TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Mūsų šalyje tarp moksleivių patyčių vėl daugėja

2015 03 25 9:00
Ši savaitė - "Veiksmo savaitė be patyčių".  LŽ archyvo nuotrauka

Psichiatras Eugenijus Laurinaitis teigė, kad yra suaugusiųjų, kurie per visą gyvenimą taip ir neatsitiesia nuo mokykloje patirtų patyčių. "Ar kada nors vėl išgirsime seną lietuvišką patarlę, kad stiprus - ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko? - klausė psichiatras. - Mes turime ugdyti sugebėjimą išlikti savimi."

"Veiksmo savaitės be patyčių" rėmuose Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo surengta diskusija "Tyčiotis negalima padėti. Kur rašom kablelį". Prie apskrito stalo susirinko švietimo darbuotojai, medikai, žiniasklaidos ir tėvų organizacijų atstovai.

Kaip sakė švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina, pagrindinis diskusijos tikslas - įvertinti egzistuojančią problemą ir atrasti efektyviausius prevencinius būdus, kad nebūtų patyčių, kad padėtume vaikams, ir, ko gero, suaugusiesiems, nes tai nėra tik mažųjų problema.

Psichologas Robertas Povilaitis ir profesorius Apolinaras Zaborskis (dešinėje). / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Rezultatai neramina

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Apolinaras Zaborskis pristatė tarptautinį HBSC tyrimą apie patyčių tarp moksleivių paplitimą. Studija pradėta 1984 metais, Lietuva prisijungė vėliau. Mūsų šalies patyčių pokyčiai stebėti du dešimtmečius, pradedant nuo 1994 metų. Tyrimas apima 11, 13 ir 15 metų moksleivius. Be kitko buvo anonimiškai klausinėjama, ar iš jų tyčiojasi kiti ir ar patys tyčiojasi iš bendraamžių realiame gyvenime ir virtualioje erdvėje. Apie pusę vaikų niekada nedalyvavo patyčiose. 10 proc. apklaustųjų teigė, kad patyrė patyčias keletą kartų per savaitę. Daugiau nei pusė patys tyčiojasi iš kitų. "Kaip ir kaip būtų keista, berniukai skundžiasi dažniau, negu mergaitės, kad patiria patyčias, jie ir tyčiojasi dažniau, - sakė A. Zaborskis. - Su amžiumi tokių nusiskundimų mažėja."

Patyčių dažnumas Lietuvoje per pastaruosius 20 metų keitėsi. 1994-aisiais net apie 40 proc. moksleivių patirdavo patyčias. 1998 metų rezultatai buvo tokie patys prasti. XXI amžiaus pradžioje patyčių pradėjo mažėti, bet nuo 2010 iki 2014 metų jų vėl padaugėjo. Pagal pastaruosius tyrimus patyčias patiria beveik 30 proc. berniukų ir daugiau kaip 15 proc. mergaičių. Ypač neramina, kad lyginant su kitomis 40 šalių, Lietuvoje labiau išplitusios moksleivių patyčios, visuose šešiuose tyrimuose užimame paskutinę vietą ir esame grafiko apačioje, panašią problemą turi Latvija bei Rumunija. Pagal savivaldybes daugiausiai problemų būna Zarasuose ir Širvintose, mažiausiai - Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Daugėja patyčių virtualioje erdvėje. "Jau pradeda reikštis ir ši forma - piktos žinutės telefonu ar elektroniniu paštu, nepadorios nuotraukos ar piešiniai", - sakė profesorius.

Psichiatras Eugenijus Laurinaitis.

Asmenybės kuriamos šeimose

Psichiatras E. Laurinaitis, nors teigė, kad nėra vaikų specialistas, sakė, kad turi penkis anūkus, todėl žino, kad vyksta. "Patyčios mokykloje yra realaus suaugusiųjų gyvenimo atspindys, - tvirtino jis. - Vaikai mokosi ne iš to, ką rašome arba sakome, bet iš to, ką darome. Jei tėvai namo atneša žinią, kad gyvenimas - tai karas, kuriame išlieka stipriausi, vaikai ir mokosi taip gyventi. Todėl manau, įvairios patyčių formos yra šeimoje kuriamos asmenybės išraiška." E. Laurinaičio nuomone, vaikus ugdo šeima, o mokykla moko. Jis teigė, kad kiekviena karta elektronine erdve naudojasi daug geriau. Per ją nutinka tragiškų įvykių dėl patyčių.

