TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nacionaliniai teroristų gamybos ypatumai

2011 03 24 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Lietuvos valstybės saugumo departamentas taiko "modelius" net vaikams, provokuoja ir verbuoja nepilnamečius. To sau neleisdavo net KGB. Trylikmetė Eglė Kusaitė sulaukė pirmosios meilės, tačiau jos įkandin atsekė ir pirmasis agentas.

34 metų vyras, paaugliams prisistatantis verslininku ir čečėnų globėju, prekiaujantis kokainu, intymiai bendraujantis su keliomis 14-15 metų mergaitėmis, vienos iš jų pornografines nuotraukas platinantis internete ir organizuojantis "pasimatymus" už pinigus su vyresniais vyrais, viliojantis nepilnametes keliauti į "modelių atranką" Airijoje ir parūpinantis joms padirbtus pasus, kaip "raminamuosius" siūlantis narkotikus ir raginantis keršyti už nužudytą mylimąjį. Toks galėtų būti vieno įtariamųjų portretas vadinamojoje Eglės Kusaitės "terorizmo" byloje.

Pirmasis agentas

Tačiau šis personažas, nuo kurio tvoskia prekyba narkotikais ir žmonėmis, nesudomino nei Valstybės saugumo departamento (VSD), nei prokurorų. Priešingai - iš bylos kruopščiai trinamos bet kokios užuominos apie šį asmenį, nors Eglės mama Virginija Kusienė dar 2007-ųjų pabaigoje kreipėsi į VSD, prašydama jį surasti ir apklausti. Tai verčia E.Kusaitę ir jos artimuosius manyti, kad šis žmogus buvo pirmasis VSD agentas, pradėjęs "globoti" būsimąją "teroristę" dar tada, kai jai buvo vos trylika.

Arnoldas Baranauskas - tokia pavarde jis prisistatė trylikametei Eglei. Ji ir keli jos bendraamžiai, kurių likimams jis turėjo lemtingos įtakos, vadino jį Arnu. Būtent nuo jo, Eglės ir jos artimųjų įsitikinimu, turėtų prasidėti "terorizmo" byla - ir gali būti, kad VSD joje pirmiausia turėtų tirti savo paties darbą. Bet Arno vardo byloje nėra.

"Kai skaitau prokuroro Justo Lauciaus "skubiai sunaikinti", tai man pirmiausia asocijuojasi su Arno SMS žinutėmis, nes būtent jas reikėjo kuo skubiausiai sunaikinti", - komentuoja E.Kusaitė neseniai paaiškėjusį faktą, kad byloje, dėl kurios jai gresia įkalinimas iki gyvos galvos, yra sunaikinti kai kurie dokumentai.

Nepilnamečių tvirkintojas

Istorija prasidėjo 2003-iaisiais. Pora metų už Eglę vyresnė Gabrielė (mergaitės mokėsi toje pačioje "Versmės" vidurinėje mokykloje) supažindino ją su keturiolikmete Toita ir jos broliu šešiolikmečiu Ali Saidulajevu - čečėnų paaugliais, kurie esą buvo be pasų įvežti į Lietuvą. Netrukus jų būrelyje atsirado gerokai už visus vyresnis Arnas, kurį Toita ir Ali vadino savo "globėju" ir "dėde". Arnas sakė, kad yra 34 metų verslininkas, rodė vizitinę kortelę su kažkokios įmonės pavadinimu, kurio mergaitė neįsiminė. Pasakojo, kad turi "čečėniško kraujo", žavisi islamu ir norėtų pats šį tikėjimą priimti.

Iš pradžių Eglė beveik nekreipė į jį dėmesio - buvo visa galva panirusi į pirmąją savo gyvenime meilę Ali. Neįprasta atrodė tik tai, kaip daugiau nei dvigubai vyresnis "globėjas" ėmėsi šefuoti Gabrielę: "Kai mes draugavome su Ali, Gabrielė gyveno su Arnu kaip su vaikinu. Tuo metu jai buvo apie 15 metų."

