TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

N.Ambrazaitytė: Lietuvos silpninimas – visur, visaip

2014 03 10 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Operos dainininkė, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė Nijolė Ambrazaitytė, neseniai šventusi sukaktuvinį, 75-ąjį gimtadienį, Kovo 11-osios išvakarėse visada prisimena, kad signatarystė – ne vien parašas, bet ir milžiniška kova, vykusi tiek iki lemtingojo 1990-ųjų pavasario, tiek iškart po Akto paskelbimo. Kova, nesibaigusi ir šiandien, tik puolimas, kurį reikia atlaikyti, įgijęs kitokių formų.

„Maloniajai“ mūsų kaimynei vėl žvanginant ginklais, negalima neprisiminti, kad ir mums reikėjo iškęsti pažeminimų, paaukoti kraujo aukų.

Kai ką sunku prisiminti – čia net ji, tikrai ne verksnė, vargiai tramdytų emocijas, ašaras. Be to, apie daugelį kolegų ir bendražygių reikėtų pasakyti nemalonią tiesą. „Tegu jie sau ramiai gyvena“, - moja ranka signatarė.

Sąjūdžio remiama politikė buvo siunčiama ir pati ėjo ten, kur reikėjo atlaikyti pykčio pliūpsnius, nepasitenkinimo tvaną, atvirą priešiškumą. Kitataučių ir pačių lietuvių, nepatenkintų Nepriklausomybe. O ji – atlaikė, nes prigimtis ją apdovanojo tvirtybe. Ji gebėdavo pabūti įtaigia psichologe, neprarasdavo šalto proto ir savo specifinio humoro, neieškojo žodžio kišenėje.

Atėjus lemtingoms valandoms, kai mus planuota sutrypti, sunaikinti, ji stojo šalia vyrų savanorių – buvo pasiryžusi žūtbūtinei kovai. Štai iki ko nusirito TSRS liaudies artistė, kaip jai buvo priekaištaujama gausiuose niekinančiuose laiškuose.

N.Ambrazaitytė atlaikė daugybę išpuolių – gatvėje, turguje ir panašiai. „Man visada bus sunku, - prisipažįsta ji. – Lydės šnairavimas ir neapykanta. Jedinstvos, gelbėjimo frontai ir interfrontai – labai pikti. Jie su savo nuostatom niekur nedingo. 1991-ųjų sausį, jedinstvininkams veržiantis į Aukščiausiąją Tarybą, ten buvusios moterys nieko nesigėdydamos keldavo aukštyn savo paltus ir rodydavo mums, deputatams, užpakalius. Toks lygis žmonių, kurie priešinosi Nepriklausomybės paskelbimui. Žemiau grindjuostės...“

„Aš buvau eilinis, paprastas šios kovos kareivis, - sako ji. - Buvau siunčiama, tarkim, į byrančius kolūkius, turėjau šluostyti ašaras. Iškart matydavau, kokios ten bėdos - kaip kolūkių valdyba, pirmininkai ir partinių organizacijų sekretoriai, išsidalija bendrą turtą nieko nepalikdami kitiems. To padariniai ir šiandien matyti. Žmonės jaučia skriaudą. Anos sistemos tarnai, būdami priešiški naujai santvarkai, patys į ją perėjo labai sklandžiai, neskausmingai.“

N.Ambrazaitytė daugiau už mus žino, kaip tada Rusija stengėsi susilpninti Lietuvą. Signatarė mato, jog ir dabar daroma viskas, kad mūsų silpninimas vyktų nuolat ir kuo intensyviau.

- Sakote, Lietuvą nepriklausoma valstybe paskelbė romantikų, idealistų ir drąsuolių būrys. O kiti...

- O dar didesnis būrys paprastų žmonių, kurie gyveno ir stengėsi padėti savo šaliai. Kad ji nesugriūtų. Dabar jie gali jaustis išdidūs. Pagaliau tai pagarba protėviams, kurie kovojo ir galvas guldė dėl Lietuvos.

- Ar galėjot įsivaizduoti, kad po dvidešimties metų Lietuva bus tiek daug pasiekusi?

- Apie tai negalvojom. Ateitis priklausė nuo labai daug ko. Svarbiau buvo atlaikyti spaudimą ir puolimą įvairiais lygiais. Mes buvom trapūs ir pažeidžiami, o būdų mus pažeminti - daugybė.

Šiandien man keista, kad taip painiojamės vertybėse, nebeskiriam, kas yra kas. Nemylim Lietuvos, nekenčiam. O ji bus. Manau, grįš tie, kurie išsibėgiojo. Geležinei uždangai griuvus, puolėm tenkinti ilgai gniaužtą norą pamatyti ir patirti laisvąjį pasaulį. Mes tokią teisę suteikėm, ir visi ėmė važiuoti. Padirbės, prasigyvens, praplės akiratį. Bet negali būti taip, kad tauta nepuoselėtų, nesaugotų savo šalies. Yra čia į mus šnairuojančių, nelabai mūsų mėgstančių, nors besiskelbiančių draugais...

S.Veiverytė. Dainininkės N.Ambrazaitytės portretas. 1986.

- Per tą laiką pavaldė ir kairė, ir dešinė. Kokios didžiausios jų klaidos?