Kaip vis populiaresnę patyčių formą Ryšių reguliavimo tarnybos Interneto priežiūros skyriaus vedėjas Vilius Nakutis minėjo komentarus bei vaizdus socialiniuose tinkluose. Jis teigė, kad tėvams būtina kalbėtis su vaikais apie atsakingą elgesį virtualioje erdvėje, kaip būti saugiems, blokuoti patyčių skleidėjus. V, Nakutis sakė, jog Ryšių reguliavimo tarnyboje, vykdant saugesnio interneto projektą, įkurta "interneto karštoji linija", kurios tikslas - sudaryti visuomenei galimybę pranešti apie neteisėtą ar žalingą turinį virtualioje erdvėje, kad šis būtų kuo greičiau pašalinamas. "Gauname pranešimų ir imamės priemonių, apie 5 proc. atvejų būna susiję su patyčiomis", - teigė specialistas.

Nepakantumas kitoniškumui

Svarstydamas, kodėl žmonės linkę tyčiotis, E. Laurinaitis sakė, kad dėl nepakantumo kitoniškumui. "Mūsų tolerancija apskritai labai menka, - tvirtino psichiatras. - O mokėjimą ar nemokėjimą pakęsti kitoniškumą vaikas taip pat atsineša iš namų." Jis minėjo tyrimus, kad pagrindinis atskirties požymis vaikų darželiuose būna viršsvoris. Nuo ketverių metų stori vaikai patiria patyčias. E. Laurinaičio nuomone, dėl to akivaizdu, jog nepakantumas išugdomas namuose ir jis demonstruojamas vaikų įstaigoje.

Ką daryti? "Ar kada nors vėl išgirsime seną lietuvišką patarlę, kad stiprus - ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko? - klausė psichiatras. - Mes turime ugdyti sugebėjimą išlikti savimi." Jis paaiškino, kad aukos ir kankintojo santykis turi tam tikra psichologinę dinamiką, skatinančią toliau kankinti. Kuo labiau savo silpnumą ir kančią rodo auka, tuo labiau užsiveda kankintojas. Jei jis šito nematys, paties agresyvumas mažės. Matydamas sugebantį atlaikyti žmogų, trauksis. O jei atlaikantysis - ne vienas, kuriami socialiniai įgūdžiai įveikti blogį. "Mokėjimas vieni kitus apginti mūsų kultūroje nelabai egzistuoja, bet gal galime dėti pastangų, kad tai atsirastų", - svarstė psichiatras.

Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo surengta diskusija "Tyčiotis negalima padėti. Kur rašom kablelį".

Neslėpti, bet stengtis įveikti

Kaip sakė Utenos Aukštakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotojas Arvydas Šilinskas, ši mokykla nuo 2009 metų vykdo patyčių prevencijos programą "Olweus". Jis teigė, kad negalima nieko nedaryti. Mokykla programoje dalyvauja, nes reikia dirbti kasdien, o ne kartais gaisrą gesinti. Pasak A. Šilinsko, praktiniai rezultatai jau matyti. Viskas gerai nebūna, bet problemos neslepiamos, o siekiamos įveikti. Tėvų forumo atstovė Jolanta Lipkevičienė teigė, kad reikia dialogo su pedagogais. Blogiausia, kai mokytojai apsimeta, kad nemato problemų, slepia, jog yra patyčių. Ypač, jei kalba eina apie kolegas.

"Vaikų linijos" vadovas psichologas Robertas Povilaitis sakė girdintis daug įvairių istorijų, kaip mažieji kenčia patyčias, ir kartais tai trunka labai ilgai. "Teikiant paramą internetu, telefonu, galima padėti, palaikyti, kad patyčios būtų ne tokios skaudžios, bet jos vis tiek tęsis, - teigė R. Povilaitis, vienas "Veiksmo savaitės be patyčių" organizatorių. - Todėl nusprendėme ieškoti kitų būdų spręsti. Profesoriaus A. Zaborskio pristatytas tyrimas parodė, kad tai - ne pavienė problema, bet paplitęs reiškinys." O visuomenės dėmesys, pasak psichologo, gali sudaryti sąlygas, kad atsirastų sisteminių sprendimų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"