TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Miškai ir žirgai išsiliejo ant girininkės šilko skarų

2011 01 19 0:00
"Moteris turi labai mėgti mišką, tik tada ji ištvers girininkės darbą", - prisipaìžsta A.Jočienė.
Felikso ëemulio nuotrauka

Dauguma miškininkų garsėja medžioklės aistra, o girininkės Aurelijos Jočienės pomėgiai - girios, žirgai ir menas. Gal todėl, kad ji - moteris? Tarp bene 350 Lietuvos girininkų - tik 6 moterys, urėdės - nė vienos.

Kai įsuku į senais medžiais apaugusį Šiaulių miškų urėdijos Rėkyvos girininkijos, kuriai vadovauja A.Jočienė, kiemą, piktai skalydamas atlekia šunėkas. Pernelyg mažas, kad bijočiau, tad fotografuoju prieš girininkijos pastatą išsikėtojusį ąžuolą. Tikriausiai jis sodintas dar tais senais laikais, kai čia buvo dvaras, o šis namas - jo dalis. Dabar jame įsikūrusi girininkija.

Nereikia ilgai dairytis, kad suprastum - daug kur moters darbuotasi: net žiemą traukia akį dekoratyvūs krūmai, nepriekaištinga tvarka blizga visi pašaliai.

Aurelija atskuba tramdyti šuns. Tad ir pradedame nuo klausimo, ar sunku moteriai būti girininke? Ar tikrai darbas miške - tik vyrų privilegija?

"Girininkė Lietuvoje - tai tarsi didelis neįgalumo laipsnis, - ironizuoja Aurelija, - mūsų vyrai nelabai nori įsileisti moterų į miškininkystę. Vienas urėdas net sušilęs man įrodinėjo, kad moteris negali dirbti girininke. Pasiaiškinkime, ko aš kaip girininkė negaliu padaryti? Vairuoti automobilį galiu, darbininkams vadovauti - sugebu, benzininiu pjūklu ir krūmapjove darbuotis taip pat moku, kastuvu - tuo labiau. Tai kodėl moteris negali būti girininkė ar urėdė? "Išgerti negali", - traukė per dantį tas urėdas. Aišku, galėčiau ir išgerti, tačiau ar to reikia?" - kritikuoja vyrų susikurtus stereotipus Aurelija. Ji sako kažkur skaičiusi, kad JAV didelėms bendrovėms vadovauja tik 1,6 proc. moterų. "Tai dar gerai, - paguodžia Aureliją į mūsų pokalbį įsitraukęs jos vyras Remigijus, - islamo kraštuose moterų vadovių dar mažiau."

Stresą gydo giria

A.Jočienė Rėkyvos girininkijai vadovauja jau aštuonerius metus. Baigusi miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, iš pradžių darbavosi Rėkyvoje girininko pavaduotoja, paskui keletą metų Kurtuvėnų regioniniame parke. Jos iniciatyva čia buvo įkurtas žirgynas. Paskui moteris vėl panoro grįžti į miškininkystę.

"Parko direktorius atkalbinėjo, sakė, bus neįdomu girininkijoje ir nusibos, bet užsispyriau. Tuo labiau kad mano vyras Remigijus taip pat miškininkas, mes buvome studijų kurso draugai. Dabar jis dirba Šiaulių rajono aplinkos apsaugos agentūroje. Kai pareiname iš savo darbų, tai kas vakarą kyla diskusijos apie mišką, vaikams nusibodo, kartais papriekaištauja - kiek galima kalbėti apie tą patį?" - juokiasi Aurelija.

Iš pradžių, jos teigimu, buvo visokių cirkų. "Ateina koks žmogus į girininkiją pirmą kartą. Sėdime trise: aš, eigulys Vytautas - toks labai solidus 55 metų vyras, ir mano pavaduotojas. Šis dar jaunesnis už mane. Tad lankytojas, aišku, kreipiasi į eigulį: "Pone girininke..." Vytautas parodo į mane: "Ten girininkė." Svečias kad nustebs... O kai kurie kaimo žmonės vadina mane ponia girininkiene... Tarsi girininko mūsų girininkija neturėtų, tik jo žmoną", - šmaikštauja Aurelija.

Miškai čia tokie, kad ne kiekvienas vyras norėtų girininkijai vadovauti - drėgni pelkiniai beržynai, kiti lapuočiai. "Atvažiuokit vasarą, pamatysit: eisim, po kojomis vanduo žliugsės, o tik numesk degtuką - kaipmat įsidega, nes apačioje daug durpių."

Rėkyvos ežerą supantis to paties pavadinimo durpynas seniai garsėja gaisrais, kuriuos sunku užgesinti. Kaip ir visuose krašto miškuose, šioje girininkijoje kertama nemažai, bet iš daugelio vietų tik žiemą įmanoma medžius išvežti - kitu metų laiku technika klimpsta. Ir atsodinti iškirstą mišką šiose žemėse nelengva, eglaitės ar kiti medeliai nuskursta, pasipila šaltekšniai, kitokie krūmai.