Iš kalėjimo rašytuose laiškuose mamai ir tetai ji pasipasakojo, kaip "globėjas" siekė užvaldyti paauglių būrelį: "Už kiekvieną "nemusulmonišką poelgį" jis rėkdavo ant Sašos (taip vadino Ali - aut.) ir aiškindavo jam kaip koks tėvas, o kai sykį Saša paragavo alaus, buvo jo apspardytas. Arnas net buvo parinkęs jam "tėvą", kuris turėjo pavaidinti jums, jei primygtinai reikalautumėt susipažinti su mano vaikino šeima. Jis norėjo kontroliuoti ne tik Sašą, bet ir mane, sakė, kad nepasakočiau nieko apie jį ir Sašą artimiesiems, nes jeigu pasirodysiu esanti "stukačė" (skundikė - aut.), bus blogai ir man, ir Sašai." Anot Eglės, "globėjas" draudė Ali ir Toitai bendrauti su kitais Klaipėdoje gyvenančiais čečėnais, neva šie yra parsidavėliai "kadyrovininkai", su kuriais negalima turėti jokių reikalų.

Netrukus Arnas įgijo galią jaunos mergaitės gyvenimą minkyti kaip molį. Lūžiu jų santykiuose tapo keistas Eglės mylimojo Ali dingimas. Praėjus maždaug metams nuo draugystės pradžios, vaikinas staiga "išvažiavo", su ja net neatsisveikinęs. Arnas sukrėstai mergaitei paaiškino, esą Ali išvyko kariauti už Čečėnijos nepriklausomybę. Po šio pokalbio keturiolikmetė gavo atsisveikinimo laišką, kuriame Ali rašė apie meilę ir savo tautos kovą už laisvę. Ant voko nebuvo nei pašto spaudo, nei atgalinio adreso - laiškas, parašytas čečėnui neįprastai taisyklinga lietuvių kalba, buvo tiesiog įmestas į pašto dėžutę. Pabaigoje buvo įrašytas lemtingas sakinys - kad nuo šiol žinias apie save Ali perduos per Arną. Tas sakinys tvirtai pririšo Eglę prie "globėjo".

Prekeivis žmonėmis ir narkotikais

Išvažiavus Ali, Arnas ėmėsi ypatingai "globoti" jo seserį Toitą.

- Supratau, kad jie gyveno kartu. O vėliau jis pradėjo Toitą pardavinėti.

- Ką reiškia "pardavinėti"?

- Ji pradėjo už pinigus bendrauti su gerokai už save vyresniais vyrais. Arnas sakydavo jai - nueik su tuo ir tuo į pasimatymą. Už tai ji gaudavo pinigų. Jis vertė ją prostitute, parūpindavo jai klientų. Toita gyrėsi, kad Arnas priėmė ją į kažkokią "modelių agentūrą".

- Kiek jai tuo metu buvo metų?

- Apie keturiolika. Ji gyrėsi, kad fotografuojasi, bet nuotraukos buvo tikrai ne vaikiškos. Netgi suaugusi mergina taip neišdrįstų. Kai pamačiau tas nuotraukas ir supratau, kas vyksta, mano bendravimas su Toita nutrūko.

- Matei tas nuotraukas?

- Taip, internete.

- Kokios jos buvo?

- Na, dabar sakyčiau - pornografinės.

- Kuria prasme?

- Apsinuoginusios, įvairiom pozom, ir su kitom merginom, ir su vaikinais, ir viena. Nežinau, kaip dabar nupasakoti. Bet tai nebuvo vaiko nuotraukos. Jeigu tada būčiau parodžiusi jas teisėsaugininkams, būtų įvardiję kaip nepilnamečių pornografiją. Dabar aš jų turbūt jau nerasiu internete. O gal ir rasčiau, nežinau.

- O kur paskui Toita dingo?

- Sakė, kad išvažiavo į Angliją ar į Airiją. Ji ten važinėdavo neva kaip "modelis". Dabar manau, kad Arnas pardavė ją kaip prostitutę. Galbūt ir mane būtų išvežęs. Jis buvo suorganizavęs kelionę į kažkokią, kaip sakė, "modelių atranką". Tuo metu aš dar nebuvau mačiusi tų Toitos nuotraukų, maniau - ir aš kartu su ja. Man buvo apie keturiolika metų, priėmiau viską kaip pokštą, "prikolą". Bet vėliau išsigandau. Kai Arnas parodė man suklastotą pasą, supratau, kad čia nešvarus reikalas.

- Kokį pasą?

- Ten buvo rusiškas pasas, Aset Žulcharnijevos pavarde. Parodė tarsi netyčia - va, sako, galėsi vykti į Čečėniją.

- Į Čečėniją?

