TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Negali būti, kad tiek kovų nueitų veltui"

2007 03 03 0:00

Į Baltosios anketos klausimus atsako Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?

Po šimto metų žvelgdamas iš amžinybės tikiuosi matyti didingą Lietuvą. Nes jos praeitis tokia didi. Jos istorija be galo sunki. Kartais skaitai tą istoriją ir galvoji, kad nėra kitos tautos taip visais amžiais trypiamos. Visada mūsų tauta buvo ypatinga, didvyrių tauta. Mūsų tautos, lietuvių tautos didvyriškumas atvedė mus ir į Vasario 16-ąją, ir į Kovo 11-ąją.

Štai Vyganto Marburgiečio kronika pasakoja: 4 tūkstančiai Pilėnų gynėjų, matydami, kad pralaimi, nutarė susideginti. Kryžiuočiai, pamatę degančius vyrus, pasibaisėję pabėgo: "Kas gali nugalėti šią tautą, jei ji greičiau eina į ugnį, negu į nelaisvę?"

Ar tai nepasikartojo daugybę kartų mūsų lietuvių tautos istorijoje? Drąsiai ėjo į karą lietuviai visada prieš visokius okupantus, kad ir pačius galingiausius: mongolus, kryžiuočius, švedus, carinę Rusiją, lenkus, sovietus.

Kuo gi skiriasi nuo Pilėnų, kad ir 1863 metų sukilimas? Mažytė tauta prieš šimtamilijoninę Rusiją! Ir lietuvišką raštą uždraudus nepasidavėme, nešė knygas jauni žmonės, eidami lyg į Pilėnus, žinodami, kad žandarų kulkos nukaus arba reikės supūti Sibire. 40 metų, rodos, tokios beviltiškos kovos. Betgi nugalėjome!

Ir Vasario 16-osios nepriklausomybėn vėl ėjome tarsi į Pilėnus. Juk po Pirmojo pasaulinio karo tebesidalijant Europą, išdrįso mūsų didvyrių tauta pasakyti: "Mes nepriklausomi!"

Jokia kita tauta neišdrįso su sovietais ištisą dešimtmetį kovoti partizaninio karo. Jokia kita tauta! Argi mūsų partizanai nežinojo, kad jie - kaip tie Pilėnų gynėjai, argi jie nematė, kad reikės mirti išbadytomis akimis, nuluptais nagais, srutų duobėse, išvietėse arba nuogiems išmėtytiems gatvėse?.. Bet net ir paskutinio partizano mirtis nesužlugdė mūsų, mes nepralaimėjome, nes tęsėsi kai kurių vadinama pasyvioji rezistencija. Ne, tai buvo labai aktyvi kova, dvasinė kova. Vieninteliai sovietų imperijoje turėjome pakankamai pogrindyje išleistų maldaknygių, katekizmų, dvasinės ir patriotinės literatūros. Galime išvardyti per trisdešimt pogrindžio laikraščių, kai 200 milijonų kitų tautų gal penkis kartus mažiau turėjo. Mūsų tauta - penkis kartus daugiau. Tokia mūsų tauta!

Tokie atėjome ir į Sąjūdžio mitingus, ir į Kovo 11-ąją. Tam reikėjo nemažesnės drąsos negu Pilėnuose. Argi neatsiminėme Vengrijos įvykių, Prahos kruvino pavasario?

Ir Kovo 11-sios signatarai, garbė jiems, tą naktį žinojo Maskvos grėsmę.

Ar nepasikartojo Pilėnai sausio 13-ąją? Kai V.Landsbergio balsas ramiai skelbė: "Moterys ir vaikai, eikite namo, gyvenkite". Nepasitraukė žmonės. Ir kruvinieji bolševikai, kaip ir kryžiuočiai, išsigandę pasitraukė. Kas gali nugalėti tokius, kurie nesitraukia net prieš tankus, net prieš ugnį?

O kodėl šiandien didvyrių tautos žmonės sako, net disidentai buvę sako: "Ne už tokią Lietuvą kovojome"?

Aš nuolat savęs, kaip vyskupas klausiu: "Kodėl ne už tokią Lietuvą kovojome?"

