TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Naivus patiklumas - iš įpročio gauti dykai

2011 09 19 0:00
V.Vobolevičius pergalę būsimuose Seimo rinkimuose prognozuoja socialdemokratams, o populistams esą bus sunkiau.
Alinos Ožič nuotrauka

Išsilavinimą Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijęs, bet ten likti nesusigundęs politologas Vincentas Vobolevičius įsitikinęs, kad sovietmetis žmonėms paliko įprotį viską gauti už dyką. Todėl juos lengvai sugundo aukso kalnus žadančios populistinės partijos.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Vadybos ir ekonomikos universitete ISM dėstantis, pokomunistines transformacijas tyrinėjantis V.Vobolevičius atkreipia dėmesį, kad gyventojams mėginančios atstovauti kairiosios politinės partijos jau turėjo tapti nuosaikesnės, nes jų pastangos išpildyti rinkėjų įnorius gali baigtis ekonomikos krachu.

Apie jaunų išsilavinusių žmonių perspektyvas, krašto politinę raidą ir partijų bei rinkėjų mentalitetą LŽ kalbasi su Vincentu Vobolevičiumi.

Veiklos rado Lietuvoje

- JAV praleidote trylika metų, ten įgijote išsilavinimą. Ar neviliojo galimybė ten ir likti?

- Mane traukė galimybė išmėginti jėgas privačiame versle, tad baigęs studijas priėmiau pasiūlymą dirbti konsultacinėje įmonėje. Įgijau įdomios patirties. Kai užklupo finansinė krizė, buvo nutarta mažinti išlaidas. Įmonės biuras persikėlė į Čilę, o man pasiūlė jam vadovauti. Tada susimąsčiau, ar esant 32-ejų verta trenktis į pasaulio kraštą, mokytis naujos kalbos ir gauti "čilietišką" algą. Svarsčiau galimybę likti Amerikoje, tačiau tuo pačiu metu išsiunčiau paklausimus ir į ISM bei VDU.

Žinojau, kad darbas privačiame versle JAV traktuojamas kaip trūkumas, tad norėdamas patekti į prestižinį JAV universitetą, turėčiau labai atkakliai to siekti. Buvau gavęs pasiūlymą dirbti Manhatano koledže, bet apsvarstęs galimybes, nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir pritaikyti įgytą patirtį.

- Tačiau viešumoje sklando nuomonė, kad jaunam išsilavinusiam žmogui Lietuvoje nėra ką veikti.

- Pritariu kitokiam posakiui: jei tau nuobodu, pats esi nuobodus žmogus. Jeigu esi veiklus, veiklos visada atrasi. Tačiau daug kas priklauso ir nuo išsilavinimo. Jeigu esi akademinės srities specialistas, gali kilti keblumų. Pavyzdžiui, prancūzų senosios filologijos tyrinėtojas Lietuvoje negalėtų pramisti. Vis dėlto veiklos, darbo yra, bet nereikia tikėtis, kad kas nors ką nors atneš ant padėkliuko.

Daug pasiekėme tik išoriškai

- Viena jūsų interesų sričių - pokomunistinės transformacijos, Rytų Europos politika. Kuo jums įdomus iš komunizmo išsivadavusių kraštų likimas?

- Sąjūdžio laikais man buvo 14 metų, bet tie įvykiai jaudina iki šiol. Taip pat be galo įdomu stebėti, kokį didžiulį poveikį ekonomiškai besivystančioms valstybėms daro užsienio investicijos. Stebint iš Sovietų Sąjungos ištrūkusių kraštų vyriausybių veiklą matomi skirtumai tarp dešiniųjų ir pokomunistinių kairiųjų partijų.

- Kaip Lietuva atrodo kitų valstybių kontekste?

- Posovietinius kraštus galima suskirstyti pagal kelis modelius. Vienas jų - liūdniausias - yra tai, ką matome Vidurinėje Azijoje ar Baltarusijoje. Ten opozicija visą laiką buvo labai silpna, tad režimai valdžią perimdavo lengva ranka. Kiti du variantai - tai Čekijos ir Lenkijos kelias. Vadinamuoju Čekijos keliu eina Latvija ir Estija. Lenkijos - Vengrija ir Lietuva. Čekijoje, Latvijoje ir Estijoje komunistinės partijos po Sovietų Sąjungos griuvimo nesugebėjo reformuotis, jos išnyko. Tai nulėmė tose šalyse buvęs našus biurokratinis aparatas, leidęs triuškinti opoziciją, ir griežtas valdymo tonas.

Lenkijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje nebuvo tokio griežtumo, bet buvo korumpuotas biurokratinis aparatas ir komunistai buvo verčiami siekti kompromiso. Todėl pas mus kilo daug daugiau aistrų, liko pykčio ir skaudžių prisiminimų.

- Kaip Lietuva progresavo regiono mastu? Kas lėmė mūsų valstybės progresą?

- Reformos aktyviausiai vyko tol, kol Europos Sąjunga mums kėlė sąlygas. Išoriškai nuveikėme labai daug. Viena vertus, Lietuva ir Lenkija yra geresnėje pozicijoje nei Čekija, Latvija, Estija, nes mūsų krašte visada buvo įtampa tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Baimė, kad į valdžią ateis mirtinas priešas, skatino tapti skaidresne valstybe. Tačiau kairieji stabdė reformas, nes jiems buvo svarbus vietos verslas, kurį vykdė jų rėmėjai. Tad persilaužimą pavyko pasiekti daugiau dėl užsienio investicijų. Jos atneša skaidrumo ir tarptautinės patirties.

