TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nekaltumo ir kaltumo prezumpcijos

2013 09 18 6:00
Vilniaus apygardos teismas Darbo partijos dabartinį vadovą V.Gapšį pripažino kaltu dėl sukčiavimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet jis žada įrodinėti savo nekaltumą aukštesnes instancijos teisme. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Seimo opozicija pasiūlė Seimui svarstyti personalinį klausimą, t.y. ar Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys gali toliau eiti šias pareigas. Reikia pabrėžti, kad toks opozicijos veiksmas galbūt susijęs su Seimo daugumos sprendimais, priimtais iš karto po rinkimų, ir kad į tokį veiksmą nėra lengva atsikirsti – jei apskritai tai įmanoma padaryti.

Šis rašinys nėra nukreiptas į kokius nors konkrečius asmenis, partijas ar valdžios struktūras. Tai tik asmeninė nuomonė apie tam tikras teisės nuostatas ir jų reikšmę valstybės valdyme.

Civilinis gyvenimas - kitoks

Dar vykstant rinkimams Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (rašantiems primenu, jog žodžiai „Respublikos Prezidentas“ turi būti rašomi didžiosiomis raidėmis, nes taip rašoma Konstitucijoje) mandagiai priminė Lietuvos žmonėms, kad jie, prasidėjus trečiajam dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo, būtų orūs ir kad žmonių valdžia privalo būti vertinama padorumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais ir principais. Ir ne tik vertinama. Ji pati turi būti padori, sąžininga ir teisinga. Todėl po rinkimų Respublikos Prezidentė, gerbdama ir gindama Lietuvos žmonių orumą, pagal galimybes stengėsi, kad Vyriausybė būtų suformuota be tų Darbo partijos atstovų, kurie turi problemų su įstatymų, taip pat ir baudžiamųjų, reikalavimais.

Teisės aiškintojai ir žinovai visai pagrįstai teigia, kad kol teismas nepaskelbia apkaltinamojo nuosprendžio ir kol toks nuosprendis neįsiteisėja, tol žmogus yra nekaltas (nekaltumo prezumpcija). Tai tiesa, bet taip yra baudžiamosios teisės praktikoje.

Civilinis gyvenimas (valstybės valdymas ir jį reglamentuojanti teisė taikos metu tokie ir yra) remiasi ir kitokiais teisės principais, kurie gali būti aiškinami kaip kaltumo prezumpcija. Civilinis kodeksas (Žmonių knyga) nustato, jog skolininko kaltė preziumuojama, jog sutarčių šalys, tarp jų ir verslininkai, privalo elgtis sąžiningai net ir joms pasibaigus, jog tylėjimas kartais yra sutikimo ženklas prievolėse ir t.t. Ir, žinoma, yra numatyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai visiems gyvenimo atvejams. Civilinis kodeksas yra toks toliaregiškas, kad, be bendrosios civilinės atsakomybės, numato net juridinio asmens veiklos tyrimo galimybę be prokurorų ar policijos. Tai dėl tokių situacijų, kai nusikalstamų veiksmų nėra, ir kokia nors juridinio asmens vadovybė ar struktūra per neatsargumą ar netyčiuką savo organizacijos ir kitų asmenų veiklai trukdo.

O valstybės tarnybos institutas, skirtas tarnauti žmonėms, tarsi suvienydamas visas žmogaus dorybes, įpareigoja, kad visi pareigūnai ir valstybės tarnautojai be išimties būtų nepriekaištingos reputacijos. Šis reikalavimas yra privalomas ir rinkėjams. Jie, per rinkimus balsuodami už vieną ar kitą pasirinktą kandidatą į Seimą, išreiškia aukščiausią ir svarbiausią taikos metu valstybės valdymo veiksmą, kokį tik piliečiai gali atlikti - praktikoje įgyvendina žmonių (Tautos) valdžią. Balsavimo reikšmė tolygi valstybės gynimui su ginklu rankose užpuolimo atveju. Rinkėjo teisė, jei jis jau nusprendė balsuoti ir atėjo prie balsadėžės, yra neatsiejama nuo pareigų. Pirmutinė tokia pareiga - pasirinkti nepriekaištingos reputacijos kandidatą ir tada už jį balsuoti.

