TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nebaigtas Sąjūdžio kelias

2012 06 01 7:44

Ateinantį savaitgalį, birželio 3 dieną, minėsime Sąjūdžio gimtadienį - 24-ąsias metines. Šiemet įvairiems skauduliams sujudinus visuomenę randasi daug lūkesčių dėl naujo, antrojo Sąjūdžio gimimo. Bet ar žmonės supranta, kokias moralines vertybes skelbė tuometis Sąjūdis? Kada ir kodėl jis nutrūko ir ar galima pratęsti nebaigtą kelią?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: ekonomistas akademikas Antanas Buračas, filosofai prof. Bronius Kuzmickas ir Romualdas Ozolas, aktorius Regimantas Adomaitis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kur nutrūko Sąjūdžio kelias?

A.Medalinskas. Kai tariame žodį "Sąjūdis", turime galvoje valstybės nepriklausomybę, į kurią Sąjūdis atvedė. Bet šiomis dienomis, praėjus 24 metams nuo Sąjūdžio gimimo, matyt, svarbu pasvarstyti, koks turėjo būti nepriklausomos valstybės turinys. Ar toks, koks yra dabar? Kokią Lietuvą sąjūdininkai norėjo matyti?

A.Buračas. Supratome, kad visų nepriklausomos valstybės idealų nepasieksime, jeigu nekelsime labai svarbių moralės ir teisingumo imperatyvų. Tai buvo įtvirtinta Sąjūdžio programoje. Vėliau pamatėme, kad ta aiški vertybinė orientacija nėra taip paprastai įgyvendinama. Susidūrėme su didžiule demagogijos banga. Vertybėmis pradėta spekuliuoti siekiant pasipelnyti, užimti arba išlaikyti valdžią. Ir dabar matome panašių pavyzdžių, kai spekuliuodama Klonio gatvės istorija viena naujai besikurianti partija ir prie jos norintys prisišlieti politikai siekia pasinaudoti vargšo vaiko situacija, kad gautų vietų Seime. Matome ir tai, kai valstybę griauna kai kurie teisininkai, kurių veiklos pasekmės juntamos dar stipriau, nei bet kurios kitos žmonių grupės veikla. Jie faktiškai naikina žmonių tikėjimą, nes yra devalvuojamos visos didžiosios vertybės.

A.Medalinskas. Sąjūdžio metu siekėme ir socialinio teisingumo. Skelbėme norą gyventi kaip Švedijoje. Bet, kaip rodo mūsų valstybės patirtis, iki šiol Lietuvoje nėra ir socialinio-ekonominio teisingumo. O kai žodį "teisingumas" imama visur valkioti, gali nuvertėti ir šios vertybės svarba.

A.Buračas. Socialinį teisingumą ne taip lengva įgyvendinti. Du tūkstančius metų jo siekė ir Bažnyčia, bet krikščioniškasis socializmas liko neįgyvendintas. Kita vertus, pažiūrėkime, kur suka pasaulis. Finansų krizė sutapo su moralės ir vertybių krize. Davoso forume atkreiptas dėmesys į milžinišką socialinę prarają, kuri pasaulį stumia į pražūtį. Per dešimtmetį ši praraja pagilėjo labiau nei per ankstesnius 50 metų. Situacija Baltijos valstybėse taip pat labai pablogėjo. "The Economist" žurnalas atkreipė dėmesį, kad socialinė diferenciacija jose išaugo bene 8-10 punktų pagal Gini koeficientą, todėl ekonomikos krizė - ne atsitiktinumas. Valstybės problemos dažniausiai sprendžiamos vargšų sąskaita, turtingiesiems teikiant įvairiausių lengvatų. Dėl krizės Graikijoje esama ir pačių graikų kaltės. Bet kodėl ši tauta turi gelbėti užsienio bankus, įmerkusius uodegą išduodant nepagrįstus kreditus? Tai matome ir Baltijos šalyse.

