TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Moraliniai modžahedai prieš betoninę sistemą

2010 04 19 0:00
A.Patackui neramu dėl sovietinių kolaborantų reabilitavimo.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Prieš mėnesį grupelė disidentų kreipėsi į valstybės vadovus, norėdami atkreipti dėmesį į kraupią padėtį teismuose, kurie pasipriešinimo dalyvius paprastai vertina panašiai kaip stalinistinės "troikės", o stribus ir kitokius kolaborantus išteisina. LŽ kalbasi su kreipimąsi pasirašiusiu Algirdu PATACKU.

"...pagerbdami dalyvavusius, atsidavusius, žuvusius istorinėje Lietuvos Laisvės kovoje, skyrusius jai visą savo gyvenimą, nė vieno iš jų neužmiršdami, atvirai ir atsakingai teigiame: esame senųjų okupacinių Lietuvos prokuratūrinių ir teismų struktūrų likučių mentaliteto veiksmais menkinami bei niekinami. Toks žeminantis elgesys mums nepriimtinas, kaip paneigiantis ir visapusiškai žeidžiantis Laisvės kovą, tarptautinę pasipriešinimo vertinimo praktiką ir iš esmės užjaučiantis, teisinantis ar net reabilituojantis kolaborantines struktūras, jų pareigūnus bei jų nusikalstamas veikas ir tuo perrašantis ne tik Lietuvos okupacijos laikų Laisvės kovos istoriją, bet ir atsisakantis nepriklausomybės teikiamų vertybių.

Prokuratūros ir teismų struktūrų priešiškas, apsimestinis pasipriešinimo dalyvių kraujo, pasiaukojimo, persekiojimų ir viso gyvenimo netekčių teisinis tyrimas ir moralinis vertinimas brėžia liniją - valstybė niekada nepasieks istorinės ir teisinės brandos. Bent vieno pasipriešinimo dalyvio teisių pažeidimas reiškia aukos paniekinimą, o laisvės kovų bendražygio neapgynimas būtų tolygus sužeistojo palikimui kovos lauke ir liktų idėjos išdavystės ženklu bei būsimų kartų apgaule ir luošinimu", - rašo Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės nariai Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas, Algirdas Patackas, Petras Plumpa ir sesuo Nijolė Sadūnaitė.

Tvirtas ir aiškus Lietuvos valstybės institucijų moralinis, politinis, istorinis ir teisinis, savigarbus elgesys, o ne žaidimas imperijos paliktomis kortomis yra vienintelė sąlyga Lietuvai išlikti.

Apie tai LŽ kalbasi su Nepriklausomybės Akto signataru Algirdu Patacku.

Gajūs "likučiai"

- Memorandumą adresavote valstybės vadovams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui bei Generalinės prokuratūros vadovui. Ar sulaukėte kokios nors reakcijos?

- Kol kas įvyko gana konstruktyvus ir dėmesingas susitikimas su Seimo pirmininke Irena Degutiene, o iš prezidentūros gavome raštą, kad yra renkama medžiaga, ruošiamasi pokalbiui su mumis. Kaip suprantu, mūsų pateiktos medžiagos nepakako - arba ja nepasitikima... Kitos struktūros kol kas tyli.

- Gal galėtumėte patikslinti, kiek tų okupacinių struktūrų "likučių" mentaliteto, kuris žemina prokuratūroje ir teismuose Lietuvos partizanus bei disidentus, yra išlikę? Ar naujai į teismų ir prokuratūros sistemas atėjusių žmonių, pareigūnų požiūris į pasipriešinimo okupacijai dalyvius irgi toks pats atsainus?

- Susidaro įspūdis, kad tose sistemose yra išlikę pakankamai daug sovietinių kadrų, o ir tarp naujųjų beveik neteko sutikti tokio, kuris mus nuoširdžiau palaikytų. Neįžvelgiu didelio skirtumo tarp jų ir anų. O ir ką tais naujaisiais vadinti? Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teisme dirba teisėja Bronė Vidzėnienė. Jeigu tiesa, kad jos vyras yra buvęs KGB tardytojas Vidzėnas - jis tardė mane ir mano tėvą, yra minimas "LKB kronikose", tada išvadas pasidarykite patys... "Dirba" ši teisėja partizanų bylose į "reikiamą pusę "- reikalauja papildomų įrodymų ir panašiai.

