TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nerami širdis visada ilgisi Dievo

2016 03 26 6:00
Asmeninio albumo nuotraukos

Istorinis asmuo Jėzus iš Nazareto gyveno tuo metu, kai žydai su entuziazmu laukė Mesijo, pakeisiančio politinę tvarką Palestinoje. Būta daug pretendentų į mesijus, pranašų, tačiau visi jie pradingo istorijos ūkuose. Dievo įsiveržimas į žmonijos istoriją, atsiunčiant savo vienatinį mylimą Sūnų, buvo kitoks. Taip teigia Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius.

1998 metais įsikūrusiame kontempliatyviame vyrų vienuolyne šiuo metu gyvena 16 brolių. Per jų gyvenimo būdą gyvuoja VI amžių siekianti šv. Benedikto regula, grigališko giedojimo tradicija, liturginė lotynų kalba.

Pasak tėvo Kazimiero, Jėzaus Kristaus įsikūnijimas ir prisikėlimas atskleidžia Dievo rūpinimąsi mumis. Pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva – nusigręžė nuo Dievo, tačiau Dievas nepaliko jų likimo valiai, atsiuntė savo mylimiausią Sūnų.

Dovana iš meilės

– Kokia yra esminė šv. Velykų žinia? Ar ji ką nors kalba netikintiems žmonėms?

– Tiki žmogus Dievą ar ne, jo nerami širdis visuomet ilgisi Dievo. Nuo to laiko, kai Kristus įsikūnijo, ne mes einame Dievo link savo pastangomis, bet pats Dievas nepaliauja ieškojęs paklydėlio žmogaus tarsi pamestos drachmos, o ją radęs labai džiaugiasi.

Esminė Velykų žinia – mirtis, tamsa, neviltis, kančia niekada neturi paskutinio žodžio. Iš meilės žmogui Jėzus paverčia ją savęs dovana. Jėzaus prisikėlimas – tarsi šviesos sprogimas, sutraukęs mirties voratinklį ir atvėręs naują amžinojo gyvenimo, kuris prasideda jau čia, žemėje, matmenį. Dievas atliko tai ne savo galios parodymu, ne ginklais, bet meile. Šią krikščionybės žinią sunku priimti. Nelengva patikėti, jog Dievas gali mus taip beprotiškai mylėti.

Kazimieras Milaševičius.

Simbolinės figūros

– Pabandykime pažvelgti į Jėzų Kristų prieš mirtį supusius asmenis, apie kuriuos sužinome iš Evangelijų. Ar jie gali ką nors prasmingo byloti šiais laikais, po dviejų tūkstantmečių?

– Jėzaus išdavystėje, kančioje, mirtyje ir prisikėlime aktyviai ar pasyviai dalyvavo daugelis Evangelijoje minimų personažų. Pradedant nuo apaštalų, ypač išskiriant Petrą, Joną ir Judą, minios piligrimų, atėjusių iš įvairių Izraelio kampelių švęsti Velykų, Jeruzalės bažnytinės vyresnybės, aukštųjų kunigų, fariziejų, Rašto aiškintojų, taip pat Romėnų valdžios atstovų, Poncijaus Piloto, kareivių ir panašiai.

Kristaus asmuo pastūmėja žmones atskleisti savo tikrąjį veidą. Pavyzdžiui, Petras dievagojosi, kad atiduos už Jėzų savo gyvybę, o užteko vieno klausimo, kad baimė apimtų jo širdį ir jis išsigintų savo Mokytojo. Kančios istorijoje dalyvavusiuosius galime, remdamiesi psichologu Carlu Gustavu Jungu, pavadinti archetipais, kurie atpažįstami kiekvienoje epochoje. Tai tikri istoriniai asmenys ir kartu dėl savo elgesio Jėzaus atžvilgiu savotiškos simbolinės figūros. Judas – išdavystės ir niekšybės simbolis. Petras – klystančio ir atgailaujančio žmogaus pavyzdys. Jėzaus motina Marija – ištikimybės figūra, kuri vienintelė dega tikėjimu nuo angelo žinios apie įsikūnijimą iki sūnaus mirties ant kryžiaus.

– Vienas dramatiškiausių veikėjų – Judas Iskarijotas, išdavęs Jėzų už trisdešimt sidabrinių, o galiausiai nusižudęs.

