TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nepriklausomybės karžygio Vyčio kryžiai dūla muziejaus saugykloje

2007 02 15 0:00
Kazimieras ir Ona Mackevičiai su vaikais Stasiu, Kazimiera ir Vytautu 1932 metais.
Šeimos archyvo nuotrauka

Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui bus išleistas enciklopedinis leidinys "Lietuvos karžygiai". Jame bent puslapis bus skirtas bene labiausiai ordinais, kryžiais ir medaliais apdovanotam lietuviui kariui Kazimierui Mackevičiui. Tėvo atminimą garbingai sergi sūnus Stasys ir dvi dukros Marija bei Kazimiera.

Prieš pusantrų metų į Vilnių paviešėti atvažiavo Stasio Mackevičiaus anūkas iš Lenkijos. Jis panoro aplankyti Kauno karo muziejų ir apžiūrėti savo žymaus prosenelio apdovanojimus. Vieną dieną lydimas tetos Marijos išsiruošė į Kauną. Pavaikščiojo po muziejų akimis ieškodamas bent kampelio, skirto karžygiui ir nepriklausomybės kovų savanoriui Mackevičiui. Nerado jokios užuominos. Susitikęs su muziejaus direktoriaus pavaduotoju sužinojo, kad savanorio apdovanojimų regalijos - saugykloje. Ekspozicijoje bus rodomos, kai bus praplėstas muziejus - pastatytas priestatas. Provaikaičio svajonė parsivežti bent nuotraukų draugams parodyti neišsipildė. Savanorio dukra Marija pasakodama apie tėvą irgi užsiminė, kad norėtų pamatyti per visą sovietmečio režimą rūpestingai saugotus tėvelio apdovanojimus, tik nežino, ar pavyks. Ji apgailestavo, kad iš Lenkijos atvykęs brolis skubiai atidavė muziejui istorines vertybes. Dabar jau mano, kad reikėjo parašyti raštą, jog apdovanojimus tik paskolina.

Karo žygių dienoraštis

Turtinga karo žygių tėvo Kazimiero Mackevičiaus biografija. Gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje Kelmės miestelyje, augo gausioje šeimoje. Mokėsi ir baigė rusišką mokyklą. Dvidešimt vienų išėjo tarnauti į Rusijos caro kariuomenę. Atsidūrė Sibire, baigė puskarininkių mokyklą. Trumpai aplankęs namus vėl atsidūrė caro kariuomenėje. Pirmojo pasaulinio karo metais kovėsi su vokiečiais Rytprūsiuose, dalyvavo kituose mūšiuose, pateko į nelaisvę ir du metus praleido karo belaisvių stovykloje Vokietijoje. Už narsumą buvo apdovanotas Šv. Georgijaus visų keturių laipsnių kryžiais, pagerbtas Šv. Anos 4-ojo ir Šv. Stanislovo 3-iojo laipsnių ordinais.

Grįžo į Lietuvą ir nuo 1919 metų pradžios tarnavo Lietuvos kariuomenėje - buvo kuopos, vėliau bataliono vadas. Dalyvavo nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, vėliau - prieš bermontininkus.

Už Tėvynę

1919 metų birželį Kazimieras buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiumi "Už Tėvynę". "Su kuopa dalyvavo mūšiuose ties Jieznu, Žasliais, Jevija, Subačiumi, Kupiškiu, Rokiškiu ir Eglaite. Visados eidamas savo kuopos priešakyje, rodė narsumo pavyzdį, savo geru veikimu visados laimėdavo su mažiausiais nuostoliais, priversdamas priešą su nuostoliais atsitraukti ar net panikoje bėgti", - taip buvo įvardyti Mackevičiaus nuopelnai skiriant apdovanojimą.

1920 metais jam suteiktas kapitono laipsnis. Tais metais bataliono vadas buvo pristatytas antrajam Vyčio kryžiui. Savanorio kovos baigėsi 1933-iųjų birželį. Pulkininkas leitenantas išėjo į atsargą, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais.

Tėvo pėdomis

Visus savanorio apdovanojimus po jo mirties 1947-ųjų lapkritį ėmė saugoti ir slapstyti žmona Ona Lavinskaitė-Mackevičienė. Mirus rūpestingajai šeimos galvai, suaugę vaikai jau buvo pasirinkę savo gyvenimo kelius. Vyriausias brolis Stasys irgi tapo kariu. 1999-aisiais tėvo atminimui skirtoje knygelėje "Išbandymas gyvybės kaina" sūnus Stasys rašė, kad pirmąsias vyriškumo pamokas jam dėstė tėvas. "... Vienas iš įdomiausių mano "karinio apmokymo" laikotarpių buvo 1929-1933 m., kai aš, 8-11 metų berniukas, supratau, kas yra kariuomenė. Tėvas niekada man nesakydavo, kad aš esu mažas, kad man dar anksti ar aš ko nors nesuprasiu. Jis man negailėjo laiko, auklėjo ne tik žodžiu, bet tiesiogiai supažindindamas su karių gyvenimu.

Vasarą, kai 9-asis Vytenio pėstininkų pulkas vykdavo į poligoną, aš visada buvau kartu su jais. Gyvenau palapinėje kartu su tėvu, turėjau savo šalmą, katiliuką ir gertuvę, maitinausi lauko virtuvėje ir dalyvavau pratybose. Visas batalionas mane pažinojo ir mėgo su manimi bendrauti. Vykstant šaudymo pratyboms sėdėjau apkasuose, o prasidėjus puolimui kartu su kariais ėjau į ataką. Tėvo įsakymai buvo man šventi, - visada buvau greta jo. Pasibaigus pratyboms ateidavo laikas grįžti į namus. Tėvas - raitas bataliono priekyje, o aš su šalmu ant galvos važiuodavau gurguolėje. Tuo metu Tėvas davė man daugiau žinių negu mokslas pradžios mokykloje..."