Neteisybė, baisi nelygybė, skurdas, moralės žlugimas. Atrodo, nebėra ateities. Bet himne giedame: "Ateitį regim Tėvynės laimingą". Yra nuostabaus jaunimo organizacijose, daug aukštosiose mokyklose sunkiomis sąlygomis siekia mokslo. Aš žaviuosi tuo jaunimu.

Sakyčiau, lietuvių istorija nepaprastai primena žydų istoriją. Ir žydų tauta tūkstančius metų vis trypiama, kovodama išlieka, vis pakyla. Žydų tautą vis prikelia atsisukimas į Dievą... Tikiu, ir lietuvių tautą tai prikels. Negali būti, kad tiek tremčių, tiek žūčių, tiek kovų, tiek pralieto kraujo nueitų veltui. Negali būti.

Beje, kad ir kaip keista jums atrodys, bet idealizmo dabar randu tik tarp kunigų ir vienuolių: J. Zdebskis, N. Sadūnaitė, G. Numgaudis, Alf. Svarinskas... Kun. V. Stirbys (Žemaitijoje) sovietiniais laikais savo lėšomis rėmė ir tiesiog išlaikė virš 10 studentų. O kiek jų visas santaupas atiduodavo slaptų knygų spaudai! Tokį idealizmą sugeba uždegti tik tikėjimas.

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėt su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Taip, džiaugiuosi, kad esu lietuvis, daug kuo lietuvių tautoje galiu didžiuotis ir girtis: caro laikų sukilimai, partizanų kovos, pogrindžio spauda. Ir argi tik mes turime būti dėkingi už tą praeities Lietuvos didybę?

Prancūzas Žanas Moklė sako, kad Europa turi būti dėkinga Gedimino ir Vytauto laikų Lietuvai. Kodėl? Prisiminkime: Lietuva tada siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ir Žano Moklė nuomone, Lietuva - Gedimino ir Vytauto Lietuva - buvo užtvanka Europai nuo totorių spaudimo. Žinome, kad totoriai mongolai buvo užkariavę Portugaliją, dalį Ispanijos. Ir Vidurio bei Rytų Europoje jų ordos buvo nepaprastai grėsmingos. O Lietuva, išsiplėtusi iki Juodosios jūros, apgynė Europą, kad totoriai mongolai jos nesunaikintų. Už šios lietuvių užtvaros Europa saugiai plėtojo savo civilizaciją.

Matot, brangieji, kaip turime didžiuotis: mes apgynėme Europą. Tada Lietuva buvo viena didžiausių pasaulio valstybių, viena galingiausių Europos valstybių.

Ir kodėl, kodėl Lietuva buvo tokia nepaprastai galinga? Kitas prancūzų veikėjas Elizė Rekliu sako: ogi dėl to, kad nė viena kita tauta taip neprisitaiko prie gyvenimo nepatogumų kaip lietuvių tauta. Lietuviai juk atsispyrė kryžiuočių invazijai, lietuviai sukildavo prieš caro imperiją, lietuviai, nors buvo uždraustas lietuviškas žodis, nepasidavė, laimėjo toje kovoje, apgynė savo kalbą, savo žodį. Elizė Rekliu žodžiais tariant, lietuviai - vienintelė pasaulio tauta, niekada visiškai nepasiduodanti.

Kodėl? Elizė Rekliu sako, kad lietuvių dvasia nuostabi. Jos kalba artimiausia visos Europos indoeuropiečių prokalbei. Pagal kalbos grožį ir vertingumą lietuvių kalbai reikia skirti pirmąją vietą Europoje. Tokią kalbą išlaikyti, jos turtingumą išsaugoti tegalėjo tik turtingu vidaus gyvenimu pasižyminti tauta. Tai rodo ir kitos jos dvasinės apraiškos. Lietuvių drožiniai - tas liaudies menas stebina visą pasaulį. Galima sakyti, tame mene randa vietą kažkoks kosminis skausmas, idealo pasiilgimas, bodėjimasis žiauria tikrove. Tokiai lietuvių nuotaikai ypač artima krikščionybė. Nenuostabu, kad, tapę krikščionimis, lietuviai taip pamėgo vaizduoti Rūpintojėlį - tą susirūpinusį dėl blogio, tą spindintį gerumu Jėzų, nes tas gerumas atspindi lietuvio charakterį. Todėl Rūpintojėlis, Sopulingoji ir šventieji pasidarė pačiais mėgstamiausiais lietuvių meno objektais. Toks menas gal niekur nebuvo taip paplitęs, kaip lietuvių tautoje.

