TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nauja širdis liepia padėti kitiems

2010 11 09 0:00
Nors ir yra sunkumų, R.Vekerotas teigia, kad dabar jam smagu, linksma gyventi.
Asmeninio albumo nuotrauka

"Tik dėl donoro širdies likau gyvas. Dabar privalau už tai atidirbti", - įsitikinęs vilnietis Rimvydas Vekerotas, buriantis transplantaciją išgyvenusius ir jos laukiančius pacientus.

Eina penkti metai nuo tos dienos, kai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų medikų brigada, vadovaujama profesoriaus Vytauto Sirvydžio, persodino donoro širdį R.Vekerotui. Neseniai, kai vyras dalyvavo viename donorystės renginyje, prie jo priėjusi mažos mergytės, laukiančios transplantacijos, mama pasakė: "Ačiū jums, kad esate gyvas. Žiūrėdami į jus, turime vilties."

Gripo pasekmės

Istorija prasidėjo nuo, regis, banalaus gripo. Tada R.Vekerotui buvo 38-eri. "Sirgau nesunkiai, tik kaulus palaužė. Tad nors ir jaučiausi ne visiškai sveikas, į darbą ėjau. Taip ligą ir "išvaikščiojau". Komplikacijos stvėrė netrukus, bet ne iš karto. Pradėjo baladotis širdis, sutriko jos ritmas, apimdavo silpnumas, dusulys, pildavo prakaitas. Man įtarė kardiomiopatiją. Medikai šiek tiek "paremontavo", bet širdies raumuo plėtėsi toliau, mažėjo širdies kraujo išmetimas. Mane perspėjo, kad vis dėlto reikės transplantacijos", - prisiminė R.Vekerotas.

LŽ pašnekovo teigimu, lig tol jis niekada nesiskundė sveikata, nuo 18 metų gal tik kartą buvo peršalęs. Dar laimė, kad Rimvydo širdies būklė blogėjo ne staigiai, o po truputį. Ligoninėje vyras sutiko žmonių, kuriems sunkios komplikacijos po gripo vystėsi itin greitai, - o tada tikimybė sulaukti donoro gerokai mažesnė.

"Dabar iš savo patirties galiu pasakyti: jei susirgai gripu ar peršalai, verčiau pasirk savaitę namuose, bala nematė tų darbų. Juos atliksi vėliau, o jei ne - neteksi vieno kito šimto litų. Bet jei tau, žmogau, reikės nueiti tokį kelią kaip man, su visomis tomis operacijomis, tikrai prarasi daugiau. Šia liga susirgęs kalnų nebenuversi, nebepamatysi to, ką galėjai", - sakė R.Vekerotas.

Palaikė mintis apie sūnų

Širdies stimuliatoriaus implantavimą pašnekovas dabar atsimena kaip smulkmeną. "Tada medikai sakė, kad mano širdis ne plaka, o vartosi, makaluojasi. Padedant stimuliatoriui pasijutau vos geriau. Su juo nugyvenau maždaug metus, bet vis tiek vėliau teko implantuoti dirbtinę širdį, nes beveik atėjo galas", - pasakojo Rimvydas.

Dar iki implantuojant dirbtinę širdį, jis sulaukė kvietimo donoro širdies transplantacijai. Tačiau R.Vekerotas šios galimybės atsisakė. "Tada žmona buvo 4-5 mėnesį nėščia. Nenorėjau jos nervinti, kad neįvyktų persileidimas ar kita bėda. Mano savijauta buvo pusėtina, pamaniau, kad dar ištempsiu", - prisiminė Rimvydas.

