TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mįslingą V. Pociūno žūtį tebegaubia abejonės

2016 08 23 6:00
Vytautas Pociūnas žuvo mįslingomis aplinkybėmis 2006 metų rugpjūčio 23-iąją Breste. Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Šiandien minimos dešimtosios Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno žūties metinės. Nors teisėsauga yra pateikusi tragiškos nakties įvykių versiją, dalies visuomenės ji neįtikina.

Paminėti V. Pociūno žūties metinių jo šeima, bičiuliai, visuomenininkai tradiciškai susirinks sostinės S. Daukanto aikštėje. Akcentuojama, jog VSD pulkininko žūties Breste (Baltarusija) aplinkybės ir jo šmeižto po mirties priežastys iki šiol neištirtos.

„Lietuvos žinių“ kalbinti V. Pociūno bendražygiai kartojo, kad pateikti visuomenei atsakymus į rūpimus klausimus – valstybės garbės reikalas.

Šarvas – kantrybė

V. Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė prisipažino niekada neprarandanti vilties, kad tiesa apie jos vyro žūtį anksčiau ar vėliau bus atskleista. „Jei ne aš, to sulauks mano anūkai“, – sakė moteris. Per dešimtmetį Pociūnų šeima gerokai pagausėjo. L. Pociūnienė džiaugėsi šiuo metu turinti penkis anūkus, dar dviejų laukianti. Vyriausiasis anūkas senelio garbei pavadintas Vytautu.

Našlė teigė, jog paskutinis bylos tyrėjas atliko nemažą darbą dėliodamas tragedijos Breste detales. „Faktiškai tokios stadijos, kokios byla uždaryta, galima daryti pagal tą medžiagą visiškai ne tokią išvadą, kokia buvo padaryta. Kitaip tariant, yra nemažai nužudymo požymių, tik tiek, kad nerasta žudikų“, – tikino L. Pociūnienė.

Anot moters, versijų ir priežasčių, pražudžiusių jos vyrą, galima suskaičiuoti nemažai, nes „Vytautas dirbo prie daugybės karštų ir slidžių temų“. „Bet kurioje galėjo būti kažkas, ko niekas dabar neužčiuopia. Todėl taško tikrai nepadėjome.

Pasak jos, yra vilčių, kad kada nors informacija apie įvykį pasidalys Baltarusija. „Reikia tiesiog apsišarvuoti kantrybe. Pasaulio istorijoje esama bylų, kuriose tiesa paaiškėjo po 50 metų“, – priminė L. Pociūnienė, šiandien drauge su šeimos nariais dalyvausianti vyro atminimui skirtame renginyje.

Tyrimas buvo sudėtingas

Generalinė prokuratūra 2013 metais konstatavo, kad V. Pociūno mirtis Baltarusijoje nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pasekmė. „Pakartotinio tyrimo metu surinkti duomenys rodo, jog žmogaus gyvybė nebuvo atimta dėl asmens ar asmenų nusikalstamo pasitikėjimo, nusikalstamo nerūpestingumo ar tyčinių veiksmų, todėl, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodeksu, tolesnis baudžiamasis procesas negalimas“, – nusprendė prokurorai.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis, trečias ir paskutinis pareigūnas, tyręs V. Pociūno žūties aplinkybes, „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad jokių bylos pokyčių kol kas nėra. Ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas 2013 metų sausio pabaigoje.

„Jei tyrimas neatnaujintas, vadinasi, jokios esminės naujos informacijos šiuo klausimu negauta. Tačiau jokių taškų pas mus niekada nėra dedama net ir priėmus nuosprendį“, – pabrėžė prokuroras. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nevieša.

„Bet kuriuo metu gali atsirasti informacijos, kuri suteiks impulsą naujam tyrimui. Gali prabilti žmonės, kurie iki šiol tylėjo“, - kalbėjo Liudvika Pociūnienė.

