TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Naktis, kai buvo ginamas tikras gyvenimas

Šią naktį ir vėl, kaip iki šiol 21 metus, Lietuvoje degs laužai, primindami tragiškų sausio įvykių patirtį: netektis ir tą malonų pergalės džiaugsmą, kai buvo apginta laisvė. Bet ar dabartinis jaunimas, dar negyvenęs tada, supranta, kodėl jų bendraamžiai ir vyresni žmonės išdrįso beginkliai stoti prieš automatais ir tankais ginkluotus sovietų kareivius? Norint suvokti tai svarbu išgirsti anos nakties dalyvius - žmones, kuriems buvo nesvetimos visos žmogiškosios silpnybės, tačiau jos nesukliudė atlikti tai, kas tapo tikru žygdarbiu.

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure, Nepriklausomybės aikštėje, susirinko pakalbėti tų dienų dalyviai: prie televizijos bokšto sausio 13-osios naktį budėjusi ir po tanku patekusi Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė, paskutinę televizijos naujienų laidą, kol užpuolė sovietai, vedusi Eglė Bučelytė, studentų būrį ginti parlamento atvedęs Vidas Čepulis ir vienas parlamento gynybos organizatorių, tuometis Vilniaus savivaldybės tarybos narys Vincas Vyrukaitis. Pokalbio vedėjas - politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kodėl tą naktį reikėjo būti ten?

A.Medalinskas. Kodėl ėjote prie televizijos bokšto, į parlamentą? Kodėl sėdėjote iki galo televizijos studijoje, nors girdėjote šūvius ir beldimus automatų buožėmis. Kaip šiandien paaiškinti jauniems žmonėms, kad jie suvoktų, jog tai gyva ir tikra, o ne iš tolimo mistinio pasaulio? Kodėl buvote ten beginkliai prieš ginkluotą jėgą?

L.Šlekienė. Mes tuo gyvenome. Toks buvo mūsų pasirinkimas. Ir suprantame, kad tas metas, pažvelgus dabar jau iš laiko perspektyvos, buvo labai prasmingas. Ne tik dėl mūsų visų indėlio į Sausio 13-ąją. Pats laikas buvo labai įdomus. Jaunas žmogus tada išgyveno didžiulį perversmą savo viduje, nes suprato, kaip atrodė tikroji mūsų istorija, pajuto, kad nuo jo priklauso Lietuvos ateitis. Nežinau, ar visas jaunimas tai patyrė, bet, manau, Atgimimo laikotarpiu šį jausmą išgyveno dauguma iš mūsų. Nuo to, ką girdėjome mokyklose, pajudėjome prie to, ką puse lūpų kalbėjo tėvai ir seneliai, o kai kas skaitė ir draudžiamoje literatūroje. Nepasakyčiau, kad mus vedė tik natūralus smalsumas. Jaunas žmogus suvokė - taip reikia. Mūsų žingsnius skatino Sąjūdis ir Atgimimas... Viskas nauja, nepatirta. Man, jaunam žmogui, buvo įdomūs ir Sąjūdžio mitingai, į kuriuos suplaukdavo minios, ir per juos išsakomos žinomų Sąjūdžio žmonių mintys.

E.Bučelytė. Mums tai buvo perėjimas iš netikro gyvenimo į tikrą, o vėliau, sausio 13-ąją, jau to gyvenimo gynimas. Gyvenimo, kuris ką tik prasidėjo. Nors mokėmės pagal sovietinę sistemą, mums Tėvynės jausmas dar nebuvo užmuštas 

L.Šlekienė. Vienuoliktoje klasėje mums buvo dėstomas visuomenės mokslas. 

E.Bučelytė. Visiškai nesuprantamas, ar ne? 