Ir iš jaunosios kartos prokurorų naujo požiūrio į tokius tyrimus nematyti.

- Jūs kalbate apie istorinės sąmonės ir kančių paniekinimą, kategoriškai smerkiate "visos eilės prokurorų ir teisėjų tokią teisinę sąmonę, kuri gimdo dirbtinius, nerealius, formalius, aiškiai angažuotus Lietuvos pasipriešinimo dalyvių veiklos vertinimus ir sprendimus, čekistų tekstais kvestionuojamą Lietuvos partizanų veiką, Lietuvos valstybės egzistavimo esmę."

Kas, Jūsų manymu, lemia tokį niekinantį teisėsaugos pareigūnų požiūrį į istorinę atmintį?

- Kiek man žinoma, pavyzdžiui, Vokietijoje po susijungimo pirmiausia buvo liustruoti teisėjai. Vokiečiai suprato, kad jei iš teismų struktūrų neišvalys buvusiųjų, negali būti ir kalbos apie jokius kitokius apsivalymus. Regis, nė vienas buvusios VDR teisėjas negalėjo dirbti tokio darbo.

O pas mus jokio apsivalymo nebūta. Galiausiai, kur visi teisininkai buvo ruošiami, kol nebuvo Mykolo Romerio universiteto? Vilniaus V.Kapsuko universiteto Teisės fakultete. O šis fakultetas visada garsėjo kaip operatyvininkų, dzeržinskiečių komjaunuolių ir kitokių aktyvistų kalvė. Galima būtų sakyti, kad dabar atėjo mokytis nauja karta, tačiau juk nemaža dalis profesūros išlikusi ta pati. Tad idėjų, požiūrio tęstinumas yra beveik šimtaprocentinis. Išimtis gal koks Liudvikas Sabutis, kuris šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu pakeitė savo pažiūras. Ir padarė tai sąžiningai, giliai egzistenciškai ir iki galo. Už tai vieningai ir slaptai to klano yra nekenčiamas.

- Jūs patys pripažįstate, kad "žmogiškąja prasme prokurorai ir teisėjai atspindi ne ypatingą neklystamumo ir patikimumo atranką, o bendrą vidutinį visuomenės sąmoningumo ir sąžiningumo lygį".

- Su šiuo teiginiu nevisiškai sutinku, nes visuomenė yra arčiau tiesos. Prokuratūra ir visa kita teisinė publika yra daug arčiau posovietinio mąstymo. O visa esmė ir bėda yra ta, kad neturėjome liustracijos, nauji kadrai persiėmė senųjų mąstysena ir teisinė bazė bei požiūris į ją išliko toks pats, kaip ir sovietiniais laikais. Kaip žmonės buvo teisiami anais laikais, taip iš esmės pagal tuos pačius kriterijus teisiami bei vertinami dabar.

Stribynas kelia galvas

- Tai, apie ką kalbate, yra pakankamai kraupu...

- ... kraupu gal ir nėra, bet yra skandalinga ir skaudu. Juk ar gali buvęs budelis teisti auką? Tie teisininkai, kuriuos įvardijome, nėra budeliai tiesiogine to žodžio prasme, bet yra buvusių budelių idėjiniai parankiniai. O apie tokius dalykus kaip jų istorinė savimonė net netenka kalbėti. Manau, viduje daugelis mūsų teisėjų ir prokurorų yra nusiteikę prostribiškai.

- Ką reiktų daryti, kad ši padėtis keistųsi?

- Turi būti sukurta atskira struktūra, joje dirbtų teisėjai ir prokurorai, galintys tirti specifines bylas, kurių šiaip jau nėra labai daug. Reikėtų rasti žmonių, turinčių tvirtą stuburą, sąžiningą mąstymą ir istorinę savimonę. Teiktų vilčių, jeigu tai būtų jauni žmonės. Žiniasklaida, nors ir vėluodama, galėtų bei privalėtų taip pat įsilieti į šį švietimo procesą.

- Šviečiamąja veikla būtų galima užsiimti, tačiau Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), kuriame saugomos pasipriešinimo bylos, kuo toliau, tuo labiau užveriamas nuo visuomenės. Nežinia kodėl patys slepiame svetimos valstybės baudžiamųjų struktūrų paslaptis.

