TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nesaldi teatro kasdienybė

2008 03 03 0:00
Pagrindiniai diskusiojos oponentai - Nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis ir Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Lietuvos žinių" surengta diskusija apie teatro problemas siekta išsiaiškinti, kodėl Lietuvos ir užsienio salėse puikiai vertinamo mūsų teatro kasdienybė yra sunki.

Vilniaus Gedimino prospekte priešais Seimą ką tik atidarytame "Lietuvos žinių" informacijos biure teatro ir valdžios žmonės neseniai buvo pakviesti į diskusiją "Ar pilnos salės žiūrovų ir gastrolės užsienyje liudija, kad Lietuvos teatro situacija yra gera?" Susirinkusieji siekė išsiaiškinti, kodėl prieš 18 metų pradėta teatro reforma nejuda iš vietos. Kaip suderinti meno aukštumų siekį ir socialines garantijas? Kokie yra nevienodomis sąlygomis veikiančių valstybinių ir nevalstybinių teatrų atstovų argumentai dėl reformos būtinybės? Kaip šie dalykai tvarkomi kitose šalyse?

Diskusiją vedė prof. Leonidas Donskis, joje dalyvavo teatro "Utopija" vadovas, režisierius Gintaras Varnas, Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, aktorius, režisierius Adolfas Večerskis, Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas, teatro prodiuseris Audronis Liuga, kultūros viceministras Gintaras Sodeika, Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas, Prancūzų kultūros centro Vilniuje kultūros atašė Julienas Couzy.

Stipresnis už krepšinį

Susirinkusieji pritarė "Lietuvos žinių" vyriausiojo redaktoriaus, teatrologo Valdo Vasiliausko minčiai, kad šiuo metu Lietuvos teatras Europoje yra stipresnis už krepšinį, mūsų režisierių darbai pripažįstami ir vertinami užsienyje, tačiau teatro situacija esame nepatenkinti.

L.Donskis:

- Kai manęs kas nors užsienyje paklausia, kuo ypatinga Lietuva, sakau, tai teatro šalis. Gyrimasis krepšiniu, manau, prilygsta išgėrusių vyrų kalboms smuklėje. Ne vien Lietuva gerai krepšinį žaidžia, o kad mes - teatro šalis, nekelia abejonių. Man atrodo, kad vienas pačių stipriausių dalykų, kurie įvyko paskelbus Nepriklausomybę, tai teatro išsitiesimas, įspūdingi jo laimėjimai. Turime grupę pasaulinio masto režisierių, puikių aktorių, puikių teatrų, tačiau, kita vertus, teatro kasdienybė rūsti. Nebaigta teatro reforma apkartina teatralų gyvenimą.

Esu teatro lankytojas, mėgstu jį, bet iki šiol nežinojau jo virtuvės. G.Varno pasitraukimas iš Kauno valstybinio dramos teatro mane pribloškė ir privertė susimąstyti. Režisierius atėjo į stagnaciją išgyvenantį teatrą, jį išvedė į vieno geriausių Lietuvos teatrų pozicijas, Kaunui atsirado šansas tapti tikrų teatro meistrų miestu, koks jis buvo daugelį dešimtmečių, ir vos ne per vieną naktį viskas buvo nublokšta atgal.

Nėra strategijos

G.Varnas:

- Šiandien Lietuvos teatro (ne meno, bet teatro, kaip institucijos) diagnozę įvardyčiau taip - teatro valdymo ir strategijos yda. Visa gausybė valstybinių ir nevalstybinių teatrų neturi strateginės krypties. Mano nuomone, nevykęs 2004 metais priimtas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas, kuriame įteisintas sovietinių laikų valstybinio teatro modelis: stabili etatinių aktorių trupė, kurios keisti negalima. Neįmanoma dirbti, kai režisierius, tapęs meno vadovu, negali suburti trupės, rinktis aktorių. Beveik ketverius metus, kai aš dirbau meno vadovu, teatre buvo tarsi du teatrai. Savaime suprantama, ta bomba kada nors turėjo sprogti.