- Taip, pas Ali... Tada man pasidarė baisu ir persigalvojau. Pagalvojau, kaip sureaguos mama. Viską tuo metu priėmiau kaip vaikas, dabar daug ką vertinčiau kitaip.

Netrukus Arnas parodė Eglei siaubingai sudarkyto jos mylimojo nuotraukas ir pasiūlė narkotikų.

- O su narkotikais tas Baranauskas irgi buvo susijęs?

- Kiek žinau, jis prekiavo narkotikais. Kokainu.

- O iš kur žinai?

- Pasigyrė. Aš tuo metu dar per daug ir nesusigaudžiau, nei kas tie narkotikai, nei kokį poveikį turi...

- O kaip jis pasakė, gal gali prisiminti?

- Kažkaip išėjo iš kalbos, kad kažkam kažką pardavinėja, o paskui jau pamačiau, kad tikrai. Tai ir užklausiau - kas čia? Tai, sako, kokainas. Taip tiesiai ir pasakė. Bandė juos kišti ir man. Pirmą kartą - kai papasakojo, kad žuvo Ali. Dar nežinojau, kas yra narkotikai, o Arnas pasakė - raminamieji. Tuo metu man buvo keturiolika ar penkiolika metų. Kai parodė žuvusio Ali nuotraukas, mane ištiko šokas. Nes vaizdas buvo sunkiai nupasakojamas. Sako - baik tu čia panikuoti, ir davė.

- Pauostyti tų miltelių?

- Iš karto poreikis neišsivystė, bet po jų viskas tapo vienodai, nebeliko tokio siaubo ir šoko, kaip pamačius tas nuotraukas.

- O kaip jis paaiškino, iš kur gavo tas nuotraukas?

- Atseit iš Kaukazo modžahedų, per ryšius atsiuntė jam į telefoną, o jis iš telefono atsispausdino.

- Kiek tų nuotraukų buvo?

- Pora gal. Viena labai žiauri.

- Ar ten buvo matoma kokia nors aplinka?

- Vienoje tik kūnas, o kitoje Ali guli ant baltų grindų kažkokioje patalpoje.

- Ar Arnas pasakojo, kaip jis žuvo?

- Atseit mūšio metu buvo paimtas į nelaisvę, o paskui jį kankino. Bet abejoju, nes galvoje žiojėjo tokios skylės, kad žmogus turėtų numirti iš karto. Gerai neprisimenu, kaip aiškino Arnas - tuo metu man užteko vien nuotraukas pamatyti, klausytis nieko nebegalėjau.

VSD "džihadas"

Po Ali žūties Arnas pradėjo piršti Eglei mintis apie kerštą už nužudytą mylimąjį, kalbėti apie džihadą, nuosaikiuosius musulmonus vadinti "netikėliais" ir sakyti, kad tikri musulmonai turi atsiriboti nuo kito tikėjimo žmonių, netgi artimųjų. Keliskart buvo nusivedęs penkiolikmetę į šaudyklą, kur mokė šaudyti iš pistoleto į taikinius - žmogaus siluetus. Neva savigynos tikslais rodė, kaip naudotis peiliu. Kadangi Eglė šiomis keistomis pratybomis nesusidomėjo, jos greitai baigėsi.

Kai Eglei suėjo 16 metų, Arnas internetu supažindino ją su Vokietijoje gyvenančia Aišat Batašjeva - esą čečėne - ir įkalbinėjo bendrauti, liepdamas slėpti šiuos susirašinėjimus nuo artimųjų. Jai sulaukus aštuoniolikos, jau buvo suorganizavęs kelionę pas Aišat, neva kad galėtų pagyventi tikrų musulmonų, čečėnų šeimoje. Prieš išvažiuojant liepė sunaikinti Ali atsisveikinimo laišką ir pats palydėjo į stotį, pasiliko sau Eglės telefono kortelę. Kaip vėliau paaiškėjo, "tikra čečėnė" Aišat turėjo du pasus - pagal vieną ji yra osetinė, gyvenanti Vokietijoje, o pagal kitą - lenkė, vardu Izabela. Ši keturiasdešimtmetė, internetu intensyviai bendravusi su paaugliais, Eglei buvo numačiusi kelionę į musulmonišką šalį, nes Vokietijoje musulmonai neva neturi tikros laisvės.

