TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mokytis jau vėlu, pavydėti - niekada

2011 01 26 0:00
"Mano eseistikoje vaizduotės įtaka minimali", - R.Rastauskas neigia RoRa, kaip personažo, egzistavimą.
Raimondos Kolupailaitės nuotrauka

Elegancija ne tik drabužio - kitaip Rolandas Rastauskas (RoRa) būtų vien "frantas elegantas", dar vienas.

Elegancija ne tik sakinio, ne tik ištarmės. Ironija, bet ne ta, kuri - silpnųjų ginklas. Žaismė, bet ne tokia, kuri RoRa darytų save kuriančiu personažu. Kas yra RoRa, dar reikėtų pasvarstyti. Šiomis dienomis jis Liuksemburge. Vis dar nemažai keliauja. Ten suplanuotas autorinis vakaras.

- Paskelbus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus pasipila sveikinimai ir murmesiai. Šįkart murmekliams bene labiausiai užkliuvote jūs. Nusklendė dar ir pašaipėlė dėl motyvo: "už sakinio eleganciją".

- Bravo, labai elegantiškai pradėjote! Asmeniškai man toji formuluotė itin prie širdies, ji pretenduoja nusėsti lietuvių literatūros istorijos (tiksliau - istorijų) vadovėliuose. O patekti į vadovėlį visi būdai geri. Legenda visada įveiks dešimt dulkėtų seniai neskaitomų tomų, su kuriais viešosios bibliotekos paprastai pasielgia negailestingai.

- Poezijos knygų išleidote daugiau nei esė, bet jūsų tapatybė - eseistas. Suprantu ir sutinku, eseistika - dar ir kokia poezija, bet jos neužtenka įsitvirtinti poezijos olimpe. Kaip eseistas raškote premijas, esate pirmeivis ir panašiai, o kaip poetas tebeieškote savęs?

- Kodėl eseistas turėtų brautis į svetimą "olimpą"? Juoba tokį, kurio visos vietos seniai užimtos. Man buvo gana Nidos kopų, kelių Gotlando ir Piterio peizažų, nemirtingų Billo Evanso taktų, aitrių Josifo Brodskio posmų. Juodų baltų Federico Fellinio ir Michelangelo Antonionio kadrų. Kelių Eimio Nekrošiaus mizanscenų. Mano pirmoji literatūrinė tapatybė - dramaturgas. Kitaip tariant - retorius (stipri Juozo Grušo įtaka). Tasai "bylojimo" pradas kartais išnyra ir eseistikoje. Poeziją visada laikiau itin intymia literatūrinės raiškos forma, stengiausi kiek įmanoma nekartoti kolegų poetikos, laikiausi visų "procesų" nuošalyje. Tačiau, tarkime, "Gotlando runelių" cikle (rinkinys "Metimas"), viliuosi, kalbu jau savo balsu. Poetui tai svarbiausia, kadangi kolektyvinės pasąmonės išnešiota klišė dažnai įsakmesnė už savaimingą būties atsivėrimo akimirkos įžodinimą. Tačiau geras eilėraštis visada sukuria ir tam tikros situacijos modelį, kurį skaitytojas laisvas prisitaikyti sau. Prisimatuoti. Eseistiką visada siejau su privatumo "išviešinimu" - ankstesnėje gadynėje tai buvo neįmanoma. Privatumas buvo tabu. Lyrizmas, be abejo, yra privatumo laidininkas. Čia žanrai suartėja. Todėl žiauriai griežiu dantimis, kai koks nors murmeklis pavadina mane publicistu.

- Aktoriaus Rimgaudo Karvelio sumanyto "Lietuvos valstybinio jaunimo teatro metraščio" pirmoje dalyje matome ir jus, vienuoliktoką, lenkiatės publikai nuo scenos, per petį jums ploja Nijolė Gelžinytė. Kaip menate tą laiką, 1972-1973 metus, kai Jaunimo teatre skraidžiojo jūsų "Lenktynių aitvaras"?

- Kaip tam tikrą naujo sovietinio "atlydžio" pažadą. Deja, tasai pažadas, kaip ir daugelis kitų panašių, liko netesėtas: po 30 suvaidintų spektaklių teatrui buvo liepta aitvarą nuleisti ir susivynioti. Vėliau prasidėjo dar įdomesni dalykai: netrukus tai pačiai scenai parašytą dramą "Talmantas Žuvėdra" cenzūra jau pjovė ir kai kurių žinomų aktorių rankomis. Manau, kad to meto Jaunimo teatro meno tarybos posėdžių protokolai (jeigu tokie išliko) galėtų tapti naujo veikalo akstinu. Sykiu esu laimingas, kad "Lenktynių aitvare" puikius vaidmenis sukūrė Vladas Bagdonas, Gediminas Girdvainis ir N.Gelžinytė.

- RoRa. Kiek kuriate šį personažą, kiek tikrai toks esate?

- Nuraminsiu - nėra tokio personažo. O jeigu jį kas nors tariasi sutikęs kokioj siauroj Stokholmo ar Klaipėdos senamiesčio gatvelėj, ką gi - linkėjimai abiem. Beje, mano eseistikoje vaizduotės įtaka minimali, viskas - plika empirika: atminties išsaugoti (niekada beveik nieko neužsirašinėju) tikrovės kadrai ryškinami nevengiant poetinio tonavimo ar viražavimo. Toji "sepija" turbūt ne vieną ir bus suklaidinusi.