R.Ozolas. Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo pasimetėme savyje. Tai įvyko maždaug 1991 metų pabaigoje - 1992-ųjų pradžioje. Prasidėjo restauracija ir grįžo partinė biurokratinė nomenklatūra. Be to, užgriuvo didysis geopolitinis cunamis. Tuo metu buvo juridiškai įteisinta globalizacija. Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher pastangomis įmonė išlaisvinta nuo teritorinės atsakomybės sociumui. Prasidėjo pelno lenktynės, vyriausybių ir tautų naikinimas. Valdžia tapo neatsakinga ir neatskaitinga visuomenei bei piliečiams. Miltono Friedmano programa pradėta vykdyti pasauliniu mastu, prasidėjo visai kito pasaulio gamyba. Imta įgyvendinti ideologija, skirta kapitalui akumuliuoti ne gamybos, o spekuliacijos priemonėmis. Pasaulis valdomas kapitalo, kurio stichiją paleido tie asmenys.

A.Medalinskas. Bet Lietuvos žmonės dabar bėga į šalis, kurios, kaip sakote, valdomos to stichijos.

R.Ozolas. Prasidėjo didžioji išdavystė - mūsų valstybės, idealų, tautos. Šiandien visa tai guli ant globalizacijos keptuvės. Tiems, kurie yra prie valdžios, suteikta galimybė pralobti legaliais ir nelegaliais metodais. Radosi pinigų valdžia, kuriai politinė valdžia yra tik aptarnaujantis elementas. Šie metodai yra antihumaniški ir veda pasaulį į pražūtį. Per kapitalo funkcionavimą galima manipuliuoti kiekvienu iš mūsų. Vienam sumažinti atlyginimą, kitam pensiją ar kitokią išlaikymo formą. Viskas nukreipta prieš apačioje esantį žmogų, kad būtų galima išsiurbti jį ir jo turimą kapitalą. Iš esmės tas kapitalas yra bevertis, nes susietas ne su gyvenimo reikmėmis, o su kapitalo funkcionavimo galimybėmis. Šiame chaose visi gelbėjasi, kaip gali. Organizuojamasi į struktūras, kuriose žmonės išlaikomi pagal savųjų atpažinimo principą. Partijos virto tokiomis struktūromis. Jeigu neformalus vienijimasis persmelkia visas struktūras, valdančiųjų rankose atsiranda gąsdinimo įrankis. Taip atsitiko ir su pedofilais.

A.Medalinskas. Belgijoje, Portugalijoje jau nubausti įtakingi pedofilai, sunaikintas jų tinklas.

R.Ozolas. Lietuvoje - ne. Vytautas Landsbergis jau prabilo apie organizuotą pedofiliją. Vienijasi ir įvairios elitinės grupuotės. Gaminamas visiškai kitas pasaulis, kurį valdo ne moralė ir vertybės, o jėgos, kurios kyla iš žmogaus blogosios, juodosios prigimties. To karūna - godumas.

A.Medalinskas. Ir mūsų tauta taip pat neatsilaikė. Ta pati, kuri ėjo gražiu, oriu Sąjūdžio keliu. Dabar jį nori pakeisti pyktis ir įniršis. Ar mūsų tauta - traumuota?

B.Kuzmickas. Sąjūdžio laikų Lietuvą nuo dabartinės skiria ženklios visuomenės dalies gebėjimas mąstyti vertybiškai. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, sovietinėje visuomenėje idealų, vertybių lygis viešajame diskurse dar buvo. Apie tai liudija literatūros, meno, mokslo prestižas. Sąjūdis tik suaktyvino tą žmonių gebėjimą mąstyti vertybiškai. Visuomenė dar nebuvo įgijusi vartotojiškos patirties. Įsismelkęs vartotojiškumas dabar išblukina vertybes, paverčia jas nematomomis. Kodėl manėme, kad po dešimtmečio gyvensime kaip Švedijoje, Danijoje? Vertybiškai mąstantys žmonės negiliai išmano realią gyvenimo tėkmę. Bet gerai, jog tada sovietizuota visuomenės dalis nekilo priešintis Sąjūdžio keliui. Daug kur nomenklatūra tiesiog nusėdo į dugną. O jeigu ji būtų pasipriešinusi? Ji laukė, tylėjo. Vienas veikėjas pasakė, kad kol sąjūdininkai lakstė su vėliavėlėmis, jie tuo metu užsiėmė "tikrais" darbais: skaičiavo turtą, inventorizavo.

A.Medalinskas. O po to ėmė dar ir žemė Lietuvoje "skraidyti" įtakingiems asmenims panorėjus.