Kadangi iš 35 etatinių aktorių scenoje vaidina tik 18, teatras tampa ne tik kūrybos namais, bet ir socialine prieglauda, mat dirbantys turi išlaikyti nedirbančius kolegas. Šitai privertė mane palikti valstybinį teatrą. Jei tai būtų mano vieno žingsnis, galima būtų įvardyti kaip asmenybės problemą, tačiau nė vienas iš didžiųjų režisierių nedirba valstybiniame teatre.

A.Imbrasas:

- Mano nuomone, tokie sproginėjantys procesai yra strateginio mąstymo kultūros politikoje nebuvimo pasekmė. Kultūros sritis, kaip ūkio šaka, nebuvo pertvarkyta. Kai kurios kultūros šakos gali gyvuoti be reformų, jos ir gyvuoja, o teatras trūkčioja. Šiuo metu yra tarsi du sektoriai - valstybinis teatras ir nevalstybinis. Valstybiniame teatre dirbantys žmonės turi patalpas, darbo sutartis, garantijas, o naujai susikūrusiųjų priversti suktis rinkos sąlygomis, jie čia dirba be socialinių garantijų.

Susipriešinimas?

A.Večerskis:

- Susipriešinimas (ar supriešinimas) atsiranda ieškant erdvių. Teatro menas nesusideda vien iš valstybinio teatro arba vien iš nevalstybinio. Jis susideda iš visokių teatro rūšių, vadinasi, egzistuoti gali visokios teatro rūšys ir formos, o supriešinimas būtų paties teatro sunaikinimas.

Kolegų spaudimas veltui skirti salę ar dar ką nors skatina mane pažeisti įstatymą. Aš nemanau, kad duodamas veltui kolegai salę padaryčiau kažką gero. Tuo metu kita grupė teatro žmonių negalėtų dirbti. Tokiu būdu klausimo neišspręsime.

Tačiau išsiaiškinkime, ką teisine kalba reiškia: žmonės neturi socialinių garantijų. Įstatymų pažeidinėjimai baigiasi tuo, kad imame teigti, jog jauni aktoriai ir režisieriai neturi socialinių garantijų. Jie juk gauna honorarą. Valstybė yra numačiusi, kad žmogus gali nueiti į "Sodrą", susimokėti draudimo mokesčius ir turėti tą patį, ką ir kiti. Galimybių yra, tačiau mes gudraujame. Ir negalima išgainioti žmonių, kurie yra teatre. Juk ateinama dirbti ne į tuščią lauką. Kultūros ministerija, kaip teatro steigėja, rengdama meno vadovo konkursą, rengia konkursą dirbti su konkrečia grupe, o ne sukurti naują teatrą. Kai manome kitaip, nesusikalbame. Atėjęs meno vadovas randa grupę žmonių. Galima sakyti, kad jie blogai dirba, bet jie yra. Tada atėjusysis tampa situacijos auka. Na, tarkim, režisierius nemato galimybės kartu dirbti, tačiau, pakvietus kitų aktorių, jų pasidaro per daug, teatras visų išlaikyti negali. Esant tokioms sąlygoms pinigų visiems neužteks. Tada ir sprogsta. Tačiau nemanau, kad vienas režisierius ar vienas vadovas turi teisę nuspręsti, ar teatre esantys žmonės gali dirbti, ar ne. Įstatymas yra įstatymas. Aš bandau reguliuoti procesą. Manau, kad dalis žmonių turėtų migruoti. Kokiu būdu tai padaryti, nežinau. Juk socialinių garantijų praradimas, išmetimas iš darbo vėl yra mūsų pačių našta.