- Taip jau, deja, yra. Po dvidešimties nepriklausomybės metų stribynas pajuto, kad liks nebaudžiamas. Kurį laiką jie tūnojo tyliai, bet dabar išlindo bei kursto nuotaikas, persimetančias ir į teisėsaugą, valdžios įstaigas. Būna ir netikėtumų - antai pasirodo idėjinis stribas esąs signataras, kurį laikei jei ne draugu, tai bent jau bendražygiu, Sąjūdžio išrinktu - turiu omenyje Jurgį Jurgelį.

Taip ir dėl to LYA. Nors ten nieko per daug nėra išlikę, tik fragmentai, vis tiek archyvas yra atitvertas nuo visuomenės, beveik uždarytas tyrimams. Leidžiama pasižiūrėti tik tai, kas liečia tave patį. Liustracija neįvykdyta, todėl ir nėra kriterijų, kas galima, o kas ne. Tada ir prasideda tokia savotiška savivalė, kai lengviau yra uždrausti nei leisti.

- Memorandumą pasirašiusieji reikalauja pradėti ikiteisminius tyrimus buvusiems aukštiems KGB vadovams. Ar manote, kad tokie dalykai, kaip teisinis šių asmenų įvertinimas, - galimi?

- Jeigu padėtis liks tokia, kokia yra dabar, nieko neįvyks. Jeigu "savi" tvarkysis, bus fiasco, bet jeigu būtų sukurtas atskiras padalinys prokuratūroje ir kitur, reikalai galbūt pajudėtų. Atvirai kalbant, nelabai tuo tikiu.

Priminčiau, kad niekas KGB vadovų nebenori teisti. Juos ir jų "darbus" tiesiog reikia įvardyti, o teis juos istorija, ir šis apokaliptinis nuosprendis bus galutinis ir neskundžiamas. Nenorėčiau atsidurti jų vietoje.

- Daug dalykų, apie kuriuos kalbate, priklauso nuo esamos politinės valdžios. Dabartinė valdžia teoriškai lyg ir būtų palanki Jūsų nuostatų žmonėms, Jūsų keliamoms problemoms...

- Suprantu, kur sukate. Esu buvęs dvi Seimo kadencijas pozicijoje ir dvi opozicijoje. Kai eidavome į valdžią, būdavome nusiteikę ką nors ryžtingo nuveikti... Tačiau vėliau, jau esant valdžioje, šis nusiteikimas tarsi išgaruodavo. Tie reikalai yra klampūs, į juos įsivėlus reikia daug energijos, daug sąnaudų. Galiausiai neaišku, ar laimėsi, o ir politinių balų palūkanos būsimiems rinkimams - visai menkos. Tada tiesiog pasilengvinamas sau gyvenimas, ir mūsiškių ryžto nebelieka. Kai kuriais atvejais net kairieji - ar iš baimės būti apkaltinti, ar dar dėl galai žino ko - padaro daugiau negu mūsiškiai, dešinieji. Tokia yra situacija. Tas pats yra teismuose, tas pats ir kariuomenėje, kur reikia daug personalinių pertvarkymų, bet beveik nieko nedaroma, nes nenorima "turėti problemų" - yra toks madingas ir nuvalkiotas posakis.

Kairieji dažnai nebijo rizikos, nebijo galimo triukšmo, jie veikia, daro energingai, keičia sau naudingai, ypač kai tai liečia kadrus ir etatus ("...kadrai lemia viską"). O mūsų pusėje klampu, nėra nuoseklių ir atkaklių kovotojų. Jeigu iš saujelės dinozaurų, tokių kaip pasirašiusieji, kas nors pasigirsta, reaguojama vangiai arba išvis nereaguojama. Iš Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuris turėtų padėti aiškinantis situacijas, kurias paviešinome, šiokios tokios paramos sulaukiama.

Bet simptomiška, kad buvusi centro vadovė nuėjo pas liberalus. Tos perdėm liberalios - išvertus, palaidos - nuotaikos ir pakerta patriotines idėjas.

- Kur pažvelgsi - kad ir nacionalinio saugumo reikalus - visur mėginama problemas "numuilinti", jeigu galima taip sakyti.

- Net labai galima.

- Skaitant Jūsų pateiktą medžiagą kyla KGB dokumentų patikimumo ar nepatikimumo problema?

