TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nacionalinės etikos griuvėsiai. Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis

2012 02 02 6:00

Diskusijos virto didžiausia retenybe. Šią spragą bando užpildyti žurnalas "Kultūros barai", skelbiantis polemines pastabas. Straipsnį spausdiname sutrumpintą.

Kas yra pilietiškumas? Tapo taip įprasta "pilietiškumą" atskirti nuo "politikos" ar "politiškumo", kad turbūt niekas nė nesusimąsto, jog, žvelgiant iš lingvistinių pozicijų, tai dvi identiškos sąvokos. Solidūs Vakaruose leidžiami senovės graikų kalbos žodynai prie antikos kultūros pagrindinės kategorijos "polis" dažnai nurodo artimiausią lingvistinę jos giminaitę - lietuvišką žodį "pilis".

Žodžio "polis" prasmė yra, kaip žinome, ganėtinai plati: "miestas", "pilis", "bendruomenė", "bendri reikalai", "valstybės valdymas" ir t. t. Žodžių "miestas" ir "pilis" semantika yra susipynusi ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, vokiškas žodis "Biurger" kilęs iš žodžio "Burg" - "pilis", taigi tikslus jo vertimas ir pirminė reikšmė būtų "pilėnas". Tam tikru laikotarpiu jis reiškė miesto gyventoją. Vėliau jį imta vartoti ir bendresne reikšme: biurgeris - tai vidurinio sluoksnio, kurį istoriškai sudarė praturtėję miestiečiai, atstovas.

Atsižvelgiant į išskirtinį žodžio "pilis" ryšį su graikiškąja kategorija polis, ypač keista, kad bandoma įkalti riboženklius tarp "pilietiškumo" ir "politikos" arba "politiškumo". Pagal šiandieninę vartoseną "pilietiškumas" rūpinimąsi bendruomenės reikalais, regis, nusako ne kaip politinę veiklą, bet kaip kiekvieno jos nario aktyvumą, skatinamą bendruomeninės atsakomybės. O "politika" - tai valstybės valdymas, "politiškumas" - tiesiog narystė partijoje. Toks veiklų atskyrimas nėra tipiškas Vakarų kultūrai. Nors esama sąvokų, kurios įvardija su partijomis nesusijusį aktyvumą, ginant piliečių interesus ir teises (pavyzdžiui, anglų k. tai būtų civil rights, civil movement, civil disobedience), vis dėlto tokia veikla irgi suvokiama kaip politinė. 

Hannah Arendt "politiką" siaurąja prasme skyrė nuo "politiškumo" ir "politinio mąstymo" plačiąja prasme. Pasak jos, politika reiškia tam tikrus kolektyvinius susitarimus, kurių privalu laikytis, o politiškumas - tai intelektinės veiklos erdvė, kur keliami ir apmąstomi kolektyviniai uždaviniai. Prasminis ryšys tarp politikos ir pilietiškumo yra neišvengiamas, nes toks valstybės valdymas, kai atsiribojama nuo bendruomenės reikalų, praranda teisėtumą, o nepartiniai piliečiai, rūpindamiesi savo bendruomene, neišvengiamai susiduria ir su tais klausimais, kuriuos sprendžia politikai.

Kitas populiarus teiginys - esą pilietiškumas yra tautiškumo priešybė. "Pilietis" akcentuoja socialinius ir politinius savo ryšius su tam tikra bendruomene, o ne etninius ir kultūrinius, kaip būdinga "tautiečiui". Todėl pilietinis interesas skiriasi nuo tautinio arba nacionalinio intereso. Šios teorijos šalininkai, regis, pamiršta, kad didžioji dauguma Europos politinių bendruomenių ne tik rėmėsi, bet ir remiasi etnine kultūra, kuri yra viena svarbiausių vertybių, o ją išlaikyti ir puoselėti - vienas didžiausių tikslų. Tačiau, ar skiriamąją ribą brėžtume tarp partinio ir nepartinio aktyvumo formų, ar pasikliautume piliečio apsisprendimu, kokiai (etninei ar politinei) bendruomenei jis priklauso, visa tai susiję tik su vienu pilietiškumo segmentu - tai jo subjektas.

Daugiau neaiškumų kyla dėl objekto: kas tie "bendrieji reikalai", apie kuriuos nuolat šnekama?

Sprendžiant iš viešų pasisakymų, daug kas pilietiškumą suvokia kaip tokį piliečių aktyvumą, kai tam tikrų tikslų siekiama ne dėl asmeninės naudos ar saviškiams patenkinti, o visos bendruomenės labui. Jeigu tai tiesa, tada tektų daryti išvadą, kad tarpukario kairiųjų inteligentų grupė, liūdnai pagarsėjusi tuo, kad atvežė Lietuvai Stalino "saulę", buvo nepaprastai pilietiška, nes rodė išskirtinį aktyvumą ir taip elgėsi nebūtinai savanaudiškais sumetimais. Nemanau, kad dauguma Lietuvos žmonių sutiktų juos laikyti pilietiškumo etalonu, greičiau jau "penktąja kolona". Pilietiškumą suvokti kaip aktyvumą yra itin patogu, nes nereikia nei apmąstyti, nei viešai skelbti konkrečių savo tikslų. Tačiau būtent todėl tai ir yra pavojinga, nes nežinia, ar aktyvistai siekia to, kas gera ir teisinga bendruomenės atžvilgiu. Argi Lietuvos sovietizavimas turėjo kokį nors sąlytį su bendruomeniniu gėriu ir teisingumu?