Taip pamažu - truputis romantikos ir konspiracijos, kuri viliojo nesubrendusius paauglius paslapties intriga, ciniškas pasinaudojimas pirmuoju trylikametės meilės jausmu - ir Eglė, pačiai to nesuvokiant, tapo įrankiu kažkieno žaidime.

Ši istorija, sukėlusi Eglės mamai V.Kusienei daug skausmo, paliko daug neatsakytų klausimų. Ar tikrai Ali ir Toita buvo čečėnai? Jeigu taip, tuomet kaip jie atsirado Lietuvoje ir sugebėjo kelerius metus niekieno nepastebėti gyventi be dokumentų? Kodėl apie Ali ir Toitą nieko nežino Lietuvoje gyvenančių čečėnų bendruomenė? Ar tikrai Ali žuvo Čečėnijoje? Kas už jį parašė atsisveikinimo laišką Eglei? Kokio žaidimo objektu Arnas siekė paversti Eglę, tikslingai ją "globodamas" nuo trylikos metų?

Kai visus šiuos klausimus V.Kusienė išsakė VSD, siūlydama visą įmanomą pagalbą, kad būtų galima surasi Arną, šis žmogus dingo. Ir padarė tai profesionaliai, nes "teroristės" medžiokle ir čečėnų Gatajevų šeiminio konflikto narpliojimu išgarsėjęs VSD nepajėgė surasti nei jo, nei jį pažinojusių asmenų.

VSD trina pėdsakus?

Dar 2007 metų lapkritį, kai "terorizmo" byla net nekvepėjo, V.Kusienė raštu kreipėsi į VSD, prašydama surasti ir apklausti Arną. VSD Klaipėdos apygardos pareigūnui Dainiui Noreikai ji ne tik siūlė paimti kompiuterį, kuriame buvo likęs dvejus metus trukęs Eglės susirašinėjimas su Arnu ir Aišat Batašjeva, bet ir davė Arno telefono numerį.

Tačiau kompiuterio D.Noreikai neprireikė, o pasakojimą apie žmogų, užsiimantį trylikamečių edukacija islamo klausimais, jis nuleido negirdomis. "Susidarė įspūdis, kad Arną jis pažįsta, bet jam nenaudinga jį išviešinti", - prisimena V.Kusienė.

Kompiuterį D.Noreika paėmė kratos metu tik praėjus beveik dvejiems metams - 2009-ųjų spalio 24 dieną, jau po to, kai Eglė buvo sulaikyta ir apkaltinta terorizmu. Kodėl - vėl raštu klausė VSD generalinio direktoriaus Gedimino Grinos V.Kusienė - saugumui staiga prireikė kompiuterio, kuriuo Eglė nebesinaudojo nuo 2007-ųjų vasaros, jeigu terorizmas jai inkriminuojamas tik nuo 2009-ųjų birželio? Kodėl nereikėjo 2007 metais, kai būsimosios "teroristės" mama siūlė ištirti galimai nusikalstamą Arno ir Batašjevų veiklą? Į šiuos klausimus VSD vadovas atsakė raštu padėkodamas V.Kusienei už norą daugiau sužinoti apie saugumo darbą.

"Jie pasakė, kad kompiuteryje buvę duomenys esą sunaikinti, ištrinti, ir jų neįmanoma atkurti. Turbūt jie patys ir sunaikino. Ir visi telefonai, nuo paties pirmojo, taip pat buvo paimti. Su jais irgi ta pati istorija, neva neliko nė pėdsako iš mano susirašinėjimų su Arnu. Bet tikrai žinau, kad jo žinutės buvo likusios sename telefone, kurį kratos metu paėmė VSD", - sako Eglė.

Ji ir jos artimieji įsitikinę, kad kompiuterio istorija nėra paprastas VSD darbo brokas - iš bylos sąmoningai naikinama viskas, kas gali paliudyti apie Arno ir vėliau Eglę "globojusių" saugumo pareigūnų bei agentų provokacijas.

Anot Eglės, užčiaupti, prabilus apie Arną, ją stengėsi ir bylą tyręs prokuroras Justas Laucius. Arno paieškoms jis skyrė lygiai vieną parą, jau baigdamas ikiteisminį tyrimą: 2010 birželio 29 dieną išsiuntė užklausimą į Klaipėdos VSD, o birželio 30 dieną gavo atsakymą, kad tokio asmens rasti nepavyko.