L.Šlekienė. Tikrai nesuprantamas. Mano mama - istorijos mokytoja. Pasakiau jai: "Mama, tai, ką skaitau, visiškai prieštarauja mano suvokimui apie gyvenimą, kuris verda aplink." 1986 metais atvažiavau į Vilnių. Tuo metu jau buvo prasidėjęs atšilimas. Ir kai atėjo Sausio 13-oji, tiesiog negalėjau kitaip pasielgti. Turėjau būti prie televizijos bokšto, ir tiek. Šiandien sunku net paaiškinti kodėl. Pati Sąjūdžio veikloje nedalyvavau, bet, žinoma, palaikiau. Supratau, kad tiesiog nėra kito kelio. Kaip ir daugelis kitų, vežiau iš Vilniaus tėvams ir kitiems artimiesiems į savo Pasvalio rajoną Sąjūdžio spaudą: "Atgimimą", "Sąjūdžio žinias". Nors nebuvau jos platintoja. Daug žmonių tuo metu vežė artimiesiems paskaityti Sąjūdžio spaudos.

E.Bučelytė. Mes gimėme ir gyvenome sovietinės sistemos metais. Mokykla, visuomeninė veikla bandė tai sužlugdyti. Užsienio žurnalistams dažnai tenka aiškinti, kaip mes, baigę sovietinį universitetą, galėjome eiti prieš sovietinę sistemą. Toks klausimas man atrodo keistas, o jie laukia atsakymo... Pasakau, kad gyvenome dvejopą gyvenimą. Vieną - savo šeimoje, su draugais ir artimaisiais, kitą - visuomenėje. Dauguma žaidė šį žaidimą. Rašydami darbus suprasdavome, kad reikia įtraukti citatą iš komunistų partijos suvažiavimo ar plenumo, bet niekas iš mūsų ta citata netikėjo. Iš bendravimo su rusais susidaro įspūdis, kad jie jau buvo įtikėję sovietų propaganda, o mes - ne. Todėl ir laukėme Lietuvos, apie kurią girdėjome tik iš senelių ir tėvų atsiminimų. 

V.Čepulis. Ir mums, anuomet jauniems žmonėms, buvo suteikta galimybė sukurti savo Lietuvą. Kiekvienas tomis dienomis ir gynėme savo Lietuvą: kokteilį, kurį atsinešėme genuose, iš tėvų pasakojimo. Ten pakako vietos ir garbingai kunigaikščių istorijai, ir tarpukario Lietuvai, ir tai Lietuvai, apie kurią girdėjome klausydami radijo iš už "balos".

A.Medalinskas. Su visais trukdžiais... Galva įsiskaudėdavo klausantis tų radijo stočių, o vis tiek gaudydavome kiekvieną žodį.

V.Vyrukaitis. Visiems sakiau tada, sakau ir dabar: "Gyniau Lietuvą nuo jūrų iki jūrų."

A.Medalinskas. Tokią, kokią ne vienas turėjome pasikabinę namie ant sienos kaip amatininkiškai padarytą medalį. Kaip Vytauto ar Gedimino bareljefus. Bet tokios Lietuvos kaip Vytauto laikais ir nebuvo galima atkurti. Ar supratote tai?

V.Vyrukaitis. Žinoma. Svarbiausia buvo nepriklausoma valstybė. Nors viena iš Lietuvos partijų - Nepriklausomybės partija - turėjo minčių sukurti bendrą valstybę su Ukraina. Mano idealas buvo tarpukario Lietuva. Juk per dvidešimt metų ji tapo valstybe, kurioje buvo išplėtota ir kultūra, ir menas, buvo sava inteligentija, kraštą mylintys žmonės. Turėjau keturis dėdes, ir jie buvo ištremti. Mano pusę giminės sudarė mokytojai, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai. Vyrai buvo ištremti arba pabėgo, o moterys pasiliko. Iš jų ir sužinojau, kaip viskas buvo. Aš tiesiog užaugau tokioje aplinkoje. Esu daug vyresnis už šias mergaites. Gimiau Sūduvoje. Aplink buvo pilna partizaninio judėjimo dalyvių. Išaugau tarp partizanų. Man ta Lietuvos praeitis nebuvo kažin kas nauja. Stengiausi kuo daugiau iškapstyti, pasitikslinti kokį nors faktą. Ypač ištempiau ausis, kai žmonės pradėjo grįžti iš lagerių, tremties. 

