TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

N. Bitiukova: pokyčius skatintų nepakantumas teisių pažeidimams

2014 12 01 6:00
27 metų Natalija Bitiukova studijavo užsienyje ir grįžo dirbti į Lietuvą.  Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Kai žmogus supranta, kad pažeistos jo teisės, gali rinktis, ką daryti: pasiskųsti kaimynui ar apsiginti teisiniu keliu. Natalija Bitiukova, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus pavaduotoja teisės klausimais, ragina kreiptis ir, patarimų ir pagalbos. Tada keisis tiek visuomenės, tiek valstybės institucijų požiūris.

Užburtas ratas

- Neseniai buvote Strasbūre. Dėl kokių reikalų?

- Strasbūre atstovavau Žmogaus teisių stebėjimo institutui. Esame vienintelė organizacija Lietuvoje, teismuose aktyviai atstovaujanti žmogaus teisėms. Kartais patys inicijuojame bylas – jas vadiname strateginėmis. Tokios padeda ne tik konkrečiam žmogui vienu atveju, bet ir didesnei grupei. Pavyzdys galėtų būti 2008 metų byla dėl romų diskriminacijos. Iki tol teismuose nebuvo nė vienos tokios bylos, nors įstatymai priimti pakankamai seniai. O iš visuomenės nuomonės apklausų žinojome, kad su tam tikrais asmenimis ir socialinėmis grupėmis elgiamasi blogiau. Tarkime, su romais ar homoseksualiais asmenimis. Būna daromos apklausos, per kurias klausiama: šalia ko nenorėtumėte gyventi arba dirbti?

- Galima, spėsiu? Šalia romų, buvusių kalinių ar narkomanų bendruomenių, sutrikusios psichikos žmonių... Nežinau dėl homoseksualų.

- Panašiai ir yra. Pirma grupė dažniausiai būna romai. Pavyzdžiui, dėl tokio požiūrio jų nepriima į darbą. Dėl to grupė socialiai marginalizuota. Jei nepriima į darbą, negali dalyvauti socialiniame gyvenime, lieka su savo bendruomene. Taip atsiranda tarsi užburtas ratas. Egzistuoja stereotipas, esą romai nenori dirbti. Kai pradėjome daugiau bendrauti su jų bendruomene, paaiškėjo, jog problema kyla ne dėl nenoro dirbti, bet todėl, kad jų nepriima į darbą.

Tokius atvejus, kad negalima gauti darbo ne dėl išsilavinimo, įgūdžių ar patirties stokos, bet dėl tautybės, sunku įrodyti. Europos Sąjungos (ES) teisės aktai dėl diskriminacijos buvo perkelti į nacionalinę teisę, taigi įstatyminė bazė yra. Tačiau kad įstatymai veiktų, reikia, jog kas nors jais pasinaudotų. Tam reikia turėti tinkamą kvalifikaciją, išmanyti įstatymus arba žinoti, į ką galima kreiptis pagalbos.

Teigiami precedentai

- Pavyzdžiui, galima kreiptis į institutą, kuriame dirbate?

- Taip. Pateiksiu pavyzdį. Moteris, turinti, regis, vidurinį išsilavinimą, ieškojo paprasto darbo. Darbo birža nusiuntė ją į vieną kavinę Vilniuje. Prieš tai telefonu pasitikslino, ar ieško darbuotojo. Buvo atsakyta, kad labai reikia žmogaus, kuris plautų indus. Kai moteris nuėjo į kavinę, ją apžiūrėjo nuo galvos iki kojų ir paklausė, ar gyvena tabore – taboru vadinama Kirtimų gyvenvietė. Po teigiamo atsakymo, moteriai buvo pasakyta, kad darbuotojo nebereikia. Tiesiai nebuvo pasakyta, kodėl nenorima priimti dirbti, bet tai galima buvo suvokti iš konteksto. Po to mes paprašėme antstolio, tai yra žmogaus, turinčio įgaliojimus patvirtinti faktą, dar kartą paskambinti į kavinę ir paklausti, ar tikrai ta darbo vieta jau užimta. Jam buvo pasakyta, kad ne – darbuotojo tebeieškoma. Tada dar pasinaudojome testavimo metodu, naudojamu diskriminacijai patvirtinti. Parinkome žmogų, kuo panašesnį pagal visas charakteristikas: amžių, išsilavinimą ir taip toliau. Vienintelis skirtumas - mūsų moteris buvo kitos tautybės. Ji nuėjo į tą kavinę ir išgirdo, kad iškart priimama. Darbdaviai dar pridūrė: "Buvo atėjusi čigonė, bet mes jos negalime priimti į darbą." Šis pasakymas buvo kaip vyšnia ant torto. Byla pasiekė teismą, ir mes laimėjome pirmoje bei antroje instancijoje. Moteriai atstovavo advokatė, o mes dalyvavome kaip trečioji šalis, teikianti ekspertinę išvadą.

