdžius, kurių metu buvo skelbiami mirties nuosprendžiai: "Man yra tekę ne vieną kartą bendrauti su AT teisėjais, kurie paskelbę tokį nuosprendį, nebemato pašnekovo šalia savęs. Juos ištikdavo šokas."

Teisėjas ir dabar prisimena jų vardus

Renkant medžiagą šia tema, pavyko pašnekinti buvusį ilgametį AT baudžiamųjų bylų teisėją Joną Jasiulevičių. Lietuvoje nėra kito teisėjo, paskelbusio tiek mirties nuosprendžių. J.Jasiulevičiui net penkiolika kartų teko priimti tokį verdiktą. Visi jie buvo įvykdyti.

Šioje vietoje reikėtų ilgai pasakoti, kaip pasikeitė buvusio teisėjo žvilgsnis ir veidas, kalbėjimo tempas, išgirdus klausimą, kuris neturėjo būti netikėtas. "Taip. Teisėjas sprendžia. Tu pats sprendi: žmogui gyventi ar negyventi? Tu. Ne kas kitas... Paskui tuos nuosprendžius juk įvykdo. Reiškia, tu atimi žmogui gyvybę."

Kaip sunku "pabėgti" nuo prisiminimų apie tokias bylas, supranti ir iš trumpo pokalbio. Buvęs teisėjas, dabar dirbantis advokatu, ir po 30 metų prisiminė jo paties nuteistųjų mirties bausme vardus. Paklaustas, ar lengvai tą vakarą, paskelbęs tokį nuosprendį, užmigdavo, atsakė: "Ne tik tą vakarą... Dar ilgai būdavo slogu..."

Dryžuota uniforma ir drėgmė

Pagal senąją praktiką po mirties nuosprendžio paskelbimo iš teismo salės atvežti nuteistieji Lukiškėse būdavo perrengiami dryžuota mirtininko uniforma. Tą aprangą šiandien galima pamatyti tik tos įstaigos sandėlyje.

1996 metais, prasidėjus mirties bausmės vykdymo moratoriumui, mirtininkai buvo apvilkti mėlynomis kelnėmis su plačia geltona juosta. Taigi, jie visada buvo kitokie, išskirtiniai. Laisvėje esantiems - dėl savo įvykdytų nusikaltimų. Kalėjime - dėl išimtinio nuosprendžio.

Justinas Buta - nuteistasis mirties bausme. Trejus su puse metų praleido mirtininkų kameroje, laukdamas, kaip bus nutarta Lietuvoje pasielgti su nuteistaisiais šia bausme. Panaikinus mirties bausmę, jam buvo skirtas kalėjimas iki gyvos galvos. Už sunkų nusikaltimą nuteistas Šiauliuose. Į mirtininkų korpusą Lukiškėse atvežtas tada, kai mirties bausmė toje įstaigoje dar buvo vykdoma. "Prisimenu, įvedė į tą koridorių. Einu. Toks rūkas. Dūmai, - tas dienas prisiminė jau 16 metus Lukiškėse skaičiuojantis kalinys. - Nuteistieji mirties bausme taip virdavo arbatą. Elektriniais virduliais jiems neleisdavo naudotis. Kad nenusižudytų. Iš lašinių darydavo fakeliukus ir ant jų virdavo arbatą. Kameroje būdavo tamsu nuo dūmų. Ventiliacijos beveik nebuvo."

Kaip tuo metu atrodė mirtininkų kameros, šiandien net neįmanoma parodyti. Viskas pasikeitę. "Drėgmė. Nežmoniška drėgmė, - apie tuos laikus pasakojo kalinys. - Čiužinius keisdavo kartą per savaitę. Jau trečią dieną naujas čiužinys būdavo šlapias nuo vandens. Sienos buvo žalios nuo pelėsių."

Jų net nevesdavo į specialų kiemelį pasivaikščioti. Tai pradėta daryti tik paskelbus moratoriumą bausmės vykdymui. Nuo 1996-ųjų rudens kiekvienas iš jų valandą per dieną gali vaikščioti nedidelio kambario dydžio kiemelyje.

Jų kūnai nebūdavo grąžinami

Juozas. Vardas pakeistas. Pavardės prašė neminėti. Nuteistas mirties bausme. Panaikinus šią bausmę, nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Bausmę atlieka jau septynioliktus metus.

