TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Neišgirstas Tėvo Stanislovo testamentas

2010 12 22 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Likus savaitei iki mirties 2005 metų birželį Tėvas Stanislovas surašė testamentą, kurio viena dalis iki šiol neįgyvendinta.

Kai jau sunkiai sergančiam vienuoliui kapucinui jį mylėję ir nuolatos į Paberžę miniomis plūdę žmonės šalia bažnyčios nupirko ir padovanojo 0,88 ha žemės, ant jos jam pastatė paskutinius namus. Tėvas Stanislovas juos pavadino žmonių Meilės simfonija. Išsipildė svajonė - prieš mirtį iš Dotnuvos jis grįžo į Paberžę, kur kunigavo 27 metus, kur atokų užkampį pavertė dvasinės atgaivos vieta, kur daugelį iš visuomenės iškritusių žmonių grąžino į gyvenimą. Tačiau būdamas vienuolis negalėjo priimti jokio turto. Jam dovanotos žemės neįregistravo nekilnojamojo turto registre, tik prieš mirtį testamentu paliko tiems patiems Lietuvos žmonėms, juridiškai - namą stačiusiam labdaros fondui "Tėvo Stanislovo namai".

Paberžės vertė

"Jis norėjo, kad žmonės grįžtų į Paberžę, į savo pačių jam pastatytus namus, į tą drauge sukurtą gydančią erdvę. Jo testamentas, matyt, turi gilesnę prasmę. Tai noras, kad visa, kas vyko Paberžėje, būtų tęsiama. Kiti kraštai irgi turi panašių atgaivos vietų, pavyzdžiui, Tezė vienuolynas Prancūzijoje, į kurį iš tolimiausių kraštų atvyksta žmonės, - LŽ sakė Tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė, apie testamentą išgirdusi tik praėjus daugiau kaip dvejiems metams po jo mirties. - Šeimoje visi žinojome, kad mūsų giminaitis yra vienuolis ne tik savo regula, bet ir kontaktais su aplinkiniais. Kiekvienas žmogus jam buvo brolis. Mes, giminės, galėjome stovėti tik toje pačioje brolių eilėje tarp tų tūkstančių brolių. Todėl mes daug ko ir nežinojome. Ilgai nežinojome ir apie šį testamentą, ir apie fondą. Labdaros fondas atsirado tada, kai juridiškai reikėjo įforminti tas iš visur plūstančias, žmonių aukojamas statybines medžiagas paskutiniam Tėvo Stanislovo namui."

Pasak medikės ir prisiminimų knygą "Tėvas Stanislovas - mažutėlių tarnas" parašiusios B.Tiknevičiūtės, mums, suicidų tautai, reikia tokios energetikos, tokio žaibolaidžio, tokios iškrovos vietos, kokia buvo Paberžė. "Visi mes esame priešsuicidinės būsenos, - sakė ji. - Tėvas Stanislovas visada akcentuodavo, kaip svarbu galėti įsikibti, atsitiesti, išsigelbėti nuo paslydimų. Jis sakydavo: "Aš niekur negaliu išvažiuoti, mano durys visada turi būti atviros, nes bet kada gali pasibelsti kas nors, kam reikia pagalbos." Jis beveik niekur nekeliavo, neturėjo atostogų. Tarnavo žmonėms. Jei tos žemės plotelio ir namo vertę padalytume iš Paberžėje apsilankiusių žmonių skaičiaus, visiems gal po kelis centus tektų. Tačiau ši vieta vertinga ne materialiu, o dvasiniu atžvilgiu. Esu girdėjusi, kad Tėvas Stanislovas yra įkvėpęs daugiau kaip 70 Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų. Paberžėje matydavau lankantis daugelį iškilių asmenybių."

Fondo pirmininkas slapstosi

Kaip pasakojo B.Tiknevičiūtė, labdaros fondo pirmininku buvo paskirtas Kėdainių verslininkas Virginijus Dovydas, nors buvo už jį ir labiau materialiai prisidėjusių statytojų. Dabar tik jis juridiškai ir gali priimti testamentu fondui paliktą žemę. "Tačiau jau daugiau kaip dvejus metus niekaip negaliu su juo susitikti, - prisipažino B.Tiknevičiūtė. - Pavyko tik pasikalbėti telefonu. Jis fantastiškai išsisukinėja, vengia susitikti ir pabaigti įvykdyti testamentą. Slapstosi iki šiol. Nesuprantu kodėl."

