TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Miškai Černobylio avariją mena iki šiol

2015 08 21 6:00
Specialistai perspėja, kad apvirti būtina net voveraites, nes verdant grybus radioaktyviosios medžiagos pereina į nuovirą. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Net ir praėjus beveik trims dešimtmečiams Černobylio atominės elektrinės avarijos pėdsakai mūsų aplinkoje vis dar išlikę, – tai parodė Lietuvos radiacinės saugos centro (LRSC) atlikti tyrimai.

Dirvožemio užterštumas radionuklidais nors ir sumažėjęs, bet neišnykęs. Vis dėlto specialistai ramina, kad žmonėms tokia tarša nepavojinga, tačiau apie tai reikia žinoti, ypač renkant grybus.

Informacija sukėlė nerimą

Kai kurių Lietuvos savivaldybių vieši pranešimai apie LRSC tyrimų rezultatus, liudijančius, kad radioaktyviųjų medžiagų, iškritusių prieš 29 metus po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, vis dar aptinkama Lietuvos miškuose, gyventojams sukėlė nerimą.

Lazdijų rajono gyventoja Virginija S. LŽ teigė net nebežinanti, ar gali eiti į mišką ieškoti ir taip retai šiemet pasirodančių grybų. „Pernai, užpernai buvo gana gausu grybų, tad jų daug pririnkome. Intensyviai grybavome ir tais metais, kai įvyko Černobylio avarija. Tada jokių perspėjimų, kad grybų negalima rinkti, net nebuvo“, – teigė moteris. Ji prisiminė, kad tais tolimais 1986 metais jos tėvai džiaugėsi ne tik neblogu grybų derliumi, bet ir itin derančiomis braškėmis. Visa, ką pavyko tais metais užauginti ir parušti žiemai, buvo suvartota kaip maisto produktai. Tiesa, ar jie buvo užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis, niekas netyrė. Kiek tai galėjo paveikti šeimos narių sveikatą, taip pat niekas nesiaiškino. Todėl kai dabar vėl pradėta viešai kalbėti apie teršalus, užsilikusius po Černobylio avarijos, dzūkė labai sunerimo. Apie tai ji klausė savo šeimos gydytojos, bet ši prisipažino nelabai ką konkretaus žinanti.

Dirbama žemė apsivalė

LRSC direktoriaus pavaduotoja Ramunė Marija Stasiūnaitienė LŽ patvirtino, kad tokius tyrimus centro specialistai atliko, tačiau nėra pagrindo gyventojams šiuo metu panikuoti. „Radiologiniams dirvožemio taršos tyrimams atlikti buvo pasirinktos labiausiai užterštos Lietuvos teritorijos. Buvo atlikti dozės galios matavimai ir paimti dirvožemio mėginiai radiologiniams tyrimams. Jų rezultatai parodė, kad nustatytas didžiausias radionuklido cezis137 kiekis viršutiniame 5 centimetrų dirvožemio sluoksnyje neviršija leistinos normos“, – teigė R. M. Stasiūnaitienė.

Be to, cezio iškritų aktyvumo tankis yra gerokai mažesnis, nei buvo ankstesniais metais. Tai rodo, kad užteršta aplinka pamažu valosi. Vis dėlto, pasak specialistų, užterštumas per tris dešimtmečius sumažėjo tik iki poros kartų. Didžiausias teršalų kiekis aptiktas viršutiniuose miško paklotės sluoksniuose, nes ji nejudinama. Radioaktyvus cezis per šaknų sistemą patenka į augalus ir kaupiasi jų žievėje, dalis lapuose, spygliuose ir smulkiose šakelėse. Keičiantis medžių lapijai dalis radioaktyvių teršalų grįžta į žemę.

Tiesa, smėlingose žemėse teršalų randama mažiau negu ten, kur vyrauja molis ar priemolis. Be to, dirbamoje žemėje radionuklidų beveik neaptinkama. Mat per tris pastaruosius dešimtmečius dirbamos žemės paviršinis sluoksnis buvo nuolat judinamas ir radionuklidai prasismelkė į gilesnius dirvos sluoksnius. Todėl šiuo metu dirbamoje žemėje auginami kultūriniai augalai neužteršti.

Pamiršti negalima

LRSC Gyventojų apšvitos stebėsenos skyriaus vedėja Rima Ladygienė teigė, kad 1986 metais po Černobylio atominės elektrinės avarijos pakilęs teršalų debesis daugiausia radioaktyviųjų dalelių paskleidė Lietuvos pietuose, taip pat vakaruose. „Tačiau tuo metu nebuvo susidariusių lietaus debesų, tad iškritos buvo sausos ir ne itin gausios. Su lietumi iškritos būtų buvusios kur kas gausesnės ir pavojingesnės“, – aiškino R. Ladygienė. Ji priminė, kad tuomet aplinka buvo užteršta tiek radioaktyviuoju jodu, kuris gana greit suskilo ir tapo nepavojingas, tiek kitais, ilgaamžiais, iš jų pagrindinis – cezis137, jo skilimo laikotarpis – 30 metų. Tačiau, anot specialistės, tai nereiškia, kad kitų metų vasarą jo liekanų aplinkoje jau nebebus aptinkama. Mat tam, kad jis visai išnyktų, gali prireikti ne kelių dešimtmečių, o net šimtmečių.

„Cezis pavojingas žmogaus organizmui. Patekęs į organizmo vidų jis įsisavinamas kaip ir kalis, bet nusėsdamas raumenyse jis apšvitina žmogų iš vidaus. Tad išorėje jis kelia mažesnį pavojų, nes išorinė apšvita yra gerokai mažesnė už skleidžiamą iš organizmo vidaus“, – pabrėžė R. Ladygienė.

Anot jos, iš miško gėrybių radionuklidus kaupti labiausiai yra linkę grybai. Tačiau dėl to atsisakyti grybavimo ir patiekalų iš grybų neverta. Mat termiškai neapdorotų miško grybų niekas nevalgo, būtina apvirti net ir voveraites. „Verdant grybus radioaktyviosios medžiagos pereina į nuovirą, kurį šeimininkės paprastai išpila. Todėl grybai lieka santykinai švarūs“, – tikino mokslininkė.

Tiesa, specialistė atkreipė dėmesį, kad radioaktyvaus cezio gali patekti ne tik į žmonių organizmą, bet ir į naminių gyvulių, kurie ganosi nekultūrintose pievose. O su tokių gyvulių pienu bei mėsa cezis gali patekti ir į žmogaus organizmą. „Tačiau ir šiuo atveju apšvita nebūtų itin didelė“, – nuramino R. Ladygienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"