Taip pat "sėkmingai" baigėsi ir VSD bandymas surasti Arną galėjusius pažinoti Ali ir Toitą. 2010 metų gegužės 24 dienos ir 2010 metų birželio 30 dienos Klaipėdos apygardos VSD pažymose nurodyta, kad šie asmenys nenustatyti.

Surasti Gabrielę, galinčią paliudyti apie Arno, Toitos ir Ali egzistavimą, anot prokuroro, nėra prasmės, nes šie faktai neva nereikšmingi.

Kaip "neturinčius reikšmės bylos tyrimui" prokuroras J.Laucius 2010 metų liepos 16 dienos nutarimu nurodė skubiai sunaikinti dviejų E.Kusaitės telefono numerių slapto pasiklausymo įrašus. Vieną iš nutarime minimų telefono atminties kortelių Eglė naudojo nuo 2008-ųjų pradžios ją "globojusio" VSD agento Abdul Hafizo nurodymu ir bendravo juo tik su šiuo asmeniu.

Kaip paaiškėjo, užuot ieškojęs Arno, VSD suorganizavo Eglei Klaipėdoje "musulmonų" bendruomenę, kurioje radikaliausiai nusiteikusią dalį sudarė paties saugumo pareigūnai ir agentai.

Gal ir jūs galėtumėte tapti musulmonėmis?

Maždaug taip tenka įsivaizduoti pasiūlymą, kurį V.Kusienė iš VSD pareigūno D.Noreikos išgirdo 2007-ųjų sausį, kai Eglė jau buvo sugrįžusi iš Vokietijos. Esą jeigu motina priimtų islamo tikėjimą, jos dukra nesijaustų tokia vieniša. Tokį patį pasiūlymą iš D.Noreikos lūpų teigia girdėjusi ir Eglės teta Irena Jeleniauskaitė. Kokiu tikslu D.Noreikai prireikė organizuoti konvertičių šeimą, lieka VSD paslaptis. Tačiau sprendžiant iš to, kaip vystėsi veiksmas, šiandien galėjome turėti užkietėjusių terorisčių trijulę.

Dabar aiškėja, kad tuo pačiu metu, kai D.Noreika aiškinosi galimybes pakeisi V.Kusienės religines pažiūras, motinos pagalbos prašymas buvo "apiformintas" kaip "operatyvinė informacija", kurios pagrindu 2008 metų sausio mėnesį VSD Klaipėdos apygardos skyriaus Kovos su terorizmu skyrius pradėjo dukrai operatyvinę tyrimo bylą dėl terorizmo. Nutylėtas šioje "informacijoje" buvo tik Arnas.

Eglė buvo iškviesta į Klaipėdos VSD - esą registruojami konvertitai, priėmę islamo tikėjimą. Ji prisimena žilstelėjusį, su rusišku akcentu kalbantį vyrą, kuris atsainiai pasiteiravo apie pažiūras ir svečiavimąsi Vokietijoje. Eglė užsiminė apie Arną, Toitą ir Ali, bet pareigūno ši tema nesudomino. Ji negavo jokių įspėjimų ar nurodymų, nors tų pačių metų rudenį saugumas išgarsėjo "draugišku įspėjimu" žurnalistui ir politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui, kuris dėl savo straipsniuose reiškiamos kritikos neva gali būti verbuojamas nedraugiškos valstybės agentų.

"Musulmonų" provokacijos

Netrukus kelione į Vokietiją "nusikaltusi" devyniolikmetė tapo intensyvios saugumo operacijos taikiniu. Bylą ėmėsi šefuoti VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas. 2008 metų vasario pradžioje jis parūpino VSD pareigūnams plačius įgaliojimus atlikti slaptus operatyvinius veiksmus - sekti Eglę, slapta patekti į gyvenamąsias patalpas ir jai nežinant paimti "tyrimui" jos dokumentus bei daiktus. Tikslas - "surinkti pakankamai duomenų, kurie sudarytų sąlygas nustatyti E.Kusaitės vykdomų nusikaltimų požymius bei jos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (LR BK) 250 straipsnį (teroro aktas)".