Sugėriau jų patirtą siaubą. O mano suvokimas buvo paprastas. Žinojau, kad visos imperijos griūva, tad grius ir ši. Kai pasirodė pirmi Sąjūdžio ženklai Mokslų akademijoje, supratau - atėjo laikas.

E.Bučelytė. Aš galvoju apie savo senelius ir tėvus, kurie įsivaizdavo, kas yra nepriklausoma Lietuva. Jie žinojo, ko eina. Mes, jaunieji, siekėme kitokio gyvenimo nei sovietmečiu. Supratome, kad taip gyventi negerai.

L.Šlekienė. Gynėme tas vertybes, kurių kruopelės dar buvo likusios. Užgniaužtos tradicijos, lietuvybė per Atgimimą vėl pradėjo skleistis. Pajutome laisvę ir atsakomybę. 

E.Bučelytė. Ir bendrumo jausmas buvo labai svarbus. Mes buvome dauguma. Juk informacija apie Sąjūdžio mitingus sklisdavo iš lūpų į lūpas. Kartais sužinodavome, kad jau šiandien vyks mitingas... Ir daugybė žmonių viską mesdavo, traukdavo į Katedros aikštę ar Vingio parką, nes reikėjo duoti priesakus deputatams. Dabar tai atrodo kaip pasakojimas iš fantastikos srities. 

V.Vyrukaitis. Buvau vyresnis ir mūsų siekiai skyrėsi, bet mitinge visi jautėme bendrumą. Supratau viena: išnyks kalba - išnyks tauta. 

E.Bučelytė. Ir kodėl dabar tai niekam nerūpi? O gal rūpi, bet negalvojame, kad mūsų žodis ką nors reiškia. Galbūt tada jautėmės daugiau galintys. Mes jau buvome pajutę, ką reiškia patiems spręsti, išrinkti savo atstovus į valdžią, duoti jiems priesakus. Anksčiau to nebuvo. O žmogui labai svarbu, kai jo žodis, visų mūsų žodis ką nors reiškia. Be to, jautėme, kad ten, už geležinės uždangos, yra kitas pasaulis, apie kurį realiai žinome labai mažai, bet jis mums atrodė kitoks, geras. Jaunimą vedė šviesios viltys, dėl to ir išėjome ginti mūsų teisės į tikrą gyvenimą. Kitokį, negu buvo anksčiau

Barikados - iš žmonių

A.Medalinskas. Sovietų karinė jėga pirmą kartą buvo panaudota prie Spaudos rūmų, likus kelioms dienoms iki sausio 13-osios. Vis dėlto, ar tikėjote, kad prie televizijos pastato jie naudos automatus, o prie bokšto - net ir tankus? Ar buvote tam moraliai pasirengę?

V.Vyrukaitis. Į Sausio 13-ąją atėjome jau gavę pirmą pasipriešinimo krikštą. Buvome patyrę vadinamąjį bananų balių Katedros aikštėje 1988 metų rugsėjo 28-ąją, kai sovietai puolė demonstrantus. Be to, dar iki įvykių prie Spaudos rūmų mudviem su Jonu Geču Vilniaus vykdomojo komiteto pastate (dabar Gedimino pr. 9) buvo į krūtines atremti automatai, kai nuo sienos plėšėme Antano Sniečkaus bareljefą. Atvažiavo penki ar šeši BTR (kariniai šarvuočiai), iš jų išlipo kareiviai, užspaudė pneumatinio plaktuko laidą ir bandė neleisti nuimti to bareljefo. Kai nesutikome, leitenantas pasikvietė vyrus, ginkluotus automatais. Tada J.Gečui liūdnai pajuokavau: "Už Tėvynę mirti nebaisu, bet mirti už Sniečkų nesinori." Tokių susidūrimų buvo ne vienas. Žinojome, kad sausio 13-ąją gyvų jau niekas nepaliks, jeigu priešinsimės, o abejonių, jog priešinsimės, nebuvo.