Čia kyla ir kitas klausimas: ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip visai bendruomenei priimtinas gėris? Abejojančių tuo netrūksta. Matyt, šiomis abejonėmis ir paremtas supratimas, kad pilietiškumas - tai aktyvus interesų, bet ne visos bendruomenės, o tam tikros grupės, gynimas. Šis apibrėžimas irgi yra nepakankamas, be to, ganėtinai pavojingas. Juk būtent kovos dėl klaninių interesų, įsiplieskusios tarp Lietuvos bajorų XVII-XVIII a., daug prisidėjo, kad Lietuvos valstybė pradėtų grimzti į nebūtį, ir tik per stebuklą vėliau ją išgelbėjo tie, kurie sugebėjo mąstyti plačiau nei reikalauja šeimos, klano ar klasės poreikiai. Aklas grupinių interesų gynimas ne vieną bendruomenę įstūmė į pilietinį karą arba kitaip paralyžiavo jos raidą. Taigi, apmąstant pilietiškumą, atrodo, neįmanoma visiškai atmesti viešojo intereso kaip visus piliečius vienijančios bendrojo gėrio idėjos. Vakarų kultūroje visada, nuo antikos iki šių dienų, buvo ir yra filosofų, neabejojančių, kad tam tikros idėjos yra svarbios ir vertingos visai bendruomenei.

Bet grįžkime prie tų, kurie abejoja. Buvęs dienraščio "Lietuvos rytas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka straipsnyje "Kas apgins trypiamą jo didenybę interesą?" teigia, kad bendras, visus arba daugumą žmonių vienijantis interesas neegzistuoja, politika - tai atstovavimas atskiroms interesų grupėms: "Kol Lietuvoje gyvens trys milijonai, tol gyvi bus ir trys milijonai interesų. Ir tai yra gerai! Nes skirtingi interesai geriausiai liudija, kad esame laisvi. Tai kodėl bandome pakeisti juos kažkokiu neva visiems tinkančiu vieninteliu Viršinteresu?" Savo tvirtą įsitikinimą jis lygina net su gamtos reiškiniais: "Kaip Saulė neišvengiamai patekės, o šešėlis seks žmogų, taip ir su interesais"; "Genys yra margas, žmonių gyvenimas dar margesnis." Viešojo visus vienijančio intereso, anot R.Valatkos, nėra ir negali būti, o tie, kurie tuo tiki, mąsto sovietiškai: "Okupanto Partija tik vieną interesą ir teturėjo." Skaitydama šį tekstą, laužiau galvą, kodėl nepaneigiamą faktą, kad Lietuvos žmones dar taip neseniai vienijo vienintelis interesas - laisvės ir nepriklausomybės siekis - R.Valatka bando paneigti kitais dviem nepaneigiamais faktais, kad genys margas, o saulė pateka kasdien?

Valstybės, kurią drasko interesų konfliktai, vaizdelis gana idiliškas: "Vilniaus darbininkas gali šnairuoti į darbininką iš Garliavos, o Skuodo ūkininkas - raukytis susitikęs artoją iš pakaunės". Noras suvienyti bendruomenę prilyginamas komunistinių laikų nostalgijai, patologine vadinama net mintis, kad "sūrio spaudėjai" ir "sūrio graužikai" galėtų remti tą pačią politinę partiją. Išeitų, kad visos jos gina tik verslo ir panašius interesus, o ne išreiškia tam tikrą bendresnę visuomenės viziją. Valatkos akimis žvelgiant, nesuvokiama, kaip Lietuva išsiverčia turėdama "tik" keturiasdešimt partijų, kai vien sūrio rūšių yra keliasdešimt, atitinkamai ir jo "spaudėjų", jau nekalbant apie tai, kiek daug esama "graužikų". Autorius perša ir mintį, kad nėra nieko blogo, jeigu "sūrio graužikai" pralaimi prieš "sūrio spaudėjus", mat šių įtaka partijoms didesnė, o ryšys su žiniasklaida "glaudesnis": "Tai ar nebūtų visiems geriau taip: štai mano interesas, o štai partija, kuri tuo interesu akis drasko Seime, per televiziją, gatvėje, ir derina tai su kitais interesais, kol galiausiai laimi. Arba pralaimi." 

Pagaliau paaiškėja šio rašinio tikslas - R.Valatka širsta, kad bandoma įstatymiškai apriboti verslo užmojus teikti partijoms finansinę paramą. Tokį suvaržymą jis laiko nepagarba skirtingiems interesams, bet nė neužsimena apie pagrindinį tokio draudimo argumentą - kai partijas finansuoja verslas, tam tikros dalies žmonių interesai yra visiškai ignoruojami, Seimas tampa vieta, kur atstovaujama tik turtingoms ir galingoms grupėms, o ne visiems piliečiams, atsižvelgiant į skirtingus jų interesus ir ieškant tokio įstatymo varianto, kuris geriausiai patenkintų visą bendruomenę. Kitaip tariant, toks apribojimas užkirstų turtuoliams kelią paversti valstybę savo įkaite.

