TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nelaimingi Lietuvos vaikai: skriaudžiami ar agresyvūs

2011 09 13 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje gana ilgai buvo daugiausia vaikų, kurie kenčia nuo bendraamžių patyčių ir jaučiasi nelaimingi. Pastaruoju metu padėtis, pasak psichologo ir Viešosios įstaigos "Vaikų linija" vadovo Roberto Povilaičio, po truputį pradėjo gerėti, tačiau Lietuvos rodikliai tebėra vieni blogiausių.

Tarptautinė moksleivių gyvensenos ir sveikatos studija (Health Behaviour in School Aged Children - HBSC) aprėpia maždaug 40 Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių. Lietuvoje tyrimai, vadovaujami Sveikatos mokslų universiteto profesoriaus Apolinaro Zaborskio, atliekami nuo 1994 metų. Naujausiais duomenimis, dar labai daug vaikų patiria agresiją ir smurtą. Vis dėlto matyti ir pirmųjų vilties ženklų. Pradėjo mažėti vaikų, kurie patiria patyčias, ir tų, kurie tyčiojasi iš kitų.

Smurto bei patyčių mažinimo Lietuvos mokyklose propaguotojas R.Povilaitis prisiminė prieš septynerius metus girdėtą vienos mokytojos pasakojimą apie moksleivį, nuvažiavusį į stovyklą Švedijoje ir kažkokiu būdu pasityčiojusį iš ten stovyklavusių vaikų. Švedai jį iš karto išsiuntė namo. Lietuvoje, pasak psichologo, ko gero, dar būtų apsieita kalbomis: ką padarysi, juk pasitaiko, kad vaikai vieni kitus niurko, skriaudžia. Švedijoje toks elgesys vertinamas kaip visiškai nenormalus. Negalima skaudinti, žeminti, pravardžiuoti kitų. Toks požiūris po truputį ateina ir pas mus.

Kai skaudina, stumdo, muša

"Smurtas sukelia daug visokiausių padarinių ir jo poveikis sveikatai didžiulis. Žmonės, nukentėję nuo smurto, turi gerokai daugiau sveikatos problemų, - sakė VU Klinikinės ir socialinės psichologijos katedros dėstytojas dr. R.Povilaitis. - Kitas dalykas, "Vaikų linijoje" telefonu ar internetu teikdami pagalbą, matome, kiek daug vaikų patiria agresiją, yra skaudinami. Analogiškos tarnybos užsienio valstybėse jau anksčiau atkreipė dėmesį, kad labai daug vaikų skambina dėl patiriamų patyčių, ir ten nemažai padaryta mėginant spręsti šią problemą."

Lietuvoje ji pradėta kelti 2004 metais. Valstybinėse institucijose, kaip prisiminė pašnekovas, dažnai sulaukta nuostabos: "Patyčios? Argi tai problema ir kodėl ją reikia spręsti?!" Patyčių problema buvo ignoruojama ne tik politikų. Nelabai ją įžvelgė ir mokyklos.

"Tačiau taip yra - ne visas problemas matome, - apgailestavo "Vaikų linijos" vadovas. - Nuolat keldami į viešumą ir aštrindami patyčių problemą, norėjome parodyti, kad jos - ne šiaip kas nors atsitiktinai padaroma vieni kitiems. Vaikai skaudina, stumdo, muša bendraamžius, vadina žeminamais vardais ir toks elgesys turi labai daug agresijos. Savaime problema neišsispręs ir nuo to niekam nebus geriau. Reikia labai rimtų veiksmų."

Nors 2004-aisiais į patyčių problemą žvelgta dar kreivai, po trejų metų įvyko lūžis. Pasikeitusį požiūrį patvirtino ir gausus aukščiausių valstybės pareigūnų dalyvavimas 2007 metais surengtoje tarptautinėje konferencijoje bei pasiektas susitarimas, kad problemą reikia spręsti. Lietuvoje pradėtos taikyti pasaulyje pripažintos veiksmingos priemonės. Pavyzdžiui, "Olweus patyčių prevencijos programa". Ją sukūrė norvegų mokslininkas prof. Danas Olweusas, pirmas pasaulyje įvardijęs ir aprašęs šią problemą. Programa taikyta daugybėje kraštų ir, kaip rodo rezultatai, padėjo sumažinti agresiją mokyklose.

Lietuvoje programa diegiama valstybės mastu ir į ją įsitraukia vis daugiau mokyklų. Pirmiausia mokosi suaugę žmonės, kaip bendrauti su vaikais ir sumažinti jų agresiją. Vėliau moko ir ugdo vaikus. Tose mokyklose, kurios, sakykim, jau pusantrų metų įgyvendina šią programą, yra duomenų, kad patyčių pradeda mažėti.

Pasak psichologo, reikia pradėti labai anksti mokyti vaikus bendrauti be agresijos, jėgos, labiau suprasti savo bendraamžius, todėl pradinukams skirta smurto prevencijos programa "Antras žingsnis". Ikimokyklinio amžiaus vaikų ir pirmokų gebėjimai įveikti socialinius ir emocinius sunkumus ugdomi programa "Zipio draugai".

