TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mobilizacija: gyvenimas vyks kaip vykęs

2016 08 19 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Po karinių veiksmų Ukrainoje į veikiau teorinius mobilizacijos planus pradėta žiūrėti praktiškai. Už mobilizaciją atsakingi šalies pareigūnai šiandien tvirtina, kad Lietuvos pasirengimas ir valia priešintis yra gera žadanti, nors didžiulės propagandos pajėgos įvairiais kanalais gyventojams bando įteigti priešingai.

Žlugus Sovietų Sąjungai atsirado vilčių, kad laukia taikus sambūvis. Nebeliko akivaizdaus priešininko ir visa Europa ėmė nusiginkluoti. Manyta, jog bus kovojama tik per ekspedicinius karus toli Afrikoje ar Azijoje.

Tačiau 2001 metų rugsėjo 11-oji priminė, kad didžiulė grėsmė išlieka net ir esant toli nuo karo veiksmų. O 2008-ųjų Rusijos karas su Gruzija paskatino NATO parengti planus Baltijos šalims apginti. Dėmesys mobilizacijai sustiprėjo ir įgavo išskirtinę reikšmę po 2014 metų Krymo okupacijos.

Apie Lietuvos pasirengimą mobilizacijai, karo grėsmei ir lietuvių galią priešintis „Lietuvos žinioms“ pasakojo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Marius Jatautas bei šio departamento Mobilizacinio ir pilietinio pasipriešinimo rengimo skyriaus vedėja Audronė Kaladžinskienė.

Dėmesys sustiprėjo

– Sąvoką „mobilizacija“ daugelis supranta kaip gyventojų susitelkimą gintis, slėptis slėptuvėse. Ar toks suvokimas teisingas?

M. J.: – Iš tiesų išgirdę žodį „mobilizacija“ daugelis mano, kad visi, kam leidžia sveikata ir amžius, turės eiti į kariuomenę. Tačiau mobilizaciją sudaro du elementai: karinis, pavyzdžiui, atsargos karo prievolininkų šaukimas į kariuomenę, už kurį atsakinga Lietuvos kariuomenė, ir civilinis. Civilinių institucijų pasirengimas galimam karo padėties įvedimui yra ne mažiau svarbus, už jį atsakingas mūsų departamentas.

Taip pat daug kas mano, kad mobilizacija yra sąmyšis, chaosas, kai valstybė nustoja funkcionavusi kaip anksčiau, o visi ištekliai telkiami tik kariniam pajėgumui stiprinti. Tačiau mobilizacija ne revoliucija, tai – evoliucija. Ji iš esmės yra visų sričių tęstinumo užtikrinimas. Mes maksimaliai turime daryti viską, kad gyvenimas vyktų kaip vykęs. Privalome eiti į darbą, vesti vaikus į mokyklas ir t. t. Tik tokiu atveju mūsų valstybė išliks stabili. O be kasdienės veiklos, mums dar reikia papildomai rengtis blogiausiam scenarijui – galimai karo padėčiai. Turime peržiūrėti personalą, galbūt pašaukti žmones iš atostogų, planingai kaupti specifines atsargas.

– Įsivaizduokime, kad nutinka didelė nelaimė. Koks yra departamento vaidmuo, ką jis tuo metu daro?

M. J.: – Departamento paskirtis – dalyvauti formuojant valstybės mobilizacijos, priimančiosios šalies paramos ir pilietinio pasipriešinimo politiką, taip pat ją įgyvendinti. Paprastai tariant, esame atsakingi už civilinių institucijų ir piliečių pasirengimą karo padėčiai, jų suvokimą, kad prireikus turime gintis.

Už visų valstybei gyvybiškai svarbių funkcijų užtikrinimą, išskyrus karinę gynybą, yra atsakingos institucijos: visos 60 savivaldybių, visos ministerijos ir kai kurios valstybės įstaigos. Jos privalo numatyti, kokių priemonių imsis, jei bus paskelbta mobilizacija ar net karo padėtis, turi parengtus ir kasmet atnaujinamus savo mobilizacijos planus.

A. K.: – Paskelbus mobilizaciją departamentas koordinuotų ir kontroliuotų ministerijų, savivaldybių institucijų ir ūkio subjektų veiksmus vykdant mobilizacines užduotis ir užtikrinant kariuomenės poreikius. Departamentas turi priėjimą prie duomenų bazių, visi mobilizacijos planai yra jo žinioje.

– Minėjote, kad dėmesys mobilizacijai sustiprėjo po Maidano. Kaip ruošiantis mobilizacijai, rengiant jos planus reaguojama į geopolitinius įvykius?

M. J.: – Taip, vienas svarbiausių įvykių rengiantis mobilizacijai buvo 2014 metų karas Ukrainoje. Anksčiau visi kurdavo mobilizacijos planus manydami, kad jų niekada neteks aktyvuoti. Tačiau po minėto konflikto tie planai buvo peržiūrėti ir atnaujinti. Atsirado kritinis, griežtesnis požiūris į juos. Reikia padėkoti broliams ukrainiečiams, kad jie savo krauju padeda stiprinti mūsų valstybės saugumą.