– Nereikia manyti, kad Judas nuo pat pradžių prisidėjo prie apaštalų dėl noro pasipelnyti. Pats Jėzus jį pasikvietė į apaštalų būrį, o šis su džiaugsmu priėmė kvietimą. Judas žvelgė į Jėzų kaip į Mesiją, kuris vieną dieną atkurs politinę, religinę nepriklausomybę Izraelyje. Evangelistai nepaaiškina Judo apsisprendimo išduoti Jėzų. Matyt, laikui bėgant Judas Jėzumi nusivylė. Jono evangelijoje rašoma, kad Judas buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas, tad išduoti paskatino ir godumas. Galiausiai Judas užsisklendė savo priešiškume. Išduoti jis apsisprendė per Paskutinę vakarienę. Judui palikus vakarienbutį „buvo naktis“. Tai ne tik paros laikas, bet ir išdavystės, išsiskyrimo simbolis. Naktis išreiškia jo vidinį apsisprendimą. Nutraukdamas ryšį su Dievu, jis nusisuka nuo šviesos, pasirenka tamsybių kelią.

Tačiau šviesa visiškai jame neužgeso. Kai Jėzus nuteisiamas, Judas grįžta pas aukštuosius kunigus, grąžina jiems pinigus, tačiau galiausiai nesugeba patikėti atleidimo galimybe. Jis nebemato Jėzaus šviesos, galinčios nugalėti jį apėmusią tamsą. Mes taip pat dažnai skęstame neviltyje, nes negalime priimti atleidimo. Popiežius Pranciškus mums primena, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti. Tai mes pavargstame prašyti jo atleidimo.

– Kokia simboline figūra tampa apaštalas Petras, per vieną naktį išsigynęs Jėzaus tris kartus?

– Petras yra artimas mums personažas. Jis primena Dmitrijų iš Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ – tiesiakalbis, emocingas, spontaniškas, pasiduodantis ekspromtui. Jis nepabūgo stoti skersai kelio Jėzui, pasakiusiam, kad Jo laukia kančia ir mirtis. O Jėzus pastato Petrą į vietą, atsukdamas jam nugarą, taip parodydamas, kad jis yra mokinys ir turi eiti paskui Mokytoją. Visas Petro grožis atsiskleidžia išdavystės akimirką, kai jis, supratęs, ką padarė, graudžiai pravirksta. Šis mokinys nepuola iš nevilties žudytis kaip Judas, bet perkeičia širdį, supranta, kad yra silpnas ir kad jam reikia Dievo malonės. Petras yra žmogaus, kuris turi išmokti būti mokiniu, simbolis. Per Petrą Jėzus sako: priimk save, koks esi, ir sek paskui mane. Esminis mokinio bruožas – nuolanki meilė, neveltui prisikėlęs Jėzus tris kartus Petro paklausia: ar myli mane?

Gailestinga širdis

– „Kas yra tiesa?“ – klausė Poncijus Pilotas Jėzaus Kristaus. Romos prokuratorius (nematęs pagrindo Jėzų nuteisti, tačiau galiausiai nusiplovęs rankas) kaip asmenybė žadina vaizduotę. Jis ne kartą yra tapęs ir literatūriniu personažu, kad ir Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“.

– Žydų aukštoji taryba pripažino Jėzų kaltu dėl to, kad vadino save Mesiju, taigi pretendentu būti žydų karaliumi. Kadangi patys negalėjo bausti mirtimi, nuvedė Jį pas Pilotą. Tačiau Romos vietininkas, nuo kurio priklausė Jėzaus likimas, neįžvelgė jo kaltės. Jis nekėlė politinės grėsmės, nes Jo karalystė – „ne iš šio pasaulio“. Išsisukti iš situacijos Poncijus Pilotas bandė siūlydamas patiems žmonėms išsirinkti, ką paleisti – Jėzų ar Barabą. Žydų minia labiau simpatizavo Barabui, kuris buvo kurstytojas prieš romėnų valdžią, lyderis, ginklu ir jėga bandęs išlaisvinti tautą iš okupantų priespaudos. Tuo metu Jėzus atrodė silpnas, nežadantis politinės laisvės, o tik postringaujantis apie karalystę, kuri nėra iš šios žemės.

Poncijus Pilotas primena kitą Karamazovų brolį – Ivaną, viską pasveriantį šaltu, racionaliu, pragmatišku protu. Jo klausimas apie tiesą rodo skeptiškumą. Jis persmelktas baimės netekti imperatoriaus palankumo, prarasti savo postą ir galimybę kopti karjeros laiptais. To bijome mes visi – nenorime netekti patogumo, saugumo. Taigi Pilotas pasidavė minios ir aukštųjų kunigų grasinimams. Be to, jam kėlė nerimą Jėzaus, kuris atrodė kitoks nei visi, elgesys. Pilotas buvo romėnas, tikėjo dievybėmis, svarstė, ar nuteisdamas Jėzų nepasielgs prieš dievų valią.