B.Tiknevičiūtė iš spaudos sužinojo, kad V.Dovydas po kelionės į Indiją tapo krišnaistu ir dabar Josvainiuose (Kėdainių r.) stato krišnaistų vienuolyną. Ji nebando spėlioti, kodėl V.Dovydui visiškai nerūpi testamento įgyvendinimas, kodėl jam vis dar naudinga juridiškai būti labdaros fondo "Tėvo Stanislovo namai" pirmininku ir drauge statyti krišnaistų vienuolyną. "Fondo įstatuose parašyta, kad visos fondo lėšos skiriamos tik Tėvo Stanislovo atminimui įamžinti. Deja, jokių viešų ataskaitų apie fondo veiklą nėra, tad sunku pasakyti, kur tos lėšos ėjo po Tėvo Stanislovo mirties. Gal jų ir nebuvo..." - spėliojo B.Tiknevičiūtė.

Viskas palikta žmonėms

Tad jeigu V.Dovydas, vis dar būdamas fondo pirmininku, slapstosi ir nenori įvykdyti testamento - perimti 0,88 ha žemės, ant kurios stovi daugelio Lietuvos žmonių Tėvui Stanislovui pastatyti namai, - koks būtų kelias įgyvendinti paskutinę velionio valią? "Labdaros fondo įstatuose rašoma, kad fondo valdyba renkama penkeriems metams, o praėjo jau dešimt, vadinasi, ji neveiksni. Galbūt naujoji, kurią reikėtų nedelsiant suburti, sugebės žingsnelis po žingsnelio įvykdyti testamentą, - sakė B.Tiknevičiūtė. - Mes, giminės, negalime kištis, mūsų tai neliečia, bet aš noriu, kad Lietuvos žmonės išgirstų apie šį testamentą, kuriuo viskas palikta jiems. Palikti neįgyvendinto testamento negalima, nes Tėvas Stanislovas Paberžei atidavė tiek daug."

Ar gali Paberžė atgimti be tokios asmenybės, ar yra to norinčių žmonių? "Jų yra. Žmogus atgimsta akimirksniu, tik mumyse reikia išlaisvinti tą dievišką ugnį, užgriozdintą kasdienybės daiktais, - viltingai kalbėjo B.Tiknevičiūtė. - Tos ugnies turime visi. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar ji ims žaižaruoti, ar smilks skleisdama smalkes, nuo kurių aplinkiniams bus bloga."

Pašnekovė įsitikinusi, kad testamentai yra nelengvai vykdomi. Evangelija - irgi testamentas, nuoroda mums, kaip lengvai, prasmingai ir džiugiai gyventi. "Visais klausimais ten gali gauti atsakymą, sužinoti kelią, kuris tave džiugins, kitiems žmonėms nesunkins gyvenimo ir tu nesipainiosi jiems po kojomis. Tik kad mes nevykdome testamentų", - svarstė B.Tiknevičiūtė.

Privatumą saugo piktoji dvasia

Atrodo keista, kad toks paprastas Tėvo Stanislovo testamentas taip ilgai neįvykdomas. Nemenkai turto sugebėjusi susigrąžinti Bažnyčia tuo irgi visai nesuinteresuota, nors šiuo žingsniu galėtų parodyti pagarbą didelį autoritetą tarp žmonių turėjusiam kunigui vienuoliui. Dabar paskutiniais Tėvo Stanislovo namais naudojasi klebonija.

Vienuolio durys visad buvo atviros visiems. Dabartinis Paberžės klebonas Skaidrius Kandratavičius nieko nelaukia taip atvėręs duris. Gyvena Kaune, o į kaimelį aukoti mišių atvyksta tik savaitgaliais.

Kad jo santykis su žmonėmis yra visiškai kitoks, nei buvo Tėvo Stanislovo, įrodo trumpas jo laiškas.