R.Valatkos straipsnyje bergždžiai ieškotume to, kuo išsiskiria vakarietiškų dienraščių redaktorių skiltys, - solidžios ir detalios analizės, kai tiksliai rekonstruojami ir atremiami oponentų argumentai. Staiga pakeitęs strategiją, R.Valatka ima apie interesų gynimą kalbėti ne kaip apie neišvengiamą gėrį, o kaip apie neišvengiamą blogį. Bandymus apriboti partijų finansavimą jis prilygina prostitucijos draudimui - atseit, visos partijos vis tiek naudosis finansine verslo parama, kaip vyrai naudojasi prostitučių paslaugomis, bet darys tą ne atvirai, o slapčia ir patyliukais. Paradoksalu: kairiosios pakraipos dienraštis netiesiogiai gina turtinguosius, pasitelkdamas drastiškai susiaurintą sampratą, kas yra politinė partija ir interesų gynimas, kitaip manantiems agresyviai klijuodamas "okupantų partijos" etiketę, be to, nepaisydamas jokių civilizuoto nuomonės pateikimo reikalavimų. R.Valatkos oracija savo retorinėmis figūromis išties prilygsta Periklio ištarmėms ir gebėjimui populistiškai manipuliuoti senovės Atėnų gyventojais...

Keista, kad į tokius rašinius viešai nereaguoja lietuvių intelektualai, net tie, kurie daug kalba apie pilietinį aktyvumą, žiniasklaidos vaidmenį ir partijų finansavimo principus, pavyzdžiui, Darius Kuolys ar Alvydas Medalinskas. Juk, jei akys manęs neapgauna, R.Valatka siūlo įteisinti politinę prostituciją! Manyčiau, toks avinėlių tylėjimas gali reikšti tik vieną iš dviejų: arba lietuvių intelektualai ir pilietiniai aktyvistai pritaria šokiruojančiai R.Valatkos nuomonei, arba jie visiškai negerbia spaudos, nes nemano, kad reikėtų rimtai vertinti tai, ką redakcijos skiltyje rašo didžiausias Lietuvos dienraštis. Nei viena, nei kita jiems garbės nedaro.

Kokia santara - tokia ir "šviesa"

2011 metais Lietuvoje viešėjęs Hardo Pajula, įtakingas Estijos ekonomistas, teigė: skirtumas tarp lietuvių ir estų, be kita ko, nulėmęs ir ekonominį Lietuvos atsilikimą, yra tai, kad lemiamu valstybės kūrimo etapu, 1992-aisiais, lietuviai savo šalies valdymą patikėjo sovietinės nomenklatūros elitui, o Estijos ministru pirmininku tapo konservatyvių dešiniųjų lyderis istorikas Martas Laaras, neturėjęs nei valdymo patirties, nei ekonominių žinių. Taigi ekonomistai jau atvirai įvardija tikrąsias "estų stebuklo" ir "lietuvių sąstingio" priežastis, nors humanitarai intelektualai to vis dar vengia kaip katė balos.

Kad valstybė lemiamu momentu buvo atiduota į sovietinio elito rankas, yra nepaneigiamas faktas, atskleidžiantis, kokiais skirtingais keliais nuėjo Lietuva ir, pavyzdžiui, Estija arba Čekija. Gal jau išdrįsime atvirai svarstyti, kodėl taip atsitiko, kokia ideologija tą lėmė, kokie asmenys šiame istoriniame farse suvaidino svarbiausią vaidmenį? Manau, tik pagaliau viską išsiaiškinę, o ne bandydami kuo geriau užglaistyti ar kuo greičiau pamiršti, rasime jėgų atsitiesti ir žengti į priekį.

Pradėkime nuo esminio dalyko: valstybę atiduoti į sovietinio elito rankas apsisprendė intelektualai. Kompartijos grietinėlė 1992 metais sugrįžo į valdžią tik todėl, kad nemaža lietuvių inteligentijos dalis tą sugrįžimą energingai rėmė nuo pat Kovo 11-osios, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, o gal net nuo anksčiau. Gerai prisimename Arvydo Juozaičio straipsnį "Istorinė klaida", kuriame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo pirmasis viešas "trimitas", pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą, bet anaiptol ne paskutinis, nes tokių, kurie skleidė tą pačią mintį, tik labiau pasislėpę, buvo keliasdešimt kartų daugiau. Kompartijos elitą ypač palaikė menininkai, aišku, daugiausia tie, kurie neblogai gyveno sovietmečiu ir kurių privilegijos dabar "pakibo ore". Tiesa, dėl savo profesijos specifikos, viešai politinėmis temomis jie pasisakydavo daug rečiau negu akademikai, kurie taip pat ne visi veržėsi į viešumą, tačiau dauguma aršiai nuteikinėdavo akademinį jaunimą - 1992 metais krimtau aukštuosius mokslus ir visa tai dar puikiai pamenu. Nuovokesni studentai greitai susiorientuodavo, kad dešinioji politinė kryptis bus nepalanki jų karjerai. Situacija, kiek žinau, iš esmės nepasikeitė iki šiol.