- Ši dilema, matyt, visą laiką egzistuos. Iš valstybės vieni nori gauti daugiau negu patys galėtų ir turėtų duoti. Žmonės įpranta, kad juos maitintų valstybė, ne jie ją. O tu - ar tu remi, duodi, dirbi valstybei? Ar tik reikalauji pašalpų, imi jas, vagi, remi ir palaikai kontrabandą? Taigi iš savęs vagi, stekeni valstybę, iš kurios paskui reikalausi. Pačiam reikėtų nusitiesti sėkmės kelią. Be pykčio, įžeidinėjimų, neigiamų nuostatų. Pasisekė draugui? Gerai. Aš irgi taip pat galiu, ir dar geriau. Ir man gali sektis, tik turiu įdėti daugiau darbo, daugiau savęs. Svarbu, kad nebūtum tinginys. Dabar žmonės labai tingi, paprasčiausiai nieko neveikia. Pyktis, pavydas – psichologiniai dalykai.

- Daugybė žmonių pasigenda paprasčiausio socialinio jautrumo.

- Su manimi turbūt neverta diskutuoti šia tema. Turiu savo požiūrį. Nuo devynerių metų dirbau Sibire - labai sunkius darbus. Ir mokiausi. Ir, žinoma, dainavau, jei likdavo laiko. Žiūriu, kad viskas man labai į naudą išėjo.

Dirbau, nes reikėjo išlaikyti sergančią senelę. Drebėdavau, kad tik daugiau uždirbčiau, įvykdyčiau ir viršyčiau normas. Pamatė, kad galiu daugiau - padidino normas, kad tik nemokėtų jokių priedų.

Neprisimenu savęs nedirbančios. Vasarą keliesi ketvirtą, eini į miškus, ieškai uogų, vitaminingų žolių. Veži iš Jenisiejaus statinėmis vandenį. Žodžiu, darbas, darbas, darbas. Pastebėjau, kad dabar vaikai nemėgsta dirbti – nei tvarkytis, nei padėti tėvams. Nesupranta, kad seneliams galbūt labai reikia pagalbos. Užtat pramogų ir pasilinksminimų prisigalvoja visokiausių.

Ketverių metų privalėjau ganyti viščiukus, ančiukus, kalakučiukus - saugoti nuo lapės ir vanago. Pririnkti tokių žolių, kurias jie lesa. Žinoti, kur jie yra, kiek jų. Neduok Dieve, vieno trūks - senelė su rykštele per kojas, per kojas.

Kodėl dabar toks suirimas ir išglebimas, kad visi prašo?

- Ar ne didžiausia visų valdžių, įskaitant prezidentus, bėda – arogancija?

- Jie turi būti pasitempę, tvirtai ir tiesiai laikyti nugarą, stuburą! Nevadinčiau to arogancija. Tai mes galim bet kaip atsipalaiduoti. Jie jaučia atsakomybę, o tai ne arogancija. Čia mes jiems a priori tokias savybes priskiriam: jeigu iš Amerikos, tai vienoks, jei moteris, tai galbūt tokia ir tokia.

Man teko dirbti su petys į petį su kai kuriais buvusiais komunistais. Pavyzdžiui, Liudvikas Sabutis buvo komunistas, bet ėmė ir pasuko į Lietuvos pusę, ir ne dviprasmiškai, o tiesiai ir aiškiai. Ir tik tada pamačiau, koks jis kai kuriems pasidarė „blogas“. Vien dėl to, kad gina Lietuvą.

Kairieji galbūt tvirtesni, jie labiau geidžia valdžios. Jų „stiprybė“ ateina ir iš praeityje susikurto įsitvirtinimo tarsi užnugario. O dešinieji - kas? Tokie kaip aš galbūt. Daugybė tremtinių. Dešinysis Balys Gajauskas – keliasdešimt metų kalintas sovietiniuose lageriuose. Buvę sugniuždyti, sutraiškyti, sulaužytų likimų žmonės - jie beveik visi stojo dešiniųjų pusėn. Visada jie sulaukia apšaudymų iš „kitos pusės“. Aš puikiai suprantu tuos, kurie stovi Lietuvos gynimo fronte. Jiems labai sunku.

Tremtis – ne tik skriauda konkretiems žmonėms, tai Lietuvos susilpninimas, kuris ir šiandien tęsiasi. Tai Lietuvos pažeminimas, kuris ir šiandien tęsiasi.

- Mes einam geru keliu?

- Mes einam geru keliu. Išklampojom iš purvyno, klimpom, bet išsikapanojom ir toliau galim žengti iškėlę galvas. Žiūriu, čia, Tarandėje, kitoje gatvės pusėje, kur kerojo karklynai, kur bėgiojo mano katinėliai, žmonės statosi, kuriasi. Ir toliau tai vyks. Manau, mums sekasi. Ir toliau seksis.

Tik yra daugybė nepadarytų dalykų. Aš nepadariau, tu nepadarei, jie nepadarė. Dėl neišmanymo, nenoro, apsileidimo, baimės. Čia galiu prisiminti vieno nepadarymo istoriją. Ruandoje dirbantis misionierius kunigas Hermanas Šulcas žadėjo tarpininkauti, jei Lietuvoje atsirastų norinčiųjų įsivežti geriausias pasaulyje kavos pupeles. Ruandos kavą perka Vokietija ir sėkmingai pardavinėja kitoms šalims. Skambinu į tuometę Ekonomikos ministeriją, raginu imtis iniciatyvos. Pažada pasidomėti. Nieko nepasidomi, tik pasklinda kalbos, kad tai Ambrazaitytei visai pasimaišė...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"