B.Kuzmickas. Todėl ir Sąjūdžio kelias tik iš dalies nueitas. Iki to momento, kai atidavėme iniciatyvą. Idealiu atveju Sąjūdžio kelio idėjos dar gali atgyti, bet labai svarbu, kad pats Sąjūdžio balsas nenutiltų.

A.Buračas. Kiek metų jį bando gaivinti per įvairius sambūrius. Be didžiųjų vertybių tauta ir valstybė lieka be ateities. Be ateities lieka ir šeima bei kitos institucijos, ant kurių laikosi pasaulis. Tai supranta daugelis mūsų. Kodėl nepavyko įgyvendinti to, ką norėta įgyvendinti? Nepavyko dėl dviejų priežasčių. Įvyko staigus susiskaldymas. Žmonės, kurie užėmė postus ankstesnėje sistemoje, turėjo daugiau vadybinės patirties, atsiradus rinkos galimybėms apie viską mąstė pragmatiškiau. Bet tuo metu visame pasaulyje vyko neįtikimas perversmas. Pasaulį suvienijo internetas, kurį pasitelkė valdžios ar milijardų atstovai su studentais gali diskutuoti kaip lygiaverčiai. Naujos sąlygos vertybių įgyvendinimą pavertė sudėtingu procesu. Tuo pasinaudojo skirtingi žmonės. Milijardieriais tapo tie, kurie nebaigė ir aukštųjų mokslų. Dabar matome, kas įvyko arabų pasaulyje. Tai irgi glaudžiai susiję su naujomis technologijomis. Kilo nauja liberalizacijos banga, bet efektas mūsų krašte yra priešingas. Prieš penkiasdešimtmetį nebūtume galėję įsivaizduoti, kad būtų kalbama apie grįžimą į baudžiavą, net vergiją, o premjeras Andrius Kubilius, lyg ir nusileisdamas, kad atlyginimą reikia padidinti iki 900-950 litų, siūlo leisti, kad žmogus dirbtų net 12 valandų. Dabar tai nesuprantama ne tik Europoje - visame pasaulyje. O Lietuvoje, jei žmogus atsisakys dirbti kaip baudžiavos metais, galėtų būti išmestas į gatvę be jokių garantijų.

A.Medalinskas. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo labai daug kultūros žmonių. Gal šiandien kultūra ir yra tas vienas iš nedaugelio gražių dalykų, kuriais galime didžiuotis? Dabar mūsų kultūros pažibos jau džiugina ir kitų šalių žmones. Gal ir aktyvus kultūros žmonių dalyvavimas Sąjūdyje lėmė, kad šis judėjimas, kelias į valstybės laisvę buvo toks gražus ir ne vienam šiandien kelia gerus jausmus.

R.Adomaitis. Tais laikais kultūra turėjo vienus stabdžius, dabar - kitus. Tada buvo ideologiniai, o šiuo metu kultūrą valdo pinigai. Vietoj ideologijas.

R.Ozolas. Tai - taip pat ideologija.

A.Buračas. Bėda ir ta, kad visa kultūra pradėta vertinti kaip verslas, nors tai yra vidinė žmogaus būsena. Ir paprastas kaimo žmogus gali išsiskirti nepaprasta vidine kultūra.

A.Medalinskas. Kas nutiko dabar? Anksčiau žmonės skaitė knygas, lankė teatrus, koncertus.

R.Adomaitis. Ačiū Dievui, ir dabar teatras laikosi neblogai.

A.Medalinskas. Bet mūsų geriausi režisieriai savo spektaklius daugiausia rodo užsienyje.

R.Adomaitis. Jie turi sugebėjimų, todėl juos ir kviečia. Stebėtina, kad tokia maža Lietuva išaugino tiek puikių teatro režisierių. Net jeigu jiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų, Lietuvai tai - labai daug. Režisūra - retas talentas. Tik atrodo, kad sustatei, pastumdei... Režisūra - sunkus amatas.

A.Buračas. Režisieriai, dainininkai į užsienį važiuoja ne tik dėl pinigų. Jie važiuoja į platesnę bendriją, nes tarp autoritetų ir pasaulinių asmenybių sparčiau galima augti. Violeta Urmana, Eimuntas Nekrošius ir kiti Sąjūdžio metais buvo dar nežinomi už Lietuvos ribų, o dabar - iškilę į pasaulines aukštumas. Tai ne tik tautos vardo garsinimas, bet ir didžiųjų mūsų kultūros tradicijų įtvirtinimas.