Vis dėlto sūnaus Justino gimimo R.Vekerotas sulaukė jau turėdamas dirbtinę širdį. Sveikata buvo pablogėjus tiek, kad vyras tegalėjo paeiti vos keletą žingsnių, ir tai dusdavo. Buvo netekęs apetito, krito svoris. Išvežtas "greitosios", medikų globoje jis pasiliko ilgėliau. "Vėl pasisekė, nes kažkas atsisakė dirbtinės širdies ir ją pasiūlė man. Bet po implantacijos ten kažkas sustreikavo, tad praėjus porai dienų vėl reikėjo operuoti, koreguoti. Grįžęs namo tesvėriau 59 kilogramus, iš jų trys - dirbtinės širdies aparatūra su lagaminėliu. Buvau vos gyvas, reikėjo mokytis vaikščioti", - savo istoriją vis tęsė R.Vekerotas.

Jis sakosi išsikapstęs tik dėl minties, kad turi pamatyti sūnų. Turėjo jo - tuomet dar negimusio - nuotraukėlę. Norėjo išvysti, kaip sūnus vaikšto, išgirsti pirmą jo žodį, galų gale - jį apvesdinti. Su dirbtine širdimi Rimvydui gyveno 9 mėnesius, atsigavo, atsirado apetitas, padaugėjo jėgų.

Lemtingas kartas

Tačiau jam vis tiek reikėjo sulaukti donoro. Vieną kvietimą vyras išgirdo praėjus vos porai savaičių po dirbtinės širdies operacijos. "Klausiau, kas bus su šita, dirbtine, ką tik įstatyta ir dar neprigijusia. Man atsakė, kad kaip tik bus lengviau implantuoti donorinę. Bet paaiškėjo, kad donoras sirgo hepatitu, tad jo širdis netiko. Vėliau - jau būdamas namuose sulaukiau naujo kvietimo atvykti, tačiau pakeliui į Santariškes gavau pranešimą, kad nebevažiuočiau. Praėjus kažkiek laiko, ir vėl paskambino. Bet jaučiau, kad ir šis kartas - ne mano. Taip ir buvo - po poros valandų pasakė, kad galiu nebesiruošti. O lemtingąją dieną, prisimenu, buvo sekmadienis, vėl paskambino ir paklausė, ar esu pasirengęs atvykti. Pamaniau, kad čia jau iš tiesų mano atvejis, atvažiavau ir viskas ėjosi kaip turėjo. Dar pasakiau gydytojui: čia atsiguliau, čia ir atsikelsiu. Atsibudęs išvydau reanimacijos lubas ir atrodė, kad esu kupinas jėgų, nors ir visokių laidų prikištas. Netrukus jau atsistojau, pradėjau vaikščioti, daryti pritūpimus. Nors daug mankštintis negalėjau - juk visur susiūta. Jei tik kas - viskas suskausta, dar gerai, kad nesuplyšta. Po to, kai vienąkart nusičiaudėjau, medikai nustatė, kad viduje nutrūko kelios laikančios vielos", - prisiminė R.Vekerotas.

Donoro šeimos nepažįsta

Nors vyras ir žino, iš ko ir kaip gavo brangiausią dovaną - širdį, bet su donoro šeima nebuvo susitikęs. To nepatarė ir transplantacijos specialistai. Esą gali kilti problemų. Pavyzdžiui, sužinoję, pas ką plaka artimo žmogaus organas, giminės kaip savam gali imti patarinėti, kaip gyventi, ką valgyti, ko vengti. Geriau, kai atsiskaitinėti už dovaną nereikia.

R.Vekerotas įsitikinęs, kad jam būtų sunku vien pažvelgti į žuvusio žmogaus motiną, matyti jos reakciją. Anot pašnekovo, donoro šeima žino tiek, kad žmogus su dovanotu organu yra gyvas, - apie tai praneša Nacionalinis transplantacijos biuras.

Silpnesnis imunitetas

Natūralu, kad transplantuoto žmogaus sveikata nėra geležinė. Privalu gerti imunitetą slopinančius imunosupresantus, reikalingus tam, kad nebūtų atmestas svetimas organas. Po širdies persodinimo pakyla kraujospūdis, todėl irgi reikia tam tikrų vaistų. R.Vekerotas pasakojo, kad kartais nežinia kodėl pritrūksta oro, temsta akyse, kartais pradeda skaudėti širdies plote.