Atsižvelgdami į geopolitinį kontekstą keičiame departamento struktūrą: išgryniname skyrių funkcijas ir įkuriame naujų skyrių. Pavyzdžiui, kai iš NATO jungtinio štabo gavome informacijos, kad bus gana daug sąjungininkų priėmimo pratybų, supratome, jog šiems reikalams reikia atskiro skyriaus. Jei vėliau ši sritis bus nukelta į antrą planą, vėl koreguosime savo struktūrą.

– Ar yra aiškūs kriterijai, kada turi būti paskelbta mobilizacija?

M. J.: Mobilizacija skelbiama iškilus karo pavojui, valstybės suverenumo, teritorijos vientisumo grėsmei. Situaciją stebi kariuomenės žvalgyba, Valstybės saugumo departamentas, įvairios institucijos, ambasados ir nuolat teikia informaciją Seimui bei prezidentui. Jis ir skelbia mobilizaciją. Tai svarbus įvykis. Mobilizacija yra prevencinė priemonė – valstybė demonstruoja, kad aktyviai ruošiasi gintis.

– Taigi mobilizacija gali būti paskelbta dar neįvykus jokiam fiziniam incidentui?

M. J.: Tarkime, Kaliningrade ar prie Baltarusijos ir Lietuvos sienos rengiamos pratybos. Kai šalia sutelkiamos didžiulės pajėgos, kai kurie indikatoriai rodo, kad yra didžiulė grėsmė. Taip pat gali būti jau prasidėję karo veiksmai kur nors kitur, ne Lietuvoje. Mes juos vertiname kaip kritinį poveikį turintį įvykį. Galiausiai, žvelgdami per NATO prizmę, mobilizaciją galime skelbti tam, kad turėtume galimybę panaudoti tam tikras specifines priemones, kurių negalėtume imtis taikos metu. Be to, paskelbus mobilizaciją lengviau apriboti kai kurias laisves.

– Kaip visuomenė būtų informuojama apie mobilizaciją?

M. J.: Visomis įmanomomis sklaidos priemonėmis.

Verslas gyvybiškai svarbus

– Kalbėdami apie mobilizaciją pabrėžiate visos veiklos tęstinumą. Tačiau kaip kovoti su verslo ir darbuotojų požiūriu, kad iškilus karo grėsmei jų prekės ir paslaugos bus nereikalingos, o dirbti toliau – beprasmiška?

M. J.: Galbūt karo atveju vienas ar kitas verslas iš tiesų taps nereikalingas. Bet paskelbta mobilizacija dar nereiškia, kad karas būtinai prasidės. Mes nežinome, ar mobilizacija truks tris dienas, tris mėnesius ar dar ilgiau. Galbūt išnykus grėsmei bus paskelbta demobilizacija. Ir tam verslininkui, kuris viską metęs išvyko, bus labai sunku atkurti savo verslą.

– Kaip – partnerystės ar įsakymo principu – bendradarbiaujama su įmonėmis, kurios, įvykus didelei nelaimei ir paskelbus mobilizaciją, turi užtikrinti gyvybiškai svarbių paslaugų teikimą: vandens tiekimo, apgyvendinimo paslaugų ir pan.?

A. K.: Atsakingos mobilizacijos institucijos yra numačiusios įmones, kurios teiktų reikiamas paslaugas: degalus, maistą, medicinos priemones, ryšių paslaugas ir kt. Tiesa, kol kas išankstinių sutarčių, kurios įsigaliotų mobilizacijos atveju, su įmonėmis nepasirašyta. Tačiau mobilizacijos laikotarpiu galima naudoti tokias priemones kaip laikinas paėmimas ir rekvizicija. Tai reiškia, jog valstybė tiek iš juridinių, tiek iš fizinių asmenų gali paimti tai, ko jai reikia, kad būtų užtikrinta valstybės veikla ir visuomenės saugumas bei stabilumas. Žinoma, vėliau už tai bus atlyginta.

Pratybas žada visoje šalyje

– Pernai pirmą kartą per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį buvo rengiamos mobilizacijos pratybos. Papasakokite, kas daroma per jas.

M. J.: Pernai vykusios mobilizacijos plano patikrinimo pratybos Utenoje ir Pasvalyje parodė, kad abi savivaldybės moka valdyti situaciją, paskirstyti vaidmenis. Ypač norėčiau pasidžiaugti Utenos savivaldybe – jos vadovybė ir darbuotojai pademonstravo puikius organizacinius gebėjimus ir pilietiškumą.

Pagrindinis šių pratybų akcentas buvo surinkti mobilizacijos valdymo grupę, arba, kaip vadinu, štabą. Parengėme pratybų scenarijų, pagal kurį savivaldybei siuntėme žinutes apie incidentus, ir žiūrėjome, kaip į juos reaguojama. Į scenarijų buvo įtrauktos šilumos ūkio, vandentiekio, kelininkų ir kitos svarbias paslaugas teikiančios įmonės.