O dainų ir tautosakos turtingumas! Kaip gražiai sako muzikas Tetcmeris: "Lietuva - dainingiausia pasaulio tauta." Suomių mokslininkas Niemajeris pritaria: "Jokia tauta neturi tiek daug dainų, tiek daug lyrinių jausmų kaip lietuviai. Ir tie jausmai tokie gražūs - nėra lietuvių liaudies dainose vulgarios erotikos, kokia būdinga daugelio tautų dainose"...

Didelė mūsų tautos dvasia daug davė ir mūsų kaimynams lenkams. Lenkų literatūroje gana dažnai galima rasti prisipažinimų, kad iš Lietuvos jie gavo visa, kas brangiausia. Juk žymiausias, garbingiausias lenkų karalius Jogaila - iš Lietuvos, lietuvis. Jogaila ir jo dinastija sukūrė lenkų istorijoje pačią garbingiausią gadynę. Ir visos Lenkijos didžiosios giminės - iš Lietuvos. Tai Radvilai, Sapiegai, Pacai, Katkevičiai, Čartoryskiai, Sobieskiai. Vilniaus universitetas ilgą laiką - geriausias lenkų kultūros židinys. Iš Lietuvos lenkai gavo ir didžiausią savo poetą Adomą Mickevičių - savo aukščiausią dvasios vadą.

Kodėl lietuvių tauta tokia tvirta? Tikėjimas ją darė tvirtą ir jautrią gėriui. Ar lietuviai garbino taikų žaltį, senuosius dievus ar Atpirkėją Jėzų Kristų, visa tai atsispindėjo lietuvių dvasioje, tai matyti iš jų gerumo. Todėl dar XI amžiuje toks istorikas rašytojas Adomas Bremenietis savo kronikoje rašė apie mūsų protėvius: "Tai - žmoniškiausi pasaulio žmonės. Tai taikūs, kantrūs žmonės, visada padedantys visiems kenčiantiems."

Ir visi visi pripažįsta lietuvių gerumo šaknis - tikėjimą, religingumą... Amerikiečių kardinolas Kashingas, kai sužinojo apie Kryžių kalną, apie lietuvių kovas už lietuvišką žodį, už tikėjimą, pripažino: "Lietuvių tikėjimas niekur pasaulyje nepralenktas".

Toks Sirijos mokslininkas Rafaelis Nakla, perskaitęs lietuvių istoriją, mokėdamas 32 svetimas kalbas, nutarė išmokti 33-ją - lietuvių, kad galėtų mums, lietuviams, parašyti laišką. Jis rašė: "Aš garbinu ir šlovinu tave, nedidele lietuvių tauta. Tu tiek iškentėjusi už laisvę, išauginsi tūkstančius didvyrių ir šventųjų."

3. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Netenkina, per mažai rodoma, vaizduojama, rašoma apie lietuvių tautos istoriją, apie jos didžiuosius žmones, kovotojus, rašytojus, menininkus. Kas gi kalba, mini mano minėtus dalykus? O kurgi Jūs girdėjote, sužinojote apie panašius dalykus, kuriuos aš aprašiau? O jų daug...

4. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Su švietimu tikra tragedija. Dauguma pedagogų tebėra sovietinio auklėjimo. Štai Sausio 13-ąją kabinu vėliavą. Pro šalį eina moksleivės ir klausia: "Vyskupe, kokia tai diena, kodėl vėliavą kabinate?" Dieve mano, Dieve mano, kur eina mokykla, jeigu moksleiviai nežino apie Sausio 13-ąją?!

Biologijoje dar tebevyrauja Darvino evoliucijos teorija, nors seniai įrodytas jo teorijų absurdiškumas. Istorijoje ir literatūroje nėra jokios ideologinės krypties. Istorijos vadovėliuose ir dėstant (ypač dėstant) nėra jokios Lietuvos didybės, jokios ugnies. Lietuvių kovos už laisvę tik paminimos. Iš viso Lietuvos istorijai beveik neskiriama rimto dėmesio. Didžioji pedagogų dalis viskam abejingi. Dalis jaunuolių, baigę vidurinę mokyklą, tebėra beveik neraštingi. Argi tai neparodo mokyklų kokybės? Turėtų būti griežtesnis, reiklesnis žinių vertinimas. O pirmiausia reikliau reikėtų rengti būsimuosius pedagogus.

