TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Neužmirštuolių kryžiai amžino įšalo žemėje

2006 06 15 0:00
Liučija Čarneckaitė-Jasiukevičienė.
Irmanto Gelūno nuotrauka

Prieškario Lietuvos diplomato Valdemaro Čarneckio duktė Liučija tarsi priesaiką parašė: "Aš, būdama Lietuvos pilietė, atlikdama būtiną pareigą Tautai ir savo Valstybei, pareiškiu: Lietuva privalo susigrąžinti savo valdas - pasiuntinybę Italijoje, Romos mieste, via Nomentana gatvėje..."

Liučija Čarneckaitė-Jasiukevičienė ne kartą per 16 atkurtos nepriklausomybės metų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valdžios pareigūnus. Rašė ji prezidentams Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui, Seimo vadovams Vytautui Landsbergiui ir Česlovui Juršėnui, bene visiems Vyriausybės ministrams pirmininkams. Ponia Liučija juos ragino ir ragina atsisakyti bet kokios kompensacijos už Lietuvai priklausantį ambasados pastatą Romoje. Jos įsitikinimu, remiantis tarptautinėmis nuostatomis "vogtas ar okupuotas daiktas privalo būti sugrąžintas teisėtam savininkui, o ne gėdingai kompensuojamas".

Kas gi buvo Liučijai toji brangintina "Villa Lituania", dėl kurios sugrąžinimo ji pasiryžusi kone dar kartą įveikti gyvenimo kelio atkarpą nuo Kauno iki Jakutsko, nuo Jakutsko iki Laptevų jūros ir atgal į Lietuvą. Jau iš nepriklausomos Lietuvos, po penkiasdešimt dvejų metų, ji važiavo į Romą - amžinąjį miestą - susitikti su savo vaikyste.

Gimusi Romoje

Valdemaras Čarneckis - prieškario Lietuvos inteligentas, Steigiamojo Seimo narys, pirmasis nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministras, Valstybės tarybos narys. 1922-aisiais jis buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Vašingtone. Ten jis sukūrė šeimą su Amerikos lietuve Eleonora Šaltenyte. Kartu su žmona vyko į Londoną, kur dirbo laikinuoju Lietuvos reikalų patikėtiniu Londone. Ten gimė jų pirmasis sūnus Algirdas. Iš Londono - vėl kelionė į Kauną. Čarneckis tapo užsienio reikalų ministru. Kaune gimė antrasis sūnus Vytautas. 1925-aisiais Čarneckis buvo paskirtas įgaliotuoju atstovu Italijoje. Čia dirbo iki 1939-ųjų. Šeima Romoje susilaukė dukrelės Liučijos ir dvynukų Petro ir Pauliaus.

Romoje Lietuvos ambasada iš pradžių nuomojo patalpas, o 1932 m. Čarneckis nupirko gražius rūmus Nomentanos gatvėje. Pasiuntinys rūmus pavadino "Villa Lituania". Ponia Liučija papasakojo rūmų įsigijimo istoriją. Ambasadorių šeima, atvykusi į Romą, buvo nuolat kviečiama į susitikimus, šventes, įvairius renginius. "Ir mama, ir tėvelis buvo paprasti, nuoširdūs ir geri žmonės. Jie buvo kitokie, nei dauguma šaltų ir išdidžių aristokratų. Gal dėl to juos mėgo, mylėjo ir gerbė. Mama susidraugavo su žymia ponia Maria Liusia Nelson Page, Nomentanos rūmų savininke, "Bance Commercial" direktoriaus žmona. Ji ryžosi parduoti rūmus labai nebrangiai vien todėl, kad pamilo mūsų šeimą ir Lietuvą", - pasakojo daug kartų iš mamos girdėtą istoriją ponia Liučija. Iš tiesų, rūmai buvo parduoti už 1 mln. Italijos lirų (apie 3 mln. litų). Pastatas buvo perkamas Lietuvos vardu. Tačiau dalis sumos buvo sumokėta iš karto, kitą sumą savininkai įsipareigojo sumokėti per dešimt metų. Tam sukliudė sovietų okupacija bei prasidėjęs karas. Liučija gimė ne tuose garsiuose rūmuose. "Villa Lituania" gimė jos jauniausi broliukai dvyniai. Bet visa smagi ir nerūpestinga jų vaikystė prabėgo tuose rūmuose. Ponia Liučija iki smulkmenų prisimena kambarių apstatymą, sienų spalvas, įspūdingą apšvietimą - rūmuose nebuvo senovinių liustrų, nedidelės lempelės buvo paslėptos palei lubas. Ji papasakojo, kaip atrodė tėvelio kabinetas su dideliu rašomuoju stalu arkoje, atsiveriančioje didžiule mene, kur vykdavo pobūviai, šventės, priėmimai.