Kai naujojo klebono iniciatyva Paberžėje atsirado visiškai svetima šios vietovės dvasiai dalgiais ir šakėmis kaišyta skulptūra, B.Tiknevičiūtė kreipėsi į Kėdainių savivaldybę prašydama ją perkelti atokiau, kad nesusižalotų lankytojai, ypač vaikai. Savivaldybei nepavyko susitarti su Paberžės šeimininku. Kunigas ir savivaldybei, ir B.Tiknevičiūtei parašė: "... Nematau jokio būtino reikalo lankytojams sukti ratus aplink klebono kambarėlį ar garažą, nors tai kažkam, deja, vis dar atrodo įprasta ir normalu. Rimanto Idzelio skulptūra, originaliai vaizduojanti neklusnų arkangelą, nuėjusį velniop, savo teologine prasme reiškia, kad piktoji dvasia egzistuoja, ir reikia jos, o ne niekam nekenkiančios stovylos bijotis... Labai norint, juk galima susižeisti bet kur ir bet kada, kad ir šventoriuje ant aštrių tvorų smaigų ar paslydus ant lakios, bet nekūrybingos vaizduotės. Pasikartosiu, kad pastačiau statulą ten, kur mažiausiai turėtų eiti pašaliniai, taip netiesiogiai siekdamas gerbti kunigo privatumą." (Kalba netaisyta - aut.)

Paklydusi avis negrįžta

Yra ir nemėgusių Tėvo Stanislovo žmonių. Jo autoritetas ir žmonių meilė jam buvo didesnė nei daugeliui pagal hierarchiją aukštesnių Bažnyčios dvasininkų. Ir tai galėjo daug kam nepatikti. Be to, jis neskirstė žmonių nei pagal pažiūras, nei pagal tikėjimą, neatstumdavo komunistų, laidojo net savižudžius.

Dėl to kai kas jį vadino raudonųjų kunigu. B.Tiknevičiūtė prisimena, kad Tėvas Stanislovas sakydavo: "Aš, kardinolas Vincentas Sladkevičius ir kunigas Kazimieras Vasiliauskas labai norėjome vienyti Lietuvą. Tai daryti stengėmės visomis išgalėmis." Aiškindama tokį vienuolio pasirinkimą, moteris pridūrė: "Ar jūs matėte Kauno soboro kupole fantastišką paveikslą? Ten pavaizduotas piemuo, ant pečių nešantis avį. Paklydusi avis niekada pati negrįžta į bandą. Reikia labai stengtis ir ją parnešti. Tėvas Stanislovas savo vaidmenį taip ir suprato - neskirstyti avių pagal vilnos spalvą, bet nuklydusią parnešti atgal. Kai jis rašė pamokslus dienraščiui "Tiesa", daug kas smerkė, kaltino, piktinosi, kvietė pereiti į kitus laikraščius, tačiau vienuolis sakė, kad kaip tik čia, kur mažiausiai yra Evangelijos, kur skaitytojai yra mažiausiai tikintys, jaučiasi labiausiai reikalingas ir gali būti naudingas."

"Įamžino" tualetu

B.Tiknevičiūtė prisiminė, kaip Tėvas Stanislovas su ašaromis akyse 1990 metais išvyko iš Paberžės. Tada jam buvo 72-eji, sveikata ne ta, o kardinolas V.Sladkevičius liepė atkurti Dotnuvos vienuolyną. Atkūrė ir šią vietą. Ir čia žmonės ėjo ir ėjo nesustabdoma srove. Po jo mirties, kai Lietuva šventė savo vardo tūkstantmetį, buvo renkama šimtas iškiliausių Lietuvos asmenybių. Žmonės į šį sąrašą įrašė ir Tėvo Stanislovo pasaulietišką pavardę - Algirdas Mykolas Dobrovolskis. Už tai balsavo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių. Jam suteiktas ir Kėdainių garbės piliečio vardas.

Bažnyčios vyresnybė (apie tai žinojo Kauno arkivyskupija) neprieštaravo, kad šio vienuolio celėje Dotnuvos vienuolyne naujasis klebonas Gražvydas Geresionis įsirengtų tualetą. Nejaugi nebuvo galima rasti kitos vietos? "Buvo labai liūdna, kai tai sužinojau - apgailestavo B.Tiknevičiūtė. - Tų laisvų celių ten daug, dešimtys, nes vienuolių tiek nėra. Bet gal dėl santechnikos tik toje vietoje galėjo įrengti tualetą. Nežinau. Nors... kai nėra jausmo, tada kitas variantas net nesvarstomas. Matyt, kažkam labai norėjosi jį įrengti būtent toje celėje. Jei širdis neleistų, protas būtinai rastų kitą galimybę."

