TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mirtininkai

2011 08 03 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Mirties bausmės vykdymo moratoriumas Lietuvoje buvo paskelbtas 1996-ųjų rudenį. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki moratoriumo mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta septyniems nuteistiesiems.

1998 metais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai. Netrukus po to Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo mirties bausmė iš BK numatytų bausmių sąrašo išbraukta. Tas įstatymas įsigaliojo 1998-ųjų gruodžio 31 dieną.

Trumpai apie visus

Trijų iš tų septynių negalime parodyti net nuotraukų. Baudžiamosiose bylose radome tik jų pirštų antspaudus ir aukų fotografijas. Jų kalėjimo bylos - dėl to, kad paskutiniuosiuose lapuose yra informacijos apie mirties bausmės vykdymą - įslaptintos.

Aleksandras Novatkis - vilnietis, gimęs 1968 metais. Anksčiau du kartus teistas. 1991 metų rugsėjo 30 dieną norėdamas apiplėšti įsibrovė į savo bendradarbio butą. Prieš tai su tuo pačiu bendradarbiu ir jo sūnumi kartu gėrė jiems priklausančiame garaže Naujininkų mikrorajone. Atėjęs į butą, virtuviniu peiliu nužudė iš mokyklos grįžusią keturiolikmetę bendradarbio dukrą. Paėmęs vaizdo magnetofoną, televizorių, kelias vaizdo kasetes ir du butelius konjako, išėjo į darbą. Mirties bausmė A.Novatkiui įvykdyta 1992-ųjų rugpjūčio 8 dieną. Jam tada buvo 24-eri.

Vladimiras Ivanovas - klaipėdietis, gimęs 1963 metais. Anksčiau du kartus teistas. 1992 metų spalio 9-ąją Klaipėdoje nužudė 27 metų moterį ir jos 4-erių dukrelę. Moterį nužudė dešimtimi peilio smūgių vaiko akivaizdoje. Po to, mergytei užklijavęs burną ir nosį medicininiu pleistru, pakišo po sofa. Ten vaikas užduso. Su nužudytąja buvo pažįstamas. Žmogžudystes įvykdė 10 valandą ryto. Išbuvo tame pačiame bute su nužudytosiomis iki vakaro. Išgėrė butelį degtinės. Ieškodamas vertingų daiktų, išvertė visą butą. Paėmė 195 dolerius, du žiedus, dvi striukes, dulkių siurblį. Mirties bausmė V.Ivanovui įvykdyta 1993 m. gruodžio 12 d. Jam tada buvo lygiai 30.

Valentinas Laskys - kaunietis, gimęs 1953 metais. Anksčiau 6 kartus teistas už plėšimus. 15 metų praleidęs įkalinimo vietose. Mirties bausme nubaustas už 4 nužudymus ir 10 plėšimų, kuriuose dalyvavo ir jo dvidešimtmetė dukra Renata. Abu - tėvas ir dukra - buvo ieškomiausi 1991-1992 metų Lietuvos nusikaltėliai. Tik po to, kai jų ieškoti pradėjo net dviejų valstybių pareigūnai, bėgliai buvo sulaikyti Moldovoje, Kišiniovo mieste. Mirties bausmė V.Laskiui įvykdyta 1993 metų gruodžio 12-ąją. Jam tada buvo lygiai 40 metų.

Vidmantas Žibaitis - panevėžietis, gimęs 1965 metais. Anksčiau teistas. Mirties bausme nubaustas už trijų žmonių nužudymą 1992-aisiais, siekiant juos apiplėšti. Žmones plėšė kartu su savo drauge Jelena Ustinovič. Už dalyvavimą, vykdant šiuos nusikaltimus, Baltarusijos pilietei J.Ustinovič teismas skyrė 9 metus kalėjimo. Mirties bausmė V.Žibaičiui įvykdyta 1994-ųjų sausio 27 dieną. Jam tada buvo 29-eri.