A.Medalinskas. Ne vienas režisierius, rašytojas, poetas sakė, kad stimulu tapo tie išgyvenimai, tos idėjos, kurios juos pačius atvedė į Sąjūdį, bet paskui radosi visa ta pilka rutina ir įkvėpimas dingo ilgam laikui.

R.Adomaitis. Šiandiena menkai stimuliuoja kūrybą. Nežinau, kaip paaiškinti šį reiškinį. Negaliu scenoje panaudoti šios dienos emocijų. Jas turi "suvirškinti" laikas, nugrūsti į pasąmonę. Tik dėl impulsų iš pasąmonės galėsiu kurti.

A.Medalinskas. Ir šios dienos emocijos nėra gražios.

R.Adomaitis. Visos emocijos turi nusėsti į pasąmonę. Iškilusios iš pasąmonės jos tampa medžiaga kurti.

Ar reikia pykčio ir įniršio?

A.Medalinskas. Ar tvyrantis visuomenėje pyktis, įniršis, nusiminimas gali paskatinti kūrybą?

R.Adomaitis. Pyktis - blogas patarėjas. Net ir kūrybos atveju. Tačiau tai, kas susiformuoja žmogaus pasąmonėje dėl gyvenimiškų nuoskaudų, traumų, gali tapti medžiaga kurti. Neretai, matydamas tiek negražių emocijų aplink, svarstau - nejaugi viskas yra taip negatyvu? Kultūroje yra daug gražių dalykų, bet, žinoma, ji taip pat yra valdoma pinigų. Artistas atsisako spektaklio ir eina į kokią nors šou programą, nes ten jam sumokės padoriai. Tiek, kad jis galės išlaikyti šeimą.

B.Kuzmickas. Tauta, kaip ir kultūra, yra gyvastingas dalykas. Negalima prognozuoti kultūros pakilimo. Ir nuopuolyje gali bręsti geri dalykai. Žiūrėdamas į kultūrinį gyvenimą nesu nusiminęs. Yra talentingų, angažuotų jaunų rašytojų. Yra ir teatrai. Nacionaliniame dramos, Operos ir baleto teatrų salės būna pilnutėlės. Labai vertinu tiek teatrą, tiek "Poezijos pavasarį" - skamba žodis, liejasi jausmai ir išgyvenimai. Tikrai yra talentingų žmonių. Kartais tokie ir nepavalgę stato spektaklius. O tą negatyvumą siečiau ir su įvairiais mitingais. Įsivaizduokime, kad jaunas žmogus ten nueina. 80 proc. to, ką jis išgirsta, yra negatyvu. Jaunas žmogus tada ir daro išvadą: mauti kuo greičiau iš šitos šalies.

A.Medalinskas. Kaip budinti žmones, kritikuoti negeroves valstybėje, kad tai nevarytų depresijos?

B.Kuzmickas. Negatyvizmas savo valstybės atžvilgiu prasidėjo nuo pirmosios nepriklausomybės dienos. Kai kurie laikraščiai buvo pilni ironijos vos pradėjusios darbą valdžios atžvilgiu. Pieštas negatyvus Seimo įvaizdis. Tas negatyvizmas buvo subtilus manipuliacijos įrankis. Lietuvoje tikrai daug negatyvių dalykų, bet šalia jų turi būti kalbama ir apie pozityvius, kurie žmogaus pasaulėvaizdyje turi imti viršų. Kitaip galva kišama į kilpą.

A.Buračas. Viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Kai matau ir girdžiu R.Adomaitį ar R.Ozolą, kalbančius mitinguose, nepastebiu valstybės dergimo. Matau tik susirūpinimą valstybės ateitimi.

A.Medalinskas. Sąjūdžio kelias nebuvo nei rėksmingas, nei tūžmingas. Toks nėra ir dabartinis kelias už teisingumą, nors netrūksta ir tokių, kurie nori savo privačias, įžeistų ambicijų iniciatyvas prastumti su teisingumo vardu. Gal tokie žmonės turėtų būti svetimi šiame kelyje?

A.Buračas. Jei tokiuose mitinguose nekeliamas rūpestis valstybės ateitimi ir neieškoma išeities, kad kritiškiau vertintų savo darbą, o tik liejamas pyktis, galbūt ir taip.