L.Šlekienė. Aš netikėjau, kad tankai važiuos ant žmonių. Maniau, tik gąsdina. Šį tą panašaus mačiau tik filmuose apie karą. Ir televizija rodė, kas vyko Tbilisyje, Čekijoje... 

A.Medalinskas. Tbilisyje 1989-ųjų balandį tankai nevažiavo ant žmonių. Ten jie buvo daužomi aštriais kariniais kastuvėliais. Tik per įvykius Baku 1990 metų sausį tuometės Sovietų Sąjungos tankai traiškė žmones, bet tada mažai apie tai turėjome informacijos. Dabar, kai žinome, suprantame, kokie šiurpūs buvo tie Baku įvykiai. 

E.Bučelytė. Nemanau, jog dauguma žmonių Lietuvoje sausio 13-ąją tikėjo, kad prieš juos gali būti panaudoti tankai. 

L.Šlekienė. Tačiau realią grėsmę jutome. Ir baimė buvo, bet viltis ir vidinis pasipriešinimas neleido sustabdyti viso to gražaus, kas Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio metais. Tūkstantį kartų sau ir kitiems kartojau, galiu ir dabar dar kartą pakartoti: daugiau tokio vidinio pasipriešinimo, koks buvo tą naktį, nežinia, ar gyvenime dar gali būti. Jautėme ne tik milžinišką vidinį pasipriešinimą, bet ir šventą tikėjimą.

V.Čepulis. Ir mes labai norėjome rimtai pasipriešinti, nes supratome, kad karas jau prasidėjo. Prasidėjo sausio 11-ąją prie Spaudos rūmų, kai peršovė Vytautą Lukšį, technikumo moksleivį. Buvo aišku, kad netrukus bus ir šaudymų, ir kraujo, ir žuvusiųjų. 

V.Vyrukaitis. Todėl sausio 12-osios naktį jau buvome apsitrynę. Daugelis į parlamentą atėjome sausio 8 dienos rytą ir likome ten. Sausio 12-osios naktį, įgaliotas Vytauto Landsbergio, organizavau 15 grupių. Jos stovėjo tam tikrose vietose, turėjo savo būrius iš 10, 15, 20 žmonių. Ir išorės gynyba buvo struktūruota. 

A.Medalinskas. Savanorių? 

V.Vyrukaitis. Tuo metu nekalbėjome apie savanorius. Buvo liaudies draugovininkai. 

A.Medalinskas. Ne Sąjūdžio žaliaraiščiai? 

V.Vyrukaitis. Žaliaraiščiai nebuvo įteisinti įstatymu, o draugovininkai buvo. Dar daugiau: pagal tuomečius įstatymus draugovininką, jeigu jis sužeidžiamas, gynė valstybė. Todėl V.Landsbergis ir įgaliojo mane sudaryti draugovininkų būrius.

A.Medalinskas. Kodėl V.Landsbergis patikėjo jums visa tai organizuoti? 

V.Vyrukaitis. Buvau Vilniaus miesto tarybos deputatas. Dirbau teisėtvarkos komisijoje. Viską dariau savo iniciatyva. Turėjau darbą, dėl kurio man buvo atrištos rankos. Kaip deputatas iš pradžių rūpinausi pabėgusiais vaikais, o paskui - valstybės įstaigų apsauga. 

A.Medalinskas. Statyti barikadas apie parlamentą nutarta kuriant valstybės įstaigų apsaugos sistemą? 

V.Vyrukaitis. Ne.

V.Čepulis. Idėja kilo tų žmonių, kurie vėliau sudarė Gynybos štabą, iniciatyva. 

V.Vyrukaitis. Iš pradžių vietoj barikadų sausio 13-ąją buvo sustatyti autobusai, atvežę žmones iš įvairių Lietuvos kampelių. Iki šiol turiu J.Gečo, kaip Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo vadovo, raštą, leidžiantį man paimti transporto priemones ir panaudoti kaip barikadas. 