Juozas prisiminė, ką jam vėliau, jau bausmę pakeitus kalėjimu iki gyvos galvos, pasakojo tie keli, anksčiau už jį patekę į tą patį Lukiškių mirtininkų korpusą. Tais metais, kai dar buvo vežama į Minsko tardymo izoliatorių. Kur mirties bausmė nuteistiesiems iš sovietinės Lietuvos buvo vykdoma ilgus metus.

Tiksliai niekas nėra suskaičiavęs. Bet žinoma, kad sovietiniais metais iš Lukiškių kalėjimo Vilniuje į Minsko tardymo izoliatorių mirties bausmei vykdyti buvo išvežta per 200 nuteistųjų. "Veždavo kas dešimt dienų, - pasakojo Juozas. - Maždaug dešimtą valandą vakaro ateidavo jų išvesti. Tada dar nebuvo sustiprintos apsaugos. Jie galėjo pasišnekėti ir su esančiais gretimoje kameroje. Tada jau niekas nekalbėdavo. Viskas. Tylu. Laukdavo... Po dvyliktos valandos visi atsidusdavo. Šiandien jau nebeateis... Ir vėl devynias dienas gana ramiai gyveno. Dešimtą - vėl įtampa. Kurio eilė šį vakarą?"

Jų kūnai nebūdavo grąžinami į Lietuvą. Nuteistųjų artimieji iš Minsko gaudavo tik pranešimą apie bausmės įvykdymą. Minske jie buvo laidojami vadinamuosiuose benamių kvartaluose miesto kapinėse. Kapas būdavo pažymimas tik lentele su numeriu. Mirties bausmes pradėjus vykdyti Lietuvoje, laikytasi kitos tvarkos. Įvykdžius nuosprendį, kūną taip pat laidodavo analogiškame Vilniaus Karveliškių kapinių kvartale. Bet artimiesiems buvo leidžiama sušaudytąjį perlaidoti ten, kur jie nori. Mūsų žiniomis, tuo pasinaudojo tik B.Dekanidzės tėvas. Kiti šeši liko Karveliškėse.

"Mes nujausdavom, kada tai gali įvykti, - prisiminė Juozas.- Tada staiga "sugesdavo" radijo taškas. Neveikdavo visą savaitę. Pareigūnai sakydavo, laidai nudegė, dar kas nors... O mes girdėdavome, kad kitose kamerose taškas veikia. Taiso savaitę, dvi. Tada vėl įjungia. Tada ir sužinodavome, ką tuo metu, kol "taisė", sušaudė. Taip ir apie B.Dekanidzę sužinojome. Vėliau, kai jau žinojau, kurią dieną jį išvedė, prisiminiau kažkokį šurmulį. Bet tuo metu, ne. Nebuvo jokių riksmų. Tyliai, švariai viską padarė."

Atvežus B.Dekanidzę, buvo imtasi papildomų saugumo priemonių.

Įkalinimo vietose pareigūnai negali nešiotis šaunamojo ginklo. Mirtininkų korpuse buvo kitaip. Čia visi pareigūnai buvo ginkluoti. Kai B.Dekanidzę atvežė į Lukiškes, čia jau buvo atgabentas kulkosvaidis.

K.Šerkšnas: "Jis nebuvo pirmasis, nuteistas mirties bausme. Tačiau niekada nebuvo tokio rezonanso. Baiminomės galimų išpuolių. Todėl tuo metu tame korpuse budėjo ginkluoti pareigūnai."

Tada netgi laikraščiuose buvo rašoma, kad gali būti bandoma iš Lukiškių kalėjimo išvaduoti įkalintą "Vilniaus brigados" lyderį. Ne vienoje publikacijoje buvo aptarinėjami gelbėjimo variantai. Kaip tai veikė tuos, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už B.Dekanidzės ir kitų kalinamų Lukiškėse apsaugą? "Mes nesivadovavome gandais, - pasakojo K.Šerkšnas. - Buvome pasiruošę kritinėms situacijoms. Turėjome savo veikimo taktiką. Šiandien taip pat esame pasiruošę."

