TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

N. Medvedevas: Lietuvą pražudytų nepasitikėjimas savo valstybe

2014 08 18 6:00
Nikolajus Medvedevas. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Nepriklausomybės akto signataras Nikolajus Medvedevas įsitikinęs, kad Lietuva, iki šiol savyje jungianti ir krikščioniškas, ir stabmeldiškas vertybes, bus stipri, kol nepasiduos paskatai niekinti savo pačių sukurtą valstybę.

Ir dabar neretai didesniu lietuviu už daugelį lietuvių pavadinamas N. Medvedevas – ne vieną kadenciją Seime dirbęs politikas, Lietuvos graikų bendrijos „Patrida“ vicepirmininkas - interviu „Lietuvos žinioms“ pasakojo ir prieš 20 metų tvirtai žinojęs, kad kito kelio kaip Nepriklausomybė Lietuva neturi.

„Lietuvą užkariauti galima tik pasiekus, kad tauta nustotų gerbti savo valstybę, niekintų savo Vyriausybę, nebepasitikėtų savo teismais. Tada jau galima ruošti dirvą tam, kad valstybė pati virstų savotiška pilkąja zona, apimta visuotinio chaoso“, - sakė signataras.

Išskirtinė tauta

- Esate minėjęs, kad ir pasitraukęs iš aktyvios politikos, stebite tai, kas vyksta Lietuvoje. Kokią Lietuvą matote?

- Lietuva nepanaši nė į vieną kitą valstybę. Lietuvoje 65 procentai yra katalikiško mąstymo, ir 35 procentai – stabmeldiško. Katalikybė – absoliučiai nepragmatiška religija, o pagonybė yra tai, kam dabar Europoje nelabai pritariama. Pagonybė – tai etikos normos, nuo seno labai aukštos savo tautos atžvilgiu.

Lankydamasis Graikijoje, Salonikuose buvau prie Aristotelio paminklo. Priėjau prie jo ir sakau: „Aristoteli, ar žinai, kokį nusikaltimą žmonijai tu padarei? Tu pasakei: „Platonas man draugas, bet tiesa man brangesnė“. O tu žinojai tą tiesą?“. Platonas su jo idealizmu ir religingumu man žymiai artimesnis. O Aristotelis sukūrė mechanistinę civilizaciją, dėl ko Europa vaidina, kad palaiko žmogiškąsias vertybes, bet man dabar darosi labiau panaši į Romos imperiją pabaigos metu. Pragmatizmas po truputį veržiasi ir į Lietuvą, kuri tam bando priešintis.

- Lietuvai siekiant Nepriklausomybės, visuotinai tarsi buvo sutarta, kad moralė bus pati svarbiausia vertybė. Kaip yra dabar?

- Aš prisimenu tas svajones, tuos siekius. Prisimenu Sąjūdžio programą, kaip ji buvo kuriama, kaip buvo galvojama apie Lietuvos žmogų – apie kiekvieną: turtingą ir beturtį, miesčionį ir valstietį. Bet mes neįvertinome to, ką pasakė pirmasis Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas: „Revoliucijas sugalvoja romantikai, vykdo fanatikai, o jų rezultatais naudojasi niekšai“. Tikėjausi, kad mūsų Dainuojanti revoliucija to išvengs. Pasirodo, nė viena revoliucija to išvengti negali.

Mes ta linkme pasukome dar tada, kada kai kurie politikai pasakė: „O Sąjūdžio programą mes rašėme ne sau, bet Rusijai ir kitiems“. Buvo kalbėta ir taip: „Negalime pasakyti žmonėms visos tiesos apie ateitį, nes jie mūsų nepalaikys“. Ir iš tikrųjų būtume išgąsdinę žmones realiu žvilgsniu. Bet kitos išeities, kaip Nepriklausomybė, nebuvo. Vis dėlto aš esu labiau krikščionis nei stabmeldys. Manau, mus išgelbėjo Aukščiausiasis.

- Ar jis neapleido mūsų dabar, vertinant tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, kiek nepasitenkinimo visų ir viskuo?

- Neapleido iki šiol. Pagalvokite: nepaisant mūsų nusižengimų jo nuostatoms, nepaisant to, kad einame į bažnyčias, cerkves, sinagogas, meldžiamės: „Viešpatie, Viešpatie“, o patys nesilaikome jo įstatymų „nemeluok, nevok“ – ar mus pasiekė nors vienas cunamis? Rimtas žemės drebėjimas? Visa griaunanti audra? Ne. Turbūt esame reikalingi kažkam ten, viršuje, tokie, kokie esame. Iš dalies – stabmeldžiai, iš dalies – katalikai, iš dalies – gal ir ateistai.