Vykdydami šią užduotį VSD pareigūnai su Egle ne tik meldėsi, bet ir gyveno. Būsimąją "teroristę" apsupo toks gausus "musulmonų" būrys, kad mergina buvo nustebusi dėl neįtikimo islamo populiarumo Klaipėdoje. Saugume ji tarsi netyčia susidūrė su Aiša - Jelena Baltrušyte - Koševaja, kuri pasisakė esanti konvertitė, turinti "čečėniško kraujo", ir pasisiūlė parvežti namo. J.Koševaja supažindino su Andrejumi - A.Hafizu, gavusiu VSD užduotį "globoti" Eglę. "Globėjas" išnuomojo jai butą, mokėjo nuomos mokestį, apmokėdavo telefono sąskaitas ir leido naudotis kompiuteriu, prie kurio, be Eglės ir kelių saugumo agentų, prisėsdavo padirbėti net trys VSD pareigūnai. Į butą netrukus atsikraustė ir "čečėnė našlaitė", prisistačiusi musulmonišku Sereen ir lietuvišku Linos vardu - VSD darbuotoja, gavusi įgaliojimus atlikti slaptus operatyvinius veiksmus.

Saugumo pareigūnai Abdurachmanas - Vytautas Ugnius Stonys - ir Nerijus Daud - Sigitas Stasytis - dalyvaudavo maldų susirinkimuose, papildydami šiaip ne itin skaitlingą Klaipėdos musulmonų bendruomenę. Be islamo, visa ši slaptą užduotį gavusi kompanija praktikavo kalbas apie sprogdinimus, džihadą ir kitus dalykus, kuriems būtų galima pritaikyti vadovybės nurodytą LR BK 250 straipsnį.

Nustebusi dėl tokios audringos, jos vertinimu, "radikalių musulmonų" globos, V.Kusienė dar kartą kreipėsi į D.Noreiką. Vienas antiteroristinės operacijos vadovų nuramino, kad "su Egle viskas gerai, ji niekur nesivelia ir yra mūsų akiratyje".

Bet Eglė pasakoja, kad ji sulaukdavo dar keistesnių "musulmonų" iniciatyvų, negu D.Noreikos pasiūlymas jos mamai priimti islamą. Saugumo agentas A.Hafizas, vaizdavęs itin radikalų islamistą, besimėgaujantį galvų pjaustymo vaizdais internete, sakė parūpinęs jai netikrą pasą ir ragino vykti į Egiptą ar Azerbaidžaną vykdyti teroro akto. Kai apie šį į savo vaidmenį įsijautusio "globėjo" sumanymą Eglė pasipasakojo mamai, V.Kusienė vėl nuėjo pas D.Noreiką - šį kartą moteris gana griežtai pareikalavo, kad jos dukrą persekiojančių "nusikaltėlių lizdas" būtų išardytas.

Tas pats saugumo agentas A.Hafizas, kuriam Eglė jautėsi dėkinga už butą ir išlaikymą, paprašė internetu parsiųsti ir dvi elektronines knygas apie sprogmenis, kurias kaip įkaltį terorizmo bylai sėkmingai persirašė "čečėnė našlaitė" iš VSD. "Našlaitė" prašėsi pagyventi ir Eglės mamos namuose, bet V.Kusienė atsisakė ją įleisti, nes iš dukters pasakojimų pareigūnė Sereen ir kiti Klaipėdos "musulmonai" jai atrodė įtartini.

Kai buvo įrašyti "įkalčiai", dalis "radikalių islamistų" dingo, o Eglė, po atsisakymo vykti susisprogdinti į Egiptą susipykusi su A.Hafizu, grįžo į motinos namus ir pradėjo kabintis į įprastą gyvenimą. Per metus, kuriuos iki suėmimo gyveno V.Kusienės namuose, baigė vidurinę mokyklą, planavo tolesnes studijas Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje, ieškojosi darbo ir dalyvavo "Carito" veikloje, lankydama Marijos Taikos Karalienės parapijos senelių globos namuose gyvenančius senelius.

Paskutinis VSD kadrilis

Kai 2009 metų spalio pabaigoje Eglė susiruošė į Maskvą aplankyti Aišos ir Apti Magmadovų, mama pati jai sukrovė daiktus - net būdama įtari ir gerai ištreniruota musulmoniškų VSD arabeskų, šioje draugystėje ji nieko blogo neįžvelgė.