Dabar, kai po kelių dešimtmečių ponia Liučija nuvyko į Romą, aplankė savo vaikystės rūmus. Čia nuo 1940 metų iki dabar šeimininkauja rusų diplomatijos atstovai. Tiesa, jie nuoširdžiai priėmė ponią Liučiją, leido apžiūrėti rūmus, pavaikštinėjo kartu. Nepatikėjo, kai moteris pasakė, kad pasiuntinio kabineto neskyrė aklina siena nuo salės. Tada ji pasiūlė žvilgerėti iš kitos pusės. Jokie dažai ir joks tinkas neužglaistė buvusios arkos žymių. "Villa Lituania" buvo apsupta jaukaus, gražaus sodo su įvairiausia augalija, vešliais medžiais, dekoratyviniais krūmais ir išpuoselėtais gėlynais. To nebeliko nė ženklo. Užakęs ir nedidelis fontanas prieš rūmus. Nebėra ir baseinėlio, kur plaukiodavo auksinės žuvelės ir maudydavosi Čarneckių vaikai.

Susitikimai su vaikyste

Čarneckiai, įsikūrę "Villa Lituania" rūmuose, namų ūkį tvarkyti pakvietė italų šeimą. Tėvas buvo pasiuntinio vairuotojas, mama - namų šeimininkė. Italų šeimoje augo dvi mergytės - Anunciata ir Liučija. Eleonora Čarneckienė labai žavėjosi dviejų metų Liučija ir vis sakė, jeigu jai gims mergytė, pavadins jos vardu. Taip ir nutiko. Abi italiukės tapo Liučijos draugėmis. Bendravardės jau nebėra, iškeliavo anapilin, o šit su Anunciata susitiko. Moterys, nesimačiusios bene 60 metų, puolė viena kitai į glėbį. Pasipylė karšta ir greita italų kalba. Anunciata net nustebo: "Iš kur tu taip gerai moki itališkai?" Ir didžiuodamasi pridūrė: "Tai aš tave išmokiau". Pasak ponios Liučijos, vos pradėjusi vaikščioti ir kalbėti mokėsi lietuviškai bei itališkai. Anunciata vis kartojo: "Kaip gi tu mus suradai? Tai mes turėjome ieškoti ir surasti". Tas susitikimas itin mielas ir brangus Liučijai prisiminimais apie gražią ir laimingą vaikystę. Viešnagė Romoje atgaivino atmintį ir apie tėvelį, ir apie gyvenimo džiaugsmu bei meile trykštančią mamą Eleonorą. Liučija guviai pašokusi nuskrieja prie komodos ir atneša parodyti rankų nučiupinėtą, nublizgintą odiniais viršeliais su dekoracijomis albumėlį. Jame - keletas vaikystės nuotraukų. Albumėlis dedikuotas Eleonoros tėveliui: "Mylimam tėvui ir seneliui nuo Čarneckių šeimynos. 1926 metai". Albumėlį Italijoje nupirko Valdemaras. Jame - Eleonoros ir Valdemaro nuotraukos, vėliau - ir su vaikais. Iš pradžių - su Algirdu ir Vytautu, paskui - jau su Liučija, o dar viena - su penkiais vaikiukais. 1939-aisiais, kai Čarneckį atšaukė į Lietuvą, šeima sugrįžo kiek sutrikusi. Juos sutiko draugai, o mamos geriausia draugė Alena Vileišytė pakvietė vaikus vasaroti į savo dvarą Ukmergės rajone. Vasara dvare buvo įspūdinga. Tų prieškario nostalgiškų prisiminimų genamos Eleonora Čarneckienė su dukra Liučija po septyniolikos metų Sibiro tremties sugrįžo į Ukmergę, aplankė apleistą, apgriautą, išgrobtą ir suniokotą dvarą. Ne taip seniai Liučija jau su savo dukra Liučija vėl nukako jaunystės keliais. Dvaras vėl švytėte švyti, mielų šeimininkų atstatytas ir išpuoselėtas.

Laptevų įšalo gėlės

1941-ųjų birželio 13 dieną trečią valandą nakties Čarneckių šeimą pažadino beldimas į duris. Keturi ginkluoti vyrai liepė skubiai rengtis.

"Tėvelis tam buvo pasirengęs, - pasakojo ponia Liučija. - Net į darbą eidamas nešdavosi drabužių ryšulėlį. Bet jis tikrai nemanė, kad areštuos visą šeimą ir išveš mus visus. Jis buvo siūlęs mamai, turėjusiai JAV pilietybę, išvažiuoti į Ameriką. Mama nesutiko. Mus susodino į sunkvežimį. Mažai ką pavyko pasiimti, mat kareiviai liepė nieko neimti, sakė atveš. Kai sudėjo į maišą mūsų sidabrą, mes su mama pagalvojome - kokie geri, padeda. Nematėme akyse daugiau to sidabro, atsivežto iš Italijos. Nuvežė mus į Kauno geležinkelio stotį. Kiek atokiau stovėjo daugybė ešelonų. Tėtį atskyrė, įsodino į kitą traukinį. Jis atsisveikindamas garsiai šūktelėjo: "Tegyvuoja Lietuva". Tai buvo paskutiniai tėvelio žodžiai ir dabar man skambantys. Jį išvežė į Sverdlovską ir po metų sušaudė".