Toli gražu ne tik šiapus "geležinės uždangos" subrendusieji, o gal ir natūraliai "įpainioti" intelektualai mąstė panašiai kaip A.Juozaitis. Štai praėjus vos pusmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. rugsėjo 13 d.) Marija Gimbutienė gavo laišką, prasidedantį tokiomis eilutėmis: "Mieloji, nežinau, kaip tu šiuo metu pergyveni Lietuvos "istoriją". Aš tai skaudžiai. Ir bandau reaguoti. Esu įsitikinęs, kad mes, Vakarų "liberalai", esame šiuo metu pasimetę, bet kad drauge turime pareigą bandyti perduoti savo "message" į kraštą. Užtai parinkau 7 pavardes taip vadinamų "mokslo žmonių": Adamkus, Avižienis, Gimbutienė, Kavolis, Kliorė, Rabikauskas, Vaišnys - idant jie "kreiptųsi". Tai turėtų padėti susigaudyti Lietuvoje liberalams ir kairiesiems, o dabar, man atrodo, jie pasimetę: tokie aukštos vertės žmonės kaip Šliogeris ir Kubilius pasirašinėja "atsteigimo" aktus ir kt."

Jeigu nežinočiau, kas yra šių eilučių autorius (o būtent pats išeivijos intelektualų guru Algirdas Julius Greimas!), manyčiau, kad šį "atsišaukimą" sukurpė koks nors Mykolas Burokevičius. Juk kas  kitas galėtų "skaudžiau" negu veikalų "Tarybų Lietuvos suklestėjimas", "Lietuvos KP ideologinis darbas su inteligentija" autorius išgyventi Lietuvos istorijos posūkį 1990-aisiais, kai tauta, nepaisydama sunkumų, vis dar buvo apimta euforijos, kad pagaliau atsikratė ją smaugusio režimo? Ir kas kitas uoliau už M.Burokevičiaus "jedinstvininkus" tuo metu būtų ieškojęs būdų, kaip "padėti susigaudyti kairiesiems"? Gal "vakarietiškasis liberalas" A.J.Greimas nežinojo, kad kairiųjų režimas pusę amžiaus trypė Lietuvos laisvę ir žmogaus teises? Turbūt žinojo. O gal laiške jis kalba apie kokius nors kitokius kairiuosius, nesusijusius su komunistų partija? Bet juk tuo metu jokių kairiųjų, nepriklausančių komunistų partijos struktūroms, Lietuvoje nebuvo, kaip jų, beje, nėra ir dabar. Be to, A.J.Greimas laiške M.Gimbutienei mini tik vieną "kairįjį" - tai "išsilavinęs komunistų partijos lyderis", apie kurį visi lietuviai "Vakarų liberalai" kalba esą neslėpdami susižavėjimo. 

Man atrodo, jeigu atvykčiau į šalį, kuri ilgus dešimtmečius buvo okupuota, o žmonės engiami, elementariausias teisingumas, nepaisant mano pačios politinių pažiūrų, asmeninių įsitikinimų ir polinkių, reikalautų remti pirmiausia tas politines jėgas, kurios mažiausiai susijusios su okupacinio režimo struktūromis (taigi su komunistų partija). Lietuvos atveju remčiau bet ką, išskyrus kairiuosius. Tačiau lietuvių "vakarietiški liberalai", kaip žinome, bet kokius reikalavimus atsiriboti nuo okupacinio režimo reliktų laikė ir tebelaiko nebrandžiais, netgi kiršinančiais.

Kreipimesi, kurį laiške M.Gimbutienei mini A.J.Greimas, intelektualūs lietuviai "vakarietiški liberalai" savo poziciją išdėsto ne mažiau aiškiai: "Mums ypač skaudu žiūrėti, kaip sunkiai šiuo metu pergyvenamas šis pereinamasis laikotarpis, paverčiant jį demokratijos karikatūra, tuo tarpu kai kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad be lito ir be paso nėra jokios laisvės bei nepriklausomybės." Šis sakinys pasako itin daug. Pasirodo, tuo metu, kai V.Landsbergis ir Stasys Lozoraitis kone persiplėšdami dėl "lito ir paso" ieškojo sąjungininkų, siekdami diplomatinio atkurtos valstybės pripažinimo, iškilūs išeivijos intelektualai elgėsi panašiai kaip kompartijos elitas: užuot panaudoję savo asmeninius ryšius, Lietuvai ieškant diplomatinio užnugario, jie iš aukšto žvelgė į tautiečių pastangas, ironiškai klausdami: tai kokia ta jūsų nepriklausomybė? 

Toliau - dar gražiau. Kreipimosi tekste teigiama: "Aukščiausioji Taryba - lietuviškasis parlamentas buvo išrinktas vesti tautą į nepriklausomybę, jis tą užduotį turi vykdyti iki galo. Bet kokie atsteigimai, referendumai ar kiti panašūs pasiūlymai yra tik laisvai pasirinkto vieškelio iškraipymas ir išsigynimas." Sakinys - kaip iš LKP CK protokolo, nes tiksliai atkartoja esminę to meto sovietinės nomenklatūros doktriną: mes irgi už Lietuvos nepriklausomybę, bet nepriklausomybės paskelbimas tik atitolina nuo "tikrojo kelio"! Turint omenyje, kad A.J.Greimas daug metų gyveno ne Lietuvoje, ideologinis jo imlumas tiesiog stulbina. Jei būtų gyvenęs šiapus "geležinės uždangos", šis mokslininkas gal būtų užėmęs kokio Liongino Šepečio vietą.

