TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mokytojai verčiami tapti kontrabandininkais

2011 08 29 0:00
S.Šamborskis ir šiemet 80-metį atšventusi Zofija Kynienė, 1993-2003 metais be atlygio dirbusi Ragainės lietuviškos bibliotekos vedėja ir kultūrinių renginių organizatore.
Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Karaliaučiaus kraštas padovanojo mums pirmąją lietuvišką knygą. Šiuo metu lietuviškas žodis čia sunkiai skinasi kelią. Lietuvybės daigus svetimi gnaibo, o savi, tai matydami, užsimerkia.

Ne vienas mokytojas, iš Lietuvos važinėjęs į Karaliaučiaus kraštą (dabartinę Kaliningrado sritį) mokyti vaikų lietuvių kalbos, Rusijos valdžios paskelbtas persona non grata. Dėl persekiojimo prieš septynerius metus Karaliaučiaus kraštą turėjęs palikti lietuvių bendruomenės pirmininkas SIGITAS ŠAMBORSKIS interviu "Lietuvos žinioms" pabrėžė, kad skaudžiausia, jog Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) į tai net nereaguoja.

Izoliuotas kraštas

- Kadaise šiame krašte gyvenę lietuviai buvo germanizuojami, dabar - rusifikuojami. Tačiau jie vis dar bando atsilaikyti. Ar visada taip sunkiai sekėsi kaip pastaruoju metu?

- Nuo 1989 metų steigėme lietuvių kalbos būrelius prie rusiškų bendrojo lavinimo mokyklų, lietuvius būrėme į draugijas. Situacija pagerėjo į valdžią atėjus Borisui Jelcinui. Baigėsi KGB persekiojimai ir grasinimai. Deja, vietos lietuvių pajėgos buvo labai nusilpusios. Iki tol neturėję savų mokyklų ir draugijų mūsų tautiečiai buvo labai asimiliavęsi. Lietuvių dabar priskaičiuojama apie 14 tūkst., o 1960 metais jų buvo net 60 tūkstančių. Bendrija ėmėsi veiklos ir pasiekė nemažai: pradėjome rengti lietuvių kultūros šventes, susibūrėme 7 suaugusių ir 7 vaikų dainų ir šokių kolektyvus. Tačiau pastaruoju metu padėtis tik blogėja.

- Kokios didžiausios lituanistinio švietimo problemos?

- Pirmiausia - vis didėjantis šio krašto izoliuotumas. Jis atitvertas tarsi geležine siena. Kita problema - vis mažėjantis Lietuvos URM dėmesys (ministerija, panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Vyriausybės, dabar tiesiogiai kuruoja lituanistinį švietimą, kultūrą šiame krašte). Jaučiame abejingumą mūsų atžvilgiu, net, sakyčiau, nusikalstamą aplaidumą, nepagarbą mokytojų misionierių darbui.

Persona non grata

- Vadinasi, skriaudžia ne tik svetimi, bet ir savi?

- URM negina mokytojų, kai jie vienas po kito paskelbiami persona non grata. Ministerijos pareigūnai nesivargina nei paklausimų kolegoms Rusijoje rašyti, nei kokią notą švystelti. O galėjo tai padaryti, ypač kai iš srities buvo išprašytas 20 metų Stalupėnuose (Nesterove) dirbęs mokytojas Arūnas Urbaitis. Jis buvo sulaikytas pasienyje ir neįleistas į šalį, nepateikus jokių kaltinimų.

- Kaip motyvuojamos tokios sankcijos?

- Jei kyla triukšmas, pasirodo koks nors straipsnis spaudoje. Pavyzdžiui, apie mokytoją A.Urbaitį rašyta, kad mokykloje, kurioje jis dirbo, rasta lietuviškų laikraščių, o viename jų - straipsnis, palaikantis Gruziją Rusijos ir Gruzijos kare. Tai spauda pateikė tarsi įrodymą, kad mokytojai užsiima antirusiška propaganda. Ir to pakako. Tokiais atvejais mūsų URM neturėtų tylėti.