Tačiau likus keliems mėnesiams iki šios kelionės, aplink Eglę vėl prasidėjo VSD kadrilis, kurį ji prisimena su siaubu: "Jie nenorėjo manęs paleisti, nes aš per daug apie Hafizą žinau, apie jo nusikaltimus. Tik kol kas dar nenoriu visko pasakoti, nes gali ką nors padaryti ir man, ir artimiesiems. Jis yra baisus žmogus. Kai tai sužinojau, stengiausi su juo visiškai nutraukti ryšius. Bet jis nepaliko ramybėje, skambinėjo įkyriai, siųsdavo SMS, kviesdavo susitikti. Paskutinis susitikimas buvo prieš pat kelionę į Maskvą. Buvau namuose, parašė: "Staigiai išeini, reikia pasikalbėt." Ėmė siuntinėti SMS, galvoju, reikia išeiti, nes pradės čia durniuot. Ir aš išėjau prie namo. Pamačiau atvažiuojant jo mašiną, ėjau prie jos, o jis staiga padidino greitį. Jau galvojau trenksis - vos spėjau atšokti."

Sulaužytas likimas - bylai nereikšmingas faktas

"Prašiau, kad prokuroras J.Laucius užrašytų, ką pasakoju apie saugumiečius. Jis niekados nerašė, neprotokolavo. Šaipėsi", - sako Eglė. Saugumo provokacijų temą, kaip ir Arno istoriją, prokuroras traktavo kaip "bylai nereikšmingus" faktus. A.Hafizas ir kiti VSD "musulmonai" byloje yra įslaptinti liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, o iš Eglei siųstų A.Hafizo žinučių paliktos vos kelios, neatspindinčios jo, kaip saugumo provokatoriaus, vaidmens.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkė Virginija Švedienė, nariai Zenonas Birštonas ir Jūratė Damanskienė) uždaruose posėdžiuose urmu atmetinėja visus Eglės gynėjų prašymus: nagrinėti bylą viešuose posėdžiuose; surasti ir apklausti Arną ir jį pažinojusius asmenis; grąžinti ją prokurorui dėl esminių BK ir Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų - neteisėto Rusijos FSB dalyvavimo ikiteisminiame tyrime ir neištirto skundo dėl psichologinio ir fizinio smurto, kuriuo ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama išgauti Eglės "prisipažinimą"; sujungti į vieną bylą Eglės ir Apti bei Aišat Magmadovų bylas, kurios nepagrįstai išskirtos, nes jie kaltinami bendra teroristine veikla; prijungti prie bylos visas kompiuterines laikmenas ir išsamias telefoninių Eglės pokalbių bei SMS žinučių išklotines. Visi prašymai atmesti protokolinėmis nutartimis, nenurodant atmetimo motyvų.

Praėjus dviem savaitėms po Eglės suėmimo, D.Noreika, siūlęs jos mamai ir tetai priimti islamą, buvo perkeltas į aukštesnes pareigas ir tapo Klaipėdos VSD Antiteroristinio skyriaus viršininku.

2011 metų sausio 7 dieną V.Kusienė pateikė VSD vadovui G.Grinai prašymą atsakyti į kelis klausimus, tarp jų šiuos: "Ar mane klaidinęs ir man melavęs pareigūnas D.Noreika, sužlugdęs mano dukros Eglės Kusaitės gyvenimą ir sugadinęs sveikatą jai ir jos artimiesiems, tebedirba VSD sistemoje? Ar nubausti kiti VSD pareigūnai ir agentai, vykdę šantažą ir provokacijas mano dukters atžvilgiu?"

VSD vadovas į šiuos "bylai nereikšmingus" klausimus atsakė taip: "VSD nekomentuoja ir viešai neteikia informacijos apie VSD vykdytą ar vykdomą operatyvinę veiklą, taip pat VSD tarnaujančių ar tarnavusių saugumo pareigūnų atžvilgiu vykdytus ar vykdomus tarnybinius tyrimus."

Matant pajėgas, kurios metamos kurpiant Rusijos FSB malonias bylas čečėnų tematika (aplink Gatajevų šeimą dūzgė 8 VSD pareigūnai), ir apverktinai sužlugdytą Lietuvos energetinės nepriklausomybės idėją, kyla ir platesnę prasmę turintis klausimas: kaip atsitiko, kad mūsų valstybės saugumo interesai taip stebėtinai sutampa su interesais tarnybos, kuri tęsia nusikalstama organizacija Lietuvoje pripažintos KGB tradicijas? Tačiau pats VSD jau net pranoko KGB.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"