Nekrologe, skirtame įvertinti A.J.Greimo nuopelnus, Vytautas Kavolis rašo, kad garsusis semiotikas ir išeivijoje, ir Lietuvoje buvo "protingos vaizduotės versmė, verčianti iš koto užsitupėjusius elementus". Jokiu būdu nesiimu vertinti visų šio mokslininko veiklos sričių, tačiau, kai kalbame apie A.J.Greimo indėlį į politinę Lietuvos raidą po nepriklausomybės atkūrimo, akivaizdu, kad jo "protinga vaizduotė" krypo visai priešinga linkme, nes, užuot "vertusi iš koto", nemenkai prisidėjo prie "užsitupėjusių elementų" sugrįžimo į valdžią.

Pasigilinus į politologines A.J.Greimo mintis, darosi suprantamas ir kitų "Santaros-Šviesos" lyderių elgesys. Tampa aišku, kodėl prezidentas Valdas Adamkus vetavo įstatymą, apribojantį buvusių KGB rezervistų veiklą, kodėl Konstitucinio Teismo (KT) teisėja paskyrė Tomą Birmontienę, nors žmogus, subrendęs demokratijos sąlygomis, turėjo puikiai žinoti, kad Vakarų valstybėse į tokias pareigas yra skiriami tik asmenys, turintys absoliučiai nepriekaištingą reputaciją. Kalbėdama apie p.T.Birmontienės "reputaciją" turiu omeny ne tai, kad jos tėvas prokuroras buvo ar galėjo būti NKVD talkininkas, ir net ne tą faktą, kad stribus šlovinančią disertaciją ji parašė ne "gūdžiu sovietmečiu", o pačiame Atgimimo įkarštyje - 1989 metais. Šiuo atveju svarbiausia, kad komunistinių represijų aukos šią kandidatę į KT laikė netinkama dėl jos tėvo numanomos veiklos ir dėl to, ką ji išdėstė savo disertacijoje. 

Vien tai, kad nuo komunistų nukentėję asmenys jautėsi įžeisti, jau buvo pakankamas pagrindas tokią kandidatūrą atmesti, net jei nurodomos priežastys įtikina ne visus. Civilizuotos, t. y. tokios, kuri laikosi nacionalinės etikos normų, bendruomenės elitui represuotų asmenų (jų daugumos arba jų organizacijų atstovų) nuomonė būtų didžiausias moralinis autoritetas, priimant panašius sprendimus. Tačiau Lietuvos elitas apie etiką, matyt, niekada nieko nėra girdėjęs. Tokiais ir panašiais atvejais dažnas "elitininkas" atrėžia: O jūs ką - niekada Marxo necitavote? Tik mankurtinė inteligentija gali taip elgtis. Pilietiškas prezidentas, t. y. toks, kuris ne tik mėgsta svaidytis skambia "pilietiškumo" sąvoka, bet ir gerbia jos turinį, minėtos teisėjos kandidatūrą būtų atmetęs iš elementarios pagarbos represijų aukų jausmams.

Sutinku, kad gruzinai tikrai ne be pagrindo yra dėkingi V.Adamkui už paramą Rusijos karinio smurto dienomis, o lenkai (deja, irgi ne be pagrindo) turbūt su nostalgija prisimins laikus, kai Lietuvos prezidentas jiems žadėdavo viską, ko tik šie paprašydavo. Vis dėlto pirmojo šalies asmens pareiga pirmiausia ginti Lietuvos žmonių interesus tiek viduje, tiek išorėje, o geri santykiai su kai kuriais kaimynais tos funkcijos nei išsemia, nei yra siektini bet kokia kaina. Adamkaus prezidentavimo laikais priimti sprendimai aiškiai rodo, kad jis buvo (turbūt ir yra) sovietinei nomenklatūrai lojali asmenybė. Todėl tikrai nemanau, kad A.Brazauską "istorijos dovana" Lietuvai, V.Adamkus pavadino supainiojęs lietuviškų žodžių reikšmes, kaip jam kartais gana komiškai atsitikdavo*. Kad suprastum simbiotinį V.Adamkaus ir sovietinės nomenklatūros ryšį, visai nebūtina pirmiausia išsiaiškinti, ar teisinga yra "Lietuvos žinių" redaktoriaus Valdo Vasiliausko versija, pagal kurią V.Adamkus buvo KGB informatorius JAV.

Kaip žinome iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kai kurių publikacijų, "Santaros-Šviesos" veikla tapo pagrindiniu KGB taikiniu išeivijoje, bet šis sambūris buvo nusižiūrėtas ne kaip ideologinis priešas, o kaip galimas bendradarbiavimo partneris. Tuo tikslu buvo detaliai planuojami susitikimai, pokalbiai ir ekskursijos, kurių tikslas - pademonstruoti "žmogišką", t. y. vakariečiams patrauklų, sovietų valdžios veidą. Ar toji užmačia "davė dividendų", sužinosime tada, kai visuomenei bus iki galo atverti ir ištirti KGB archyvai. Tačiau kai kurie "Santaros-Šviesos" veiklos ypatumai verčia manyti, kad savo tikslą - liberaliuosius išeivijos sluoksnius patraukti sovietinio elito pusėn - KGB bent jau iš dalies pasiekė. 