Ne vien muziejus

Kai Paberžėje lankėmės praėjusią savaitę, mus pasitiko ir viską mielai rodė Regina Galvanauskienė, čia atsikėlusi gyventi 1990 metais, vargonavusi, visur padėjusi Tėvui Stanislovui, kai jis buvo iškeltas į Dotnuvą, o mišių aukoti atvykdavo savaitgaliais. Senojoje klebonijoje vos įžengus pro duris pirmiausia į akis krinta variniais puodais nukabinėta siena. "Būdavo, atsiveža Tėvas Stanislovas juos suodinus, sulankstytus, sėdasi su čia nuolat besiglaudžiančiais žmonėmis - neįgaliaisiais, visuomenės atstumtaisiais, norėjusiais atsikratyti įvairių priklausomybių - ir šveičia. Tris valandas vieną puodą tekdavo šveisti, kol jis imdavo blizgėti. Sakydavo: "Darbo jiems reikia duoti. Bet jei aš kartu nebūčiau šveitęs, jie irgi to nebūtų darę." Dirbdami visi kalbėdavosi. Tie pokalbiai ne vienam gydė sielą", - prisiminė R.Galvanauskienė.

O kiek saulučių su tais žmonėmis dar sovietmečiu iš metalo iškalta, išlankstyta, iškirpta - apie 300 tūkstančių! Jos pasklido po visą Lietuvą. Tėvas Stanislovas jas dovanodavo kiekvienam Paberžėje slapta susituokusiajam, vaiką pakrikštijusiajam, tiesiog apsilankiusiajam.

Vienuolis mėgdavo sakyti: "Seną daiktą reikia glostyti, liesti, juk jame tiek kažkieno jausmo, širdies, darbo įdėta." Tad pas jį klebonijoje rado vietą ne viena kitur išmesta seniena. Svirnas pilnas senų bažnytinių arnotų. Jie nuostabūs - vien gėlėmis siuvinėti, dar be kryžių. Kai kas svarsto, kad tokie madingi buvo pradžioje, pereinant iš pagonybės į krikščionybę, kad per daug žmonių nepiktintų. Paskui popiežius uždraudė prie altoriaus dėvėti senuosius arnotus be kryžių. Kunigai juos kišo į maišus ir vilko kur nors į palėpę. Tėvas Stanislovas surinko jų šimtus ir svirne įrengė gražiausią ekspoziciją. Čia ir rankomis siūta Trispalvė jau keturiasdešimt metų kabo, visa išblukusi. Dažnai jo klausdavo, ar nebijo jos čia laikyti, o vienuolis atsakydavo: "Jau du kartus išvežtas buvau, gal trečią kartą neišveš." O kai kokio įtartino svečio sulaukdavo, pro tą vėliavą svirne vesdavo patamsyje sakydamas, kad čia lemputė perdegusi.

"Prieš mirtį Tėvas Stanislovas manęs prašė: "Pasistenkite, kad čia nebūtų vien tik šaltas daiktų muziejus, kad čia nuolat lankytųsi, gyventų žmonės, ypač vaikai, - prisiminė R.Galvanauskienė. - Senojoje klebonijoje vienuolio rūpesčiu buvo pastatytos 25 lovos, kambariuose įrengtos krosnelės. Dabar čia gali apsistoti, pagyventi tie, kuriems reikia ramybės, dvasinės atgaivos. Atvažiuoja neįgalieji, dauniukai, rengia plenerus M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai. Stengiamės, kad Paberžė būtų ne vien muziejus."

***

Kunigas, vienuolis kapucinas Tėvas Stanislovas (1918-2005), baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją 1936 m. įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną. 1944 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Garsėjo savo pamokslais, už kuriuos 1948 m. buvo apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas ir dešimčiai metų įkalintas griežto režimo lageryje Intoje. 1956 m. grįžo, 1957 m. vėl buvo suimtas, įkalintas Vorkutos lageryje, iš kurio paleistas po pusės metų.

Grįžęs į Lietuvą kunigavo Joniškio, Ukmergės, Raseinių dekanatų bažnyčiose. Platino draudžiamą literatūrą ("Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" ir kt.). Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo. 1966 m. nukeltas į atkampią Paberžę. 1990 m. iš jos perkeltas į Dotnuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"