Prabėgus penkiolikai metų buvęs aukštas pareigūnas tikino, kad galimybei išvaduoti garsiausią to meto kalinį buvo tinkamai pasiruošta. "Nereikėjo kurti jokių specialių planų, - tikino K.Šerkšnas. - Tie planai ir dabar yra. Dėl suprantamų priežasčių jie neviešinami. Bet ypatingos problemos nebuvo."

"Lyg žaibas nutrenktų"

Iš to šimto vyrų ir vienos moters, kalinčių iki gyvos galvos (tiek yra nuteistųjų šia aukščiausia bausme - aut.). - trisdešimt buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Septyniems nuosprendis įvykdytas. Kitiems nuosprendis buvo atidėtas, nes vis garsiau imta kalbėti apie šios bausmės panaikinimą.

"Vengdavau galvoti apie tai, kada mane nušaus, - liūdnai šyptelėjo Juozas. - Vis vien niekur nuo to nepabėgsi. Galvojau, kai jau šaudys, tai juk tas pats, lyg žaibas nutrenktų."

"Manau, būčiau labai ramiai tai sutikęs, - svarstė J.Buta.- Savaitę prieš nuosprendžio paskelbimą prokuroras jau buvo teismo paprašęs mirties bausmės. Ramiai tai įvertinau. Todėl kai buvo paskelbtas nuosprendis, nenustebau."

"Kad tik smegenis užimtum"

Kaip elgėsi tie, kurie jau buvo išgirdę jiems perskaitytą mirties nuosprendį ir parašę malonės prašymą? Tuo metu daugiausia, ko jie galėjo tikėtis, tai bausmės pakeitimo kalėjimu iki gyvos galvos.

"Teko matyti tuos žmones, kurių malonės prašymai buvo atmesti ir jiems bet kada galėjo būti įvykdyta mirties bausmė, - prisiminė J.Buta. - Juos išgelbėjo moratoriumas (mirties bausmės vykdymo moratoriumas Lietuvoje buvo paskelbtas 1996-ųjų rudenį - aut.)."

"Kaip jie sutikdavo žinią, kad malonės prašymas atmestas?" - paklausėme. "Jiems niekas to nesakydavo. Kai prezidentūroje svarstydavo, kamerose būdavo išjungiami radijo taškai."

Kaip sako visa tai išgyvenę, baisiausia yra laukimas. Gal net ne pati bausmė. O būtent jos laukimas. Gniuždantis laukimas. Nuo kurio mintimis gali pabėgti tik trumpam. Iki naujo stabtelėjimo ten, koridoriuje, prie tavo kameros durų. "Skaitydavau, - apie bandymą pabėgti nuo laukimo, pasakojo Juozas. - Lemputė toli, prie kameros durų. Taip sugadinau akis. Arba galvoji, prisigalvoji... Prisimindavau seniai mokykloje užmirštas chemijos formules, algebrą, geometriją. Bet ką, kad tik smegenis užimtum."

Paskutinis šiaudas - tikėjimas

Pastebėta, kad beveik visi nuteistieji mirties bausme, parašę malonės prašymus ir laukiantys patenkinimo, tapdavo tikinčiais. Šventąjį Raštą mirtininkų korpuse pradėjo skaityti ir tie, kurie, būdami laisvėje, apie jį net nepagalvojo.

"Labai pradėjau gilintis į tikėjimą, - pasakojo kitas nuteistasis iki gyvos galvos Stanislovas Smilgys. - Ko tik neperskaičiau... Sai Baba, budizmas, joga... Pradedi ieškoti atsakymų. O kur ieškoti? Literatūra, knygos - vienintelė galimybė. Grįžau prie krikščionybės. Čia - visi atsakymai."

Mirties bausmės vykdymas

Tai, suprantama, apgaubta didžiausia paslaptimi. Gavę patikinimą, kad Lietuvoje "dviratis nebuvo išradinėjamas", kad mirties bausmės vykdymo praktika buvo perimta iš baltarusių, pasidomėjome, kaip ši nemaloni egzekucija iki šiol vykdoma gretimoje valstybėje?

Gerokai anksčiau nuteistuosius šaudydavo 10-15 kilometrų už Minsko. Naktį, miško tankmėje. Jau prie iškastos duobės. Nušovę iš karto užkasdavo. Toje vietoje nepalikdavo jokios žymės. Reiškia, iš tų dviejų šimtų lietuvių, kuriems Minske buvo įvykdyta mirties bausmė, didžioji dalis ir liko miške.