Jeigu dar pridursime įstatymą apie asociacijų laisvę ir partijų statutus (įstatus), manyti, kad išrinkimas į Seimą yra indulgencija nuo ankstesnio įstatymų nesilaikymo net ir be baudžiamojo persekiojimo ir kad tai leidžia eiti bet kokias pareigas Seime ar Vyriausybėje, yra klaida.

Tylėjimas tolygus pritarimui

Dažnas žmogus žino, kad dalyvavimas partijų veikloje yra valstybės valdymo mokykla ir kartu praktika, nes specialių valstybės valdymo mokyklų Seimo nariams, ministrams ir kitiems pareigūnams nėra, išskyrus gal kelias tinkamas profesijas ir specialybes (pavyzdžiui, teisė, ekonomika, vadyba). Todėl šiose gyvenimo mokyklose bendros įstatymų reikalavimų taisyklės apie teisingumą, padorumą ir t.t. galioja, ir yra mokoma jų laikytis. Dar daugiau, partijų narius jų padėtis įpareigoja priešintis bet kokiems įstatymo nesilaikymo ir pažeidimo atvejams ir šalinti juos. Tie būdai įvairūs, tarp jų - ginčų nagrinėjimas teismuose. Jeigu partijos nariai, žinantys apie pažeidimus jų partijoje, tyli, toks tylėjimas vertinamas kaip pritarimo ženklas. Tokiu atveju partijos narys, kuris žino apie daromą ar padarytą pažeidimą, nusižengia pats. Tai galima pavadinti nesutartiniu ir solidariu bendrininkavimu darant pažeidimą, ir toks žmogus turėtų atsakyti už tylėjimą. Žinoma, kartais tylinčiojo atsakomybė gali būti mažesnė nei aktyvaus pažeidėjo.

Partijų nariai, nepriklausomai nuo jų rango ir stažo jose, sužinoję apie savo kolegų veiklą, neatitinkančią įstatymų, privalo dėl tokių pažeidimų aiškintis partinėse revizijos, audito, etikos, susirinkimų, suvažiavimų ir kitose struktūrose. Pritrūkus paramos partijos viduje, partijų atstovai (ypač partinio elito atstovai), kaip būsimi valstybės aukšti pareigūnai ir galbūt net vadovai, privalo pašalinti trūkumus pasitelkę minėtų ir neminėtų įstatymų priemones bei būdus, kad partija nebūtų panaudota veiksmams, kurie jai nebūdingi ir prieštaraujantys įstatymui. Tai padaryti nėra sunku, nes partijų nariai su teise bendrauja dažniau nei paprasti žmonės. Jie net kitus dažnai pamoko elgtis pagal įstatymą šeimoje ir versle.

Keli žodžiai apie padorumą

Visuomenei neteko girdėti (gal tik aš neišgirdau), kad Darbo partija būtų paskelbusi argumentuotus paneigimus, savo ar nepriklausomų ekspertų tyrimo duomenis, studiją ne baudžiamosios teisės aspektu, jog Darbo partija, kaip juridinis asmuo, ir partijos elitas yra nekalti dėl visokių įtarimų.

Turint visa tai galvoje, Respublikos Prezidentė, būdama atsakinga už Vyriausybės formavimą, siūlydama konkrečius žmones, privalėjo elgtis pagal Konstituciją ir Lietuvos įstatymus, vertinti, ar skiriami žmonės yra nepriekaištingos reputacijos. Toks valstybės vadovės pareigų supratimas negali būti prarastas ar primirštas, nes jis atitinka ir konstitucinį teisingumo principą. Dalykas tas, jog demokratinėje valstybėje esant bet kuriai Seimo daugumai yra privalu, kad Seime, Vyriausybėje ir kitose valstybės įstaigose dirbtų teisės požiūriu padorūs asmenys. Žmonės seniai žino, kad teisė pripažįsta gėrį, teisingumą ir gina juos bene visais gyvenimo atvejais, jei reikia, ir baudžiamąja tvarka.