Greitas maistas

A.Liuga:

- Mano žiniomis, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje daug kas norėtų dirbti municipaliniuose, valstybiniuose teatruose, nes sutarties galiojimo metu meno vadovai iš tiesų turi galimybę sukurti teatrą. Man įstrigo A.Večerskio pasakyta mintis, kad meno vadovai ateina dirbti su kolektyvu, o ne sukurti naują teatrą. Jei meno vadovas turi tik tokias sąlygas, nieko gero nereikia tikėtis.

Mes susiduriame su kita problema - dabar nebėra kūrybinių vadovų, kurie galėtų formuoti teatro veidą. Kaip žinome iš neilgos lietuvių teatro istorijos, stipriausi teatro periodai buvo susiję su tais laikais, kai Klaipėdos, Panevėžio, Kauno teatrai turėjo savo veidą. Tą veidą kūrė režisieriai. Dabar, kalbant apie menines programas, teatrai yra visiškai unifikuoti. Kai išgirsti baiminantis, jog meno vadovas tarsi pagal save bandys kurti ar siaurai supras teatro kryptį, skamba kaip didžiulis paradoksas žvelgiant į visą Lietuvos teatro istoriją.

Pastaruoju metu teatrai tapo savotiškomis greito maisto parduotuvėmis: maistą reikia pagaminti greitai, pigiai parduoti ir greitai suvalgyti. Tą maistą gamina pakviesti režisieriai, turintys per kelis mėnesius pastatyti spektaklį. Ir jiems dar teatro vadovas kelia reikalavimas įtraukti tuos aktorius, kurie neužimti, nes algą jiems reikės mokėti. Tačiau tokia greita produkcija greitai suvirškinama ir greitai užmirštama.

Išdeginti žemę?

G.Sodeika:

- Kultūrinio gyvenimo reforma mūsų šalyje nebaigta. Tai tiesa. Tačiau kai ji po 1990 metų prasidėjo, visi jautėme: atsirado ir nevalstybinis meno sektorius, pirmieji nepriklausomi teatrai, palengva buvo pereita prie konkursinio finansavimo, atsirado programų, pagal kurias nepriklausomi teatrai galėjo gauti paramą pastatymams, festivaliams, sklaidai Lietuvoje. Tik šiandien kalbėdami viską susiauriname iki savo organizacijos problematikos.

Jeigu pripažįstame, kad Lietuvos teatras pasauliniu mastu yra reiškinys, netikiu, kad grupė genialių teatro žmonių daro stebuklus, o visa sistema, kuri turi jiems tarnauti, tik trukdo. Galbūt sistema turėtų labiau padėti.

Apie Kauno teatrą negalima kalbėti kaip apie visos Lietuvos teatrą. Sakyčiau, Kaune nutiko tam tikrų negatyvių dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti, bet ar dera suabsoliutinti ir kalbėti kaip apie Lietuvos teatro ligą, abejoju.

Seniai girdime priekaištų dėl fiksuotų trupių, tačiau turėtume suprasti, kad staigi šoko terapija pereinant prie visiškai kitokios sistemos, paliktų išdegintą žemę. Negalima vienus palikti, kitus išmesti į gatvę, reikia rasti būdą, kaip tai padaryti civilizuotai.

Prancūzijos patirtis

J.Couzy:

- Prancūzijoje režisierius į teatrą ateina dirbti jau su savo trupe, su savo komanda. Su jais trejiems metams pasirašoma darbo sutartis, kuri gali būti vieną ar du kartus pratęsta. Tačiau aktoriai neprivalo tame pačiame teatre dirbti visą gyvenimą, jie gali keisti teatrą.

Prancūzijoje yra ir nepriklausomų aktorių, kurie samdomi, jie gali būti priimti tik vienam spektakliui. Tai labai praktiška, tačiau, kita vertus, teatrų vadovai skundžiasi, kad tokiu atveju beveik nelieka teatre nuolat dirbančių trupių.

Apskaičiuoti, kiek kainuos reforma, įmanoma. Prancūzijoje ši problema nelabai lengvai išspręsta, buvo ne vienas streikas, tam prireikė laiko ir pastangų.

