TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Naiviai tikimės, kad sąmokslai nebeįmanomi

2012 08 23 6:08
Istorikas prof. Z.Butkus pabrėžia, kad Rusijos istoriografijoje Molotovo-Ribbentropo paktas jau vertinamas kaip paprastas įvykis. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka  

Istorikas prof. Zenonas Butkus pažymi, kad daugiau nei pusę amžiaus Sovietų Sąjungos jungą tempusios valstybės iki šiol neturi visiškai suderintos pozicijos dėl reikalavimo pripažinti okupacijos faktą. Esą jei bent Baltijos šalys turėtų bendrą nuomonę, Maskvai tektų į ją atsižvelgti. 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas primena, kad prieš 73 metus pasirašyti slaptieji Molotovo-Ribbentropo pakto protokolai, iš jaunos Lietuvos valstybės pasiglemžę nepriklausomybę, ir dabar turėtų mums priminti, kad sąmokslas galimas ne tik palaikant tarptautinius santykius, bet ir vidaus politikoje. 

Apie Lietuvos ateitį nulėmusį slaptą Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos susitarimą, jo reikšmę šiandien, pusę amžiaus trukusią okupaciją ir jos žalos atlyginimą - "Lietuvos žinių" interviu su prof. Zenonu Butkumi.

Likimas primestas

- Lietuvos nepriklausomybę buvo pasiglemžęs prieš 73 metus tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas. Jei pažvelgtume į to meto tarptautinę situaciją, ar galėtume tvirtinti, kad laisvės praradimas buvo užprogramuotas iš anksto? O gal turėjome galimybę to išvengti?

- 1939-1940 metais išvengti nepriklausomybės praradimo vargu ar galėjome. Tačiau žvelgiant į visą tarpukarį atrodytų, kad buvo įmanoma ją išsaugoti. Pavojų iš Sovietų Sąjungos ar to meto Vokietijos jautė 16 valstybių Vidurio ir Rytų Europoje, kuriose gyveno daugiau kaip 100 mln. žmonių. Jeigu tą grėsmę šalys būtų įvertinusios tinkamai, būtų išvengusios pavojaus. Bandymų vienytis būta: sukurta Oslo grupė, Mažoji Antantė, Baltijos Antantė, Balkanų Antantė. Tačiau šie regioniniai susivienijimai daugiausia tebuvo diplomatinės sąjungos, manyta, kad apsiginti pavyks pavieniui. Visas regionas nesivienijo ir leidosi manipuliuojamas.

Po Molotovo-Ribbentropo pakto Sovietų Sąjunga trims Baltijos šalims primetė sutartis, kurios suteikė jai galimybę įvesti kariuomenę. Vadovaujama Juozo Urbšio Lietuvos delegacija net ir tada aiškino, kad Lietuva valstybingumą išsaugos. Tačiau Stalinas traktavo Pabaltijį kaip vientisą regioną. Vis dėlto kritikuoti Baltijos šalių diplomatų nesiimčiau, nes jos tokio likimo pačios nepasirinko. Jis joms buvo primestas.

- Kas iš tiesų buvo Molotovo-Ribbentropo paktas? Vėlesnių įvykių chronologija sudaro įspūdį, kad tai tebuvo fiktyvus susitarimas, nes abi šalys už nugarų rezgė savus planus.

- Iš pat pradžių šio susitarimo buvo laikomasi. Lietuva pirmiausia pateko į Vokietijos įtakos zoną, tačiau, Stalinui pasiūlius, po mėnesio mūsų kraštas atiteko sovietų įtakos sferai. Už tai vokiečiai gavo Liublino ir Varšuvos vaivadijų dalis - 4 mln. gyventojų. Stalinas sakė, kad svarbiausia yra žmonės - 4 mln. vietoj 3 milijonų. Hitleris nenoromis sutiko. Paktas buvo sugriautas, kai iš esmės beveik visos jo sąlygos buvo išpildytos. Viačeslavas Molotovas į Berlyną buvo atvykęs 1940 metų gruodį. Įpareigotas Stalino jis reikalavo, kad Vokietija antrąkart leistų pulti Suomiją ir pasaulio dalybos tęstųsi. Tačiau jo pasidalyti jau nebesugebėjo, situacija ėmė staigiai keistis.

- Ar Lietuvos diplomatai ir kitos struktūros iš tiesų padarė viską, kad okupacijos būtų išvengta?

- Niekada viskas iki galo nepadaroma. Tačiau nei diplomatų, nei kitų struktūrų tikrai nekaltinčiau. Viską nulėmė tarptautinė situacija. Nors Baltijos šalys laikėsi neutralumo politikos, vargu ar buvo įmanoma numatyti, kad sovietai ir Vokietija taip greitai sustiprės. Didieji to meto Lietuvos politikai - Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras - po Pirmojo pasaulinio karo manė, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga realiu priešu galėtų būti nebent po 50 ar 100 metų.

- Užsimenate, kad okupacijos galbūt būtų pavykę išvengti, jei bent Baltijos valstybės būtų stipriau bendradarbiavusios. Kas tam sutrukdė?

- Dar 1919 metais buvo surengtos keturios konferencijos, tačiau jos baigėsi be rezultatų. Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Voldemaras manė, kad nėra ko dėtis su Latvija ir Estija, nes Lietuvai vienai bus paprasčiau išlaikyti nepriklausomybę. Tačiau Latviją ir Estiją Vakarų valstybės pripažino anksčiau, ir tai buvo pirmas pavojaus signalas Lietuvai.

