TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ne pabėgėlių, o politinės ES savivokos krizė

2015 10 15 12:58
A. Jokubaitis ir V. Radžvilas, siūlo gailestingiems būti asmeniškai, o ne tikėtis gailestingumo iš valstybių.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Beprecedentis migrantų antplūdis apnuogina Europos Sąjungos (ES) būklę. Tai ne pabėgėlių krizė išbandanti mūsų geranoriškumą, o politinės europiečių savivokos trūkumas, kurio ištakos glūdi kelių šimtmečių gelmėse. Pasak filosofų Alvydo Jokubaičio bei Vytauto Radžvilo, ES reikia keistis, kol nevėlu. 

Vadinamosios pabėgėlių krizės akivaizdoje išryškėjo Europos sąjungos trūkumai, tačiau manoma, kad jie – sėkmės dalis, teiga A. Jokubaitis: „Ši organizacija vis labiau smenga po savo pačios sukurtomis institucijomis ir nepanašu, kad tai greitai bus pripažinta. Tam gali prireikti stipraus sukrėtimo iš išorės. Kol kas ES eksperimentuoja ir tam ją papildomai skatina JAV priedanga“. Anot jo, ES bando sukurti naują politinę formą, tačiau paieškos neduoda rezultatų. Europa įstrigo pusiaukelėje: nesukūrė nieko naujo, tačiau naikina senąją politinę formą – tautinę valstybę. Europos politikai nori sukurti kažką universalesnio, bet tik nevykusiai pamėgdžioja imperiją. Taip pat nevykusiai europolitikai vaizduoja tikrus politikus.

Techniniai sprendimai nepadės

„Šokiruoja ES idėją įgyvendinančių politikų menkumas. Net status quo ginanti žemyno žiniasklaida nesugeba sukurti nors vieno žmones paskui save vesti galinčio politiko įvaizdžio“, – sako A. Jokubaitis. Dar priduria, jog jie nesiskaito su piliečių valia: savo galvose gimusias idėjas bando primesti dvidešimt aštuonių valstybių gyventojams. Angela Merkel dėl Rusijos agresijos Ukrainoje pareiškė, kad Vladimiras Putinas prarado ryšį su tikrove. Filosofo teigimu, panašu, kad kitoje tikrovėje Vokietijos kanclerė su Rusijos prezidentu būna pakaitomis. Jai neegzistuoja valstybių sienos ir suverenitetas. Vokiečiai pakvietė žmones atvykti, o pamatę, kad jų per daug – pasiūlė juos išskirstyti po kitas valstybes. Pasak A. Jokubaičio, nuo Klaipėdos iki Lesbo salos Europai reikalinga demokratizacija – kad žmonės patys save valdytų, patys priimtų spredimus. Jis teigia nesuprantantis, kodėl Lietuva, kitaip nei Vidurio Europos šalys, neturi pozicijos migrantų klausimu.

A. Merkel / AFP/Scanpix nuotrauka

„Naivu manyti, kad ES dabartinės problemos gali būti išspręstos keliais techniniais sprendimais. Šios politinės organizacijos problemos giliai įaugusios į kelių šimtmečių Europos istoriją. ES grindžiama pilietine religija, kuri paskutiniu metu vadinama žmogaus religijos vardu [...] Tai vienas iš falsifikuotų krikščionybės pakaitalų. Europiečiai mano, kad svarbiausias dalykas yra žmonių lygybė, kuriai nereikia kultūrinių tarpininkų“ – kalba profesorius. Tai reiškia, kad senojo žemyno gyventojai migrantus pasitinka tik kaip žmones, nepaisydami kultūrinių, politinių, religinių skirtumų. To negalima vadinti tautų kraustymusi, teigia A. Jokubaitis, nes jie atvyksta kaip atskiri skirtingus poreikius turintys individai, tačiau problemos prasidės tuomet, kai jų bus daugiau ir jir ims telktis į bendruomenes: „Būtų gerai, kad mes turėtume kolektyvinį tapatumą ir jie turėtų prie mūsų prisitaikyti“.

Europa – savo sukurtos religijos įkaitė

„Šiandien darosi vis sunkiau paaiškinti, kodėl Lietuva galėjo įstoti į ES, o afrikiečiai to negali. Kodėl gi ne? Europa tampa savo sukurtos žmogaus religijos įkaite. Tiek ilgai buvo kartojama, kad žmonės yra lygūs, kad afrikiečiai nutarė išbandyti, ar šie žodžiai nėra tušti. Jei ES nepriimtų emigrantų iš kitų žemynų, ji jau negalėtų kalbėti apie universalių žmogaus teisių gynimą. – kalba profesorius. – Imigrantams užtenka užrašyti tris žodžius „we are human“ [liet. mes esame žmonės – red.] , kad prieš juos kapituliuotų ES gyventojai. Tai reiškia, kad europiečiai vis labiau praranda politinę savivoką. Jie nesupranta, kad žmogus – nepolitinė sąvoka. Iš individo sąvokos nęimanoma išvesti politikos. ES vis labiau užvaldo politiką naikinanti religija“.

A. Jokubaitis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

ES stinga bendrų kultūrinių prasmių, išskyrus įsitikinimą, kad visi esame žmonės, tačiau žmonija ir abstraktus žmogiškumas, kaip teigia filosofas, nėra politinės sąvokos. ES nesvarbu, ar žmonės kilę iš Afganistano ar iš Lietuvos, katalikai ar musulmonai – kuriamas kultūriniams skirtumams neutralus žmogus ir visuomenė. A. Jokubaitis dar papildo, kad kalbėti vien apie migrantus iš kitų žemynų negana, Lietuvoje pastaruosius dvidešimt penkerius metus taip pat kuriama migrantų visuomenė: „Šeima, mokykla, aukštosios mokyklos, ekonomika ir menas moko vieno pagrindinio dalyko – susikurti greitai pakeičiamą kultūrinį ir politinį tapatumą. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas jau seniai ruošia gydytojus užsienio šalims“.