Pavyzdžiui, imituota vandentiekio avarija. Savivaldybė labai greitai suorganizavo, kad geriamasis vanduo cisternomis būtų vežamas ten, kur nutrūko jo tiekimas. Vietos gyventojams internetu, per televiziją buvo transliuojamos žinutės, kelintą valandą ir kur jis bus tiekiamas. Policija keliose vietose įrengė savo postus, prižiūrėjo viešąją tvarką ir kontroliavo transportą. Taip pat buvo sustiprinta Utenos užtvankos apsauga, nes ją pažeidus būtų užlieta dalis miesto.

– Ar ištikus nelaimei merijos taip pat gerai susidorotų su užduotimis kaip ir per pratybas?

M. J.: Mūsų tikslas – surengti tokias pratybas visose savivaldybėse, tik kol kas ištekliai riboti, tad ieškome sprendimų. Tačiau tai tėra laiko klausimas. Rudenį planuojamos pratybos Marijampolėje, Anykščiuose, Tauragėje.

– Nuo 2009-ųjų kasmet rengiamos trijų Baltijos valstybių priimančiosios šalies paramos pratybos, kurios rotacijos principu vyksta Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ar per tiek metų jau gerai pasiruošta?

A. K.: Kiekvienais metais keliami skirtingi pratybų tikslai ir uždaviniai. Pavyzdžiui, 2012-aisiais buvo atliekamas konkretus praktinis patikrinimas – atvyko realios pajėgos su savo technika, tankais ir vertinome, kiek užtrunka įvairių dokumentų sutvarkymas, kaip tai daroma ir pan. 2013 metais šios pratybos buvo prijungtos prie vienų didžiausių NATO greitojo reagavimo pajėgų pratybų „Tvirtas džiazas“, taigi bendradarbiavimas jau vyko aukštesniu lygiu. Per šias pratybas vertinama, kokios yra sąjungininkų priėmimo procedūros, kiek jų galime priimti ir kaip greitai, kokias paslaugas galėtume suteikti, stebimos spragos.

Propaganda taikosi į pilietiškumą

– Baltijos kelias yra bemaž geriausias pilietinės valios ir susivienijimo pavyzdys. Tačiau viešojoje erdvėje kyla abejonių, ar šiandien žmonės būtų tokie vieningi. Kaip vertintumėte dabartinę piliečių valią pasipriešinti?

M. J.: Kai iškyla akivaizdi grėsmė ir atsiranda bendras priešas, Lietuvos gyventojai pamiršta visus nesutarimus, susivienija ir tampa monolitu. Kalbėdamiesi su įvairiomis auditorijomis matome, kad mūsų žmonės pilietiški – visi tikina, jog kilus grėsmei liktų, niekur nebėgtų. Požiūris, kad visi išsilakstys, o šalyje įsivyraus chaosas ir anarchija, yra sąmoningai skleidžiamas mūsų priešų.

– Minėjote priešų siunčiamas negatyvias žinutes. Ar departamentas šiuo laikotarpiu fiksuoja jų suintensyvėjimą?

A. K.: Informacinėje erdvėje dabar pilna žinučių, skatinančių nepasitenkinimą valdžia, griaunančių pasitikėjimą kariuomene ir NATO. Mūsų tikslas – jas paneigti ir parodyti žmonėms, kur ir kaip skleidžiama propaganda. Departamentas tuo užsiima labai intensyviai: organizuoja seminarus informacinių karų, propagandos klausimais, šviečia visas institucijas, savivaldybes, mokytojus ir t. t.

M. J.: Tada žmonėms atsiveria akys. Skleisti propagandą Kremliui padeda galingos institucijos, tam skiriami didžiuliai ištekliai.

– Veikiausiai tai labai glaudžiai susiję su departamento funkcija ugdyti pilietiškumą, pilietinį pasipriešinimą. Kaip jis vykdomas?

M. J.: Savivaldybėse, ministerijose aiškiname apie valstybei gyvybiškai svarbias funkcijas ir tai, kad ginkluotas kariuomenės pasipriešinimas yra tik viena nedidelė visų tų funkcijų dalis. Visi piliečiai turi susitelkti ir parodyti valią priešintis. Pavyzdžiui, kalbame apie nekolaboravimą – jeigu į savivaldybę ateitų vadovauti priešininkų atstovas, visa savivaldybė galėtų nevykdyti jo nurodymų ir taip sumažintų priešininko galią. Galiausiai aiškiname, kad gerai atliekant savo pareigas prisidedama ir prie valstybės apsaugos. Juk net mokesčių mokėjimas stiprina jos galią.

A. K.: Po 2014 metų įvykių Ukrainoje norinčiųjų pasiklausyti pranešimų apie mobilizaciją padvigubėjo, net patrigubėjo.

M. J.: Iš tiesų susidomėjimas didelis, aktyvūs, smalsūs yra ir verslininkai. Jie, priešingai nei teigiama priešiškų jėgų žinutėse, nori prisidėti prie Lietuvos saugumo užtikrinimo, mąsto ir apie valstybę, ir apie žmones.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"