R.Ozolas. Čia sėdi nepataisomi, beviltiški idealistai. Po jų mirties Sąjūdžio kelias bus baigtas. Vis dėlto, gal jie paliks ką nors, kas jų naivumą sugebės matyti kaip vertybę. Turime įvertinti, ant kokios baisios ašies pamautas šiandieninis pasaulis. Visa kūryba remiasi gera valia ir protu. Dėl geros valios kūrėjas gėrio idealus perteikia kitiems, o protas sukuria formas, kuriomis komunikuojama. Dabar vietoj geros valios veikia bloga valia, vietoj proto - beprotybė. Tai - pagrindinės nuostatos, kurios kultūros ir meno žmonėms peršamos kaip fundamentalios. Tik jas perėmęs toks žmogus gali tikėtis atlyginimo. Visa kultūra yra dekonstrukcijos, išskaidymo, sunaikinimo kultūra. Geriausiu atveju: vartojimo, perdirbimo ir pritaikymo tik dabarčiai.

A.Medalinskas. Ar turint galvoje visa tai, ieškoti kelių ir kurti teisingesnę valstybę yra beprasmiška?

R.Ozolas. Ne, kodėl gi. Mums tik reikia atrasti pasipriešinimo formas tam naikinimo mechanizmui, į kurį įmesta kultūra, menas ir visas mūsų gyvenimas. Kažką gero atrasti griuvėsiuose tos kultūros, kuri gyvavo ne vieną tūkstantmetį ir siekė gėrio žmonėms, kaip vienintelio vilties spindulėlio. Atrasti kažką, kas neatitinka žmogaus, kaip tremtinio ar emigranto šiame pasaulyje, dvasios. Naujasis Valdo Papievio romanas "Eiti" yra apie emigrantą be žemės, be vertybių. "Eiti" - jo gyvenimo prasmė. Nenoriu matyti išvartyto Hamleto. Noriu jį atpažinti pagal aną pasaulį. Galvodamas apie ateitį manau, kad ateis nauji žmonės, kurie, perėję mėsmalę, grįš prie to, kas Europoje kurta mažiausiai du tūkstančius metų ir buvo sunaikinta Prancūzų didžiosios revoliucijos, žmogų paverčiant akultūriniu, statistiniu vienetu. Reikia ieškoti kultūrinio žmogaus. Svarbiausia suvokti, kokiame tragiškame ir sunkiai pakeliamame pasaulyje gyvename. Ir mitingų, viešų kalbų kultūra, apie kurią čia kalbėjome, yra kultūros reiškinys. Bet ji privalo, pabrėžiu - privalo būti teigianti, o ne neigianti. Net neigiant kažką turi dominuoti teigimas. Kriterijus turi būti tik vienas - mano valstybė.

Nebaigtojo Sąjūdžio kelio tąsoje turi dominuoti tauta ir valstybė. Tauta - nekritikuotina: ją reikia priimti tokią, kokia ji yra. Valstybė gali būti kritikuojama, bet tik kaip savo valstybė. Aš niekada nesakau "ši valstybė" arba "ta valstybė", tarytum stovėčiau aukščiau. Ji - mano. Reikia kritikuoti valdžią, bet ir šioje kritikoje privalo būti humanizmo elementas, nes valdžią sukuria patys mūsų valstybės žmonės.

B.Kuzmickas. Ir aš matau, kaip dabar kai kurių mitingų kalbėtojų mąstysenoje į pirmą vietą iškyla emocinė saviraiška su nuoskaudų, apmaudo apraiškomis. Sąjūdžio mitingai nebuvo tūžmingi.

A.Buračas. Dabar dažnai bet kokia situacija bandoma paversti ir turgumi, kur siekiama maksimaliai laimėti  politinių simpatijų. Tas  tūžmingumas pradeda diktuoti sąlygas ir sprendimus netgi valstybės vadovei. Tokie žmonės griauna moralinius imperatyvus, valstybę ir jos teisingumo sistemą.

A.Medalinskas. Bet valstybės politinė ir teisingumo sistema tikrai yra gerokai papuvusi.

A.Buračas. Taip, bet "jie" visa tai daro tik dėl to, kad užsitikrintų vietas Seime. Man visiškai nesuvokiama, kad kai kurie žmonės tokia kaina siekia savo asmeninių tikslų.