– Vienas itin sukrečiančių momentų Jėzaus kančios istorijoje yra Jo atsakas geruoju arba teisiuoju vadinamam plėšikui. Praeiviai, Rašto aiškintojai, kareiviai, net drauge nukryžiuotas nusikaltėlis tyčiojosi iš Jėzaus, tačiau kitas plėšikas nuo kryžiaus sudraudė pašaipūną ir paprašė Jėzaus prisiminti jį, atėjus į savo karalystę. „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“, – jam atsakė Jėzus.

– Tas, kuris turėjo būti pasmerktas kaip visi kiti, netikėtai užstojo Jėzų prieš kitą plėšiką. Tai vilties, kuri miršta paskutinė, įvaizdis. Netgi akimirką prieš mirtį įmanomas žmogaus išgelbėjimas, atpirkimas. Čia paliečiama pati gailestingos Dievo širdies esmė. Dievas trokšta ne pasmerkti, bet išgelbėti, ir tam deda visas pastangas. Užtenka net vieno žodžio. Taip pat šis personažas parodo – kad ir koks blogas būtų žmogus, jame yra gėrio, nes jis yra Dievo kūrinys. Anksčiau jis skriausdavo, o ant kryžiaus, užtariant Jėzų, atsiskleidė jo gerumas.

Atskleisti savo tikrąjį „aš“

– Nors Jėzaus mokiniai buvo žvejai ir kiti paprasti žmonės, Jo kūną po mirties paėmė kilmingas Juozapas iš Arimatėjos.

– Jis buvo sinedriono – aukščiausiojo teismo, priėmusio nuosprendį dėl Jėzaus, – narys, ir žinome, kad vienintelis priešinosi Jo pasmerkimui. Šis religinei aristokratijai priklausęs žydas buvo slaptas Jėzaus mokinys. Juozapas tarsi atlieka savo bendravardžio, jau mirusio Jėzaus tėvo pareigą – paima kūną palaidoti. Kitas į jį panašus personažas – kilmingas, išsilavinęs Nikodemas, atnešęs daug alavijo ir miros mišinio. Aliejai – apstumo simbolis. Gal tiek daug jų nereikėjo mirusiam kūnui ištepti, tačiau jo veiksmai kalba apie tai, kad Dievui atiduodama viskas, kas geriausia. Kilmingųjų figūros rodo, kad ne visi valdantieji norėjo Jėzų pražudyti. Pagal vietą visuomenėje negalime spręsti apie žmogų. Perlai gali būti pasislėpę, o jiems atsiskleisti reikia tinkamų sąlygų.

– Yra ir viena ryški moters figūra – Marija Magdalietė, kuri rado tuščią kapą, jai pirmai pasirodė prisikėlęs Jėzus.

– Tai Dievo ieškančio žmogaus pavyzdys. Jėzus ją prikelia iš pelenų, t. y. palaido gyvenimo. Šios moters istorija rodo, jog užtenka mylinčio dieviško žvilgsnio, kad žmogus atrastų savastį, tai, ką turi savyje geriausio, ir nusigręžtų nuo ankstesnio blogio. Visi mes, kaip Marija Magdalietė, esame ieškantys, klumpantys, vėl besikeliantys.

Po Jėzaus mirties, dar neišbrėškus rytui, ji bėga prie kapo. Greičiausiai liepsnojanti meilė Jėzui traukia ją ten, kur tvyro tamsa ir mirtis. Jos širdyje tik vienas troškimas: dar kartą pabūti prie Jėzaus, kol galutinai jo neprarijo žemės tamsybės. Galbūt ji tikisi dar kartą sutikti tą, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje. Tik meilė gali būti tokia beprotiška. Tas, kuris tikrai myli, gali suprasti, ką reiškia nepaisyti visų kliūčių, neklausyti proto balso. Jos troškimas išsipildo Prisikėlimo rytą, kai Jėzus jai pasirodo sode. Marija jį atpažįsta tik tuomet, kai yra pavadinama vardu. Prisikėlęs Jėzus kiekvieną iš mūsų vadina vardu, kviesdamas nusigręžti nuo tamsos ir rinktis gyvenimą. Žvelgdami į Evangelijų personažus, randame, kad Jėzaus šviesoje nelieka jokių šešėlių, Jo artumoje atrandame savo tikrąjį „aš“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"