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Labiausiai emigraciją sukėlė visiškas valdžios žmonių nesiskaitymas su paprastu žmogumi, negalvojimas, kaip tas eilinis žmogus turi gyventi, siaubinga materialinė atskirtis. Minimalūs atlyginimai ir pensijos, iš kurių neįmanoma pragyventi. Ir ta atskirtis vis didėja. Netgi sovietiniais laikais materialinė strategija buvo teisingesnė. Nuo minimalių atlyginimų nebuvo atskaitomas joks mokestis. O dabar atvirkščiai - pagrindinę mokesčių naštą neša mažiausiai uždirbantys žmonės. Mokesčių sumažinimas jiems prideda tik kelis litus mėnesiui. O tūkstančius uždirbantieji papildomai gauna dideles sumas. Be to, jiems sugalvoti visokie priedai, nuo kurių nieko neatskaitoma, net siūlomos vadinamosios "Sodros" "lubos" - nuo atlyginimo dalies per 5000 litų jokių socialinių mokesčių. Atvirkščiai - būtinos "Sodros" "grindys". Būtina progresyvinė mokesčių sistema, esanti visose turtingose šalyse.

6. Lietuva dažnai įvardikama, kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Kitaip ir būti negali dabartinėje Lietuvoje. Visuomenės dvasios ugdymo praktiškai nebėra.

Šeima masiškai žlunga. Juk visur propaguojamas vien kūnas, vien turtas, vien malonumai. Be dvasinio pagrindo žmogus viskuo nusivilia. Dvasinė tuštuma visada veda į neviltį. Bažnyčia gali pasiekti tik tuos, kurie ją lanko. Bet tokių vos keli procentai. Beje, tas procentas žemiausias Europos Sąjungoje (Europos barometras 2005). Savo kalėdiniame laiške aš pabrėžiau: kitaip ir būti negali, jei ryšys su Dievu, su malda atsiduria paskutinėje vietoje. Vėl ir vėl grįžtu prie būtinybės atgaivinti dvasią, tikėjimą...

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save - žiniasklaidoje ir televizijoje?

Visai netenkina. Tik Lietuvos televizijoje ir Lietuvos radijuje dar būna turinčių kilnių tikslų laidų ir gražiai pažvelgiančių į Lietuvos gyvenimą, nagrinėjančių problemas (pastaruoju metu dar prisidėjo ir Žinių radijas).

Interneto puslapiai ir komercinė televizija gyvena vien instinktais. Ačiū Dievui, kad atsirado interneto laikraštis bernardinai.lt. Tik jame nėra straipsnių ir komentarų žemiau juostos...

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Pagalba kitiems, silpnesniems, pabėgėliams, senesniems; nesavanaudiškumas, darbštumas, ištikimybė šeimai ir Tėvynei, pasiaukojimas. Bet juk visa tai gali išlaikyti tik tikėjimas. Šeimų griūtis beveik nebesulaikoma, skyrybomis taip pat pirmaujame Europoje. Populiariausias vokiečių žurnalas "Spiegel" tyrimais nustatė, kad šeimos, kurios kartu meldžiasi, skiriasi 12 kartų rečiau nei tos, kurios nesimeldžia! Bet kas į tai kreipia dėmesį? Kokia ir gali būti perspektyva - toliau bus dar "gražiau". Arba rimtai susirūpinsime tikru dvasiniu ir doroviniu ugdymu...

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Rašytojas Justinas Marcinkevičius, poetas Jonas Strielkūnas, rašytojos Vidmantė Jasukaitytė, Vanda Juknaitė, kritikė Viktorija Daujotytė, istorikas Bumblauskas - visi jie nepataikauja žemiesiems jausmams. Visi jie mato tautos žaizdas ir kalba apie tautos gydymą.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Be abejo, dešimt Dievo įsakymų, Jėzaus mokymu. Stengiuosi tai perduoti ir visuomenei. Visa tai galima suvesti į auksinę taisyklę: "Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Daryk kitam tai, ko lauki iš kitų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"