"Vaikų linija" nuo 2004 metų vykdo kampaniją "Be patyčių". Ieškoma ir kitų būdų, kaip padėti mokykloms, tėvams, vaikams, kad agresijos būtų mažiau. Įvairiuose leidiniuose paskleista užsienio valstybių patirtis, kurią būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Beveik visa informacija skelbiama internete ir atsisiunčiama nemokamai.

Beržinei košei - ne?

Geriausių rezultatų galima tikėtis, kaip pabrėžė R.Povilaitis, jei agresijos ir smurto problema sprendžiama visais - šeimos, mokyklos ir visuomenės - lygiais. Tėvams tenka didelė atsakomybė, tačiau šeimų yra visokių. Vieniems tėvams geriau sekasi auklėti vaikus, kitiems - prasčiau. Šiuo atveju iškyla labai aktuali vaikų auklėjimo ir fizinių bausmių taikymo problema. Pasak psichologo, tėvus taip pat reikia mokyti, kaip auklėti savo vaikus, nes jie paprastai auklėja taip, kaip išmano, kaip galbūt buvo auklėjami savo tėvų ar senelių. Daug įvairių tradicijų yra perduodama iš kartos į kartą ir nebūtinai visos prisideda prie vaikų sveikatos. Viena tokių kaip tik ir būtų fizinių bausmių taikymas vaikams auklėti.

R.Povilaitis domėjosi įvairiuose kraštuose atliekamais tyrimais, ko galima tikėtis taikant fizines bausmes. Turimais duomenimis, fizinės bausmės sukuria daugiau problemų nei jų išsprendžia. Pavyzdžiui, vaikai, kurie auklėjami fizinėmis bausmėmis, dažniau linkę ir patys naudoti fizinę jėgą prieš savo bendraamžius. Tiesiog mato tam tikrą modelį, kaip reikia spręsti problemas. Tėvas, mušdamas mamą arba vaiką, tarsi rodo, ką reikia daryti, kai kas nors tavęs neklauso. Kitą sykį ir vaikas mokykloje ar kieme, kai norės, kad jo klausytų, tarsi netyčia ims kumščiuotis. Tokius elgesio modelius vaikams perduoda ne tik tėvai. Prisideda, pavyzdžiui, televizija ar smurtinio pobūdžio žaidimai. Tačiau tėvai šiuo atveju yra labai svarbūs, nes gali padėti vaikus išmokyti, kaip nenaudojant jėgos galima spręsti problemas.

Vis dėlto toks požiūris, kad nereikėtų taikyti fizinių bausmių auklėjant vaikus, labai retas. Gal 25 valstybės iš maždaug dviejų šimtų visame pasaulyje yra uždraudusios fizines bausmes šeimoje. Daugiausia tokių - Europoje. Pavyzdžiui, Švedija jau daugiau kaip trisdešimt metų įgyvendina vaikų auklėjimo be fizinių bausmių politiką. Nuostata, kad negalima mušti vaikų, pirmiausia įtvirtinta įstatymais, o vėliau - ir tėvų mokymais. Apklausų duomenimis, 1979 metais dar pusė suaugusių žmonių palaikė fizines bausmes vaikams, o po dviejų dešimtmečių liko tik apie 10 proc. tokių tėvų.

"Kitas dalykas, švedų vaikai nepasidarė nevaldomi. Kaip sakoma, neužlipo tėvams ant galvos, kad nebebūtų galima su jais susitvarkyti, - kalbėjo psichologas. - Priešingai, vaikai išmoko tarpusavyje bendrauti be agresijos. Kaip rodo tarptautinis tyrimas, Švedijoje smurto rodikliai yra vieni mažiausių, patyčių - beveik mažiausi. Vadinasi, pirmiausia suaugusieji turi parodyti, kad galima bendrauti kitaip, nenaudojant jėgos. Tada jos nenaudos ir vaikai."

Lietuvoje buvo keletas mėginimų priimti įstatymą dėl vaikų auklėjimo be fizinių bausmių, tačiau kol kas nesėkmingai. Pasak R.Povilaičio, šiuo požiūriu dar yra kas veikti, jei norime, kad vaikų santykiai būtų draugiškesni, kad jie ir užaugę kurtų tarpusavio santykius, nepagrįstus jėga ar žeminimu. O fizinės bausmės tikrai nepadės sumažinti smurto.

Skriaudžia, nes leidžiame

Psichologas neatmetė galimybės, kad įtakos mūsų elgsenai turėjo sovietinė praeitis, kai agresijos buvo ne tik žmonių santykiuose. Valstybė taip pat naudojo smurtą ir jėgą prieš savo piliečius.

"Iš tokių smurtinių santykių ateiname, - kalbėjo R.Povilaitis. - Pavyzdžiui, sovietinėje kariuomenėje "diedovščina" nebuvo pavienis reiškinys, netyčia kur nors kaip nors atsitikdavęs. Tik kai kurie kareivukai išvengdavo tos žeminimo kultūros, o daug kam "diedovščinos" sistemą reikėdavo pereiti ir kai kurių patirtys būdavo itin žiaurios. Pasitaiko, kad dabartiniai seneliai, tėvai moko savo vaikus, kaip reikia duoti kitam į nosį, kur tvoti. Pavyzdžiui, po vienos paskaitos priėjęs senelis man pasakojo, kaip mokė vaikaitę kovinių veiksmų. Ir kas galėtų pasakyti, ar tokios pamokos bus prisimintos tik apsiginti?!"