27 metų prokuroro darbo patirtį turintis, nemažai rezonansinių bylų tyręs A. Urbelis pripažino, kad V. Pociūno žūties tyrimas buvo vienas sudėtingiausių per jo karjerą. Tai lėmė ne tik įvykio vieta (Baltarusija), šios valstybės specifika, netiesioginė pažintis su V. Pociūnu, jo veikla, noras viską išsiaiškinti, bet ir neigiamas visuomenės požiūris į prokuratūrą. „Rezonansinėse bylose tai labai slegia“, – neslėpė A. Urbelis.

Prokuroras pasakojo V. Pociūną netiesiogiai pažinojęs nuo 1994-ųjų, kai šis su jo kolegomis dalyvaudavo bendrose operacijose. „Mums, dirbantiems prokuratūros sistemoje, niekada nekilo abejonių, kad Vytautas – sąžiningas, padorus, darbštus žmogus, mūsų kolega, bendražygis. Visi nepriklausomybės pradžioje pradėjome kovą su organizuotu nusikalstamumu. Neabejojome dėl jo moralės, padorumo, etikos ir patriotiškumo. Mes tai žinome ne tik iš bylos, bet ir iš gyvenimo“, – kalbėjo prokuroras. Jis neatmetė tikimybės, kad ateityje dar gali atsirasti naujų šios bylos detalių.

Apgailėtinas institucijų elgesys

Politiko, žinomo visuomenininko Dariaus Kuolio manymu, per dešimtmetį valstybė padarė toli gražu ne viską, kad šioje istorijoje paaiškėtų tiesa. Esą itin daug klaidų būta tyrimo pradžioje.

„Žuvus V. Pociūnui tyrėjai nepasitelkė kriminalinės policijos pareigūnų, tai yra tų ekspertų, kurie jau tuo metu savo profesionalumu garsėjo Europoje. Bylą ėmėsi tirti prokurorai kartu su Valstybės saugumo departamento darbuotojais, neturėjusiais žmogžudysčių tyrimo patirties. Be to, ir politikai labai aktyviai skubino kuo greičiau baigti tyrimą, o ne objektyviai ir išsamiai viską išsiaiškinti. Taigi Lietuvos institucijų elgesys žuvus V. Pociūnui, mano supratimu, buvo apgailėtinas“, – sakė D. Kuolys.

Anot jo, ši byla apnuogino mūsų valstybėje egzistuojančius, bet visuomenės nepastebimus povandeninius rifus. „Išryškėjo vienas baisus dalykas. Po mirties prasidėjo pulkininko šmeižtas. Šitaip elgdavosi Italijos mafijos struktūros, kurios savo aukas po mirties dar ir apjuodindavo. Taigi V. Pociūno istorija atskleidė, kad valstybinėse struktūrose dirbantys žmonės gali nesiskaityti su jokiomis priemonėmis šmeiždami po mirties savo kolegą“, – dėstė D. Kuolys.

Kartu jis tikino neprarandantis vilties, kad anksčiau ar vėliau nutylėti faktai bus atskleisti. Pirmiausia, pasak visuomenininko, būtų prasminga rimtiems tyrėjams pavesti išsiaiškinti, kodėl tokia nevykusi buvo V. Pociūno žūties tyrimo pradžia. „Iš tiesų tai juk pirmą kartą nepriklausomybės metais žuvo Lietuvos pulkininkas“, – pažymėjo D. Kuolys.

Jis, kaip Vilniaus tarybos narys, pasiūlė vieną sostinės gatvių pavadinti V. Pociūno vardu. „Manau, tai būtų prasmingas sprendimas. V. Pociūnas buvo mokslo žmogus, intelektualas, fizikas. Mes neturime tiek daug žmonių, kurie taip nuosekliai tarnautų savo valstybei, o po mirties dar būtų apšmeižti. Todėl labai svarbu atkurti tam tikrą moralinę dimensiją“, – įsitikinęs D. Kuolys.