A.Medalinskas. Gal priminimą apie tas pirmąsias barikadas iš autobusų reikėjo įkomponuoti kaip akcentą, kaip tam tikrą atminimo elementą į dabar stovinčią barikadą? 

V.Vyrukaitis. Galbūt. Bet toje barikadoje vis tiek svarbiausi buvo žmonės, stovintys už autobusų kaip už sienos, pasirengę neleisti desantininkams (ar kokiems "jedinstvininkams") pakliūti į parlamentą. Ir svarbu buvo, kad tie žmonės nežūtų, jeigu tankai taranuotų autobusų sieną. 

Kaip rengtasi pasipriešinimui?

A.Medalinskas. Kuo ruošėtės priešintis sovietinei kariuomenei? Tik moraline jėga, kaip ir kiti žmonės, ar vis dėlto tie studentai, kurių būrį atvedėte ginti Aukščiausiosios Tarybos, tikėjosi gauti ginklų ir kaip filmuose herojiškai, romantiškai atsišaudyti? 

V.Čepulis. Nieko panašaus. Mūsų studentų būrys atėjo turėdamas planą, kaip tuos ginklus pasiimti. Didžiąją tarnybos rusų kariuomenėje dalį praleidau Vilniuje, kariniame Šiaurės miestelyje, kur ir buvo dislokuotos karinės sovietų pajėgos. 

A.Medalinskas. Tai jūs buvote parlamento gynėjų akys ir ausys Šiaurės miestelyje? Todėl ir žinojote, iš kur galima paimti ginklų? 

V.Čepulis. Taip, žinojau. Santariškėse buvo Šiaurės miestelio amunicijos sandėliai. Dabar ten, už tuberkuliozės ligoninės, iškilęs naujas kvartalas. Nors sandėlius saugojo apie 20 karių, besikeičianti sargyba, nebūtų buvę sunku tuos ginklus paimti, nes daug žmonių pažinojau ir ne kartą pats stovėjau poste. 

A.Medalinskas. Ir paėmėte tuos ginklus? 

V.Čepulis. Ne, Vincas neleido (šypsosi). 

A.Medalinskas. Kodėl? Buvo nurodymas priešintis beginkliams?

V.Čepulis. Nežinau. Todėl savo rankose turėjau tik štangą. Keletą kanistrų benzino nusiuntėme prie bokšto, o mes likome štai taip saugoti parlamento. Apsiginklavome, kuo galėjome: šaltaisiais ginklais, armatūros strypais, bet ruošėmės kaip tikram karui.

A.Medalinskas. Kuo čia dėti armatūros strypai?

V.Vyrukaitis. Sausio 12-osios rytą teko matyti tokį vaizdą: pastato viduje prie lango stovi vyriškis, laikantis laikraštį, o į jį, pasirodo, suvyniotas gabalas armatūros, kurios atvežė vienas Vilniaus miesto tarybos deputatas. Didelis gabalas buvo supjaustytas į 500 vienetų ir tie strypai susukti į laikraščius. Klausiu to vyriškio, ką veikia, o jis paaiškina, kad saugo langą. Sako, kai per kiemą bėgs desantininkai, lips pro šį langą, duos jiems per galvą. Paskui prisipažino, jog gyvenime nėra sudavęs žmogui per veidą, o dabar - reikia. 

A.Medalinskas. Ketinote kariauti su armatūros strypais prieš automatus ir tankus?

V.Čepulis. Supratome, kad automatus reikės atimti iš sovietų. Sausio 13-ąją neturėjome jokių ginklų, o per rugpjūčio pučą jau buvome ginkluoti iki dantų. Nusipirkome Šiaurės miestelyje iš tų pažįstamų kareivių. Aišku, jie labai rizikavo, bet po sausio įvykių jau žinojo, kad išvyks ir norėjo pagerinti savo materialinę padėtį. Tomis dienomis man teko ne kartą vaikščioti į Šiaurės miestelį ir naudotis ankstesniu pažymėjimu. Ir nieko. Po Sausio 13-osios rusų kariuomenėje liko netvarka. 