Beveik visas svarbias ideologijas, kurios padėjo elitui sugrįžti į valdžią ir iki šiol išsaugoti įtakingas vadovaujančias pozicijas, lietuvių intelektualai formavo kartu su "Santaros-Šviesos" lyderiais arba būdami artimai susiję su vienu ar kitu iš jų. Tas doktrinas galima skirstyti į pagalbines ir pagrindines. Pagalbinių ideologijų tikslas buvo ištrinti moralinį skirtumą tarp tų struktūrų, kurioms vadovauja sovietinis elitas, ir kitų politinių jėgų. Čia pirmiausia paminėtinas Antano Sniečkaus augintinio Aleksandro Štromo puoselėtas mitas apie "gerą šeimininką" - juo paremta visa "kolaborantų kaip tikrųjų patriotų" doktrina, jį nusitvėrę vėliau džiaugsmingai "improvizavo" didesnio ir mažesnio kalibro komunistų valdžios veikėjai.

Panaikinti etinį/moralinį skirtumą tarp sovietinės nomenklatūros ir kitų piliečių buvo svarbiausia prielaida, kad komunistai galėtų jau 1992 metais grįžti į valdžią. V.Kavolis, likus keliems mėnesiams prieš daug lėmusius rinkimus, aiškino: "Per daug viskas absoliutizuojama - jei žmogus padarė klaidą, jo veikloje viskas atmetama. Politinė diferenciacija į kairiuosius ir dešiniuosius yra absurdas - gyvenime kur kas daugiau nuomonių ir pozicijų." 

"Kairė" ir "dešinė", kaip politinės kategorijos, nėra joks absurdas, Vakarų intelektualai jas abi pripažįsta. Būdamas mokslininkas, V.Kavolis puikiai suvokė, kad mąstymui ir sisteminimui yra būtina kategorizuoti ir diferencijuoti reiškinius, nepaisant to (arba būtent todėl), kad kategorijos "nuskandina" individualius bruožus. Jis puikiai žinojo ir tai, kad komunistų elitas balotiruojasi LDDP sąraše, bet, matyt, paprasčiausiai nepriskyrė jo prie "užsitupėjusių elementų".

Pagalbinės ideologijos padėjo panaikinti tam tikrus "moralinius saugiklius", kurių lietuviai dar turėjo apie 1990-uosius. Tačiau intelektualūs "Santaros-Šviesos" vyrai šalia pagalbinių apdairiai kūrė ir pagrindines ideologijas, kurios tiesiai šviesiai aiškino, kad kompartijos elitas sukurs geresnę Lietuvos ateitį. Išskirčiau tris ideologijas, kurios istoriškai ypač "atsipirko". 

Ideologija Nr. 1: "Kompartijos vadai naudingesni nepriklausomos Lietuvos ateičiai, nes jie yra profesionalūs valstybininkai, o jiems opononuojantys dešinieji neturi politinio valdymo patirties." Ši ideologija ypač išpopuliarėjo pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, bet neišleido dvasios iki šiol. 

Ideologija Nr. 2: "Komunistai labiau tinka moderniai Lietuvai kurti, nes dešiniųjų valstybės vizija yra senamadiška ir atsilikusi."

Ideologija Nr. 3: "Nors komunistai susiję su tamsiais Lietuvos istorijos puslapiais, žmogiškuoju atžvilgiu jie yra šiltesni ir humaniškesni už biurokratiškus, socialiai nejautrius ir arogantiškus dešiniuosius." 

Kas norėtų visas šias ideologijas rasti "kompaktiškai" surikiuotas vienoje vietoje, rekomenduočiau paskaityti A.Brazausko nekrologą, kurį parašė "Santaros-Šviesos" aktyvistas Leonidas Donskis. "Buvusi kompartija, kurios santykis su katalikybe ir lietuviška tradicija pasirodė esąs ne toks jau ir paprastas, nesileidžia nušluojama nacionalinio atgimimo sąjūdžio pagimdytos konservatyvios ir nacionalistinės jėgos, kuri po kelerių metų triumfo kartais, deja, staiga ima ir paaiškėja esanti dar tolimesnė liberaliai demokratijai nei jos didžioji oponentė" (Ideologija Nr. 1 ir Nr. 2). "Sykiu atsiskleidė, kad buvę kompartijos nariai kartais parodo didesnį socialinį jautrumą ir net geresnę politinę nuovoką nei paprastai dori, idealistiški, bet anachronistiški ir politinę "hibernaciją" patyrę, laikinai užšaldyti ir vėliau tarsi iš kitos epochos atkeliavę jų oponentai." (Ideologija Nr. 2 ir Nr. 3) "Ne politinę A.Brazausko lyderystę esu linkęs akcentuoti (kaip tik dėl jos ir nesu tikras), o jo šiltą žmoniškumą ir gyvenimišką, liaudišką, kone spontaniškai besireiškusią paprasto žmogaus išmintį - bruožus, kurie neabejotinai padarė daug gera Lietuvai" (Ideologija Nr. 3).