Dėl vartojamų vaistų transplantuotiems žmonėms labai padidėja apetitas, tad turintieji polinkį stambėti priauga nemažai antsvorio. Vienas likimo draugas Rimvydui pasakojo, kad taip pramynė taką nuo lovos iki šaldytuvo. LŽ pašnekovui taip neatsitiko dėl jį užpuolusio citomegalo viruso, kurį gavo su donoro organu. Šis virusas tūno dažname mūsų, bet imunitetas paprastai jį sutvarko. Po transplantacijos įgytas grėsmingas ligų sukėlėjas R.Vekerotą smarkiai išvargino, organizme atsirado itin dideli šio viruso kiekiai. Tad visus metus teko gyventi "ligoninė - namai" režimu. Dėl viruso antpuolio įvyko ir širdies atmetimas, kamavo nuolatiniai skrandžio skausmai. Tada jautėsi išties silpnas. Tačiau dabar jau bene metai, kai virusas "primuštas" - nebepasireiškia.

Rimvydą labai dažnai stverdavo ir plaučių uždegimas. Mat transplantuotojo organizmas jautrus, imunitetas silpnas, vadinasi, ir įvairūs virusai limpa greičiau. Kitam nieko nenutiks, jei kažkas kosėdamas, sloguodamas praėjo, o Rimvydui - ir vėl liga. Tad vyras nuolat palaiko ryšį su medikais: jei kažkas ne taip, skambina ir vyksta į ligoninę. "Net nežinau, ar galėčiau sau padėti. Jei per daug pastiprinsi imunitetą, žiūrėk, kad širdies atmetimo neprisišauktumei. Gydytojai pataria vengti susibūrimų, bet juk su kauke visur nevaikščiosi", - svarstė pašnekovas.

Negali jis ir kelti, nešti svorių, privalo vengti staigių judesių, turi viską daryti palaipsniui. Neįkandami tapo daugelis ūkio darbų. Net ir labiau pabėgioti nedrąsu. Vis dėlto savijauta daug geresnė nei prieš operaciją, kai užbėgus į antrą aukštą širdis porą valandų klapsėdavo tarsi kulkosvaidis.

Pašnekovas džiaugiasi, kad šiemet pirmąkart pavyko drauge su žmona Egle atšvęsti 5-ąją jųdviejų vestuvių sukaktį. Anksčiau šią datą visąlaik pasitikdavo atskirai. Taip sutapdavo, kad vyras tuo metu būdavo ligoninėje.

Tačiau nors ir yra sunkumų, Rimvydas teigia, kad dabar jam smagu, linksma gyventi. Svarbiausia - gali stebėti, kaip auga sūnus Justinas, kuriam jau 4,5 metų.

Buria likimo draugus

Įvairias profesijas išbandęs 42 metų vyriškis dabar nebedirba, tačiau įsitraukė į donorystės populiarinimo veiklą. "Kodėl aš gavau širdį ir esu gyvas? Todėl, kad kiti žmonės propagavo donorystę, švietė visuomenę, rengė akcijas. Dabar turiu atiduoti duoklę - už tai atidirbti", - įsitikinęs LŽ pašnekovas.

Vyras aktyviai dalyvauja kuriant pacientų, laukiančių širdies transplantacijos ir jau operuotųjų, organizaciją. Ketinama jungtis prie atitinkamos Europos asociacijos veiklos. "Jei reikės užstoti savo neįgaliuosius - jų teisėms atstovausime ne kaip organizacija, kurios niekas nežino, o kaip tarptautinės asociacijos padalinys", - teigia R.Vekerotas.

 

 

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenys.

* Nuo 2000-ųjų metų širdies tranplantacijos Lietuvoje buvo atliktos 73 pacientams;

* per 2010-uosius metus iki spalio 31 dienos Lietuvoje buvo atliktos 7 širdies transplantacijos;

* rekordiškai daug širdies tranplantacijų atlikta 2007-aisiais - net 14;

* 2010 spalio 31 d. širdies tranplantacijos Lietuvoje laukė 18 žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"