Kita vertus, Rytų Europoje yra ir daug neturtingų žmonių, jiems reformos suteikė skaudžių išgyvenimų. Tačiau kairieji Lietuvoje negalėjo būti tikri kairieji. Jie išsigando, kad atėję į valdžią negalės patenkinti visų žmonių lūkesčių taip, kad nežlugtų ekonomika. Juk žmonės nori gauti daug lengvatų, nes prie to priprato dar sovietmečiu.

- Kuo Lietuvos politika panaši ir kuo skiriasi nuo kitų pasaulio valstybių?

- Valstybės politika - tarsi penkialapė gėlė. Jos viduryje sėdi politikai, siekiantys tam tikrų tikslų. Vieni jų siekia pagerinti žmonių gyvenimą, kiti - pasipildyti pinigų ar pavaikščioti raudonu kilimu. Tačiau visi politikai siekia būti perrinkti. Šis siekis vienija ir dorus, ir nedorus politikus. Tam, kad būtų perrinkti, politikai skelbia programas, bučiuoja vaikus, demonstratyviai per gatvę perveda kokią močiutę ir pan.

Vis dėlto politikus riboja juos supanti erdvė ir laikas. Jie yra gėlės žiedlapiai, ribojantys politikų veiklą. Vienas iš žiedlapių yra geografija, antras - ekonomika, trečias - istorija, ketvirtas - kultūra. Penktasis lapelis riboja politikų veiklą per egzistuojančias institucijas ir rinkimų įstatymus. Nė vienos valstybės gėlė (kitaip tariant politika) nėra identiška kitai, nes kiekvienas politikas remdamasis aplinkybėmis parenka institucijas, tobulina rinkimų įstatymą, kad jam būtų lengviau grįžti į valdžią.

Lietuva naudoja mišrią rinkimų sistemą. Tokių valstybių mažai (tik iš dalies - Vengrija, Vokietija), todėl mūsų krašto rinkimų sistema unikali ir ją įdomu tyrinėti.

Populistams šįkart bus sunkiau

- Praėjusiuose Seimo rinkimuose, kaip ir anksčiau, būta staigmenų (Arūno Valinsko partija). Dabar, artėjant rinkimams, vėl steigiamos abejotinomis perspektyvomis pasižyminčios politinės partijos. Ar Lietuva ypatinga šiuo požiūriu?

- Palanki dirva tokioms partijoms yra ne visur. Pasiturinčių valstybių žmonės nerizikuotų balsuoti už populistus, nes jie gali sugriauti jų gyvenimą. Lietuva daug kuo skiriasi nuo Lotynų Amerikos, bet ir ten, ir mūsų krašte yra neturtingų žmonių, galinčių sau leisti rizikuoti. Jie jau balsavo už dešinę, kairę, centrą, ir nieko naudingo iš to neišėjo. Už A.Valinską taip pat balsavo ankstesnių balsavimų rezultatais nusivylę žmonės, nes norėjo gyventi geriau.

Tokių partijų vis atsiras, jos sugebės iš naujo suintriguoti nusivylusiuosius. Vis dėlto turiu vilties, kad per būsimus rinkimus A.Valinsko istorija nebepasikartos. Šiuo metu kuriamos net kelios naujos populistinės partijos. Tačiau jeigu jos ir bus sukurtos, elektoratas suskils ir vienadieniai politikai nebepateks į valdžią.

- Galbūt galima kaltinti žmonių neracionalų politikos suvokimą?

- Besigriebiantieji šiaudo, kaip ir kiti rinkėjai, yra racionalūs. Jie neturi ko prarasti, šiaudas jiems duoda bent mažą tikimybę, kad bus geriau. Juk jiems ir iki tol buvo tragiškai blogai.

Vis dėlto per šiuos rinkimus daugiausia balsų turėtų surinkti Socialdemokratų partija. Ji turi savo rinkėjus, išsibarsčiusius po regionus. Tai savarankiški ir kūrybingi žmonės, darantys gerus darbus savo miestui, miesteliui ar kaimui. Jiems politika yra pabodusi, tačiau jie mato realų produktą, kurį sukuria jų vietos valdžia. Socialdemokratams konservatoriai - tik Vakarų pasaulio statytiniai, nuolat trukdantys daryti tai, ką jie nori. Mano manymu, tie praktiški žmonės per šiuos rinkimus turėtų susitelkti ir padėti socialdemokratams patekti į valdžią.

- Domitės Žaidimų teorijos taikymu politikoje. Apie tai Lietuvoje beveik nekalbama. Ar iš tiesų manote, kad politikoje veikia tam tikri dėsniai ir galima nuspėti ateities procesus?

- Be abejo. Vienas Niujorko universiteto (ten baigiau doktorantūrą) dėstytojas sukūrė kompiuterinę programą, į kurią suvedus duomenis apie šių laikų politinius veikėjus, jų siekius, galios kiekį ir resursus, politinius scenarijus galima prognozuoti mėnesio tikslumu. Išbandyta Centrinėje žvalgybos valdyboje, programa pasitvirtino 90 proc. atvejų. Žaidimų teoriją galima pritaikyti spėjant revoliucijas, valdžios sprendimus, valdžios kabinetų sudėtį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"