Tai vienas būdas, kaip galime padėti žmonėms. Kitas būdas, kai patys atstovaujame konkrečiam žmogui teisme. Tokiais atvejais dažniausiai dirbame su Europos Žmogaus Teisių Teismu (EŽTT). Taigi grįžtant prie klausimo, kodėl vykau į Strasbūrą, - bendravome dėl mūsų į teismą pateiktų paraiškų, taip pat kolegų iš kitų Europos šalių, domėjomės, kas keičiasi teismo praktikoje. Tai labai svarbu, nes Lietuvoje mažai kas dirba su EŽTT.

- Kiek bylų iš Lietuvos yra EŽTT?

- Manau, apie šimtas. O iš kitų valstybių būna po 20-30 tūkstančių. Tačiau nereikia galvoti, kad mūsų šalyje viskas gerai. Žinoma, geriau negu tokiose valstybėse, iš kurių būna daugiausia bylų, tarkime, Rusijoje ar Azerbaidžane. Tačiau skaičius gali būti mažas ir todėl, kad Lietuvos žmonės vengia ginti savo teises.

- O institutas, kuriame dirbate, paaiškina apie galimybes jas apginti?

- Taip, padedame, stengiamės paaiškinti, nes tai, ką gyventojai kartais priskiria žmogaus teisių kategorijai, ne visai jai tinka.

- Jei homoseksualūs žmonės norėtų surengti eiseną, bet savivaldybė neleistų, gintumėte jų teises?

- Tokią bylą turėjome. Tik tada eitynes norėjome surengti patys. Kai skustagalviai keletą metų žygiavo sostinės Gedimino prospektu, pasvarstėme, ar dar kas nors eina su kitokia žinute. Pagalvojome, jeigu jų žinutė yra "Už Lietuvą lietuviams", kodėl Kovo 11-ąją nesurengus eitynių "Už Lietuvą visiems". Regis, Lietuvos valstybės pagrindas yra pilietinis. Jei žmogus į Lietuvą atvažiavo iš kitos šalies, kodėl dėl to jam turėtų kilti problemų? Dėl eitynių, pavadintų "Prieš rasizmą ir ksenofobiją, už toleranciją ir pakantumą", teikėme prašymą Vilniaus savivaldybei. Tačiau mums buvo atsakyta, kad negalime jų rengti. Motyvavo, esą galėjo kilti susidūrimų su anomis eitynėmis, todėl nieko gero nebus.

- Kaip reagavote į atsisakymą duoti leidimą?

- Vilniaus savivaldybę padavėme į teismą, tvirtindami, kad tokia praktika prieštarauja EŽTT, Lietuvos konstitucijos principams. Jei kalbame apie kokią nors mažesnę grupę, mažiau populiarią negu dauguma, derėtų imtis priemonių ginti pirmąją. Kai yra demokratija, reikia dėti pastangas, kad būtų išgirsti visų balsai – aišku, jei jie nepropaguoja nesantaikos ar panašiai. Bylą pralaimėję pirmoje ir antroje instancijoje, laimėjome Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Sukūrėme teigiamą precedentą. Lietuvos gėjų lyga, kai jiems kelerius metus iš eilės nebuvo leista rengti "Baltic Pride", galėjo juo remtis teismuose. Tai yra bylos strategija - ji naudinga ne tik tau, bet ir kitiems.

Žmonės be dėžučių

- Kalbant apie įvairiatautę Lietuvą... Pati esate rusė. Rudenį vienos organizacijos atstovė ir parlamentarė pareiškė, kad Lietuvos rusai jau bijo kalbėti rusiškai. Ar kada nors jautėte diskomfortą dėl savo tautybės?

- Ne. Ir gatvėse kalbėtis rusiškai tikrai nėra baisu. Gal turėjo įtakos išsilavinimas, kurį įgijau ne Lietuvoje, ar tai, kad turėjau daug galimybių keliauti, todėl man svarbu, koks yra žmogus, su kuriuo bendrauju, o jo tautybė nėra pagrindinis dalykas.

- Kokią mokyklos baigėte? Lietuviškai taip kalbate, kad jei ne jūsų vardas ir pavardė, manyčiau, jog esate lietuvė.

- Baigiau rusų mokyklą. Po to Mykolo Romerio universitete studijavau teisės mokslus. Vėliau tęsti studijų išvažiavau į Budapeštą. Ten mokiausi Vidurio Europos universitete.

- Kiek žinau, studijos tokioje aplinkoje kaip Vidurio Europos universitetas, kuriame mokosi jaunimas iš daugiau nei šimto šalių, labai praplečia akiratį.