Panašiai buvo pasielgta su Ragainėje (Nemane) 15 metų mokytojavusiu ordino "Už nuopelnus Lietuvai" kavalieriumi Jonu Glinskiu. Jis Rusijos specialiųjų tarnybų pirmąkart buvo sulaikytas pernai vasarą. Asmeniškai informavau užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį apie tai, kad mokytojas persekiojamas. URM deramai nesureagavo ir po keleto mėnesių J.Glinskis tapo persona non grata. URM toliau tyli.

Karpomos algos

- Mokytojus vadinate misionieriais. Ar tik dėl atsidavimo savo darbui, ar ir dėl veiklos sąlygų?

- Iš vietos valdžios atlygį už darbą gauna tik tie lietuvių kalbos mokytojai, kurių kalbos pamokos yra įtrauktos į bendrojo lavinimo programą. Tokių mažuma - tik Karaliaučiaus 35-ame licėjuje, iš dalies Ragainės 2-oje vidurinėje mokykloje ir Tilžės vaikų darželio "Rodničiok" lietuvių grupėje. Visi kiti mokyklose lietuvių kalbą būreliuose ar fakultatyvuose dėstantys mokytojai yra paslaugų teikėjai, atlyginimą gaunantys iš Lietuvos URM. Didžiausiu mūsų krašto patriotų įžeidimu ir pažeminimu vadinčiau šiemet dirbtinai sumažintus darbo užmokesčio tarifus ir krūvius, o kartu ir atlyginimus. Pavyzdžiui, mokytojui Algirdui Karmilavičiui be jokių paaiškinimų vietoj buvusių 12 savaitinių darbo valandų paliktos tik 4. Atlyginimai pradėti mokėti tik kas 4-6 mėnesius, už atostogas visai nemokama.

Mokytojams, kurie važinėjo iš Pagėgių į Ragainę, taip sumažino darbo valandas, kad jiems net kelionei tų pinigų neužtenka. Nejaugi jie dar turi verstis ir kontrabanda, kad važinėjimas nebūtų nuostolingas? Mūsų mokytojai kontrabanda neužsiima. Niekada nė vienam per daugiau kaip 20 metų nebuvo surašytas joks administracinės teisės pažeidimo aktas. Žinodami, kaip yra stebimi, jie nėra net gatvės neleistinoje vietoje perėję.

Ir apskritai, parama lituanistinei veiklai keliolika kartų sumažėjusi. Dabar jau būreliai, mokyklėlės negali kaip anksčiau teikti jokių projektų.

- O mokytojų netrūksta?

- Trūksta. Nesuprantama, kodėl URM jau antrus metus neskelbia konkursų mokytojų darbo vietoms užimti Pilkalnio (Dobrovolsko) ir Stalupėnų (Nesterovo) mokyklose, nors ten daugiau kaip du dešimtmečius darbavosi mokytojai, o mokyklų direktoriai dabar yra parašę prašymus skirti tokius mokytojus. Vaikų, norinčių mokytis, ten yra. Nejaugi taip pasikeitė mūsų valstybės politika etninių žemių lietuvių atžvilgiu?

Vokiečių bijo mažiau

- Kokia oficiali Rusijos politika tautinių mažumų atžvilgiu? Jaučiate ją?

- Ji yra parodomojo pobūdžio. Pavyzdžiui, Rusijos nepriklausomybės dieną į šventę pakviečiami tautinių mažumų kolektyvai - dainuoti, šokti, demonstruoti savo nacionalinių patiekalų, rankdarbių. Tam net skiriama šiek tiek pinigėlių. Bet tuo ir apsiribojama.

- O kaip elgiamasi su kitomis tautinėmis mažumomis?