B.Kuzmickas. Todėl reikia būti apdairiems, renginius įvertinti labai atsakingai, kad nesitapatintume su vieno įvykio, kurio eiga neturi aiškios perspektyvos, kelėjais į viešumą, o kelėjų tikslai nelabai aiškūs.

A.Medalinskas. Sąjūdininko, poeto Justino Marcinkevičiaus, deja, jau išėjusio anapilin, žodžiai LIE-TU-VA iš dramos "Mindaugas" juk taip pat skatina tik gražius jausmus. Ir susirūpinimą dėl tautos ir valstybės. Dar tada, kai pačią valstybę iš mūsų svetimi buvo atėmę. Šie žodžiai skatino ir Sąjūdžio gimimą.

R.Adomaitis. Tie žodžiai LIE-TU-VA gali sukelti tiek gražių jausmų.

A.Medalinskas. Jie ir dabar sukelia žmones.

R.Adomaitis. Tik per krepšinio rungtynes. Nežinau, ar kitais atvejais sukeltų tiek gražių jausmų, kaip anksčiau. O juk "Mindaugas" ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo pastatytas sovietmečiu. Beje, po tų pirmųjų pastatymų vėliau "Mindaugo" niekas nebestatė. Tada mums skaudėjo ir buvo pasiekta ta skausmo riba. Dabar daugeliui yra tas pats. Nebeliko patriotizmo ir žodis "Lietuva" daugeliui nieko nebereiškia. Su siaubu konstatuoju tai, nors norėčiau, kad būtų kitaip. Dabar iš scenos žodį "Lietuva" gali rėkti ir skanduoti - tai nesukels jokios reakcijos. Panašioje situacijoje, kai žmonės irgi niekuo netikėjo, į valdžią atėjo Hitleris. Tada visuomenėje taip pat tvyrojo sąmyšis, nebuvo idealų ir vertybių. Atėjo žmogus, kuris iškėlė tikslą. Ir tauta nuėjo paskui jį.

A.Medalinskas. Ir nuvedė jis į pražūtį, kančias, netektį. Ne tik savo, bet ir daug kitų tautų. Bet jis atėjo į valdžią pasinaudojęs  chaosu, prie kurio ir pats prisidėjo. Ir dabar Lietuvoje matant tą sumaištį gali kam nors kilti siūlymas valdžią sutelkti vienose rankose. Tam gali pasipriešinti tik gerai organizuota demokratinė, piliečių valia, suprantanti tautos ir valstybės reikšmę. Tokia buvo Sąjūdžio pirminė idėja, kuri šių dienų Lietuvoje atrodo kaip nebaigtas Sąjūdžio kelias. Tokia buvo ir šviesaus atminimo Kęstučio Čilinsko vizija.

R.Adomaitis. Kai mirė Kęstutis, žmogus, kuriuo tikėjau, padorus žmogus, man rankos ir nusviro. Ir dabar skaitau, klausau, ką vienas ar kitas žmogus kalba, bet retu galiu taip tikėti. Ir žmonės niekuo nebetiki. Juk tokių, kuriais galima tikėti, dabar yra labai mažai. Todėl ir praradau norą, stimulą bet kur dalyvauti.

Į ką turėtume atsiremti?

A.Medalinskas. Tas sąmyšis, neaiški istorija, kuri per kelis mėnesius taip supriešino Lietuvą, tas pyktis vienas kito atžvilgiu gali atimti ir kitiems norą dalyvauti visuomeninėje veikloje. Gerai, kad yra Sąjūdžio laikų bičiuliai, bendraminčiai, kuriais galima pasitikėti, žinoti, kad neapgaus. Tada galima ir kažką gera daryti.  

A.Buračas. Reikia. Kitaip abejotini žmonės ims užkariauti valdžią ir diktuoti savo požiūrį į Lietuvos ateitį.

A.Medalinskas. Arba nomenklatūrinių Seimo partijų triumviratas, kuris jau be rinkimų pasiskirstė postus valdžioje ir pasakė, kas bus kitas Lietuvos premjeras. Ir tai bus Lietuva, mininti Sąjūdžio 25 metų jubiliejų.