- Iš tiesų tos studijos labai reikšmingos. Ne tik dėl kokybės. Svarbi galimybė susipažinti su įvairiais žmonėmis. Mano grupėje buvo studentų iš Kenijos, Etiopijos, Zimbabvės, Venesuelos, JAV, Rusijos... Kai su žmogumi susipažįsti asmeniškai, galima su juo diskutuoti tiek pasaulinėmis, tiek žmogaus teisių temomis. Nuomonės gali skirtis. Tačiau galiausiai visi eidavome kartu ir kalbėdavomės apie paprastus buitinius dalykus.

- Kartu ruošdavotės paskaitoms, mokydavotės, leisdavote laisvalaikį, pramogaudavote?

- Taip. Asmeninis bendravimas visiškai panaikina dėžutes, į kurias esame linkę sudėti žmones.

- Dėl rasės, tautybės, seksualinės orientacijos ir taip toliau?

- Taip. Iš dalies dėžučių konstravimas mums padeda. Tai paprastas psichologinis procesas - kategorizuoti. Tokiu būdu įsimename informaciją. Žinome, kad šie daiktai yra stalai, kėdės ir taip toliau. Kai pamatome, tarkime, naują kėdę, nereikia iš naujo galvoti, kas per daiktas. Tačiau kai tai daroma su žmonėmis, kyla didžiulių problemų. Po pirmo susitikimo jį su tautybe bei kitais dalykais galima tarsi įdėti į dėžutę ir visiems laikams užrakinti. Ir visada jam priskirti tam tikras charakteristikas.

- Tarkime, čigonas esą vagišius, nepatikimas, nemokša ir panašiai. Ir nemąstoma, kad yra išsilavinusių, prakutusių, svarbių tikslų siekiančių romų.

- Vidurio Europos universitete studijavo romų, puikiai mokančių anglų kalbą, išsilavinusių, sėkmingos karjeros... Ir tos tariamos dėžutės subyrėjo. Nemėgstu žmonių, turinčių daug išankstinių nuostatų ir mąstančių stereotipiškai. Tačiau suvokiu, iš kur tai atsiranda - nuo sėdėjimo savo pasaulėlyje, neįsileidžiant kitų žmonių, pačiam neišeinant, neiškeliaujant. Iš tokio žmogaus sunku tikėtis, kad jis bus tolerantiškas, pakantus. Tai priklauso ir nuo aplinkos, šeimos, išsilavinimo.

Nearti dirvonai

- Esate jaunas žmogus, turintis gerą išsilavinimą. Studijavote užsienyje ir grįžote dirbti į Lietuvą. Kodėl?

- Prieš parvažiuodama dirbau Vengrijoje, bet JAV organizacijoje - Atviros visuomenės fonde. Tai taip pat praplėtė mano akiratį dėl žmogaus teisių situacijos kitose valstybėse. Kodėl grįžau? Žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos Lietuva yra labai įdomi šalis. Čia yra ką veikti. Vakarų šalyse šioje srityje daugiau pasiekta.

- Vadinasi, teisės srityje Lietuvoje dar yra neartų dirvonų. Kokia situacija mūsų šalyje su tolerancija, pakantumu?

- Pagal daromas apklausas Lietuvoje nematyti greitų pokyčių. Kokios grupės nėra mėgstamos, tokios ir lieka. Jei lygintume su kitomis ES šalimis, mūsų šalis atrodo prastai. Pavyzdžiui, dėl seksualinių mažumų pagal vienas apklausas esame viena labiausiai homofobiškų valstybių ES. Dėl to labai gaila. Vis dėlto Lietuvos žmonės vis geriau suvokia savo teises ir kada jos pažeidžiamos. Lėčiau auga siekis teises apginti. Supratus, kad jos pažeistos, tenka rinktis, ką daryti: pasiskųsti kaimynui ar teisiniu būdu apsiginti.

- Kai apsigintų vienas, kitas, šimtas, tūkstantis žmonių, tai keistų visuomenės požiūrį?

- Manau, taip. Keistų ne tik visuomenės požiūrį, bet ir valstybės institucijų atsakingumą. Jei būtų akivaizdu, kad žmonės nėra pakantūs teisiniams pažeidimams, korupcijai, tokie veiksmai nebegalėtų būti tęsiami. O pakantumas neskatina keistis.

- Tiesa, kad jūs, jauni sugrįžėliai, čia buriate savo bendruomenę?

- Traukia žmonės, su kuriais yra bendrų patirčių iš užsienio. Vieni kitus geriau suprantame. Šie žmonės linkę į kompaniją atvesti užsieniečių. O visiems kartu įdomu bendrauti politinėmis, teisinėmis ir kitokiomis temomis. Turime bendrų idėjų, kurias galima būtų įgyvendinti, norėtųsi jas materializuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"