Nemato politinio projekto

Pasak V. Radžvilo, tikrasis šiandienos iššūkis yra dviejų skirtingų požiūrių į migrantus susidūrimas – teorinio ir ideologizuoto. Pastarasis, kuris yra dominuojantis, pasižymi aklumu akivaizdžiausiems tikrovės faktams. Pirmiausia filosofas siūlo atsisakyti natūraliosios nuostatos ES atžvilgiu: ji nėra paprasčiausia valstybių sąjunga, o socialinis ir antropologinis eksperimentas. Kaip teigia filosofas, kuriant naująją Europą metodiškai ir nuosekliai eliminuojamos pamatinės žmogaus savybės: religija, tauta, net biologiniai lyčių skirtumai. Vyksta laisvinimosi iš įprastinės žmogaus formos procesas, kuriantis pragaištingą ideologinį aklumą.

Pavyzdžiui, neigiant religinio tapatumo svarbą, neįmanoma suprasti džihadistų politinių tikslų, manoma, kad paprasta juos neutralizuoti. Tas pats ir su tautiškumu. „Naiviai ir paviršutiniškai manoma, kad individų sambūvio tam tikroje valstybėje principai yra tie patys kaip tautų sugyvenimo toje pačioje teritorijoje. Taip, kiekvienoje šalyje gali sugyventi skirtingų tautybių individai, bet kai toje pačioje teritorijoje atsiranda skirtingos tautos, prasideda daugybė problemų ir jų įrodymas yra akivaizdus suglumimas šiandieninėje Vokietijoje. Jos spauda atkreipia dėmesį, kad vadinamieji pabėgėliai pradėjo elgtis visiškai kitaip negu dar prieš metus. Anksčiau jie elgėsi mandagiai, dabar reikalauja. Būtų keista jei elgtųsi kitaip. Faktas, kad jų yra daug, sukuria kritinę masę, kuri radikaliai transformuoja jų elgesį. Šito fakto nenorima suvokti ir pripažinti“, – kalba V. Radžvilas, migrantus vadinantis ne pabėgėliais, o atbėgėliais. Pastarieji ne gelbsti savo gyvybes ir galvoja apie grįžimą į tėvynę, kaip į Vakarus emigravę lietuviai dėl Antrojo pasaulinio karo, o diktuoja savo sąlygas priimančioms valstybėms.

V. Radžvilas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

ES neturi politinės savimonės, nes valdoma nepolitiniais metodais, o tokiais įrankiais kaip rinka, teisė ir administravimas. Europos komisarai – ne politikai, o administratoriai, todėl neturi politinio įžvalgumo ir negali pripažinti, kad kažkas gali įgyvendinti politinį projektą, kalba V. Radžvilas. „Politinis mąstymas suvokia, kad taikūs žmonės jau šiuo metu yra virtę politinio projekto įrankiais. [...] Kebabus Londone ar Paryžiuje pardavinėjantis emigrantas tikrai nesidomi politika, bet jos esmė yra ta, kad ją daro sąmoninga ir aktyvi mažuma. Rusija 1917 metais – puikiausias pavyzdys, bolševikų partija buvo menkutė. Europos politikai niekaip nenori suprasti, kad šitie taikūs ir ramūs žmonės, kurie iš tiesų nori geresnio gyvenimo, turės pasikeisti, kai atėjus valandai pas juos ateis piliečiai ir pasakys apie pareigą sudalyvauti šventajame džihade“, – kalba jis.

Gailestingumas – ne kitų sąskaita

Ideologinis mąstymas, pasak filosofo, neleidžia suprasti ir fakto, kad ištekliai riboti. Individas turi teisę apsistoti kur nori, tačiau tai abstrakcija, tikrovėje žmogaus teisės įgyvendinamos tik konkrečioje bendruomenėje: „Lietuvoje minimali alga apie 320 eurų, tuo tarpu pašalpa pabėgėliui – 600 eurų. Reikia būti visiškai aklam, kad nesuprastum, kokio masto konfliktas programuojamas“. Filosofas atkreipia dėmesį, jog kalbama, kad migrantai išspręs darbo jėgos trūkumą Europoje, tačiau nekeliamas klausimas, kodėl europiečiai milžinišku greičiu išmiršta.

Migrantai prie Lesbo salos krantų / SIPA/Scanpix nuotrauka

V. Radžvilas teigia, kad politikai turėtų sulaukti piliečių pritarimo dėl humanitarinės pagalbos ir konkrečių pabėgėlių, o ne atbėgėlių priėmimo. Tai mažų mažiausiai turėtų spręsti tautos atstovai Seime. Pasak jo, reikalingas demokratiškas svarstymas bei racionalus apskaičiavimas, kad nebūtų pažeistas bendruomenės gyvybingumas. Tuo metu A. Jokubaitis viliasi, kad senasis žemynas dar pajėgus atrasti aistrą politikai, tačiau tam neišvengiamai reikės priimti sprendimus dėl ES politinės formos: gilinti federalizaciją ar kurti naują valstybių sąjungą. Norintiems padėti pabėgėliams filosofai siūlo tai daryti asmeniškai. Šiuo metu vyraujantis gailestis abstraktus – tikimasi, kad migrantais pasirūpins kiti, pavyzdžiui, Lietuvos valstybė. O tikras gailestis skatina imtis veiksmų, pavyzdžiui, priimti pabėgėlius į savo namus.

Profesoriai kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotame renginyje „Europa ant tautų kraustymosi slenksčio: saulėlydis ar nauja pradžia?“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"