TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Narystė EBPO: ir mokytis, ir dalytis patirtimi

2015 05 16 6:00
Erikas Solheimas Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Balandžio pradžioje Lietuva pakviesta pradėti stojimo procesą į turtingų šalių klubu vadinamą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Apie šio kvietimo reikšmę ir naujausias tendencijas paramos besivystančiam pasauliui srityje LŽ pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute viešėjęs Erikas Solheimas, EBPO Paramos vystymuisi komiteto vadovas, ilgametis Norvegijos aplinkosaugos ir tarptautinės plėtros reikalų ministras. 

Svarbiausia - geri sprendimai

- Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau yra sakęs, ką reiškia narystė EBPO. Kaip apibrėžtumėte ją?

- Narystė suteikia galimybę įsitraukti į pasaulinę prestižinę instituciją, kuri yra sukaupusi geriausią investicijų, mokesčių, aplinkosaugos, švietimo politikos ir kitų sričių praktiką, taip pat daryti jai įtaką. Esminis dalykas norint tapti sėkminga valstybe - ne pinigai, o geri politiniai sprendimai. Būdama EBPO narė Lietuva galės naudotis daugelio kitų šalių patirtimi, sužinoti, kas efektyvu, o kas ne, ir taip išvengti klaidingų sprendimų. Jei tam tikra politika buvo nesėkminga kitose pasaulio vietose, matyt, ji neatneš sėkmės ir čia.

- Paradoksalu, kad Lietuva pakviesta derėtis būtent dabar, kai iš valstybės biudžeto skiriama oficiali parama plėtrai nuo 2012 metų mažėja ir yra nukritusi į 2006-ųjų lygį. Tada ji sudarė 0,09 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP).

- Neabejotinai skatinsiu jūsų politikus skirti daugiau lėšų. Lietuva yra kur kas turtingesnė nei daugelis kitų pasaulio valstybių. Tačiau čia svarbus ne tik piniginis, bet ir patirties klausimas. Pavyzdžiui, jūs sėkmingai persitvarkėte iš sovietinio ekonominio modelio į rinkos ekonomiką. Nemažai šalių domisi, kaip tai pavyko. Be to, Lietuvoje geri santykiai tarp daugumą sudarančių lietuvių ir lenkų bei rusų mažumų - kiti gali pasimokyti to iš jūsų. Kiekviena valstybė turėtų ir mokytis, ir dalytis patirtimi.

Tarp pažangos ir gėdos

- Vis dėlto paklausiu apie pinigus. Oficiali parama plėtrai skiriama jau daugiau kaip pusę amžiaus. Kas nuo to laiko pasaulyje pasikeitė?

- Priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, ši parama buvo neįtikimai naudinga. Sprendžiant iš to, ką žmonės Vilniuje ar Niujorke mato televizorių ekranuose, pasaulis ritasi tik žemyn: problemos Ukrainoje, „Islamo valstybės“ žudymai Irake ar Sirijoje.

Iš tiesų situacija visiškai kitokia - žmonijos istorijoje tikimybė žūti dėl smurtinių veiksmų dar niekada nebuvo tokia maža. Pasaulis tapo taikesnis, o ir skurdo lygis gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį mirštančiųjų nuo maliarijos sumažėjo perpus. To nepavadinsi nedidele pažanga, tai - milžiniška pažanga. Ir ne vien dėl valstybių skiriamos paramos, bet ir dėl privačių investicijų, gerų politinių sprendimų. Manau, giliai širdyje lietuviai žino, kad viskas gerai - jie yra kur kas labiau pasiturintys ir laisvesni, negu buvo seneliai.

- Pabrėžiama, jog reikia didinti paramą plėtrai. Kodėl?

- Tikrai gėda, kad daugiau kaip milijardas žmonių, nors ir pasiekta didelė pažanga, vis dar skursta. Vidutinis progresas nieko nereiškia Pietų Sudane gyvenančiai motinai, kurios kūdikis miršta nuo ligos ar karo. Pagerėjusi situacija Lietuvoje ar Kinijoje jai nepadeda. Mes, europiečiai, negalime klestėti, jei pasaulis neklesti. Tokiu atveju daugėja karų, terorizmo, nesirūpinama aplinkosauga, o galiausiai lieka mažiau užsienio rinkų verslininkams.