"Tegul tie, kurie svajoja apie didelius kirtimus Lietuvoje, pabando padirbėti mūsų girininkijoje - kaipmat noras išgaruos", - rėžia girininkė, o patylėjusi prisipažįsta, jog iš susirinkimų, kuriuose planuojami tokie darbai, grįžtanti ligonė. "Parvažiuoju ir iškart į mišką. Ten pavaikštau, padirbėju - kaip ranka nuima stresą."

Visureigis - ne prabanga

Aurelija ir Remigijus Jočiai augina ir savo miško. "Jaunas dar jis, nekertame. Dažniausiai nusiperkame privačiuose plotuose kirtaviečių ir ten sodiname bei prižiūrime medelius. Nelengva ir nepelninga, bet vis dėlto smagu turėti savo", - sako jie.

"Grynas oras, uogos, grybai", - tikriausiai erzindamas žmoną pradeda vardyti darbo miške pranašumus Aurelijos vyras. Ji atšauna: "Nėra kada į tuos grybus žiūrėti. Kojos dažnai šlapios, juk ne parketu vaikštau, vasarą puola uodai, mašalai, erkės ir kitokie bimbalai. Kai prireikia sijoną rengtis - gėda, vabzdžių sugeltos blauzdos šašuotos.

Moteris turi labai mėgti miškus, kad galėtų juose dirbti, be to, pavargsti. O medkirčiai sėdi savo vagonėlyje ir geria, nieko jiems nepadarysi, nes ne savi, o samdyti. Kita vertus, dabar daug vyrų geria iš nevilties, nes mažai uždirba. "Dvylika mėnesių" - taip tą brigadą pavadinom, nes dažnai dirbti atidėlioja.

Kartais paskaitau, kaip miškininkus kritikuoja, esą mes turtingi, džipais važinėjam... Pabūtų tie kritikai mūsų vietoje! Ką darytum šlapiuose miškuose be tokios mašinos? Ne vieni metai praėjo, kol išmokau neužklimpti ir visureigiu. Nuo vieno girininkijos galo iki kito - 20 kilometrų, etatų girininkijoje - 3, o medynų - 7 tūkst. hektarų. Sakykite, ar labai duobėtos miestų gatvės, kad bankininkai į savo bankus džipais važiuoja?" - šmaikščiai teiraujasi Aurelija.

Tik geram žmogui

Labiau už visureigius A.Jočienė mėgsta žirgus. Įkūrusi Kurtuvėnų regioniniame parke žirgyną, jam vadovavusi, dirbusi jojimo instruktore, ji augino ir nuosavą ristūną. "Gražus ir kilmingas - Hanoverio veislės, vardu Dinastija. Aš vadinau Dina arba Dinute, o mano mažėlė dukra Emilija - Vinčiku, mat raidės "d" neištardavo. Dina pažindavo ne tik mane, bet ir mano mašiną: tik įsuku į kiemą, ir atlekia uodegą pastačiusi, nes kiekvieną kartą avižų atveždavau", - pasakoja girininkė.

Prisiminęs "Dvylika mėnesių", klausiu: su kuo lengviau susikalbėti - su žirgais ar su žmonėmis? "Nelabai lyginami dalykai, - kraipo galvą Aurelija, - vis dėlto arkliai geriau nuspėjami negu žmonės, nes neturi išankstinių nuostatų."

Pasak jos, arkliai, kaip ir daugelis prijaukintų gyvūnų, pamėgsta savo šeimininkus. "Pamačiusi mane, Dina sužvengdavo, tarsi šitaip pasisveikindama, - prisimena girininkė. - Tačiau žmonės daug ir mistikos apie arklius bei kitus gyvūnus prasimano. Pavyzdžiui, neva arkliai labai protingi. Bet kiekvienas gyvūnas - lūšis, žirafa ir kiti - protingas tik tiek, kiek būtina jo svarbiausiam instinktui - išgyventi. Arklys tiko žmogui ne dėl savo proto, o dėl gerų darbinių savybių: stiprus, nesunkiai prijaukinamas, valdomas. Šuo už arklį gudresnis. O arklys žolėdis, gamtoje turėjo nemažai priešų, todėl bailys.

Ant jo gali joti, nes jis pripratęs būti valdomas. Tačiau arklys turi tavęs bijoti labiau nei ko kito, antraip pasibaidys. Pavyzdžiui, šuoliuoja ir pamatęs kokį popieriuką ant kelio ar keistą akmenį staiga sustoja, ir tu leki per jo galvą... Turi jį valdyti, primesti savo valią, kad tavęs klausytų labiau negu paklustų išorinėms baimėms", - pasakoja apie žirgus Aurelija.