Antanas Varnelis - Gelgaudiškio specialiosios mokyklos auklėtinis, gimęs 1971 metais. Vadintas pirmuoju serijiniu žudiku - maniaku nepriklausomoje Lietuvoje. Anksčiau teistas už vagystes. 1992 metais apiplėšė ir nužudė šešis pagyvenusius žmones. Žiniasklaidai paskelbus apie jo įvykdytus nusikaltimus ir pranešus, kad žudikas nesulaikytas, Vakarų Lietuvoje tarp nuošaliuose vienkiemiuose gyvenusių žmonių kilo tikra panika. Padėti sulaikyti A.Varnelį per televiziją buvo raginami visos Lietuvos žmonės. 1992-ųjų gruodį tai pavyko padaryti Kauno rajono gyventojams. Mirties bausmė A.Varneliui įvykdyta 1994 metų rugsėjo 28 dieną. Jam tada buvo 23-eji.

Aleksandras Gudkovas - Šiaulių rajono gyventojas, gimęs 1956 metais. Teistas. Mirties bausme nubaustas už dviejų senukų nužudymą kaimynystėje, nuošaliame vienkiemyje. Bausmė A.Gudkovui įvykdyta 1995-ųjų gegužės 18 dieną. Jam tada buvo 39-eri.

Borisas Dekanidzė - vilnietis, gimęs 1962 metais. Buvęs vienas iš pirmaisiais nepriklausomybės metais garsiausios Lietuvoje nusikalstamos grupuotės - "Vilniaus brigados" - lyderių. Mirties bausme nubaustas už žurnalisto Vito Lingio nužudymo organizavimą 1993-iųjų spalį. Nuosprendis B.Dekanidzei įvykdytas 1995 metų liepos 12 dieną. Jam tada buvo lygiai 33-eji.

B.Dekanidzė buvo kitoks

B.Dekanidzė buvo septintasis ir paskutinysis nepriklausomoje Lietuvoje sušaudytas teismo sprendimu. Jo byla, lyginant su kitų sušaudytųjų, iš esmės kitokia. Apie ją pasakojome prieš metus. Jis - vienintelis iš tų septynių, kurio netyrė teismo medicinos psichiatrai, nes dėl jo psichikos stabilumo nekilo abejonių. Kiti šeši buvo ištirti. Keturis iš jų ekspertai pripažino psichopatais.

Psichiatrų tikinimu, tai - ne liga. Psichopatija vadinamas asmenybės sutrikimas, charakterio anomalija. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo neišsiskiria pasaulyje. Mūsų šalyje - 3 proc. gyventojų yra psichopatai. Tai - pasaulio vidurkis. Lietuvos įkalinimo vietose 8-10 proc. nuteistųjų yra psichopatai. Tai, anot ekspertų, taip pat atitinka pasaulio vidurkį.

Neskubėkime klijuoti etikečių

Pasidomėkime, kas yra psichopatija? Nedrąsu sakyti, bet paklausęs šia tema kalbančių psichiatrų, pradedi galvoti apie savo pažįstamus, darbo draugus. Tai ne ironija. Apibendrintai kalbant, psichopatai dažnai apibūdinami kaip žmonės, neturintys sąžinės. Psichopatui nerūpi kitų jausmai. Toks žmogus neatsižvelgia į daugelį socialinių normų. Nejaučia užuojautos, gailesčio, nerimo ar kaltės dėl savo elgesio.

"Psichopatai dažnai reaguoja į menkus, nedidelius dirgiklius", - pasakojo medicinos mokslų daktaras, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius Konstantinas Daškevičius. "Gali reaguoti į, jų vertinimu, netinkamą žodį. Netgi žvilgsnis, kurį psichopatas "ne taip suprato", gali išprovokuoti psichopatinę reakciją. Tada toks žmogus praranda elgesio kontrolę. Gali elgtis labai impulsyviai. Pasekmės gali būti labai sunkios."