Sudėtingas Stasio gyvenimo kelias. Karo vėtros jį nubloškė į Lenkiją, kur jis ir liko. Porą metų nieko nežinojo apie šeimą Lietuvoje, ryšius atnaujino tik 1946 metais, su seserimi Maryte ir mama pasimatė tik 1962-aisiais. Moterims pavyko prasimušti į Lenkiją. Stasys į Lietuvą pirmąkart po karo atvažiavo tik 1980-aisiais. Atkūrus nepriklausomybę jis važiavo nuolat, o 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo nepriklausomybės gynėjų gretose.

Išsaugojo dukra Kazimiera

Mackevičiaus dukra Kazimiera Kitrienė buvo ta namų siela, kuri per visą sovietmetį išsaugojo tėvelio apdovanojimus, įvairius dokumentus, raštus, žemėlapius. "Visas nuotraukas, ordinus ir medalius laikiau kartoninėje saldainių dėžutėje. Ir dabar tą dėželę tebeturiu. Jos istorija irgi įsimintina. Tėvelis važiuodavo į Šiaulius pasiimti pensijos. Mes, vaikai, visada laukdavome, kada jis grįš iš Kelmės, nes žinojome, kad parveš lauktuvių. Tai būdavo Šiaulių "Rūtos" fabrike gaminamo šokolado drožlės ir lūženos, nes saldainiai buvo brangūs. Mums būdavo didžiausia palaima tie gardumynai", - prisiminė paauglystės dienas Kazimiera. Tėvui mirus, Kazimiera jau mokėsi universiteto Gamtos fakultete, nors norėjo studijuoti mediciną. Įstojo tik "pagražinusi" savo biografiją: vietoj 36 ha ūkio, ji įrašė 16. Tėveliui mirus, šeima išsiskirstė. Kražantėje likti buvo nesaugu. Geri žmonės perspėdavo mamą, kada slėptis, kad nepatektų į tremtinių ešeloną. Tik per plauką pavyko jo išvengti. Studentei Kazimierai, baigusiai keturis kursus, rudenį pranešė, kad ją pašalino iš universiteto. Užkliuvo jos biografija. Mergina pradėjo dirbti. Atvažiavo į Vilnių mama. Vėliau jos kartu važiavo į Šiaulius, apsukusios dalį Lietuvos. Kazimierai pavyko atnaujinti studijas tik vėliau, kai atvežė į Vilnių vidurinės mokyklos baigimo atestatą. Vokiečių laikais baigtos gimnazijos pažymėjimas negaliojo. Baigė vakarinę vidurinę mokyklą dar kartą. Atkaklumu įveikė studijas. Teko pagal paskyrimą važiuoti į Ariogalą, į mokyklą. Po trejų metų grįžo į Vilnių su mama jau visam laikui. Dirbo laborante, asistente ir užbaigė darbo karjerą tapusi Raudonojo Kryžiaus biomedicinos laboratorijos vedėja.

Kas širdin įsidėta

Kazimiera širdyje nešiojasi tėvelio portretą. "Jis buvo rūstus, griežtas, bet teisingas. Niekada nebarė mūsų, bet mums užtekdavo jo priekaištingo žvilgsnio. Mylėjome jį ir gerbėme. Tėvelis itin vertino mokslą ir norėjo, kad jo vaikai būtų išsilavinę. To mes visi siekėme. Man jis buvo pirmasis pagalbininkas sprendžiant matematikos uždavinius. Visada mokėjo išaiškinti", - prisiminė dukra.

Ji tebesaugo tėvelio rašytų laiškų pluoštelį. "Jie be jokių sentimentų. Tiesiog dalykiški laiškai iš namų. Apie ūkio darbus, mamos sveikatą, paskerstą paršą. Trumpai glaustai surašydavo naujienas man, universiteto studentei", - pasakojo Kazimiera. Į savo naują antrąjį butą iš senojo atsigabeno ir dalelę Kražantės namų - keturias senovines kėdes. Sesuo Marija Ditkevičienė didžiuodamasi parodė didžiulį senovinį veidrodį - irgi iš namų. "Pažadėjau Kelmės krašto muziejui atiduoti, bet dabar supratau, kad negalėsiu skirtis. Jei norės, galės po mano mirties pasiimti", - nusijuokė. Ji dar puoselėja viltį atgauti tėvelių bufetą, kurį lengva ranka atidavė antros eilės tetai. Kelmės krašto muziejus prašė seserų paieškoti garsaus kraštiečio savanorio asmeninių daiktų, užrašų, dokumentų, kuriuos norėtų eksponuoti. Moterys susigriebė, kad beveik nieko neturi. "Tu turi jo mokslo pažymėjimą - ten vieni penketai. Dar yra tėvelio kariniai žemėlapiai, nuotraukos. Pameni, turėjome tokį įdomų šepetėlį - specialų įnagį ūsams šukuoti. Tėvukas augino puošnius ūsus", - prisiminė Marija. Jai, beje, pavyko įgyvendinti savo svajonę. Nuo vaikystės norėjo būti gydytoja, ypač kai matė, kaip po tėvelio mirties sunkiai sirgo mama. Marija baigė medicinos mokslus, tapo neurologijos specialiste.

Dabar abi seserys gyvena naujakurystės rūpesčiais. Jos įsigijo naujus modernius butus tame pačiame name ir kraustosi į juos. Tad ir visos tėvelio praeities relikvijos dar neišpakuotos kažkuriame ryšulyje. Kaip ir įrėmintos senos šeimos nuotraukos, visada kabojusios ant sienos. Atras jos vietą ir naujuose seserų Kazimieros bei Marijos namuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"