L.Šlekienė. Mano viršininkė pasakojo, kad stovėdama susikibusi už rankų su moterimi prie bokšto pajuto, kaip kažkas spaudžia šoną. Pasirodo, moteriškė buvo atsinešusi kočėlą. Žinoma, naivu... Bet žmogus pasiėmė tą daiktą intuityviai, paskutinę minutę, dėl visa ko.  Mes prie bokšto buvome "apsiginklavę" daina ir šokiu. Taip drąsinome save. Kai rusų prokurorai mūsų klausė, jų logika buvo tokia: dainavote, šokote, vadinasi, gėrėte? Atsakiau, kad ne. Paaiškinau, jog buvo šalta. Susikuri laužą ir šoki. Visais laikais žmonės drąsindavo save daina.

Mirtino pavojaus akivaizdoje

A.Medalinskas. Egle, jūsų ginklas buvo žodis. Jūs su kolegomis iš Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) dirbote studijoje, kai sovietų kariai įžengė į LRT pastatą. Ir buvote atkirsti. Užsirakinote ir toliau darėte savo darbą, nors televizijoje jau šeimininkavo svetimi ir automatų buožėmis daužė duris.

E.Bučelytė. Vienas iš kolegų mus užrakino, kad galėtume transliuoti, kol į studiją pateks desantininkai.

A.Medalinskas. Kokios mintys sukosi jūsų galvoje, kai žinojote, kad dar akimirka ir gali būti viskas? Paskutiniai žodžiai, o gal net paskutinė gyvenimo akimirka...

E.Bučelytė. Gal per skambu pasakyti - pareigos suvokimas. Bet tai turbūt galima pavadinti tik taip. Žurnalisto ir žmogaus pareiga susiplakė į viena. Tapo piliečio pareiga. Visada sakau, kad man teko laimė tą naktį būti toje vietoje ir patirti, kas esu. Tiek prieš kitus, tiek prieš save, savo sąžinę. Juk jeigu to nebūtų atsitikę, nežinočiau, ar galėčiau išlaikyti tokią akimirką, ar išsigąsčiau, o gal tiesiog norėčiau pasprukti.

A.Medalinskas. Man žmona, kuri tuo metu taip pat dirbo su jumis televizijos studijoje, sakė, kad tada galvoje buvo tik dvi besikaitaliojančios mintys: kodėl ji turi mirti tokia jauna ir kaip paskambinti artimiesiems, kurių galbūt jau neteks matyti ir atsisveikinti. O tokios galimybės nebuvo. Be to, reikėjo iki galo atlikti savo darbą studijoje. Ir nepalūžti. 

E.Bučelytė. Kai paminėjote, apie ką mąstė Daiva, prisiminiau, kad mane taip pat kamavo dvi mintys. Pirma: kai tik ištrūksime, reikia paskambinti tėvams, nes jie turbūt matė mane per televizorių ir mano, jog esu nebegyva. Kita: prisiskambinti į užsienį, pranešti, kas įvyko. 

A.Medalinskas. Ar jūs studijoje girdėjote tuos daužymus automatų buožėmis į duris? 

E.Bučelytė. Be abejo. Tačiau tai buvo jau vėliau. Transliacijos metu jautėme, kaip dreba žemė nuo sprogimų, ir visa tai girdėjome, bet nežinojome, kas vyksta. Buvo net minčių, kad aplink jau nieko nebėra. Susipynė įvairūs jausmai. Įskaitant ir tą, kad gyvename paskutines minutes. Aišku, dabar visas tas mintis sunku chronologiškai atsekti. Kol transliavome į eterį, jų visiškai nebuvo, išskyrus vienintelę: kaip gauti informacijos? O jos gauti buvo įmanoma tik paprastu laidiniu vietiniu telefonu.