Kraujo ir pieno broliai

- 1990-aisiais, Lietuvai siekiant Nepriklausomybės, buvote derybininkas Maskvoje, mezgėte kontaktus su Rusijos demokratais. Kaip tuo metu pavyko suvaldyti situaciją?

- Taip, rusai stebėdavosi, kam mums ta Nepriklausomybė. Tada sakydavau: „Įsivaizduokite, kad pas jus įsitvirtino geras vokietis. Pažadėjo, kad gyvensite gerai, bet turėsite dokumentus rašyti vokiškai, mokykloje studijuoti Johanno Wolfgango von Goethe, o ne Aleksandro Puškino kūrinius“. Jie puldavo prieštarauti, tada klausdavau: „O jūs ne tą patį darote?“

Kartą mane pasikvietė Anatolijus Lukjanovas (SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas) ir Jevgenijus Primakovas (SSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybos pirmininkas) – abu labai protingi vyrukai. Sako: „Mes suprantame, kokį vaidmenį čia vaidini. Esi vienas iš pačių pavojingiausių, nes randi bendrą kalbą su visais - ir kazachais, ir su ukrainiečiais, ir su rusais. Tai kodėl jūs mūsų taip nekenčiate?“. Sakau: asmeniškai jūsų – tikrai ne, bet bolševikų nekenčiu. Už tai, kad Maskvoje ir Sankt Peterburge yra namai, kurie priklausė mano seneliams ir proseneliams. Už tai, kad iš Medvedevų šeimos beveik nieko neliko – vieni žuvo Vilkų slėnyje Krasnojarsko krašte, kiti – Štuthofe Vokietijoje, bet tai vienas ir tas pats. Ir norite, kad už tai jus mylėčiau?

Tada jie klausė: „O kuo čia dėta Lietuva?“ Atsakiau: ar žinote, kas yra kunakas (Kaukazo tautose – draugas, beveik kaip brolis)? Aš su lietuviais valgiau tą pačią duoną. Gėriau tą patį vandenį. Aš jų pieno brolis. Lietuvoje plaukia mano žuvys, nes išaugau prie Nemuno. Jo vandeniu ploviau savo žaizdas.

Man yra taip: kai mano akivaizdoje kas nors pradeda dergti lietuvius, tada aš lietuvis. Kada pradeda dergti rusus – tada aš rusas. O kai kažkas kažką kalba apie graikus – esu už juos.

Priešas - nepasitikėjimas

Rusijos galią žinote ne tik iš politinės veiklos metų: baigęs aukštąją karinio jūrų laivyno inžinerinę mokyklą, plaukiojote kariniuose laivuose?

Baigdamas 11 klasę, buvau iškviestas į Kauno didžiuosius rūmus, iš kurių matosi toli, net iki Sibiro. Ten pasakė, kad į jokią aukštąją mokyklą net nebandyčiau stoti, nes senelis buvo caro kariuomenės Lietuvos ulonų pulko karininkas, močiutė – Sofija Orlova iš senos bajorų giminės. Bet – galėčiau ateiti pas juos, mat esu gabus kalboms. Kai tai papasakojau mamai, ji tiesiai pasakė: nei Orlovai, nei Medvedevai žandarams netarnauja.

Pavasarį į mokyklą atvažiavo jūrų laivyno karininkas, agitavęs į aukštąją karinę jūrų mokyklą. Paklausė manęs, ar noriu, atsakiau, kad negaliu, senelis buvo karininkas, saugumas stebi ir visa kita. Tada išgirdau: „Mes tavęs, karininkijos atžalos, tiems kalės vaikams neatiduosime“. Paėmė į tą mokyklą, su keista biografija. Bet pasirodo, kad ir jie žinojo ne viską.

Baigiau, tarnavau. Tuo metu SSRS Komunistų partijos Centro komiteto generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui prireikė važiuoti į Didžiąją Britaniją, pas karalienę Elizabeth II. N. Chruščiovas saugumiečių bijojo, todėl apsaugai paprašė jūrų karininkų. Taip išplaukiau į Didžiąją Britaniją. Beje, karalienė, 2006 metais lankydamasi Vilniuje, manęs paklausė, ar dar atsimenu tą vizitą – jai kažkas pranešė, kad jame dalyvavau. O tada, paskutinėmis dienomis Anglijoje, mane iškvietė „stebėtojas“ ir apkaltino, kad esu graikų šnipas, nuslėpęs savo biografiją. Tik grįžus, buvau pervestas į išminuotojus, o po kelerių metų – apskritai atleido.