- Sutiktumėte, kad savo raštais duodate elegantiško gyvenimo pamokas? Dabar už tai gavote atlygį.

- Ką gi, vadinasi, įveikiau patį Mantą Petruškevičių!

- Į ką lygiuojatės, pavyzdžiui, elegantiškos gyvenimo kūrybos požiūriu?

- Taip, neslėpsiu, turėjau gerus trenerius - Vytautą Kalinauską, Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę, Aušrą Sluckaitę, Vladislovą Žilių ir kitus. Tačiau elegancijos nederėtų užsklęsti drabužyje ar ištarmėje. Man tai visų pirma stiprus urbanizmo užtaisas, apie kurį pokario Lietuva galėjo tik pasvajoti. Arba - pasapnuoti. Užtekdavo nuvažiuoti į Rygą (ten gimusi mano senelė Salomėja), ir plaučiai išsyk atsigaudavo. Užtekdavo susitikti su savo kartos latvių ar estų dailininkais - ir atsidurdavai per pėdą nuo Paryžiaus. Mentalinę pėdą, žinoma. Vėliau, tikrajame Paryžiuje, dailininkai pasirodė kur kas nykesni. O gyvų poetų apskritai reikia vengti. Svarbų vaidmenį mano gyvenime suvaidino Lenkija - ypač jos teatro ir kino pasaulis. Grįžtant prie eseistikos - tasai urbanistinis stilius, tasai miesto kolizijų dvelksmas čia viską, regis, ir valdo - ypač "Kitame pasaulyje".

Iš tarpukario "olimpo" dar artimi Kazys Binkis ir Mikalojus Vorobjovas. Sovietmečiu įspūdį darė Kazimieras Valaitis ir Rimtautas Gibavičius. Visomis prasmėmis du neeiliniai personažai (neskaitant mitomano Juozo Miltinio) gyveno Panevėžyje - turiu galvoje Giedrimundą Gabrėną ir Stasį "Bitliaką" Petrauską. Visada pritrenkiamai atrodydavo Modris Tenisonas. Štai pastarasis "gyvenimo kūrybos požiūriu" turbūt apskritai neturėjo lygių. Iš moterų savitu stiliumi tebežavi Aleksandra Jacovskytė.

- Kaip ir kiek kankinate sakinį, kad jis būtų toks - elegantiškas?

- Lygiai tiek pat ir taip pat, kaip ir jis mane.

- Ko mokotės iš kitų eseistų? Ko jiems pavydite?

- Mokytis jau turbūt vėlu, o štai pavydėti niekada ne vėlu. Kartais pavydžiu tokiems rusų autoriams kaip Piotras Vailis ar Igoris Pomerancevas - precizikos ir itin sodrios kultūrinės potekstės. Kažkada labai mėgau lenkų feljetonistą Hamiltoną.

- Kelionės po užsienį gal labiausiai ir praplėtė eseistų žvilgsnio ir motyvų galimybes. Esė be užsienio - ne esė? Ar kada nors keliavote vien tam, kad aprašytumėte?

- Laisvė, mano drauge, be užsienio - ne laisvė. Hamletas savo daniškame kalėjime, savo ūkanotame Elsinore, irgi rūpinosi užsienio viza. (Juokiasi.) Kartą dienraščių lyderio vadovybė buvo sumaniusi pasiųsti mane į Europos futbolo čempionatą. Tasai sumanymas truko "ilgas" penkias minutes: kol suskaičiavo išlaidas. Su malonumu tokios misijos imčiausi. Būtų liūdna, jeigu lietuvių kelionių literatūra pasibaigtų londoniečiu Andriumi Užkalniu.

- Dar telpa knygos jūsų knygų spintoje?

- Deja, seniai nebetelpa. Ir ta padėtis - vimdo. Rodos, nieko nebeperku, o jos, nelabosios, pumpuruojasi. Ypač baisi antra lentynos eilė - ten vien gyvi lavonai. Plius tie ploni "tuberkulioziniai" poezijos tomeliai! Brrrr...

- Sakoma, kad ironija - būdas nukenksminti gyvenimo agresiją. Nuo ko ja ginatės jūs?

- Nuo to paties turbūt, nuo to paties. Gyvenimas yra baisus, pasaulis - nuostabus? Tačiau tikro rašytojo jėga, kaip teigė Czeslawas Miloszas, pasireiškia gebėjimu užsklęsti tikrovę žodžiais. Literatūros jėga matuojama įžodintos tikrovės apimtimi, o tiksliau - tūriu. Ir tada ironija - jau silpnųjų ginklas. Kad ir kaip žiūrėtume, ji liudija vienokią ar kitokią rašytojo kapituliaciją prieš gyvenimą... Ir pasaulį. Taip, ir pasaulį. Už tai premijos neskiriamos.

* * *

 

Rolandas Rastauskas gimė 1954 metais Vilniuje. Vilniaus universitete (VU) studijavo anglų filologiją. Dirbo Operos ir baleto teatre, dėstė VU. Stažavo Londono nacionaliniame teatre. Nuo 1986 metų gyvena Palangoje. Klaipėdos universiteto docentas. Išleido 4 poezijos, 1 pjesių ir 3 esė knygas. Parašė scenarijų užsienio teatrams. Sukūrė skaitymo performansų. Dalyvauja bendruose projektuose su džiazo muzikantais ir šiuolaikinio meno kūrėjais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"