A.Medalinskas. Čia galime priminti, kad mobiliųjų telefonų tada nebuvo. 

E.Bučelytė. Be to, ir numerių mintinai neatsimeni, žinai tik savo redakcijos telefoną. Prisimeni dar kokius keturis, bandai automatiškai juos spaudyti - gal kas nors atsilieps. Bet niekas nebeatsiliepia. Visur tuščia. Tik kolegos dar spėjo pasakyti, kad jau užimtas radijas. O paskui - tyla. Galvoje sukosi daug įvairių minčių. Sakiau tai, kas atėjo į galvą. Vėliau visko jau nebūčiau ir prisiminusi, jeigu ne tie išlikę įrašai. 

L.Šlekienė. Ir man tada buvo minčių, kad jau viskas. Tai mano gyvenimo pabaiga. Drąsinau save tuo, kad žinau, kodėl atėjau. O kaip bus, taip bus. Tokios mintys ypač užgulė, kai pamačiau manęs link judantį tanką.

A.Medalinskas. Loreta, ar tai tas pats tankas, kuris mirtinai sutraiškė Loretą Asanavičiūtę? 

L.Šlekienė. Taip. Po tanku patekome keturiese. Kaip dabar save vadiname, tankistų brigada. Ir aš, pamačiusi tą tanką, pamaniau: jau viskas. Mačiau, kad kažkas bando jį stumti į šoną. Nė pati nesuvokiu, kaip nepraradau sąmonės. Klykiau nesavu balsu, šaukiau mamą. Klykiau vaikiškai, visa savo esybe. O juk protu suvoki, kas vyksta...  Supratau, kad žinau, kodėl esu čia, kad tai - šventas reikalas, nors skamba galbūt juokingai. Paskui tankas nuvažiavo ir viskas atlėgo. Bet mačiau tą košę, zvimbiančias kulkas, girdėjau klyksmus... Dar ir šiandien sapnuoju košmarus. Žinote, juk tada pirmą kartą išvydau tikrą tanką. Anksčiau buvau mačiusi tik filme. 

A.Medalinskas. Apie keturis tankistus ir šunį? Tokius draugiškus? O šitie buvo kitokie. Ar matėte tų kareivių, tankistų veidus, akis?

E.Bučelytė. Kai desantininkai įsiveržė į televiziją, jų veidus slėpė plastikiniai gaubtai.

L.Šlekienė. Aš net kareivių iš arti nemačiau. Tik siluetus, bandančius patekti į bokštą, prasibrauti pro žmones. O tada pradėjo važiuoti tankai. Tikslas buvo išsklaidyti minią. Mačiau, kaip trankė šautuvų buožėmis, norėdami išvaikyti žmones. 

Neturime teisės pasiduoti

A.Medalinskas. Kaip jautėsi parlamento gynėjai mirtino pavojaus akivaizdoje?

V.Vyrukaitis. Ir iš mūsų ne vienas pajuto tą baimės jausmą. Tai natūralu. Dar sausio 11-ąją mačiau: sėdi Česlovas Jezerskas, Audrius Butkevičius ir verkia moteris. Ji pasakoja, kad prie Spaudos rūmų labai baisu. Ten kareiviai surinko vyrus, pastatė prie sienos ir sušaudė. Vėliau paaiškėjo, kad informacija buvo netiksli, nukentėjo  vienas V.Lukšys, beje, buvęs mano mokinys. Tačiau tada man kaip pagaliu kas trenkė į pakinklius. Kaip tie vyrai galėjo nesipriešinti!? Negi vėl? Man gėda dėl anos Lietuvos kariuomenės, kuri neiššovė nė šūvio. O mes turime šauti. Bet kai mes, 17 Vilniaus miesto tarybos deputatų, atėjome į parlamentą ir sužinojome, kad čia pasiliksime, o išeisime tik gyvi arba mirę, kai davėme priesaiką, pamačiau, kaip vieno kolegos veidu bėga ašaros. Iš baimės ar iš nevilties... Jis girdėjo, kad tuos vyrus sušaudė, bet vis tiek davė priesaiką ir ruošėsi ginti parlamentą. 