Viena bendra aplinkybė

Kad būtų aiškiau, pasidomėkime vieno nusikaltėlio istorija, vieno mirtininko istorija. Jo įvykdytų nusikaltimų buvo daug. Visų minėtųjų šešių, kuriems Lietuvoje įvykdyta mirties bausmė, nusikaltimai labai panašūs.

Jau sakėme, kaunietis V.Laskys. Jie abu - tėvas ir dvidešimtmetė dukra - buvo ieškomiausi Lietuvos nusikaltėliai, sulaikyti Moldovos policijos. Atidžiai perskaičius baudžiamąją bylą, labiausiai sukrečia tai, kad V.Laskys plėšė ir žudė gerai pažįstamus žmones. Tuos, kurie jį maitino ir suteikė nakvynę. Tuos, kurie netgi klausė, kuo gali padėti? Tuos, kurie globojo jo neįgalią dukrą. Visi šeši iš septynių, kuriems Lietuvoje įvykdyta mirties bausmė, plėšė ir žudė gerai pažįstamus žmones arba jų artimuosius.

Iš V.Laskio baudžiamosios bylos: "Vienerių metų, leisgyvis, kaip neprižiūrimas vaikas. Valentinas buvo atimtas iš alkoholikės motinos ir dėl išsekimo paguldytas į ligoninę. Paskui atiduotas į vaikų namus. Jo tėvas tuo metu atliko bausmę už padarytą avariją. Nuo penktos klasės - nepilnamečių įskaitoje. Vėliau - specialaus tipo Veliučionių internatinė mokykla. 21-erių - pirmas teistumas. Iš viso teistas šešis kartus. Visą laiką už plėšimus. Penkiolika iš savo keturiasdešimties metų praleido nelaisvėje."

"Jis buvo labai geras kaimo vaikas", - mums pasakojo Raseinių rajono gyventoja Virginija Daugelienė, vienos iš V.Laskio nužudytų moterų dukra. Viena šeima jų kaime Valentiną iš vaikų namų parsiveždavo per vasaros atostogas. "Jis padėdavo tiems žmonėms. Mūsų kaime jį visi pažinojo. Jis ravėdavo daržus, padėdavo surinkti derlių. Dirbo viską, ką reikėjo. Dirbo daug ir neraginamas. Kartu su mumis eidavo į šokius. Man piršosi į kavalierius. Sakė, draugaujam, Virginija. Tu tokia gera... Mums tada buvo 15. Gal 16 metų."

Rašytoja Vanda Juknaitė prieš pat mirties bausmės įvykdymą, Lukiškių kalėjime-tardymo izoliatoriuje aplankė V.Laskį. Savo įspūdžius ir pokalbį su Valentinu rašytoja aprašė knygoje "Išsiduosi. Balsu". Pacituosim. Rašytoja: "Už ką jus iš vaikų namų išvežė į specialiąją internatinę mokyklą?" V.Laskys: "Auklėtojas toks buvo. Dar ir pavardę prisimenu (...) Mušdavo su trosu, kad blogai elgiuosi, nesimokau. Aš iš keršto supjausčiau jo motociklo padangas. Na, ir išvežė."

"Vertybė yra tiktai jie ir jų norai"

Sulaukęs pilnametystės, dėl psichopatijos Valentinas buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai. Vėliau - šešis kartus teistas už plėšimus. Tiek pat kartų tirtas psichiatrų. Kiekvieną kartą pripažintas pakaltinamu.

"Toks žmogus nebekreipia dėmesio į visuomenės normas ir taisykles, jeigu tai prieštarauja jo norams, - psichopatų elgesio motyvus aiškino psichoterapeutas, Vilniaus Universiteto docentas, medicinos mokslų daktaras Eugenijus Laurinaitis. - Jo norai jam svarbiau už viską. Tie žmonės gali būti labai gerai išsilavinę. Bet tai visiškai nekeičia jų asmenybės vertybių. Vertybė yra tiktai jie ir jų norai. O visa kita - visai nesvarbu. Kalbant apie tuos, kurie padarė sunkius nusikaltimus, tai tarp jų turėjo būti nemažai tokių, kurių impulsų kontrolė buvo menka. Kai jis ko užsimano, visi jo paties anksčiau jausti ir turėti stabdžiai dingsta. Jo noras yra čia ir dabar. Ir tik paskui atsiranda susimąstymo momentėlis, kai jis gali pradėti galvoti, ką padarė? Bet jau vėlu."