Nekrologo pabaigoje L.Donskis atpasakoja pokalbį su savo "mokytoju ir artimiausiu draugu": V.Kavolis, 1993-iaisiais grįžęs iš Lietuvos, kur A.Brazauskas įteikė jam Nacionalinę kultūros ir meno premiją, susižavėjęs kompartijos lyderiu, pasakė, kad V.Adamkų ir A.Brazauską mato kaip "lygiavertes figūras". Žinodama, ką apie AMB mąstė A.J.Greimas, nė kiek neabejoju L.Donskio pasakojimo autentiškumu. Kiek šlubavo, matyt, tik V.Kavolio "chronologija" - ne A.Brazauskui teko prilygti V.Adamkui, o atvirkščiai.

Čia aptariamas reiškinys, t. y. parama, kurią mokslo ir meno elitas suteikė sovietinės nomenklatūros viršūnėlėms prieš 1992-uosius ir vėliau, yra visiems žinomas. Tačiau aš akcentuoju ne patį anachronistinį fenomeną, o moralinę jo reikšmę ir padarinius. Taigi, kaip lietuvių pilietiškumą ir bendruomeniškumą paveikė liberalių Lietuvos ir išeivijos intelektualų apsisprendimas palaikyti kompartijos elitą? Buvo įdiegtas intelektinio mankurtizmo imperatyvas, padėjęs sulaužyti pačius fundamentaliausius bendruomenę vienijančio teisingumo saitus. Tai lėmė, kad atsirado nacionalinės etikos antipodas: Solidarizuokis su tomis politinėmis struktūromis, kurios yra atsakingos už tavo bendruomenės naikinimą! 

Nereikalauti bausmės konkretiems komunistų partijos vadovams arba net atsisakyti desovietizacijos, kuri būtų uždraudusi sovietiniam elitui užimti vadovų postus bent jau pereinamuoju laikotarpiu, yra viena, bet jau visai kas kita iš galimų alternatyvų ciniškai pasirinkti būtent partinės nomenklatūros žiedą. Tai reiškė, kad laisva valia solidarizuojamasi ne su aukomis, o su jų persekiotojais. Tokia intelektualų išdavystė ir moralinis nuopuolis turi mažai precedentų kitose (bent jau Vakarų) šalyse. Tautos moralės pagrindų entropija sukėlė "grandininę reakciją" - paskatino kitų bendruomeninės etikos sandų nyksmą. Šis pradinis amoralus pasirinkimas tapo galingu dvasinių pamatų sprogdinimo detonatoriumi.

Žinoma, sakyti, kad toks buvo visos "inteligentijos" apsisprendimas, nebūtų teisinga, nes taip elgėsi ne visi lietuvių intelektualai. Tačiau nereikėtų ir nuvertinti fakto, kad "Santara-Šviesa" vienija labai daug akademikų ir menininkų, o kartu su kairiąja, Lietuvoje brendusia ir kompartijos CK "iš rankos maitinta" inteligentija, ji sudarė ir sudaro įtakingiausią, vieningiausiai veikiantį intelektualų sluoksnį. Svarbu pabrėžti, kad lietuvių inteligentijos apsisprendimas remti partinę nomenklatūrą buvo apriorinis, t. y. "neklystamai" apsispręsta nuo pat Atkuriamojo Akto pasirašymo (o gal net anksčiau). O juk V.Landsbergis tada dar nebuvo padaręs savo "didžiųjų nusikaltimų", nepradėjęs griauti net "sovietinės ekonomikos šedevrų", vadinamų kolūkiais (beje, ir be profesoriaus pagalbos jie sugriuvo visoje Sovietijoje, atkakliai laikėsi tik Baltarusijoje iki pat nacionalinės valiutos griūties). Taigi pasiryžimas remti sovietinį elitą buvo pirminis, o jau po to bandyta "sukurpti" faktus, kad toks pasirinkimas atrodytų racionalus ir pateisinamas.

Ekonominis Lietuvos atsilikimas, kaip padarinys to, kad valstybės ateitį patikėta lemti sovietiniam elitui (apie tai kalbėjo ir estų ekonomistas H.Pajula) - tik smulkmena, palyginti su kitais šio pasirinkimo padariniais. Buvo išardyti patys pilietinio solidarumo ir teisingumo pamatai, o sovietinė nomenklatūra kaip koks chameleonas be vargo universalizavosi. Šiandien "sovietinis elitas" - jau ne tik tam tikra karta, sovietmečiu užėmusi valdančiąją poziciją. Prosovietinis istablišmentas dabar - tai pirmiausia korupcinė sistema, kuri, kaip ir kiekviena mafijinė struktūra, gali būti perduodama iš kartos į kartą ir nuolatos atsinaujina, nes priima naujus žmones ir juos "apmoko". Sovietinis elitas turėjo galimybę visam laikui išnykti, tapti istorija, jeigu būtų buvęs bent kuriam laikui nušalintas nuo valdžios. Tačiau liberalieji intelektualai, valstybei svarbiu momentu mūru stoję už sovietinę nomenklatūrą, pakreipė Lietuvos istoriją nauja tragiška linkme. 