V.Čepulis. Vincai, ar tai buvo baimės ašaros? Juk nebuvo jokios baimės. 

A.Medalinskas. Tada gal iš nevilties? Visi suprato, kad su tokiais ginklais kaip statybinė armatūra, susukta į laikraščius, keliais medžiokliniais šautuvais ilgai nepasipriešinsi. Tai buvo tik moralinis pasipriešinimas jėgai, ginkluotai automatais ir net tankais. Iš čia ir ta neviltis, kad tokioje situacijoje sunku ką nors pakeisti.

V.Vyrukaitis. Viskas susideda. 

V.Čepulis. Gal daugiau buvo pykčio... Jie turi viską, o tu - tik štangą. Bet pasipriešinimo dvasia, adrenalinas siekė net krūminius dantis. 

A.Medalinskas. Vadinasi, epizodas, kurį anksčiau rodė filmuose apie karą, kai jūreivis persiplėšia marškinius ir stodamas beginklis prieš tanką ar automatus sako: "Šaudykite!", nėra režisieriaus prasimanymas. Pasirodžius pirmiems pranešimams apie aukas jūs, nors ir beginkliai, tvirtai sugniaužėte kumščius, kad žūtumėte garbingai? 

V.Čepulis. Taip. Ir norėjome kautis iš paskutiniųjų, nors turėjome tik kelis medžioklinius ir sportinius šautuvus. Koviniais buvo aprūpinta tik parlamento apsauga. Ir šiek tiek policininkai. Kvailelis tas Algis Paleckis, sakantis, kad prie bokšto savi šaudė į savus. Juk neturėjome net iš ko šaudyti, ką jau kalbėti apie šaudymą į savus. O ką jis piešia? Grybų apsivalgęs teoretikas. Pagaliau ne to kalibro ginklai buvo panaudoti prieš žmones prie televizijos bokšto. Tokių ginklų turėjo tik sovietų kareiviai.

L.Šlekienė. Jie bando aiškinti, kad žmonės patys palindo ir po tankais. Bet juk nepalindo. Kiekvienas žmogus instinktyviai traukiasi nuo tanko.

A.Medalinskas. Kaip atsitiko, kad jūs patekote po tanku. Ir kaip likote gyva?  

L.Šlekienė. Visa minia traukėsi nuo atvažiuojančio tanko. Ėjau atbulomis, nes stovėjau veidu į bokštą. Aplink bokštą yra asfaltuotas takas. Kaip vėliau sužinojau, tankas juo ir važiavo. Kai traukėmės atgal, kojos ėmė pintis. Paskui pasimaišė bortelis, už kurio prasideda pieva. O žmonių buvo daug, vienas prie kito kaip silkės. Laimė, tankas priekiniais vikšrais užvažiavo ant bortelio. Jeigu tiesiog ant asfaltuoto tako... būtų buvę viskas, kaip Loretai. Rusų prokuratūra bandė man prikišti, kad kalbu nesąmones: juk patekus po tanku iš žmogaus lieka blynas. Bet yra nuotraukos, kuriose matyti, kad tankas neužvažiavo ant manęs visu svoriu, ir tai išgelbėjo man gyvybę. Stebuklas kažkoks.

A.Medalinskas. Buvote arti mirties? 

L.Šlekienė. Labai arti. Po to galėjau netekti kojų. Ačiū Dievui, ačiū gydytojams. Ačiū ir likimui. Nežinau, kam dėkoti. Gal ir sau pačiai. Tada supranti gyvenimo vertę, kas svarbiausia. 

A.Medalinskas. Gal nulėmė viltis gyventi? 

L.Šlekienė. Taip. Ir dabar veikia. Visada sakau: neturiu teisės pasiduoti. 

Pokalbio pabaiga - rytdienos numeryje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"