Paskutinis pokalbis

Iš rašytojos V.Juknaitės pokalbio su V.Laskiu Lukiškių kalėjime, mirtininkų kameroje: "Jūs visą laiką gyvenote internate? - Ne. Iš motinos pusės turėjau globėją. - Kodėl jūsų nepasiėmė iš kalėjimo grįžęs tėvas? - Ta moteris, teta, pirma sutvarkė dokumentus. - Su tėvu bendraudavot? - Taip. Grįžęs iš kalėjimo, kartą buvo atėjęs. Atnešė dovanų dviratį. Dar buvo atėjęs per mano vestuves. Aš jaunas vedžiau. - Ar jis dar gyvas? - Nežinau. - O motina? - Ją girtą Kaune sutraiškė kamazas."

Tai, ko jie dažnai neturi

"Ir jums teko būti, ir man teko būti vaikų namuose,- pasakojo daktaras E.Laurinaitis.- Tiems vaikams mama ir tėčiu tampa bet kas, kuris į juos pažiūri bent kiek meiliau. Jiems tas žmogus jau yra brangus ir svarbus. Todėl, kad jie jaučia milžinišką ryšio badą. O žmogaus ryšys su žmogumi yra vienintelis dalykas, kuris žmogų padaro žmogumi." Psichoterapeuto tikinimu, to ryšio trūkumas vaikystėje lemia tai, kad jie žmogiškąsias vertybes traktuoja tik pagal savo patirtį. Kitos patirties jie neturi. Todėl jiems vertybe tampa tik tai, kas garantuoja jų norų realizavimą. Jų tikslo siekimą.

"Ir atidavė..."

Grįžęs iš įkalinimo vietos, Valentinas atklydo į tą patį kaimą Raseinių rajone, kur prieš dvidešimt penkerius metus praleido ne vieną vasarą. Čia jį visi prisiminė. Užjautė kaip našlaitį, augusį vaikų namuose.

"Aš pati mamai sakiau, kad vaikšto V.Laskys", - tas iki šiol skaudžias dienas prisiminė V.Daugelienė. "Jėzau, - sakė mama, - kad tik jis ateitų pas mane." "Ką tu jam sakysi?" - stebėjausi. O ji: "Kiek yra po tėčio mirties likę naujų drabužių. Kostiumų, striukių. Jis gi vargšas vaikas. Aš jam viską atiduočiau. Viską."

Valentinui pasirodžius kaime, netikėtai kažkas apiplėšė vienus namus. Visi Valentiną ir įtarė. Įrodymų nebuvo. Vėliau jis pats prisipažino tai padaręs. Virginijos mamos kalbos apie vagystę neišgąsdino. Tegul ateina. Neturtingas vaikas. Jam viską atiduosiu. "Ir atidavė..." - pridūrė nužudytos moters dukra.

"Tada aš įsiutau"