- Vokiečių kultūrinės veiklos nežinia kodėl mažiau bijomasi nei lietuvių ir lenkų. Sakyčiau, vokiečiai net palaikomi, nes Rusijos ir Vokietijos santykiai labai geri. Labiausiai kenčia lietuviai ir lenkai. Prieš lenkų bendruomenę kovojama kitaip. Kadangi jos branduolį sudaro iš Lenkijos atvykę kunigai, jie retsykiais apkaltinami nebūtais dalykais - pedofilija ar dar kuo nors.

Prieš lietuvius naudojama kitokia taktika. Pirmiausia nepageidaujamais asmenimis buvo paskelbti tie, kurie skleidė istorines žinias apie šį kraštą, pavyzdžiui, istorijos mokslų daktaras Algirdas Matulevičius, kraštotyrininkai Rimantas Matulis, Vytautas Šilas, net Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius.

Maskvos Kremliaus ideologai taikliai pastebėjo, kad Lietuvos ir kitų Europos valstybių įtaka keičia paprastų kaliningradiečių mąstyseną. Dėl to mūsų ir prisibijo.

Išregistruotos bendruomenės

- O kaip jūs, paskelbtas persona non grata, dirbate emigracijoje?

- Dar spėjau įregistruoti atstovybę, per ją šiek tiek telkiu, padedu organizuoti renginius, ieškau paramos. Krašto lietuvių bendruomenė šiuo metu yra atsidūrusi už juridinio statuso ribų. Prieš trejus metus Rusijoje priimtas naujas visuomeninių organizacijų įstatymas draudžia užsienio nevyriausybinių darinių filialus bei tiesioginį paramos gavimą iš užsienio. Rusijos specialiųjų tarnybų pastangomis Kaliningrado srities teisingumo ministerija išregistravo srities lietuvių bendruomenę. Teismai taip pasielgė ir su rajonuose veikiančiomis draugijomis. Viskas įvyko labai greitai, kas spėjo, dalyvavo teismo posėdžiuose, kas ne, uždarė banko sąskaitas, ir organizacijos nebeliko.

Juridinės teisės buvo paliktos tik politizuotam dariniui - regioninei Kaliningrado srities lietuvių nacionalinei-kultūrinei autonomijai, kuri savitarpio pagalbos sutartimi susaistyta su Vladimiro Putino partija "Vieningoji Rusija".

- Ką jums toks išregistravimas reiškia praktiškai?

- Anksčiau visos miesteliuose buvusios draugijos veikė legaliai, galėjo kreiptis į valdžią dėl švenčių organizavimo. Dabar jie tarsi pogrindininkai. Nelegali organizacija negali niekur kreiptis.

Gerai, kad nors į kalėjimus tų draugijų nariai nesodinami, nors tai padaryti nėra sunku. Mažoji Lietuva Rusijoje nėra pripažinta, viešas pasakojimas apie tai gali blogai baigtis.

Aš pats Karaliaučiaus kraštą, iš kurio kilę mano protėviai, jau septintus metus lankau tik sapnuose. Apmaudu, kad kai mano kurtą lietuvių bendruomenę Kaliningrado valdžia prievarta išregistravo, Lietuvos institucijose išgirstu, esą lietuvių bendruomenės tame krašte nėra ir aš niekam neatstovauju.

- Ar lietuvybę puoselėjantys žmonės jaučia Rusijos specialiųjų tarnybų persekiojimą?

- Mokytojai jaučia. Fiksuojama, su kuo jie ir ką veikia. Kartais tarnybos imasi kokių nors veiksmų, pavyzdžiui, vilkina užsienio pasų išdavimą. Žmonės dėl to vėluoja į kokius nors renginius Lietuvoje.

Kad ir kaip būtų, šis kraštas anksčiau ar vėliau turi būti atvertas Europai. Ir vietos rusai to nori. Per laisvą referendumą, manau, jie balsuotų už krašto integravimą į Europą. Rusų inteligentai tokią iniciatyvą palaiko. Tačiau laisvos žiniasklaidos nėra, tad opozicija negali viešinti savo idėjų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"