Konfliktai

A.Liuga:

- Atkreipkim dėmesį į dar vieną dalyką - repertuaras Šiauliuose yra visiškai kitoks nei Vilniuje. Pavyzdžiui, Klaipėda gali pasikviesti Oskarą Koršunovą, ir jo pastatytas spektaklis prigyja, nes tokio spektaklio reikia. Galbūt tai rodo, kad miestų žiūrovai turi skirtingų kultūrinių poreikių. Aš neteigiu, bet, manau, verta pasvarstyti - o gal G.Varno atstūmimas, įvykęs Kaune, yra ne dėl to, kad aktoriams jis nepatiko, gal Kaunas, kaip miestas, nepriėmė G.Varno?

L.Donskis:

- Kaune mano sukirpimo - universitetiniai - žmonės, kurie mėgsta teatrą, G.Varno pasitraukimą sutiko sielvartaudami. Visi suprato, kad po "Nusikaltimo ir bausmės", po "Tolimos šalies", po tų pastatymų, kurie tapo teatro gyvenimo įvykiais, dabar geriausiu atveju gali būti štilis. Man atrodo, nereikėtų manyti, kad Kaunas nebuvo palankus G.Varnui, čia, matyt, kitos priežastys. Manau, kad Kaune įvyko ne scenos, o socialinis konfliktas. G.Varnas vienoje laidoje pasakė: "Atleiskit, bet aš ne kolektyvo burti atėjau, aš atėjau kurti meno." Susidūrė dvi logikos, ir abi šalys pasijuto blogai. Nežinau, kokio saliamoniško sprendimo reikėjo šioje situacijoje. Atrodo, tarsi istorija kartotųsi. Prisiminkime Jono Jurašo atvejį.

Gal režisierius aktoriams pasirodė per žiaurus, pernelyg pavojingas, radikalus? Čia norisi pacituoti garsiąją Konstantino Stanislavskio frazę: teatras stovi ant sugriautos savimeilės pamatų. Iš tiesų, laimingi tie režisieriai, kuriais aktoriai labai tiki.

Tačiau nei Kauno dramos teatrui, nei aktoriams, kai jie vieną po kito atmeta režisierius, geriau nebus, problema vis tiek lieka neišspręsta.

Kur aukso vidurys?

G.Sodeika:

- Grįžkime į 2004 metus, kai buvo priimtas Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas. Jį rengiant dalyvavo didelis būrys teatro žmonių. Nepaisant to, įstatymu visi esam nepatenkinti. Kai buvo bandoma nepažeisti nei vienų, nei kitų interesų, aukso vidurio paieška nebuvo labai sėkminga. Bijau, kad ir dabar reforma gali neišvengti panašių bėdų.

G.Varnas:

- Problemą išspręstų vienas dalykas - fiksuotų trupių nebuvimas. Galų gale Kaune yra ne vienas teatras, aktoriai rastų kur dirbti. Be abejo, kalbėdamas apie reformą, niekas nemąsto apie "išdegintą žemę", o tik apie civilizuotą posūkį, kitokį teatro modelį.

Nekviečiant naujų aktorių ir vis dirbant su ta pačia trupe, kad ir kokia gera būtų, ji pradeda virti savo sultyse. Kauno teatrui nauji aktoriai buvo nepriimtini, jis atmetė ne tik mane, bet ir jauną aktorių kursą. Priekaištai buvo tokie: jie gali vaidint ir už dyką.

Posūkis

G.Sodeika:

- Mūsų teatrui 90 laipsnių posūkis būtų gana nesaugus. Tam reikalinga milžiniška finansinė injekcija smūgiui suminkštinti, valstybė šiandien tokio staigaus žingsnio nepasirengusi žengti.