Iš V.Laskio apklausos protokolo byloje: "Senutę iš karto pažinau. Pasisveikinau. Mes pakalbėjom. Ji pakvietė užeiti. Paklausė, ar noriu valgyti? Padėjo maisto ant stalo. Klausinėjo, kaip aš dabar gyvenu, ką veikiu? Tuo metu net negalvojau jos apiplėšti ar žudyti. Turėjau butelį naminės. Pastačiau ant stalo. Ji atsisakė gerti. Aš išgėriau. Ją vadinau teta. Paklausiau, ar ji negalėtų man paskolinti ar duoti pinigų? Šimtą rublių. Kelionei į Sočį (kurortas Rusijoje, prie Juodosios jūros - aut.). Ji pasakė, kad tiek pinigų neturi. Neseniai pirko paršiukų. Aš ja nepatikėjau. Ir jau griežčiau pasakiau, kad man daugiau nemeluotų. Dėl jos atsisakinėjimo pradėjau pykti. Paėmiau peilį. Pasakiau, jei neduos pinigų geruoju, kalbėsimės bloguoju. Ji atnešė 35 rublius. Tada aš įsiutau. Reiškia, ji turėjo pinigų. O man melavo."

Visko necituosime. Viskas baigėsi tuo, kad Valentinas pasmaugė senutę nuo jos pačios kaklo nurišta skarele. Kad ši, anot jo, jam netrukdytų ieškoti pinigų. Jo parodymai byloje stebėtinai nuoširdūs ir išsamūs. Panašiai buvo visus keturis kartus, kai jis žudė. Ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje. Minsko apylinkėse jis nužudė senuką, pas kurį savaitę laiko dirbo ir gyveno kartu su dukra. Draugiškai atsisveikino. Kitą dieną, kaip pats tikino apklausiamas pareigūnų, užėjo pasiskolinti pinigų. Senukas sakė, kad neturi. Vėliau kankinamas nurodė slėptuvę. Trijų litrų talpos stiklainį daržinėje. Ten buvę keli šimtai rublių. Valentinas supyko.

Neduoti, reiškia įžeisti

Skaitant V.Laskio parodymus, susidaro įspūdis, kad jis žudė bausdamas už įžeidimą, kurio negalėjo atleisti. Nes nepatenkinti jo prašymo, reiškia mirtinai įžeisti.

"Be jokios abejonės. Taip ir yra, - tokiam įspūdžiui pritarė dr. E.Laurinaitis.- Jeigu jis nori, tai turi būti "šventa" ne tik jam, bet ir visiems aplinkui. Jeigu negauna, tai baisus įžeidimas, už kurį tas žmogus privalo būti nubaustas. Ir bausmė, jo nuomone, yra jo pasirinkimas. Jis nesijaučia nieko skolingas tai visuomenei. Ir tie jam svetimi žmonės yra vertingi tik tiek, kiek patenkina jo poreikius. Jeigu nepatenkina, patys kalti. Už tai jiems reikia atkeršyti."

"Reikia pamatyti tų vaikų akis"

Valentinas buvo du kartus vedęs. Turėjo du vaikus, kurių neaugino. Išėjęs iš įkalinimo vietos, netrukus grįždavo atgal. Sūnus užaugo Obelių internate. Dukra Renata - Vilniaus kurčiųjų internate. Motina mergaitės neaugino. Iš jos buvo atimtos motinystės teisės.

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre Vilniuje prisiminė Renatą. Jos buvusi mokytoja pasakojo, kad mergaitės bendraklasiai turėjo tėvus. Savaitgaliais ir per atostogas jie visi važiuodavo į namus, pas saviškius. Visi, išskyrus Renatą.

"Neįsivaizduojate, kaip sunku vaikui, kai šeštadieniais ištuštėja internatas, o jis vienas turi pasilikti,- apie visus tokio likimo vaikus pasakojo buvusi R.Laskytės mokytoja Stanislava Bajerčienė.- Nesvarbu, kad jis iš asocialios šeimos. Atėjo savaitgalis, jis laukia, kada pas jį atvažiuos tėtis ar mama. Jam nesvarbu, kur jį išsiveš. Svarbu, mama. Svarbu, jį. Reikia pamatyti tų vaikų akis. Nors jį vežtųsi ir į tvartą, kur galbūt gyvena ta motina. Jam nesvarbu."