Ešelonas su daugybe žmonių pajudėjo kitą dieną. Naujojoje Vilnioje stovėjo dar dvi paras. Vaikai pro plyšius godžiai dairėsi - gal ten pamatys tėvelį. Nepamatė. Taip 1941 metų birželio viduryje Čarneckių šeimai prasidėjo ilga golgota į Sibirą, trukusi septyniolika metų. Daugiau kaip mėnesį juos vežė į Altajaus kraštą, Bijską. Šeima iš pradžių atsidūrė Setloziorske, o po metų - vėl kankinanti kelionė tolyn, į nežinią, kol atsidūrė prie Laptevų jūros. Kamavo šaltis, badas, ligos. Aplink - tyrai, ledas, nė vieno medelio ir net jokio krūmokšnio. Du vasaros mėnesius čia želdavo rudos samanos. Ant jų išdygdavo rusvos ir melsvos gėlelės - neužmirštuolės. Nepamiršo Liučija savo kelionės pėsčiomis į kitą lagerį. "Išsiuntė mudvi su mama į kitą stovyklą. Teko nueiti 80 kilometrų. Ėjom ir dieną, ir naktį, nes poliarinė naktis šviesi. Iš vienos pusės - jūra, iš kitos kalvos, apžėlusios samanomis ir tomis gražiomis gėlelėmis - neužmirštuolėmis. Mes sustodavom pasilsėti, priskindavome gėlių ir iš jų vis sudėdavome kryžių. Paeiname tolyn, atsigręžiame pažiūrėti - koks grožis. Kryžiai švieste švietė melsva ir rusva spalvomis. Tarsi paminklus statėme", - visam gyvenimui įstrigusį epizodą papasakojo ponia Liučija.

Tarp praeities ir šiandienos

Liučija baigė mokyklą Jakutske, mokėsi piešti. Teptukų ir dažų atsiųsdavo šeimos draugas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, nuolat rašęs laiškus mamai. Broliui Petrui buvo išduotas leidimas vienam mėnesiui parvažiuoti į Lietuvą, žinoma, su sąlyga - grįžti. Brolis, pabuvęs Lietuvoje, grįžti nebenorėjo.

Dailininkas Žmuidzinavičius, rašytojas Antanas Vienuolis padėjo broliui likti tėvynėje. Neapsieita be tuometinio Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Vinco Paleckio paramos.

Jakutske ji sukūrė šeimą, ištekėjo už likimo brolio, tremtinio Jasiukevičiaus. Ten susilaukė savo pirmagimio sūnaus Vytauto. Po poros metų gimė dukra Liučija. Abu baigė aukštuosius mokslus, dirba ir gyvena Vilniuje.

Liučijos butas Fabijoniškėse - visada atviras gausybei svečių, nuolat lankančių Čarneckių šeimą. Juose viešėjo neseniai Lietuvoje apsilankę Kazys ir Giovanna Lozoraičiai, atvažiuoja pusbroliai iš Amerikos. Nuolat susitinka su likimo draugo, rašytojo Augustino Griciaus dukra Laima. Abi garbios ponios yra Frankofonų draugijos narės. Liučijos bute - daugybė prisiminimus žadinančių šeimos relikvijų. Sugrįžus po tremties į Lietuvą pavyko atgauti keletą jai brangių daiktų. Dabar kambaryje stovi marmurinė kolona, tėvelių atsivežta iš Italijos. Kolonos viršuje - žydintis gėlių vazonas, ant pjedestalo - sidabrinė dėželė - irgi Italijos dvelksmas. Porcigaras - ambasadorių dovana Lietuvos pasiuntiniui Valdemarui Čarneckiui. "Tėtis cigarų nerūkė, jis mėgo patraukti pypkę", - parodė į čia pat padėtą pypkutę.

Dabar ponia Liučija stengiasi aprėpti visą Lietuvą. Ji sykiu su dukra arba savo svečiais vis išsiruošia į mažus miestelius, kaimus, lanko provinciją ir fotografuoja bažnyčias, dvarus, gražiausias sodybas, pilis. Visos nuotraukos sudėtos į albumus, aprašytos. "Tai - mano hobis", - patvirtino Liučija, beje, drąsiai sėdanti prie automobilio vairo ir skriejanti keliais. Ji sakė, kad po ištikusio insulto, dabar geriausiai ir tvirčiausiai jaučiasi atsisėdusi prie vairo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"