A.Buračas. Vargu ar tie žmonės apčiuoptų visų dabartinių Lietuvos problemų nervą. Esame maža tauta, kuri šimtmečiais, kol turėjo tvirtą valstybę, sugebėjo valdyti daug šalia esančių tautų. Šiais metais minime ir totorių ordos sutriuškinimo prie Mėlynųjų vandenų jubiliejų. Nežinau, ar tie, kurie jau žada ateiti vadovauti Lietuvai po rinkimų, suvokia tokius jautrius dalykus ir didžiuosius idealus.

A.Medalinskas. O koks galėtų būti tas kitoks kelias? Nepabaigtas Sąjūdžio kelias?

R.Ozolas. Politinis kelias tai yra Seimo, kuriame daugumą turėtų tautos interesams atstovaujantys žmonės, suformavimas. O programa galėtų būti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo principinių nuostatų pratęsimas šiandienos sąlygomis. Be to, žinoma, turėtų būti ir visuomeninis kelias.

A.Medalinskas. Modifikuotų Sąjūdžio programos nuostatų? Juk praėjo net 24 metai.

R.Ozolas. Tos programos formuluotės yra gana tikslios. Reikia atmesti tik sovietinių laikų konjunktūrą, nes ji tikrai buvo kurta dar anais metais. Bet galima šias programų nuostatas paimti beveik grynu pavidalu. Tai būtų sunkus darbas, tačiau jį padarę parlamentiniu lygmeniu galėtume kalbėti apie savo valstybės atkūrimą. Tai ir būtų Sąjūdžio kelio tąsa.

A.Buračas. Turėtų būti ir vizija, kaip visa tai įgyvendinti. Tada  pamatytume ir gerų rezultatų.

R.Ozolas. Bet šios vizijos pamatas turėtų būti Sąjūdžio programa. Tuos dalykus laikėme šventais. Man jie yra šventi ir dabar. Ir žadina viltį. Žinoma, vilties yra ir dabartiniame Seime. Maža grupelė Seimo narių, kurie kalba apie teisingumą. Kitame Seime ši viltis turėtų būti sustiprinta iki sprendimo galią turinčios jėgos. Tai ir būtų nebaigto Sąjūdžio kelio tąsa.

R.Adomaitis. O manyje Sąjūdis jau įvyko. Ir dabar neturiu jokio optimizmo.

A.Medalinskas. Bet sakėte, kad nenorite apie viską kalbėti tik negatyviai.

R.Adomaitis. Taip, sutinku. Reikėtų daugiau optimizmo, bet manyje jo nežinia kodėl nebėra. Kai mąstau apie Lietuvos ateitį, ji atrodo labai tamsi.

A.Medalinskas. Bet gal mąstote dabarties kategorijomis, matydamas sąmyšį gatvėse ir supuvusią sistemą. Juk visa tai gali pasikeisti taip, kaip čia kalbame. Tereikia Lietuvos žmonių valios ir tikėjimo, kad tai galima padaryti. Ir nenuklysti į klystkelius.

R.Adomaitis. Galbūt.  

B.Kuzmickas. Aš matau daug žmonių, kurie kelia pasitikėjimą, tvirtai įaugę čia, Lietuvoje. Kalbu apie kai kurias inteligentų šeimas, auginančias po kelis vaikus, kurie visi užsiėmę - kas muzika, kas sportu, turi galimybių pamatyti užsienio šalis -  tai su šeimomis į Austrijos kalnus važiuoja slidinėti, tai į varžybas palaikyti Lietuvos komandos vyksta. Jie mato savo gyvenimą čia, Lietuvoje. Manau, kad jaunesnioji karta išeis iš negatyvizmo.

R.Ozolas. Jaunimo pastangos atrasti savo žemę yra pats svarbiausias mūsų vilties ženklas. Savo žemės, kaip vertybės, kai kuriems - kaip aukščiausios vertybės, atradimas yra stipriausias ginklas prieš globalius "suemigrantinimo", dekonstravimo ir kitus baisumus. Tas savo žemės atradimas ir kūrimas, ateities čia ir dabar, o ne kada nors vėliau ir kitur suvokimas ir turėtų būti Sąjūdžio kelio pratęsimas visuomenės ir tautos mastu. Gairės tokiam keliui ir turėtų būti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo programa, kuri iki šiol nėra įgyvendinta. Kalbu apie Lietuvos nacionalinės valstybės kūrimo programą. Geresnės programos iki šiol nebuvo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"