Kas pirmiau - karas ar skurdas - yra tarsi klausimas apie vištą ir kiaušinį. Plėtra beveik neįmanoma, kai vyksta pilietiniai karai, tačiau taip pat tiesa, kad kone visi karai kyla skurdžiausiose pasaulio vietose. Pasiūlius maitinimą dusyk per dieną ir kalašnikovą, vaikai Vilniuje nesusigundys dėl to praleisti pamokų, bet tam tikrose Afrikos dalyse tai bus labai "geras sandėris". Konflikto zonose pirmenybė visuomet teikiama taikai palaikyti. Šiandien pastatysi mokyklą - ryt ją sudegins. Parengsi mokytoją dirbti - kitą dieną jį nužudys. Taika - pirmiausia.

- Akcentuojate oficialios paramos plėtrai reformas. Kokios jos turėtų būti?

- Manome, kad būtina eiti "trimis kojomis" - parama, mokesčiais ir privačiomis investicijomis. Jos viena kitai neprieštarauja, kiekvienos reikia vis daugiau. Pavyzdžiui, EBPO šalyse mokesčiai sudaro vidutiniškai per 30 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o skurdžiausiose - vos keliolika. Svarbu tai keisti. Sėkmingi Pietų Korėjos, Kinijos, Singapūro pavyzdžiai rodo, kaip privačios investicijos padėjo šalims. Žinoma, yra prastų investuotojų, kurie, pavyzdžiui, teršia aplinką, tačiau apskritai plėtrai būtina pritraukti verslininkų. Tarkime, Kinija šiandien pagamina 70 proc. visų mobiliųjų telefonų pasaulyje, o tai sukuria daugybę darbo vietų. Nuo 2000-ųjų kinų atlyginimai kyla vidutiniškai po 12 proc. kasmet.

Trūksta ryžtingų politikų

- Nustebau sužinojusi, kad Kinija, Brazilija, Indija yra šalys, kurios vienu metu ir gauna paramos, ir skiria jos kitiems.

- Taip veikia naujasis pasaulis, tokių valstybių yra kur kas daugiau. Galiu paaiškinti Turkijos pavyzdžiu: ji gauna paramos plėtrai, tarkime, iš Vokietijos, nes šios šalies pramonė labiau pažengusi, - gali mokytis, perimti technologijas, verslo praktiką. Tuo pat metu Turkija yra viena pagrindinių investuotojų Afrikoje, ypač Somalyje. Pirmas maršrutas oro bendrovės „Turkish Airlines" lėktuvu iš sostinės Mogadišo buvo į Stambulą. Somalis gauna naudos iš Turkijos, ši - iš Vokietijos. Afrikos šalims lengviau mokytis iš Turkijos, kuri tapo industrine valstybe per pastaruosius du dešimtmečius, o ne iš Vokietijos, kuri yra industrinė jau nuo XIX amžiaus.

Jei paklaustumėte žmonių, kas skiria daugiausia paramos plėtrai, dauguma greičiausiai atsakytų, kad Švedija. Iš tiesų absoliučiais skaičiais - JAV, o pagal paramos kiekį, tenkantį vienam gyventojui, - Jungtiniai Arabų Emyratai. Jie turėtų būti įvertinti už tai, kad tiek daug daro.

- Tačiau ne visos klestinčios šalys nori dalytis tuo, ką turi. Galime prisiminti, kad Australijos premjeras Tony Abbottas neseniai gerokai sumažino paramą plėtrai.

- Viena rimčiausių problemų - pasaulio lyderių, kuriems rūpėtų ši sritis, trūkumas. Iš esmės jau žinome, kaip reikia naikinti skurdą, kovoti su klimato kaita, bet neturime ryžtingų politikų. Suprantama, kur kas paprasčiau veikti, kai esi JAV ar Kinijos prezidentas, o ne Lietuvos premjeras.

Tačiau tai nereiškia, kad mažos valstybės negali imtis lyderių vaidmens. Pastaraisiais metais daugybė pasauliniu mastu svarbių procesų buvo inicijuoti tikrai ne didžiausių šalių. Didelę įtaką gali daryti ne tik politikai, bet ir pilietinės visuomenės aktyvistai, pavyzdžiui, Nobelio taikos premijos laureatas, ekonomistas iš Bangladešo Muhamedas Junusas ar airių grupės U2 dainininkas Bono. Neturėtume lyderių vaidmens palikti tik JAV ar Kinijai, galime eiti į priekį iš daugelio skirtingų pozicijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"