A.Liuga:

- Staigaus posūkio daryti negalima, bet kas ministerijai trukdo pasiruošti ir tą posūkį daryti iš didesnės distancijos? Sakoma, kad perėjimas prie kitokios sistemos daug kainuotų. Labai nesunku preliminariai apskaičiuoti ir nuspręsti, ar mes galime tai prognozuoti. Juk strategija ir susideda iš skaičiavimų ir prognozių. Neseniai pas mus lankėsi Švedijos režisierių gildijos vadovas. Jis pasakojo, kad bene prieš šešerius metus jų šalyje buvo panaši sistema, kaip dabar Lietuvoje. Jie ryžosi padaryti reformą ir pereiti prie terminuotų sutarčių. Tada buvo sukurtas socialinių garantijų fondas, kuris veikia labai panašiai kaip mūsų Darbo birža. Pirmaisiais metais aktorius gauna visą atlyginimą, paskui mažesnį, jei nesusiranda darbo, ir t. t. Štai jums konkretus, šalia mūsų gyvuojantis modelis.

G.Sodeika:

- Yra ne vienas teatras, kuriame tokių problemų arba nėra, arba jos išsprendžiamos kūrybiškai. Jeigu G.Varno viršininkas būtų galėjęs garantuoti kūrybos sąlygas, režisierius būtų galėjęs dirbti. Ne meno vadovo galvos skausmas darbuotojų maištai.

A.Večerskis:

- Aš, kaip vadybininkas, privalau režisieriui užtikrinti darbo sąlygas. Pasirašydamas sutartį su Kultūros ministerija aš, o ne meno vadovas ar samdytas režisierius, įsipareigojau už tai atsakyti. Tiems, kurie į teatrus ateina kurti meno, ant sprando buities rūpesčių nereikia krauti.

Paklauskit bent vieno, kuris dirba su manimi, ar jiems kyla tokių problemų, kad, pavyzdžiui, techniniai darbuotojai neateitų į sceną.

Meno vadovas ir teatro vadovas yra du skirtingi dalykai. Esu diplomuotas vadybininkas. Vadovas, baigęs literatūrą, nėra vadybininkas. Vadovas susiduria su įvairiomis problemomis, kurioms reikia specialių žinių. Jei yra dideli pinigai, reikia išmintingai juos valdyti.

Kaune buvo kitokia situacija, nemanau, kad tai kartosis. Visų teatrų negalima absoliutinti. Na, pavyzdžiui, išgainiokim operos ir baleto teatrą ir padarykim laisvą, su ateinančiais chorais. Kas bus? Visa mūsų jėga ir yra aktoriai.

Vizija

J.Širvinskas:

- Abejoju, ar nors vienas iš mūsų šiandien galime pasakyti, kokią teatro viziją matome. Nors to reikalaujama iš mūsų, ministerijos darbuotojų.

G.Varno samprata ir jo siūlymas, kad atėjęs režisierius renka trupę, kuri gyvuoja keletą metų, manyčiau, įmanoma, tačiau kaip apskaičiuoti, kokių sąnaudų, kokios socialinės apsaugos reikės, kokio dydžio fondą reikės įkurti? O ką daryti, jei režisierius, surinkęs trupę ir pasiryžęs su ja dirbti penkerius metus, po metų persigalvos? Ir užsienyje yra teatrų, kuriuose kas keleri metai renkamos trupės, bet yra ir tokių, kur taip nedaroma.

L.Donskis:

- Man atrodo, kad dabar blogiausia yra neapibrėžtumo būsena, kurios niekas nedrįsta nutraukti ryžtingu, kad ir nepavykusiu projektu - aš kalbu apie politikus. Nėra tokių politikų, kurie savo gyvenimą planuotų ne tik artimoje ateityje, nuo rinkimų iki rinkimų, bet 15 metų į priekį. Reformuoti sistemą per keletą metų ir tuo metu dar išsilaikyti politinėje sistemoje - neišsprendžiamas uždavinys. Arba turi būti labai jau blogai, kad nieko kito neliktų, tik imtis ryžtingų reformų. Bet, matyt, kaip ir dėl aukštojo mokslo sistemos, nėra jau taip labai blogai, tad reformos ir nėra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"