Tarptautinio tyrimo duomenimis, berniukai dažniau dalyvauja patyčiose ar jas inicijuoja. Mergaitės šiek tiek kitaip skaudina kitus - nebūtinai prieis ir įspirs ar pargriaus. Jos veikia ne taip tiesiogiai, o labiau aplinkiniais būdais: gali pradėti manipuliuoti, atstumti iš draugų grupės ar organizuoti kokią nors nemalonią procedūrą, kad pakenktų. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai mergaitės mušasi, tačiau toks smurtas vis dėlto būdingesnis berniukams.

Jei yra noras skaudinti, atrandami ir vis naujų būdų tai daryti.

Pavyzdžiui, mobilusis telefonas ar internetas, technologijos, skirtos bendrauti ar ieškoti informacijos, kaupti žinias, gali taip pat būti naudojami kitiems grasinti, skaudinti, žeminti, kartu paskleidžiant didžiulei auditorijai.

"Reikia ieškoti veiksmingų būdų, kaip sustabdyti agresijos iniciatorius. Jie skleidžia agresiją, nes jiems leidžiame tai daryti, - pabrėžė psichologas. - Jei kuo daugiau suaugusiųjų įsitrauktų, tiems, kurie inicijuoja patyčias, tiesiog nebeliktų tokios galimybės. Reikia sistemingai, žingsnis po žingsnio kurti saugesnę mokyklos aplinką. Kitas dalykas, viešojoje erdvėje taip pat yra dar nemažai visokių žeminimo ir skaudinimo apraiškų, kai, pavyzdžiui, tam tikrose televizijos laidose taip arti ta riba, kurios nereikėtų peržengti. Į vaikų smegenis transliuojamo smurto gausu filmuose ir žaidimuose."

Amerikiečių psichologai mėgino suskaičiuoti, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikas yra matęs žmogžudysčių per televiziją. Apie aštuonis tūkstančius. Dar apie šimtą tūkstančių smurtinių veiksmų. Tokius skaičius net sunku suvokti, tačiau užtenka įsijungti bet kurį filmuką ir pasipils bent kelios dešimtys smurtinių veiksmų. Vaikai, nuolat matydami tokius elgesio modelius, juos išmoksta ir gali vėliau kartoti. Ypač tais atvejais, kaip pabrėžė R.Povilaitis, jei dar ir šeimoje kas nors panašaus vyksta.

Ieškant pagalbos

Tiek berniukai, tiek mergaitės daugmaž vienodai patiria patyčių.

Kas lieka skaudinamiems vaikams? Kokie būdai jiems atsilaikyti? Psichologo tikinimu, labai svarbu vaikams, kurie patiria patyčias, nekentėti tylint, vieniems, o ieškoti pagalbos ir pasakoti suaugusiesiems, draugams apie tai, kas vyksta. Rastas palaikymas ir supratimas, galbūt suaugusiųjų pagalba ieškant sprendimų, gali sumažinti kančią. Jei vaikai užsidaro ir kenčia vieni, yra pavojus, kad viskas kaupsis ir virs rimta problema ar nelaime.

Daugelis vaikų, patiriančių patyčias, ieško pagalbos. Jei nepavyksta, užsisklendžia, tyli, kenčia ir tas patyrimas virsta emocinėmis problemomis ar fizinės sveikatos simptomais, kai skauda, pavyzdžiui, skrandį, kankina nemiga. Patyčios - kankinamas patyrimas ir didina, pasak R.Povilaičio, įvairiausių problemų riziką - depresijos, savęs menkinimo ar kaltinimo, o kartais, kai kantrybės taurė persipildo, ypač jei prie patyčių prisideda ir pašliję santykiai šeimoje, vaikas nesulaukia palaikymo, yra vienišas, galimi mėginimai žudytis. Tokių tragiškų įvykių taip pat žinoma.

"Vaikų linija", bendradarbiaudama su Pasaulio sveikatos organizacija, neseniai atliko studentų tyrimą, kokia buvo jų neigiama patirtis vaikystėje. Jaunuoliai buvo klausiami apie patirtą vaikystėje smurtą, nepalankią šeimos aplinką, tarkim, matė, kaip mušama motina, arba tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, sėdėjo kalėjime. Taip pat mėginta nustatyti, kaip įgyta neigiama patirtis susijusi su tam tikru rizikingu elgesiu. Tyrimas patvirtino, kad neigiama patirtis yra susijusi su mūsų vėlesniu elgesiu. Pavyzdžiui, jei susideda keturios ar daugiau neigiamų tam tikros kategorijos smurto patirčių, mėginimų žudytis rizika padidėja apie trylika kartų. Viskas kaupiasi ir kada nors gali sprogti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"