Klausimų daugiau nei atsakymų

V. Pociūno bičiulis parlamentaras Kęstutis Masiulis neslėpė, kad laikas gydo žaizdas, tačiau nuoskaudos dėl nežinios, kas iš tiesų įvyko 2006 metų rugpjūčio 23-iosios naktį, išlieka. „Yra tik abejonių dėl visų jo mirties aplinkybių ir dėl to, kas buvo šnekama. Negražiai viskas ten buvo ir liko tokios suveltos, neaiškios būsenos. Atsakymų – jokių. Klausimų daugiau negu atsakymų“, – apgailestavo jis.

Anot K. Masiulio, istorija rodo, kad tokios žūtys kaip V. Pociūno nebūtinai yra atskleidžiamos arba tyrimai dažnai panėšėja į purvino vandens nuleidimą ant pirmo pasitaikiusio asmens – kokio nors atpirkimo ožio. „Panašių analogijų matau ir šiuo atveju. Pamenu, tada žiniasklaida manęs klausė, ar tikiu, kad žūties aplinkybės bus ištirtos. Sakiau, kad netikiu. Tai ir tvirtinasi“, – kalbėjo politikas.

K. Masiulis turi savo versiją, kodėl žuvo V. Pociūnas. Esą jis judino per didelius asmenis ir atsidūrė tarp pernelyg didelių interesų. Parlamentaras prisiminė, kad bendravo su pulkininku, šis pasakojo užčiuopęs neformalų tinklą žmonių, kurie, neturėdami jokių teisėtų įgaliojimų, valdė valstybę. „Jam tai atrodė absoliučiai nepriimtina, todėl bandė su tuo kovoti. Vytautas pats taip manė ir visokių versijų buvo, tik, žinoma, negalima jų įrodyti. Viena jo prielaidų buvo, kad galbūt tie asmenys susiję su Rusija. Net buvo duomenų, kad kai kurie Rusijos nuomonės formuotojai, atvykę į Lietuvą tuo metu, prieš dešimt metų, sakė, ką čia reiškia kokį prezidentą ar premjerą nupirkti – tai tik keli milijonai. Valdžią paimti pigu. Tie žmonės jautėsi nebaudžiami ir labai įtakingi“, – aiškino K. Masiulis. Jo manymu, šios istorijos siūlo galas gali vesti į Rusiją.

K. Masiulis taip pat pabrėžė, kad kai kurie V. Pociūno žūties aplinkybių istorijoje figūravę įtakingi asmenys prarado savo galias, pasitraukė į šešėlį, o dalis išlaikė gerus postus. „Tačiau, kaip matau, dabar žiniasklaida vėl ėmė apie juos rašyti. Pradėjau galvoti, gal kažkas bando juos reabilituoti, gal atsikuria neformalus tinklas ar klanas“, – svarstė politikas.

Renkasi tikėti valstybe

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis įsitikinęs, kad V. Pociūno žūties istorija – paini ir sudėtinga, bet aiškinantis jos aplinkybes buvo galima padaryti daugiau. Ypač turint omenyje, jog pastarąjį dešimtmetį Lietuva pasikeitė į gera.

„Net neabejoju, kad mūsų šalis tapo dar vakarietiškesnė, atviresnė, demokratija sutvirtėjo, o ne susilpnėjo. Būdamas neabejingas žmogaus teisių sričiai ir ja domėdamasis, galiu paliudyti, jog žmogaus teisių padėtis Lietuvoje akivaizdžiai pagerėjo. Tačiau ši konkreti istorija, matyt, priklauso tai sudėtingai sričiai, kuri vienaip ar kitaip pasireiškia ir kitose šalyse, kai iki galo labai sunku suvokti, kas įvyko. Dalis istorijos nelabai skelbiama visuomenei, šį tą apie tai žino specialiosios tarnybos, šį tą – aukštesni politikai, bet neskuba dalytis, nes patys neturi galutinių atsakymų. Kitaip tariant, daug kas apipinta nuogirdomis. Man atrodo, tai nėra gerai, nes V. Pociūno žūtis buvo rezonansinis įvykis, neabejotinai sukrėtęs dalį visuomenės. Būtų logiška tikėtis, kad valstybė anksčiau ar vėliau paimtų ir vis dėlto atvertų visą istoriją, papasakotų, kas ir kaip įvyko“, – kalbėjo profesorius.