Beje, porą žodžių apie padorumą. Kažkuris iš jaunųjų politikų papriekaištavo, kad Lietuvos konservatoriai nemandagūs (suprask, ir nepadorūs), nes po rinkimų nepasveikino naujos daugumos. Esą JAV pastaruosius prezidento rinkimus pralaimėjęs Mittas Romney pasveikino laimėjusį Baracką Obamą. Puiku, kad domimasi užsienio valstybių patirtimi. Bet reikia žinoti, kad nei M.Romney partijos vadovybė, nei pati jo partija nebuvo pastebėti pažeidę JAV įstatymus (kaip ir B.Obamos šalininkai), arba kad būtų susidėję su įstatymų pažeidėjais. Už prezidentą B.Obamą balsavo 62 mln. rinkėjų, o už jo konkurentą M.Romney - 58 mln. rinkėjų. Žiniasklaida nei rašė, nei kitaip skelbė apie kokį nors, kad ir vienintelį atvejį, jog rinkėjų balsai būtų buvę medžiojami degtine, alučiu pavaišinti rinkėjai vežiojami į rinkimų apylinkes ir t.t. Todėl M.Romney mandagumo gestą B.Obamai tikrai galima suprasti ir net juo žavėtis.

Ant socialdemokratų krito šešėlis

Lietuvos Prezidentė D.Grybauskaitė savo veiksmais po rinkimų pasiuntė rimtą signalą ir socialdemokratams - kad jie galėtų išlaikyti savo ir valstybės prestižą. Kalbant apie Darbo partiją, taip pat apie "Tvarką ir teisingumą", reikia priminti, kad kai kurie jų vadovų veiksmai atitinkamai yra įvertinti ne tik Europos Parlamente, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo analuose. Kitaip sakant, Europa informuota apie ne visai gerus dalykus net nurodant pavardes. Socialdemokratams pasirašius koalicijos sutartį su šiomis partijomis, negeros tarptautinės patirties šešėlis krinta ir ant socialdemokratų. Tokia koalicijos sutartis gali būti aiškinama ir kaip netinkamų veiksmų pateisinimas, ir kaip savanoriškas, neprievartinis ir sąmoningas prisipažinimas, kad pritariama ne visai tinkamiems dalykams, nes buvo derėtasi su tokių partijų vadovybėmis, kurios yra pagarsėjusios dėl jau minėtų kaltumo ir nekaltumo prezumpcijų. Tokią nuomonę sunku paneigti, nes sutarčių aiškinimas nebūtinai turi sutapti su pasirašiusiųjų noru.

Kita vertus, išlieka nepatogumų ir dabar. Juk kaip mūsų šalies socialdemokratai gali atrodyti socialdemokratų internacionale tarp Prancūzijos, Ispanijos ar kitų šalių socialdemokratų ir vyriausybių vadovų. Tikėti, kad bus apsieita visai be ironijos ar dar ko nors, kas nebus sakoma, nėra pagrindo, nes demokratinėse valstybėse jau seniai išgaravo požiūris, jog politika - nešvarus užsiėmimas. Kai kas socialdemokratams gali priminti ir tai, kad jie nesilaiko žodžio ir dėl atomo, kitų dalykų.

Liko dar vienas nemalonus dalykas, susijęs su dabartine koalicija. Tai politinio nestabilumo nuojauta. O ji yra dėl to, kad tas, kuris rimtai ruošiasi valdyti valstybę, privalo numatyti ir galimas pasekmes, tarp jų - neigiamas. Socialdemokratai, būdami Lietuvos politinio gyvenimo sunkiasvoriai, turėjo pagalvoti ir numanyti, kad negalima sąmoningai sudaryti sąlygų opozicijai kreiptis į Konstitucinį Teismą ar kitur dėl veiksmų, kurie teisės požiūriu yra abejotini.

Valstybės valdyme negalioja taisyklė, kad dėl ambicijų valdyti valstybę ar eiti tam tikras pareigas galima sąmoningai sukurti situaciją, kuri naudinga tik vienai grupei ar vienam asmeniui, net jeigu ji paremta santykine dauguma ar kuo nors kitu. Čia galioja dėsningumas ir prezumpcijos, ar tai teisėta pagal Konstituciją, įstatymus. Atvejai, kai rizikuojama galima neatiktimi Konstitucijai, netoleruotini.

Kiekvienas pilietis, pareigūnas ar bet kuri įstaiga bei organizacija apie kaltumo ir nekaltumo prezumpcijas privalo pagalvoti iki sprendimo, ką daryti ir ko nedaryti. Partijos ir jų vadovai - taip pat.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"