Tik po to mano mama atnešė dėžutę su dokumentais. Tada sužinojau, kad mano tėvo kapas Kaune – ne jo: 1940-aisiais ortodoksų bažnyčios kunigas pakeitė dokumentus, kad išsigelbėtume. Iš tiesų mano tėvelis, kilęs iš Graikijos, į Lietuvą persikėlė su mano seneliu, čia valdė tabako fabrikus, o prieš pat karą, 1940-aisiais, abu išvyko trumpam į Graikiją tvarkyti finansinių reikalų. Tuo metu Vokietija užpuolė Graikiją, jie liko ten, o mes – čia. Mamos išsaugoti dokumentai ir nuotraukos padėjo, Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, atrasti savo giminaičius.

Bet ta jūsų patirtis leido pažinti Rusiją – ne kaip tautą, bet kaip karinę – politinę jėgą. Ko dabar galima iš jos tikėtis, vis aštrėjant įtampai?

Nieko mums neatsitiks. Kai Lietuva tapo Nepriklausoma, o aš - Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu, gavau pavedimą parengti pranešimą apie pavojus Lietuvai. Kaip buvęs kariškis, įvertindamas situaciją, nurodžiau, kad pirmasis pavojus – nusikalstamo pasaulio invazija į Lietuvą, korupcija, turto pasisavinimas, neteisėti pinigai. Man pasakė, kad klystu: didžiausias pavojus yra provokacijos, ir mus tuojau pat užpuls. Tada buvau tikras, kad bent 20 metų mūsų niekas nelies. Tą patį galiu pasakyti ir dabar.

Jei dabar mane pasikviestų Vladimiras Putinas, norėdamas sužinoti, kaip nugalėti Baltijos valstybes, sakyčiau, kad su visomis trys yra pažeidžiamos, bet su visomis reikia elgtis skirtingai dėl tautinio charakterio ypatybių. Estus paveikti galima pigaus verslo iliuzija. Latvius – suteikiant jiems ypatingos garbės. O lietuvius - pasiekus, kad jie nustotų gerbti savo valstybę, niekintų savo Vyriausybę, nebepasitikėtų savo teismais. Tada jau galima ruošti dirvą tam, kad valstybė pati virstų savotiška pilkąja zona, apimta visuotinio chaoso, kol Europa pasakytų, kad jai tokių nereikia.

Ar Lietuva pajėgs viduje atsispirti tokio scenarijaus įgyvendinimui?

Man buvo ypatingai skaudu, kai atėjęs pas dabar jau a.a. Justiną Marcinkevičių, prašiau jo balotiruotis į Lietuvos prezidentus, nes jo nei papirksi, nei nupirksi, nei kuo nors apkaltinsi. Jis pasakė: „Nikolajau, jei nori kavos ar konjako – užeik, o į šitą š... aš daugiau nelipsiu“.

Mes pradedame mylėti ir gerbti savo didvyrius po jų mirties. Ir tai ne visada. Deja, mano minėta sistema veikia. Tai ir yra penktoji kolona.

***

Gimė 1933 m. rugsėjo 25 d. Kaune

1956 m. baigė Kaliningrado aukštąją karinio jūrų laivyno inžinerinę mokyklą, radiolokacijos ir radionavigacijos šturmanas.

1959 m. atleistas iš laivyno „dėl netinkamos biografijos“ – graikų kilmės.

1959–1989 m. dirbo Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute inžinieriumi, sektoriaus viršininku, skyriaus vadovu.

1988 m. - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinio komiteto narys, Sąjūdžio seimo ir Kauno tarybos narys, laikraščio „Kauno aidas“ redkolegijos narys.

1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu, dalyvavo Andrejaus Sacharovo tarpregioninėje grupėje kuriant judėjimą „Demokratičeskaja Rossija“.

1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, pirmosios sesijos metu liko Maskvoje ryšiams su demokratais, organizavo mitingus prieš 1991 m. sausio mėn. smurto aktus Vilniuje.

1992–1996 m. VI Seimo, 1996–2000 m. VII Seimo ir 2000–2004 m. VIII Seimo narys.

2004 m. LSDP sudarius rinkimų koaliciją su Naująja Sąjunga, atsisakė būti įrašytas į rinkimų sąrašą.

Signatarų klubo narys, Lietuvos graikų bendrijos „Patrida“ vicepirmininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"