Nuo kitų mafijinių-korupcinių darinių prosovietinis elitas skiriasi tuo, kad turi savo ideologiją. Į šią politinę struktūrą gali įsilieti visi, kuriems lietuviškumas ir Lietuvos valstybė neturi didelės vertės. O tokių daug. Dar daugiau yra grupių - politinių ir ekonominių, užsienio ir vidaus - kurios nesuinteresuotos, kad Lietuvos valstybė stiprėtų ir europietiškėtų. Natūralu, kad morališkai išteisintas, politiškai ir ekonomiškai įsitvirtinęs sovietinis elitas per dvidešimt metų išsiaugino tokią jaunųjų intelektualų kartą, į kurią pažvelgęs koks nors Petras Cvirka turbūt apsipiltų džiaugsmo ašaromis. "Santara-Šviesa" irgi talkina sovietiniam elitui, grūdindama naujus ideologinius kadrus. Būtent jos aktyvistai (tokie kaip L.Donskis, Gintautas Mažeikis, Vygandas Šiurkus) proteguoja NK 95 - jaunos kartos kairiųjų akademikų judėjimą, kuris yra atvirai priešiškas lietuvišku etnosu grindžiamai Lietuvos valstybei, jos nepriklausomybės simbolikai.) Taigi, "santara" stipriai vienpusiška. Ir ne tik todėl, kad ji nėra atvira dialogui su kitomis politinėmis kryptimis, nors būtent tokį atvirumą prisiekinėja jos aktyvistai. Bėda ta, kad ji dar nėra pasirengusi ir kritiškoms savo praeities refleksijoms. Prisiminkime, kokia isteriška buvo "šviesiųjų santarininkų" reakcija į filosofo Virgio Valentinavičiaus 2008-aisiais "Santaros-Šviesos" suvažiavime pareikštą kritiką dėl V.Adamkaus prezidentavimo.

Grįžkime prie svarbiausio mums rūpimo klausimo: kokiu būdu liberalioji lietuvių inteligentija prisidėjo prie to, kad buvo sulaužytas fundamentaliausias nacionalinės etikos ir pilietinio mąstymo principas, reikalaujantis atsiriboti nuo tų politinių struktūrų, kurios susijusios su bendruomenės naikinimu? Labai paprastai - iš savo samprotavimų pilietiškumo tema ji kone visiškai "išgyvendino" diskursą apie teisingumą.

Teisingumas - pagrindinė pilietinės/politinės veiklos kategorija nuo Platono laikų iki šių dienų - beveik neegzistuoja "santariniuose" naratyvuose apie pilietiškumą. (Apskritai puoselėti pilietiškumą yra gana nauja "santariškai apšviestos" inteligentijos užmačia, nes ilgą laiką pagrindiniu savo uždaviniu ji laikė tik kultūros puoselėjimą.) Manau, eliminuoti sąvoką "teisingumas" padėjo dar dvi pagrindinės ideologijos.

Ideologija Nr. 1: "Teisingumas yra teisės ir jurisdikcijos dalykas, o intelektualai nėra teisininkai, todėl jiems čia nedera kištis."

Ideologija Nr. 2: "Reikalauti teisingumo, dairantis į praeitį, tolygu keršto troškimui, o keršyti negražu ir niekinga." Priminsiu L.Donskio žodžius apie A.Brazauską, neva įkūnijusį "kitą Lietuvą" - "ne 

herojišką, ne revoliucingą, greičiausiai nelabai ryžtingą ir idealistišką, bet neabejotinai padorią, kerštui, išdavystei ir niekšybei nepasiduodančią, o svarbiausia - linkusią į kompromisą visos šalies labui..." Šis sakinys - tikras demagogijos šedevras. Autorius ne tik nurodo, kad teisingumo siekis prilygsta kerštui, bet ir grakščiai sukeičia vietomis persekiotojus su jų aukomis. Juk L.Donskis sako, esą A.Brazauskas ir ta "kita Lietuva", kurią jis "įkūnijo", atsisakė keršto. Toks teiginys leidžia daryti prielaidą, kad komunistų partija lyg ir turėjo pagrindą keršyti. Girdamas "kitą Lietuvą" už polinkį į "kompromisą", filosofas implikuoja, kad komunistų partija galėjo ir nesileisti į "kompromisą". 

Klausimas tik toks: kam ir už ką keršyti komunistų partija turėjo moralinę teisę, kokio kompromiso ji galėjo nedaryti? Gal komunistų partija turėjo moralinę teisę keršyti tiems, kuriuos pati persekiojo? Gal jos keršto nusipelnė "visokių atsteigimų" šalininkai, su kuriais susidoroti komunistams kainavo tiek laiko ir jėgų? Pagal L.Donskio logiką išeitų, jeigu žmogus sulaužo kitam nosį, tai reikia ne teisti jį, o padėkoti, kad nesulaužė dar ir kojos. O gal čia specifinis "santariškas" teisingumo supratimas? 

Kas turi bent šiokią tokią moralinę nuovoką, tam turėtų būti aišku: sovietinės nomenklatūros elito negalima girti už tai, neva jis yra nekerštingas, nes keršyti jis neturi jokio pagrindo. Negalima jo girti ir už polinkį daryti kompromisus, nes moralinę kompromiso vertę sudaro tai, kad jį darantysis yra pasirengęs atsisakyti kažko, kas jam vertinga. Komunistų elitas, darydamas "kompromisą", nieko neatsisakė ir neprarado, bet iš buvusių savo aukų atėmė tai, kas joms brangiausia - teisingumą.

Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"