- Taip, vienas įžūliausių dalykų, kai NKVD ar KGB dokumentai priimami už gryną pinigą. T. y. apsimetama, kad tai grynas pinigas, nors puikiai žinoma, kas ir kaip yra iš tiesų. Negi nežinoma, kaip buvo rašomi protokolai? Raskite nors vieną tardymo protokolą, kuriame būtų parašyta, kad tardomasis buvo mušamas ar jam ištisas paras neleidžiama miegoti. Nerasite. O žmonės net rusų kalbos nemokėjo ir buvo verčiami pasirašyti po vadinamaisiais dokumentais.

Visa tai teismuose pateikiama kaip rimtas įrodymas, neatsižvelgiama į kontekstą. Ir tai daroma sąmoningai įžūliai, o ne iš kokio nors naivumo - "duokite gilzes, duokite šovinius...", kaip sako Algirdas Endriukaitis, tarsi visa tai būtų vykę vakar.

Čia ir išaiškėja kaip ant delno jų slaptas, bet jau nebeslepiamas politinis vektorius.

Apskritai apie teisinę situaciją, jeigu trumpai - stengiamasi visiškai nieko nedaryti, o jei priverčiama ką nors daryti, tai daroma atbulomis rankomis, o kai jau visai nebėra kur dėtis, tada įjungiamas sabotažas ir kamufliažas. Rezultatas - nepatikėsit - nė vienas stribas nėra praleidęs kalėjime nė vienos paros...

Esu iš jaunesnės kartos, kuriai neteko priešintis ginklu, kurios ginklai buvo rašomosios mašinėlės. Tačiau negaliu likti nuošalyje, kai matau, kad visą šitą pelkę, visus šiuos reikalus judina keli, anot stribų žargono, "nedašauti", tokie kaip A.Endriukaitis, iš kurių sistemingai, klastingai bei pagiežingai šaipomasi. Net politinių kalinių organizacijos, matyt, jau nusenusios ir pavargusios - kas visai nenuostabu - jau yra nuleidusios rankas.

Taigi, vienoje barikadų pusėje - keletas vis dar nerimstančiųjų, negalinčiųjų "palikti sužeistųjų kovos lauke", keletas moralinių modžahedų, jaučiančių atsakomybę už žuvusių kovos draugų garbę, o kitoje - betoninė sistema.

- Tad valstybė vargu ar "pasieks istorinę ir teisinę brandą", apie kurios trūkumą kalbate, jeigu ir toliau viskas vyks taip, kaip vykę?

- O ko norėti. Tiesiog tų, kurie gali vadintis tauta, yra ir buvo mažiau, gal ketvirtis. Likusieji, dauguma, viena ar kita forma kolaboravo - vieni tiesiogiai, o dauguma - "neakivaizdiniu būdu", tiesiog norėjo ir sugebėjo prisitaikyti. Beje, neseniai jaunas istorikas atskleidė, kad savotišku elgesio modeliu pokario Lietuvoje tapo Vinco Mykolaičio-Putino laikysena, savotiškas pasyvus kolaboravimas, saugant savo dvasinį komfortą. Išsaugoti nepavyko, viskas baigėsi kūrybiniu bergždumu ir pilietine nebūtimi - slėpynės "altorių šešėlyje" baigėsi liūdnai...

Tad tų, kuriems dėl šito netiesos triumfo nei šilta, nei šalta - dauguma. Tam tikra prasme situacija yra objektyvi, ji rodo mūsų krašto moralinę būklę, ideologinį ir politinį žemėlapį. Turime suvokti ir stoiškai vertinti situaciją - tauta turi per mažai jėgos - politinės, administracinės ir visokios kitokios. Moralinės - svarbiausia...

Pažiūrėkite, kokios parodos vyksta Maironio literatūros muziejuje - "Petras Cvirka - evangelinio grožio dainius" - ar panašiai. O Cvirka Petras yra paprasčiausias niekšas, savo valia, niekieno neprašytas, per pagirias NKVD įskundęs draugą - raštu, beje... Ir tik po to rašytojas, bet apie tai toje parodoje nė žodžio. Tokie tad cukriniai avinėliai. Dabar literatūroje ir ne tik vyksta tyli - ką čia tyli, jeigu ne vieša - Baltušio, Petkevičiaus ir kompanijos reabilitacija. Matyt, greitai ateis eilė ir Gudaičiui-Guzevičiui. Tokios tad rytdienos orų prognozės - Lietuvos link ir vėl slenka juodi debesys, naktimis šals, dienomis taip pat...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"