Vis dėlto metodinių sumetimų vedamas L. Donskis linkęs tikėti savo valstybe. Kitaip jis, kaip pilietis, atsidurtų didelėje bėdoje, nes netikint valstybe sunku tikėti bet kuo kitu. „Tikiu, kad Lietuvos valstybė negalėjo pasielgti blogai su savo karininku, prisiekusiu ištikimybę. Vadinasi, galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Gal buvo kažkas, ko nežinau. Noriu tikėti, kad jei tai būtų buvę kas nors susiję su svetimos ir nedraugiškos valstybės slaptosiomis tarnybomis, Lietuvos valstybė nebūtų palikusi tokios istorijos neatsakytų klausimų“, – pažymėjo jis.

L. Donskis priminė, jog žuvus V. Pociūnui buvo neaiškių interpretacijų, kas įvyko. Vienu metu net kalbėta, esą jis pats kaltas dėl savo mirties. Su tuo gyventi nevalia. Pasak profesoriaus, svarbu, kad žmonės, minintys pulkininko žūties metines, neabejotų ir žinotų, jog nebėra tokios grėsmės kaip, pavyzdžiui, žmogaus, tarnavusio valstybei, vardo suteršimas: „Manau, jeigu ir buvo kokių nors klaustukų arba keistų interpretacijų toje istorijoje, vis dėlto sveika garantuoti gerą V. Pociūno vardą.“

L. Donskis neabejojo, kad ši istorija bus tyrinėjama istorikų, tik apgailestavo, jog mūsų viešajame gyvenime trūksta išsamesnės vykstančių procesų analizės. „Gana vangiai reaguojame į savo neseną istoriją, 10–15 metų įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą. Prisiminkime ne tik V. Pociūno bylą, bet ir Rolando Pakso epopėją. Kur tie gilesni politologiniai, sociologiniai pjūviai, analizės? Kodėl slepiamės nuo savo problemų ar sudėtingų istorijų, bėgame į sensacijų, sporto, pergalių pasaulį? Ar tai nėra saviapgaulė? Mano manymu, artėja laikas, kai jaunesnė karta, ypač istorikų, sugebės daug ką aprašyti ir išanalizuoti. Medžiagos tikrai pakanka“, – tvirtino jis.

V. Pociūno biografija

Vytautas Pociūnas (1957–2006) – Lietuvos savanoris, parlamento gynėjas, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas, diplomatas.

V. Pociūnas gimė Vilniuje, mokėsi sostinės 7-ojoje vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Baigęs studijas liko universitete dirbti mokslinio darbo, tyrinėjo lazerių fiziką. 1988 metais tapo Lietuvos Sąjūdžio savanoriu. 1990 metais įstojo į Lietuvos valstybės savanorius. 1991-ųjų sausį dalyvavo ginant parlamentą.

Nuo 1992 metų dirbo VSD. 2004–2005 metais vadovavo departamento Ekonominei valdybai. 2005-aisiais išsiųstas dirbti diplomatinio darbo į Baltarusiją – buvo Lietuvos generalinio konsulato Gardine ministru patarėjas. 2006 metų rugpjūčio 23 dieną mįslingomis aplinkybėmis žuvo Breste.

V. Pociūnas už darbą VSD yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2004 metais). Po mirties – 2007 metais – prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo V. Pociūną Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"