Maždaug 1980 metais mirties bausmės nuosprendžius pradėta vykdyti pačiame Minsko tardymo izoliatoriuje. Palaikai būdavo laidojami bevardžiuose kapuose. Vėliau taip daryta ir Lietuvoje.

Šaudymui nebuvo įrengta jokia speciali patalpa. Pasmerktąjį nuvesdavo į patalpą, esančią toliau nuo gyvenamųjų korpusų. Vienoje tokių patalpų, kur buvo vykdomi nuosprendžiai, šiandien Minsko tardymo izoliatoriuje yra sandėlis.

Lietuvoje tai matydavo dar keturi

Lietuvoje vykdant nuosprendį, be nuteistojo, būdavo dar keturi. Prokuroras, teismo medicinos ekspertas ir du kalėjimo darbuotojai. Šaudydavo specialiai paruoštu Makarovo modelio pistoletu. Vamzdyje buvo išgręžta skylučių. Taip buvo sumažinta kulkos lėkimo galia. Šaudavo vieną kartą. Į pakaušį. Kulką netrukus išimdavo teismo medicinos ekspertas. Ir... konstatuodavo mirtį.

Valentino Laskio baudžiamojoje byloje, paskutiniame tome, per klaidą... per klaidą todėl, kad kitose šešiose analogiškose bylose tokio dokumento nėra, įsegtas "Mirties akto išrašas" (mirties bausmė V.Laskiui įvykdyta 1993 metų gruodžio 12-ąją - aut.). Akte parašyta: "Mirties priežastis - šautinis krūtinės sužalojimas su širdies pažeidimu..." Pagaliau, argi tai iš tiesų svarbu, kur šaudavo?

Nors... kuo daugiau neatsakytų klausimų, tuo daugiau gandų. Neaptarinėsime iki šiol spaudoje pasirodančių versijų apie galimus mirties bausmės vykdymo būdus Lietuvoje. Oficialiai patvirtinta informacija mūsų valstybėje gali būti paskelbta ne anksčiau kaip 2067-ųjų vasarą. Kai bus praėję lygiai 75 metai po pirmojo tokio nuosprendžio įvykdymo 1992-aisiais.

Bet turime galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, kaip tie patys dalykai buvo aptarinėjami mirties bausmių vykdymo laikotarpiu pačiose Lukiškėse, mirtininkų pusrūsyje. Tų, kurie patys nežinojo, kada į jų kameros duris pasibels. Laidoje buvusių nuteistųjų mirties bausme versijas komentuos buvęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo direktorius Aleksandras Davidonis.

P. S.

Kiekvienas nuteistasis iki gyvos galvos turi teorinę galimybę išeiti iš kalėjimo. Nors ji, tiesa, gana miglota. Pagal dabar galiojančius įstatymus, visi jie, kalėjime praleidę dvidešimt metų, gali šalies prezidentui rašyti prašymą dėl bausmės sušvelninimo.

Šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime yra tik vienas nuteistasis iki gyvos galvos (buvęs nuteistas mirties bausme - aut.), jau praleidęs nelaisvėje dvidešimt metų.

Pokalbio metu nuteistasis laidos autorių tikino nepasinaudosiąs šia įstatymų numatyta galimybe. "O ką aš daryčiau, jei mane nutartų išleisti? - klausė jis. - Kur eičiau? Ką dirbčiau? Šeimos nebeliko. Gyventi nebeturėčiau kur. Aš neturiu kito gyvenimo. Ir net nesvajoju apie jį."

Nėra atskirai paskaičiuota, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja nuteistųjų iki gyvos galvos išlaikymas. Kalėjimų departamento duomenimis, per metus vieno įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančio asmens išlaikymui reikia skirti kiek daugiau nei 23 tūkst. litų. Arba - po 2000 kiekvieną mėnesį. Tokia suma įvertinta nuteistojo apsauga, priežiūra, personalo darbo užmokestis, mityba, medicinos išlaidos ir kita.

 

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau žiūrėkite rugpjūčio 11 dieną 19 val. per LNK žurnalistinių tyrimų ciklą "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą" su Egidijumi Knispeliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"