Jai juokingi žmonių manymai, esą žirgams patinka, kai jais jodinėja, lenktyniauja, siekia rekordų. "Tai ne malonumas, o darbas, prie kurio jie pripranta. O kai paleidi laisvą - va tada jam malonumas: uodegą užriečia, voliojasi, žvengia, dūksta, šėlioja... Kiekviena gyvybė labiausiai už viską pasaulyje myli laisvę", - tikina pašnekovė.

Net ir iškeitusi darbą žirgyne į girininkės uniformą, A.Jočienė dar keletą metų augino Dinastiją girininkijos tvartelyje. "Paskui vis dėlto pardaviau, - atsidūsta Aurelija, - nes žirgą turėti brangu. Jam reikia daug ir gero pašaro, apskritai gyvūnui, kuri augini, būtina skirti nemažai laiko. Žinoma, smagu būdavo skrieti ant Dinos laukais... Dukrelė Emilija, kurią jau nuo metukų imdavau į jojimus, laikydama prieš save apglėbusi, ir dabar prisimena: "Mama, nereikėjo parduoti Vinčiko..."

Tačiau atsirado kita, pasak Aurelijos, ne blogesnė Dinastijos šeimininkė: "Žirgas - ne "Maximos" prekė, jį reikia parduoti tik geram, patikimam žmogui, dėl kurio būsi tikras, jog neskriaus. Prijunko prie Dinos tokia gera mergaitė iš Šiaulių Rūtelė, paprašė pajoti. Sakydavau, gerai, jok. Kai aš užimta kitais darbais, ateik ir jodinėk, juk žirgui reikia judėti.

Ir įsimylėjo ji Dinastiją, o po kurio laiko jos mama paklausė: gal galėčiau žirgą parduoti? Supratau, kad Rūtai tikrai reikia jo. Be to, Dina ją pažįsta, priprato, streso nebus. Tad ir pardaviau su viskuo - su puikiu itališku balnu bei kamanomis."

Kiek paliūdėjusi, miškininkė vėl atkunta: "Kai pardaviau Diną, kiek laisvo laiko atsirado! Anksčiau jo tarsi nebuvo, pareini iš darbo - ir joti. O dabar anglų kalbos kursus lankau, piešti pradėjau..."

Drugiais puoštos skaros

Tapyba ant šilko - trečiasis girininkės A.Jočienės pomėgis. "Ko gero, "kalti" genai: Aurelijos dėdė Vytenis Rimkus - dailininkas ir dailėtyrininkas, Šiaulių pedagoginio universiteto Tapybos katedros docentas. Aurelijos pusbrolis ir dvi pusseserės - taip pat profesionalūs dailininkai. Tik ji specialiai dailės nesimokė, jaunystėje labiau paviliojo miškai.

"Man labai patinka šilko skarelės. Prieš eidama į miestą pasipuošiu kuria nors jų, apsiaunu aukštakulnius batelius. Darbe tenka rengtis kaip vyrui, tai nors mieste noriu būti moteris", - prisipažįsta A.Jočienė.

Ji pirkdavo meno dirbinių parduotuvėse šilkines skareles, ištapytas gražiais vaizdais. "Jos nepigios, todėl sykį pamaniau: o kodėl pačiai tokios nesukūrus? Tik reikia sužinoti, kuo ir kaip. Paklausiau pusbrolio dailininko, šis sako: "Ateik, parodysiu dažus ir viską, ko reikia." Liko nusipirkti šilko, o rėmelį jam pritvirtinti prieš tapant padarė vyras", - prisimena pašnekovė.

Ant pirmosios skarelės ji, be abejo, nutapė žirgus. "Pusbroliui parodžiau, maniau - jei supeiks, mesiu tą užsiėmimą. O jis padrąsino: gerai, tapyk ir toliau, daugiau! Tai ir kuriu ligi šiol. Kai užeina kūrybinis šišas, per valandą kitą skarelę ištapau, svarbiausia - temą sugalvoti. Kai apima nusivylimas, kad išėjo ne taip, kaip norėjau, - metu į krosnį. Sykį tai išvydusi dukters auklėtoja sako: "Jei kuri nepatiks - man atiduok."

Aurelijos tapytomis šilko skarelėmis apdovanotos giminaitės, o daugiausia, be abejo, jų turi menininkės mama. Tapo Aurelija ir ant kaklaraiščių bei kitokių audinių. Jos kūrinių parodos buvo surengtos Šiauliuose, Druskininkuose, Kaune.

Girininkė paskleidžia ant sofos keletą skarelių, viena jų apsigaubia pečius. Drugiai, laumžirgiai, tulžiai, miško pievos... Šie ir kiti menininkės ant audinių perkelti gamtos vaizdai - tie, kuriuos ji mato kasdien savo darbe. "Atkuriu iš atminties. Na, kartais į nuotrauką pasižiūriu", - patvirtina A.Jočienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"