Blogiausia, kas buvo padaryta, - įsileistas užsienio veiksnys į vidaus politiką. Daugelis politinių partijų buvo veikiamos iš išorės ir negalėjo vykdyti nuoseklios politikos. Sovietų Sąjunga tuo naudojosi. Baltijos šalys buvo nuteikinėjamos viena prieš kitą. Nebuvo rasta būdų, kaip apsaugoti vidaus politinį procesą.

Viena Lietuva neišsireikalaus

- Lietuva buvo okupuota pusei amžiaus. Kokių nuostolių dėl to patyrėme?

- Nuostoliai visiems puikiai žinomi. Netekome daugybės gyventojų, dalis jų išgyveno tremtį, turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Penkiasdešimt metų kentėme sovietinį eksperimentą. Ūkis, socialiniai santykiai buvo paralyžiuoti. Dabar įprasta lyginti pastarąjį ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečius, tad reikia atkreipti dėmesį į tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo teko viską kurti nuo nulio. Daug buvo pasiekta, o paskui prarasta. 

- Dar 1992 metais per referendumą buvo nuspręsta, kad būtina reikalauti okupacijos padarytos žalos atlyginimo. Šis klausimas keliamas ir šiuo metu. Ar naivu tikėtis, kad kada nors ta žala bus atlyginta?

- Gal ir nelabai naivu tikėtis, jog kada nors tai bus padaryta, bet kad tai įvyks dabar - nerealu. Viena Lietuva žalos atlyginimo išsireikalauti negali. Jeigu visos nukentėjusios valstybės drauge keltų šį klausimą, rezultatą galbūt ir būtų įmanoma pasiekti. Per Baltijos kelią solidarumas dar buvo juntamas, tačiau vėliau jo nebeliko. Atkūrus nepriklausomybę Latvija ir Estija dėl kai kurių ginčytinų teritorijų reikalavo laikytis 1920 metų sutarties, o Lietuva tokio klausimo nekėlė. Žalos atlyginimo Lietuva, atrodo, dabar reikalauja viena. Tad Maskvai lengva laikytis savo linijos. Jei bent Baltijos valstybės turėtų bendrą poziciją, su ja reikėtų skaitytis. Dabar net ir dėl okupacijos fakto pripažinimo nėra suderintos pozicijos. Rusijos istoriografijoje Molotovo-Ribbentropo paktas jau vertinamas kaip paprastas įvykis. Sovietų Sąjunga esą gynė savo interesus ir tenorėjo atitolinti karą. Pirmiausia turime reikalauti objektyvaus istorijos vertinimo, o paskui svarstyti, kaip išsireikalauti žalos atlyginimą.

- Kodėl nėra bendros pozicijos?

- Praeitis nėra tinkamai išaiškinta, išanalizuota, todėl nėra deramai suvokiama. Istorikų arba niekas neklauso, arba istoriją norima palikti istorikams. Nesutarimų tarp Baltijos šalių nėra. Aštrėja tik Lietuvos ir Lenkijos konfliktas. Blogiausia, kad manoma, jog įstojus į NATO ir Europos Sąjungą (ES) nieko daryti paprasčiausiai nebereikia. Tačiau pati ES bus vieninga tik tuomet, kai glaudūs ryšiai bus ne tik su Briuseliu, bet ir tarp pačių ES narių. Dabar situacija kita - ryšiai su centru puikūs, o tarpusavyje susitarti neįmanoma. Reikia suvokti, kad Bendrija nepanaikina regioninio bendradarbiavimo svarbos. Situacija primena tarpukarį: bendros pozicijos nėra, pavojus nejuntamas arba viliamasi, kad pavyks jo išvengti.

Neperimta istorinė patirtis

- Šiemet taip pat minime nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 25-ąsias metines. Kokį jį prisimenate ir kokį atgarsį tuomet jis sukėlė visuomenėje?

- Buvau jame, mačiau, kaip jis vyko. Mitingas tuomet iš tiesų išjudino visuomenę, buvo suprasta, kad galima kalbėti apie praeitį ir skaudžiausią jos įvykį - Molotovo-Ribbentropo paktą. Po poros metų buvo surengtas Baltijos kelias. Tai buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių atkurti nepriklausomybę. Tačiau su tuo mitingu susijusios ir ne tokios džiugios asociacijos. Mitingas buvo filmuojamas, o jo dalyviams buvo kuriamos asmens bylos.

Kitas liūdnas dalykas. Tuomet mitingą pradėjo disidentė Nijolė Sadūnaitė, kurios asmenybė jau įtraukta į valstybinių egzaminų programą. Tačiau ar ją pastaruoju metu kas nors matė televizijų laidose? Nors dažnai girdime apie stiprėjantį Vladimiro Putino režimą Rusijoje, ten pagrindinėse televizijos laidose nuolat dalyvauja garsi radikalių pažiūrų rusų disidentė Valerija Novodvorskaja. Didžiausia nuodėmė, kad disidentai atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu buvo nustumti ir jų patirtimi nepasinaudota.

- Ką šis mitingas reiškė to meto Sovietų Sąjungai?

- Tada buvo paskelbta Michailo Gorbačiovo "perestroika". Vis dėlto represinės priemonės dar buvo naudojamos gana smarkiai. Tačiau būtent tai buvo vienas esminių lūžių, leidusių greitai atkurti nepriklausomybę.

Molotovo-Ribbentropo paktas ir dabar liudija, kad sąmokslas yra galimas ne tik palaikant tarptautinius santykius, bet ir vidaus politikoje. Iki šiol nesukurta sistema, kaip apsaugoti vidaus politiką nuo išorės jėgų aktyvaus kišimosi. Deja, istorinė patirtis ne visai perimta. Iki šiol neturime imuniteto ir naiviai tikimės, kad sąmokslo paprasčiausiai nebegali būti, o istorija niekaip pasikartoti negali. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"