"Vienas kitą suprato ir be vertėjo"

Kartą Renata gavo laišką. Rašyta buvo iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus. Rašė ten bausmę atliekantis jos tėvas. Tas laiškas, mokytojų žodžiais, apvertė Renatos gyvenimą. Jį pakeitė. Pakeitė ją pačią. "Prisimenu, tą pirmą laišką ji visiems rodė,- pasakojo S. Bajerčienė. - Ji manė, kad jos vienatvė savaitgaliais ištuštėjusiame internate baigsis."

Auklėtoja Renatą nuvedė į kalėjimą. Tėvas tada dar nemokėjo gestų kalbos. Susikalbėti padėjo auklėtoja. Sakė, jie vienas kitą suprato ir be vertėjo.

Ilgas ėjimas per žmones

Renatos tėvas ištesėjo tąkart dukrai duotą pažadą. Grįžęs iš kalėjimo, ją susirado. Ji jau buvo baigusi internatą. Gyveno bendrabutyje. Tėvas ją paėmė iš ten. Kaip ir kalėjime, sakė tą patį. Gyvensim kartu. Bet namų, kur jų būtų kas laukęs, - nebuvo. Namų iš viso nebuvo. Po šešerių įkalinimo metų grįžęs benamis ir valdiško bendrabučio dėl tėvo atsisakiusi mergina.

Buvo ilgas ėjimas per žmones. Gyveno visur ir bet kur. Šieno kupetose, malkinėse. Dažnai eidavo pas tuos, kuriuos abu pažinojo.

Panevėžio rajone, Vaišvilčių kaime, gyveno Renatos klasės draugės tėvai. Jie ne kartą neturinčią kur vasarą važiuoti mergaitę buvo priglaudę. Kai ši po kelerių metų atvyko su savo tėvu, priėmė kaip gimines. Pavaišino. Tėvas ir dukra kitą dieną juos apiplėšė. Žinant, kaip galėjo būti, galima pasakyti: gerai, kad tik tiek.

Reikia žinoti, ką tėvas jai reiškė

Tą patį 1991-ųjų rudenį, po nužudymo ir apiplėšimo netoli Minsko, jų abiejų pradėjo ieškoti Baltarusijos ir Lietuvos teisėsauga. Juos žmonės nesunkiai įsidėmėdavo. Gestų kalba bendraujanti porelė atkreipdavo į save dėmesį. Išgirdęs, kad apie juos kalba per radiją, jų nuotraukas rodo per televiziją, tėvas nutarė bėgti iš Lietuvos. Vizų tada nereikėjo. O jie net dokumentų neturėjo. Po žudynių Baltarusijoje paklajojo Rusijoje, Gruzijoje, atsibastė į Moldovą. Kišiniove juos sulaikė tik todėl, kad buvo be dokumentų.

"Ji negalėjo kritiškai vertinti tėvo elgesio,- tikino buvusi Renatos mokytoja S.Bajerčienė.- Reikia žinoti kurčiojo psichologiją. Jis dažniausiai paklūsta tam, ką idealizuoja. Toks žmogus jai buvo tėvas. Ji negalėjo jam atsispirti. Ėjo visur, kur jis vedė."

P. S.

1993-iųjų vasarą Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas V.Laskį nuteisė mirties bausme sušaudant. Renatai skyrė šešerius metus kalėjimo. Iki sulaikymo su dukra jis klajojo lygiai dvejus metus.

Jau sakėme, kad teismo nuosprendis buvo įvykdytas tų pačių metų gruodį. Jo paskutinis noras buvo prieš mirtį pamatyti dukrą. Bet jam pasakė, kad įstatymais numatyta galimybė pasimatyti tik su tėvais. Todėl neleido.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje mirties bausmė - iki jos panaikinimo 1998-ųjų gruodį - buvo skirta trisdešimčiai nuteistųjų.

Nuosprendis įvykdytas septyniems. Visiems kitiems ši bausmė vėliau pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

 

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau žiūrėkite rugpjūčio 4 dieną 19.10 val. per LNK žurnalistinių tyrimų ciklą "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą" su Egidijumi Knispeliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"